Tarptautinė mokslininkų komanda sujungė žiurkėno ląsteles su vienaląsčio dumblio genetine medžiaga ir gavo naujas hibridines ląsteles, kurias pavadino „planimalais“ – nuo žodžių „augalas“ ir „gyvūnas“ junginio.
Eksperimentui vadovavo tyrėjų grupė, kuriai vadovauja Sachihiro Matsunaga. Kaip skelbiama žurnale „Nature Communications“, darbe naudotas dumblis priklauso rūšiai Cyanidioschyzon merolae.
Pagrindinis tyrimo tikslas buvo patikrinti, ar žinduolio ląstelė gali priimti ir išlaikyti labai didelius genetinės informacijos fragmentus iš organizmo, priklausančio visai kitai evoliucinei šakai – jas skiria daugiau nei milijardas metų evoliucijos.
Rezultatai rodo, kad perkelta DNR nebuvo tik trumpam „įdėta“ į ląstelę: ji išliko aptinkama ir buvo perduodama dukterinėms ląstelėms jų dauginimosi metu, nors didžioji dalis svetimų genų liko neaktyvūs.
Dvi strategijos ir vienas aiškus lyderis
Tyrėjai išbandė dvi strategijas. Pirmuoju atveju jie leido žiurkėno ląstelėms „praryti“ dumblį, o antruoju – tiesiogiai sujungė abiejų organizmų ląsteles, pasitelkę polietilenglikolį (PEG), padedantį susilieti ląstelių membranoms.
Kur kas veiksmingesnis pasirodė būtent ląstelių sujungimas su PEG: šiuo metodu pavyko gauti maždaug 800 kartų daugiau stabilių ląstelių kolonijų nei bandant pasikliauti natūraliu „prarijimu“.
Kiek svetimos DNR išliko ir kaip ilgai?
Genetinė analizė atskleidė vieną įspūdingiausių tyrimo detalių: vienoje gautoje ląstelių linijoje aptikta apie 16,3 milijono dumblio DNR bazinių porų. Šie fragmentai apėmė sekas iš visų 20 dumblio chromosomų.
Dar svarbiau, kad svetima DNR buvo aptinkama net po 155 ląstelių dalijimosi kartų. Tai rodo, jog ląstelės sugebėjo išlaikyti didžiulį genetinės informacijos kiekį pakankamai ilgą laiką.
Kodėl hibridinės ląstelės „neišsiderino“?
Tyrėjai pastebėjo mechanizmą, galintį paaiškinti, kodėl svetima genetinė medžiaga galėjo išlikti nepakenkdama ląstelės gyvybingumui. Paaiškėjo, kad apie 96 proc. baltymus koduojančių dumblio genų liko neaktyvūs.
Tai siejama su epigenetiniais procesais – genų aktyvumo reguliavimu nekeičiant pačios DNR sekos. Tyrėjai šį reiškinį įvardijo kaip epigenetinę kontrolę.
Taip pat nustatyta, kad svarbų vaidmenį atlieka fermentas DNMT3A, dalyvaujantis DNR metilinime. Kai jo veikla buvo sutrikdyta, išlaikyti svetimą genetinę medžiagą ląstelėse tapo sunkiau.
Fotosintezės dar nėra, bet kryptis aiški
Ilgalaikė komandos ambicija – pasitelkus perneštus genus suteikti gyvūninėms ląstelėms tam tikrų augalams ar dumbliams būdingų savybių. Tarp teorinių galimybių minimas energijos iš šviesos panaudojimas organinių junginių ir deguonies gamybai.
Vis dėlto patys autoriai pabrėžia ribas: šiame etape naujai gautos ląstelės fotosintezuoti nepradėjo. Vien svetimos DNR išlikimas nereiškia, kad ląstelė geba realiai pasinaudoti joje užkoduotomis „instrukcijomis“.
Toliau mokslininkai planuoja ieškoti būdų aktyvuoti pasirinktus genus ir „įjungti“ naujus metabolinius kelius, taip pat užtikrinti tinkamą chloroplastų – už fotosintezę atsakingų struktūrų – veikimą.

