Rytų Kentukyje, JAV, buvusiose atviruose karjeruose eksploatuotose anglies kasyklose per du dešimtmečius susiformavo viena didžiausių elnių bandų regione. Į rekultivuotas teritorijas 1997–2002 metais buvo perkelti 1 541 elnias, o šiandien jų skaičius siekia apie 13 000.
Paradoksas tas, kad laukinei gamtai palankias sąlygas netikėtai sukūrė pramonė, ilgai laikyta viena labiausiai niokojančių kraštovaizdį. Būtent kasybos metu pakeistas reljefas, o vėliau įgyvendinta rekultivacija sukūrė didelius atvirus plotus, kurių šiems gyvūnams buvo pradėję trūkti.
Kodėl elniams prireikė atvirų plotų?
Istoriškai elniai buvo įprasti Apalačų gyventojai, tačiau iki XIX amžiaus vidurio jie buvo beveik visiškai išnaikinti dėl intensyvios medžioklės ir buveinių pokyčių. Kentukyje paskutiniai gyvūnai buvo sumedžioti dar XIX amžiuje, o atkūrimo perspektyvos ilgą laiką atrodė menkos.
Per XX amžių daug teritorijų vėl apaugo miškais, o žemės ūkio kraštovaizdis tapo fragmentuotas. Tuo metu elniams svarbiausia yra dideli vientisi atviri plotai, kuriuose gausu žolių ir kitų pašarinių augalų, o šalia būtų miško juostos slėptis ir ilsėtis.
Kaip kasyklos netikėtai tapo buveine?
Rytų Kentukyje paplitusi atviroji anglies gavyba (kai nuardomos viršutinės uolienų ir dirvožemio dangos) kardinaliai pakeitė kalvų ir kalnagūbrių reljefą. Baigus darbus, pagal aplinkosauginius reikalavimus teritorijos turėjo būti sutvarkytos ir stabilizuotos.
Rekultivuojant dideli plotai buvo apsėti žolėmis, kad greitai suformuotų augalinę dangą ir sutvirtintų dirvožemį. Taip vietoje tankių miškų ar sunkiai pereinamų šlaitų atsirado didelės pievos ir ganyklos, kurios elniams pasirodė itin tinkamos.
1997 metais Kentukio žuvininkystės ir laukinės gamtos institucijos įvertino, ar šios teritorijos tiktų populiacijos atkūrimui. Gavus teigiamas išvadas, pradėta perkėlimo programa: gyvūnai buvo atgabenami iš kelių valstijų, tikrinami dėl ligų ir paleidžiami pietryčių Kentukio apskrityse.
Nuo 1 541 iki 13 000: kas lėmė augimą?
Didelės atviros ganyklos suteikė maisto bazę, o netoliese esantys jauni miškai užtikrino priedangą. Be to, regione jau seniai nebuvo stambių plėšrūnų, tokių kaip vilkai, todėl jauniklių išgyvenamumas buvo didesnis nei daugelyje kitų vietovių.
Dėl palankių sąlygų banda augo greičiau, nei tikėtasi: pradiniai tikslai buvo pasiekti ir viršyti, o Kentukio elnių populiacija tapo viena didžiausių į rytus nuo Uolėtųjų kalnų. Šis pavyzdys dažnai minimas kaip sėkmingas laukinės faunos atkūrimo projektas, kai tinkamai parenkama buveinė ir kontroliuojamas perkėlimas.
Ekonominė nauda ir kita medalio pusė
Auganti populiacija tapo ne tik gamtosaugos, bet ir ekonominiu veiksniu. Kentukyje įteisintas reguliuojamas medžioklės sezonas, o leidimai paprastai paskirstomi loterijos principu, pritraukdami tūkstančius norinčiųjų ir lankytojų į buvusius kasybos regionus.
Tačiau ekologai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog anglies kasyba „išgelbėjo“ gamtą. Rekultivuotos teritorijos dažnai neatkuria buvusios natūralios ekosistemos: dirvožemis gali būti suslėgtas, augalija supaprastinta, o biologinė įvairovė mažesnė nei senųjų miškų.
Dar viena svarbi detalė – tokioms atviroms buveinėms reikia priežiūros. Jei pievos ir ganyklos nebus tvarkomos, jos palaipsniui užaugs medžiais, atvirų plotų mažės, o kartu gali keistis ir elnių bandos struktūra bei pasiskirstymas.
Ši istorija primena, kad žmogaus pakeistas kraštovaizdis kartais sukuria naujas nišas laukiniams gyvūnams, tačiau tai nėra pramonės žalos pateisinimas. Sėkmingas populiacijos augimas labiau rodo, kaip kryptingas perkėlimas, buveinių valdymas ir aiškios taisyklės gali atkurti rūšį net netikėčiausiose vietose.