CP v2

Tag: Laukiniai grybai

  • Polesės miškuose pastebėtas mėsą primenantis grybas: pažeidus teka raudonos sultys

    Polesės miškuose šiuo laikotarpiu pastebėtas neįprastos išvaizdos grybas, kurį iš pirmo žvilgsnio nesunku palaikyti žalios mėsos gabalu. Tai kepeninis liežuvėlis, dar vadinamas kepenine fistolina (Fistulina hepatica) – valgomas grybas, išsiskiriantis mėsingu vaisiakūniu, rausvai ruda spalva ir ryškia ypatybe: pažeidus audinius gali pasirodyti raudonos, į sultis panašios išskyros.

    Šis grybas žinomas ir kitais pavadinimais, o angliškai dažnai vadinamas jautienos kepsniu arba jautienos liežuviu dėl formos ir tekstūros asociacijų. Būtent raudonos išskyros ir viduje matomas gyslų raštas sustiprina įspūdį, kad tai ne grybas, o mėsos gabalas.

    Kepeninio liežuvėlio vaisiakūnis dažniausiai būna itin mėsingas, 7–20 centimetrų skersmens, tačiau palankiomis sąlygomis gali užaugti ir didesnis. Forma neretai primena vėduoklę, liežuvį ar netaisyklingą pusapvalį išaugą, o atspalviai varijuoja nuo kepenų raudonumo iki rusvai raudonos.

    Jauni grybai paprastai būna drėgni, lipnūs, vėliau jų paviršius sausėja. Perpjovus ar stipriau paspaudus minkštimą, iš jo gali išsiskirti raudonos sultys, o viduje dažnai matomas marmurą primenantis raštas: šviesesnė masė su raudonais ruoželiais.

    Šis grybas dažniausiai aptinkamas lapuočių miškuose, ypač ten, kur gausu senų ąžuolų ar bukų. Jis linkęs augti ant gyvų medžių, prie kamieno pagrindo, žaizdų vietose ar drevėse, todėl dažnai pastebimas ne miško paklotėje, o ant medienos.

    Kepeninis liežuvėlis laikomas parazitiniu grybu: pažeidžia medieną ir sukelia rudąjį puvinį, kuris silpnina medį. Polesėje jo sezonas paprastai siejamas su vasaros pabaiga ir rudeniu, o pranešama, kad jo galima rasti ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Karpatuose.

    Kepeninė fistolina priskiriama valgomiems grybams, tačiau kulinarinės savybės labai priklauso nuo amžiaus. Dažniausiai rekomenduojami jauni vaisiakūniai, nes seni tampa kietesni, o skonyje gali atsirasti ryškesni, kiek rūgštoki tonai.

    Šį grybą žmonės paprastai kepa, ruošia ant grilio ar marinuoja, tačiau ruošiant svarbu tinkamai termiškai apdoroti. Kaip ir renkant bet kuriuos laukinius grybus, galioja esminė taisyklė: rinkti tik tuos, kurių tapatybe nekyla jokių abejonių, o kilus neaiškumams – jų neimti.

    Nors kepeninį liežuvėlį atpažinti dažnai lengviau dėl specifinės spalvos, formos ir raudonų sulčių, klaidų renkant gamtos gėrybes pasitaiko. Dėl to specialistai taip pat pataria vengti pažeistų, peraugusių ar iš akivaizdžiai užterštų vietų surinktų grybų.

  • Retas miško grybas, kurį daugelis praeina: kaip atpažinti ir paruošti skaniai

    Nuo birželio miškuose dažniau pasirodo šiurkščioji pūpėdė (Lycoperdon perlatum) – grybas, kurį dalis grybautojų ignoruoja dėl neįprastos išvaizdos. Ji dažniausiai auga lapuočių ir mišriuose miškuose, taip pat pakelėse, aikštelėse ar samanotose vietose, pavieniui arba nedidelėmis grupėmis. Išskirtinis bruožas – rutuliška ar kriaušės formos kepurėlė su smulkiais dygliais, kurie vėliau nubyrėja.

    Didžiausia vertė virtuvėje slypi tik jaunuose egzemplioriuose, kai minkštimas dar būna visiškai baltas, tvirtas ir vientisas. Būtent todėl svarbiausia taisyklė renkant pūpėdes – kiekvieną grybą perpjauti ir įsitikinti, kad vidus nėra pageltęs, alyvuotas ar parudavęs. Spalvos pokytis rodo, kad grybas bręsta ir formuoja sporas, todėl maistui jis nebetinka.

    Kaip atpažinti ir rinkti?

    Subrendusias pūpėdes nesunku atpažinti: jų vidus tampa rudas ir lengvai dulka, o paspaudus išsisklaido sporų debesis. Rinkimui verta rinktis tik standžius, jaunus vaisiakūnius, o parsinešus namo dar kartą patikrinti pjūvį. Kaip ir su visais laukiniais grybais, būtina šimtu proc. tiksliai žinoti rūšį, o abejojant – pasitarti su grybų žinovu.

    Specialistai primena ir bendras saugumo taisykles: neimti labai jaunų, sunkiai atpažįstamų grybų, neragauti jų identifikavimui, neniokoti grybienos ir miško paklotės. Grybų nerekomenduojama duoti mažiems vaikams, o apsinuodijimo ar blogos savijautos atveju reikia nedelsti kreiptis į medikus.

    Kodėl vertinama virtuvėje?

    Jaunos pūpėdės skonis švelnus, kai kurie jaučia lengvą riešutinę natą, o tvirta tekstūra leidžia jas greitai apkepinti. Dėl neutralaus profilio jos lengvai prisitaiko prie prieskonių ir padažų, todėl tinka tiek paprastiems patiekalams, tiek kaip priedas prie sudėtingesnių receptų.

    Dažnas pasirinkimas – apvolioti džiūvėsėliuose ir kepti iki auksinės spalvos: taip paruoštos pūpėdės primena mažus kepsnelius. Jos taip pat tinka troškiniams su svogūnu, kiaušinienei, omletams, makaronams, rizotui ar kreminiams padažams prie mėsos ir daržovių.

    Paprastas receptas keptuvei

    Prieš gaminant kiekvieną pūpėdę būtina perpjauti: valgyti tinka tik visiškai baltas vidus. Nuvalytus grybus galima apvolioti miltuose, tuomet panardinti į plaktą kiaušinį su druska ir prieskoniais, o pabaigoje – į džiūvėsėlius.

    Kepti reikėtų įkaitintame aliejuje po 2–3 minutes iš kiekvienos pusės, kol paviršius taps traškus ir auksinis. Patiekti skaniausia iškart, dar šiltas, su jogurtiniu ar česnakiniu padažu, daržovėmis arba paprasta duona.