Tag: Laukiniai paukščiai

  • Karmyklą paukščiams iš pieno pakelio pasigaminsite per minutes: ką svarbu įsidėmėti žiemą

    Karmyklą paukščiams iš pieno pakelio pasigaminsite per minutes: ką svarbu įsidėmėti žiemą

    Tuščias pieno ar sulčių pakelis žiemą gali virsti paprastu, ekologišku lesyklėlės variantu, kuris padeda lesinti paukščius ir kartu mažina buitinių atliekų kiekį. Toks „pasidaryk pats“ sprendimas užtrunka vos kelias minutes ir nereikalauja specialių priemonių.

    Pirmiausia pakelį reikia gerai išplauti ir visiškai išdžiovinti. Tuomet trijose šoninėse sienelėse išpjaunami didesni angos tipo langeliai, paliekant maždaug 4 cm nuo apatinės briaunos, kad lesalas taip greitai neišbyrėtų.

    Po angomis galima įsmeigti medinius pagaliukus ar tvirtesnes šakeles – jos paukščiams tarnaus kaip patogi vieta nutūpti. Viršutinėje pakuotės dalyje padaromos dvi mažos skylutės, per kurias perveriamas virvutės galas pakabinimui.

    Kad lesalas nesušlaptų, pakuotės apačioje verta įdurti kelias nedideles skylutes vandeniui nutekėti – jos pravers, jei į vidų pateks lietaus ar sniego. Pieno pakeliai paprastai yra atsparūs drėgmei, todėl grūdai ir sėklos turi daugiau šansų ilgiau išlikti sausi, o viršutinė dalis veikia kaip stogelis.

    Kuo lesinti, kad nepakenktumėte

    Vien pasigaminti lesyklėlę neužtenka – svarbu pasirinkti tinkamą maistą. Dažniausiai tinka saulėgrąžų sėklos, soros, avižos, kviečiai ar paruošti mišiniai laukiniams paukščiams.

    Zylės dažnai noriai lesa ir nesūdytus riebalus ar specialius riebalinius rutulius. Strazdams ir juodagalviams (pvz., juodiesiems strazdams) galima pasiūlyti džiovintų vaisių – pavyzdžiui, razinų ar obuolio gabalėlių.

    Į lesyklėlę nereikėtų dėti pietų likučių, sūrių produktų ar duonos. Nors anksčiau duona dažnai būdavo laikoma įprastu pasirinkimu, dabar jos paukščiams patariama vengti – toks maistas gali kelti sveikatos problemų ir nėra maistingas.

    Kur kabinti ir kaip prižiūrėti

    Lesyklėlę geriausia kabinti vietoje, kuri būtų kiek įmanoma apsaugota nuo stipraus vėjo, bet kartu saugi paukščiams. Svarbu, kad netoliese lengvai neprieitų katės ar kiti plėšrūnai.

    Patogus aukštis – maždaug 1,5–1,8 metro nuo žemės, kad lesalą būtų nesunku papildyti. Verta pagalvoti ir apie tai, kad paukščiai turėtų kur greitai pasitraukti, jei pasirodytų pavojus.

    Jei nusprendžiate paukščius lesinti žiemą, tai daryti reikėtų reguliariai iki pavasario. Paukščiai greitai pripranta prie maisto šaltinio ir kasdien grįžta – neradę lesalo, jie gali be reikalo eikvoti energiją šaltyje.

    Ne mažiau svarbu ir tvarka: lesyklėlę reikėtų periodiškai valyti, o sušlapusius, supelijusius ar sušalusius maisto likučius pašalinti. Šalia galima pastatyti ir vandens lėkštelę gėrimui bei maudynėms – kad vanduo taip greitai neužšaltų, į jį galima įmesti plūduriuojančių pagaliukų.

  • Senas kelmas sode gali pritraukti genius: kodėl jo neverta išmesti

    Tvarkingame sode norisi atsikratyti visko, kas atrodo „nereikalinga“ – pavyzdžiui, seno kelmo ar nudžiūvusių šakų. Tačiau būtent toks negyvas medis gali tapti vienu geriausių būdų prisivilioti genius į kiemą.

    Didysis margasis genys – vienas dažniausiai mūsų regione sutinkamų genių, lengvai atpažįstamas iš juodai balto plunksnų rašto, o patinus išduoda ryški raudona dėmė. Šis paukštis gana greitai prisitaiko prie aplinkos, todėl jį galima pamatyti ne tik miškuose, bet ir parkuose ar sodybų soduose.

    Norint genius dažniau stebėti šaltuoju metų laiku, vien lesalo neužtenka. Šie paukščiai noriau lankosi natūralesnėse, mažiau „steriliose“ erdvėse, kur yra kur pasislėpti ir ramiai laikytis atokiau nuo žmonių šurmulio.

    Ypač svarbu, kad sode būtų medžių su platesnėmis šakomis, o lesyklėlė – jei ją kabinate – stovėtų ramesnėje, rečiau vaikščiojamoje vietoje. Tada paukščiams lengviau jaustis saugiai ir jie dažniau sugrįžta.

    Kodėl geniams patinka negyva mediena

    Pagrindinę genių mitybos dalį sudaro vabzdžiai ir jų lervos. Juos geniai vikriai iškrapšto iš po medžių žievės – tai ne tik maistas, bet ir natūrali pagalba sodui, nes taip mažėja įvairių kenkėjų populiacija.

    Negyva mediena – senas kelmas, nudžiūvęs kamienas ar stambesnis sausas konaras – dažnai būna tikra vabzdžių ir lervų buveinė. Dėl to toks „neestetiškas“ sodo elementas geniams tampa tarsi paruoštas maisto sandėlis.

    Jei kelmas netrukdo judėti ir nekelia pavojaus, verta pagalvoti, ar tikrai jį būtina šalinti. Paliktas jis gali atnešti daugiau naudos, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio – ypač jei mėgstate stebėti paukščius.

    Kuo lesinti genius žiemą

    Nors geniai yra gana išradingi, žiemą jiems praverčia papildomas maistas. Tinka riebalų kamuoliukai ir žalia, nesūdyta lašinukų juosta – svarbu, kad nebūtų druskos.

    Taip pat geniai noriai lesa riešutus (pavyzdžiui, graikinius ar lazdyno) ir saulėgrąžų sėklas. Tokie pasirinkimai padeda paukščiams lengviau rasti energijos, o jums – dažniau sulaukti sparnuotų svečių.

  • Kuo žiemą lesinti sniegenas sode: mišiniams „stop“, o keli produktai jas vilioja labiausiai

    Lesinti laukinius paukščius žiemą verta tik tada, kai įsivyrauja nuolatinis šaltis ir sniegas apsunkina natūralaus maisto paieškas. Specialistai pabrėžia, kad pradėjus lesinti, svarbiausia išlaikyti reguliarumą, nes paukščiai prie lesyklos greitai pripranta ir planuoja maršrutus pagal lengvai pasiekiamą maistą.

    Sode ar parke žiemą neretai pasirodo sniegenos, atpažįstamos iš ryškesnės rausvos krūtinės ir stambesnio, trumpesnio snapo. Šie paukščiai dažniausiai laikosi spygliuočių ir mišriuose miškuose, tačiau šaltuoju sezonu persikelia arčiau žmonių, kur lengviau rasti sėklų. Žiemą vietines populiacijas gali papildyti ir iš šiauresnių Europos regionų atskridę individai.

    Sniegenos daugiausia minta medžių ir krūmų sėklomis, todėl lesykloje joms tinka natūraliai sėklomis turtingas pašaras. Ypač mėgstamos klevų, gudobelių, erškėčių sėklos, taip pat įvairių augalų sėklos, kurias paukščiai gali lengvai gliaudyti. Vaisių minkštimas joms dažniausiai ne toks svarbus kaip būtent sėkla.

    Pavasarėjant sniegenos dažniau lesa pumpurus ir jaunus ūglius, o jaunikliai šeriami suminkštintomis sėklomis ir minkštais vabzdžiais. Dėl to lesinant žiemą rekomenduojama rinktis kuo natūralesnį, paukščių virškinimui pritaikytą maistą, o ne universalias, abejotinos sudėties atliekas.

    Norint pritraukti sniegenas, padeda ir sode augantys sėklas brandinantys krūmai bei medžiai, nes tai tampa nuolatiniu natūralaus maisto šaltiniu. Lesykloje geriausia siūlyti kokybiškas, nesupelijusias sėklas, o taip pat užtikrinti švarą ir reguliariai keisti pašarą. Žiemą vandens prieinamumas paukščiams taip pat svarbus, todėl, jei įmanoma, verta pasirūpinti, kad jie rastų ir neužšalusio vandens.

    Didžiausia klaida yra sūrus maistas ir netinkami žmonių produktai, nes žiemą paukščiams ypač sudėtinga kompensuoti druskos poveikį dėl riboto vandens. Taip pat nerekomenduojama lesinti duona, nes ji gali sukelti virškinimo sutrikimų ir silpninti paukščius. Jei kabinami riebalai, jie neturėtų kabėti per ilgai, nes sugedę gali pakenkti sparnuočiams.

    „Pradėjus lesinti paukščius, svarbiausia tai daryti nuosekliai, o lesykloje nuolat palaikyti švarą ir tiekti tik šviežią, nesupelijusį maistą“, – pabrėžia miškininkai, primindami, kad geranoriškas, bet netinkamas šėrimas kartais padaro daugiau žalos nei naudos.

  • Vengrijoje užfiksuota itin reta didžioji zylė su lėicizmu: tokių gamtoje pasitaiko viena iš 30 000

    Šiaurės Vengrijos kaimelyje prie sodybos lesyklėlės pradėjo lankytis neįprastos išvaizdos didžioji zylė. Paukštį nufotografavusi gamtos fotografė Tímea Panny Miskolczi teigia greitai supratusi, kad tai ne šlapias ar pašiauštas plunksnų kailis, o reta genetinė ypatybė.

    Pasak jos, įprastai ryškiai juoda didžiosios zylės galvos viršugalvio „kepurė“ atrodė pilkšvai balta, tarsi paukštis būtų apšarmojęs. Sparnai buvo pastebimai šviesesni nei įprasta, o uodegoje matėsi aiškios baltos dėmės, nors nugara išliko įprastos alyvuogiškai žalios spalvos.

    Specialistai tokį reiškinį vadina daliniu lėicizmu. Tai pigmento trūkumas plunksnose, dėl kurio dalis plunksnų pabąla, tačiau, kitaip nei albinizmo atveju, akys, snapas ir kojos išlieka normalios spalvos.

    Ornitologų vertinimu, laukinėje gamtoje tikimybė sutikti paukštį su lėicizmu ar albinizmui artimu plunksnų pašviesėjimu siekia maždaug vieną atvejį iš 30 000. Vis dėlto skirtingoms rūšims tai būdinga nevienodai: dažniau tokie pakitimai fiksuojami juoduosiuose strazduose, varninėse ar naminiuose žvirbliuose, o didžiosioms zylėms jie laikomi retesniais.

    „Buvo nepaprastai džiugu tai užfiksuoti, nes dešimtys tūkstančių paukščių būna įprasti, o toks pasitaiko itin retai“, – sakė Tímea Panny Miskolczi.

    Tokiems paukščiams gamtoje išgyventi gali būti sunkiau. Šviesesnės plunksnos labiau išduoda plėšrūnams, o nusilpusi pigmentacija neretai siejama ir su mažesniu plunksnų atsparumu dėvėjimuisi.

    Kita problema gali išryškėti veisimosi laikotarpiu. Poravimosi metu plunksnų spalvos ryškumas ir raštai yra svarbūs signalai partneriui, rodantys individų būklę ir gyvybingumą, tad netipinė spalva kartais tampa trūkumu ieškant poros.

  • Ne katė ir ne šuo: biologas paaiškino, kodėl gandro negalima prisijaukinti ir kaip padėti teisingai

    Žmonės vis dažniau bando padėti sužeistiems ar nuo būrio atsilikusiems gandrams, tačiau biologai perspėja: pernelyg artimas ryšys su laukiniu paukščiu gali jam pakenkti labiau nei trumpalaikė trauma. Ilgai laikomas šalia žmogaus gandras pradeda sieti maistą ir saugumą ne su gamta, o su žmonėmis.

    Tai reiškia, kad vėliau paleistas paukštis gali nebesugebėti savarankiškai susirasti maisto, prarasti atsargumą ir tapti lengvu grobiu plėšrūnams. Be to, pripratusiam prie žmogaus gandrui dažnai sunkiau įsilieti į būrį, susirasti porą ir sėkmingai perėti.

    „Gandrą galima pašerti ir padėti atsigauti, bet negalima jo paversti naminiu augintiniu: kuo mažiau artimo kontakto, tuo didesnė tikimybė, kad jis grįš į laukinę gamtą“, – sakė biologas Ivanas Rusevas.

    Specialistai pabrėžia, kad trumpalaikė globa kartais būtina, pavyzdžiui, kai paukštis sužeistas po audros, krušos ar susidūrimo su kliūtimi. Tačiau tikslas turėtų būti ne pripratinti prie žmogaus, o sudaryti sąlygas atgauti jėgas ir grįžti į natūralią aplinką, kurioje yra tinkamos buveinės ir pakankamai maisto.

    Klaida, kurią žmonės daro dažniausiai, yra bandymas „prisijaukinti“ gandrą: glaustymas, nuolatinis buvimas šalia, maitinimas iš rankų ir laikymas kieme kaip augintinio. Taip paukštis išmoksta sekti žmogų, o ne ieškoti maisto pievose, šlapiuose laukuose ar vandens telkinių pakraščiuose.

    Jei gandras atrodo sužeistas, vangus, negali pakilti ar turi akivaizdžių traumų, pirmiausia reikėtų kreiptis į laukinių gyvūnų globos ar reabilitacijos specialistus. Praktikoje pagalbos dažnai suteikia ir veterinarai, dirbantys su laukiniais gyvūnais, taip pat zoologijos sodai ar regioniniai gyvūnų globos centrai.

    Kol laukiama specialistų, svarbiausia sumažinti stresą: laikyti paukštį ramioje, uždengtoje vietoje, saugant nuo šunų, kačių ir smalsuolių. Maistą ar vandenį reikėtų duoti tik tada, jei tai rekomenduoja specialistai, nes netinkamas šėrimas gali pabloginti būklę.

    Biologai pabrėžia, kad paleidimas „bet kur“ gali būti lemtingas, jei paukštis priprato prie žmogaus arba aplink nėra kitų gandrų. Geriausia, kai paleidžiama vietovėje, kur yra tinkamų šlapynių, maitinimosi vietų ir netoliese pastebimi kiti gandrai ar aktyvūs lizdai.

    Jei gandras ilgą laiką laikytas prie namų, nuolat grįžta į kiemą ir seka žmones tarsi šuniukas, tai ženklas, kad savarankiškumo įgūdžiai prarasti. Tokiais atvejais paukščiui gali prireikti ilgalaikės priežiūros specializuotame centre, o kartais vienintelė reali išeitis yra gyvenimas zoologijos sode ar reabilitacijos įstaigoje.

    Gandrai migruodami naudojasi šilto oro srautais, todėl prastomis oro sąlygomis gali užtrukti pakeliui, ilsėtis laukuose ar ilgesnį laiką būti vienoje vietoje. Tai ne visada reiškia, kad paukštis bejėgis, tačiau akivaizdžios traumos, nusilpimas ar negalėjimas skristi yra signalai, kad reikia profesionalios pagalbos.

    Specialistai primena, kad net ir sužeistas gandras, gavęs tinkamą pagalbą, dažnai gali sėkmingai adaptuotis. O jei paukštis praranda galimybę skristi, jo gyvenimas laisvėje paprastai nebeįmanomas, tačiau tinkamose įstaigose jis dar gali gyventi, sudaryti porą ir susilaukti jauniklių.

  • Antarktidoje įrengti saulės moduliai netikėtai tapo skujų „stebėjimo bokštu“ medžioklei

    Antarktidoje įrengti saulės moduliai netikėtai tapo skujų „stebėjimo bokštu“ medžioklei

    Antarktida įprastai siejama su ledynu ir ekstremaliomis sąlygomis, tačiau net ir čia atsiranda vis daugiau žmogaus infrastruktūros. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Belgijos valdoma Princess Elisabeth Antarctica stotis, kuri energijai naudoja saulės modulius ir vėjo jėgaines, taip mažindama iškastinio kuro poreikį.

    Tyrėjų ir fotografų užfiksuota detalė nustebino: pietų poliarinės skujos ėmė reguliariai tūpti ant saulės modulių konstrukcijų. Paukščiai, garsėjantys drąsa ir polinkiu ieškoti lengviausio grobio, šią vietą pavertė patogia stebėjimo aikštele.

    Skujos Antarktidoje dažnai minta ne tik žuvimis ar bestuburiais, bet ir kitų paukščių kiaušiniais, jaunikliais, kartais ir dvėsena. Skrydžiai į žemyno gilumą yra rizikingi, nes maisto ištekliai ten itin menki, o išgyvenimą lemia pavienės uolėtos iškyšos virš ledo.

    Saulės moduliai, pastatyti tokiose vietose, vasarą gauna ilgą poliarinės dienos apšvietimą, o tamsus paviršius gali sugerti daugiau šilumos nei aplinkinė uola ar sniegas. Šis kontrastas, kartu su nuo vėjo kiek labiau apsaugotomis konstrukcijomis, sukuria patrauklią vietą poilsiui ir budėjimui.

    Mokslininkų vertinimu, skujos greitai perpranta aplinką ir išnaudoja bet kokį pranašumą, ypač kai reikia stebėti netoliese perinčius kitus paukščius. Ant modulių ar jų rėmų įsitaisiusios skujos gauna aukštesnį apžvalgos tašką, iš kurio lengviau pastebėti grobį ir sekti teritorijoje vykstantį judėjimą.

    „Skujos yra vieni įžūliausių ir oportunistiškiausių Antarktidos paukščių, todėl nenuostabu, kad jos pritaiko žmogaus statinius savo strategijoms“, – sako Antarktidos tyrimų stoties komunikacijoje cituojami stebėtojai.

    Tokie atvejai primena, kad net ir aplinkai palanki energetika atokiose teritorijose turi netikėtų sąveikų su laukine gamta. Nors saulės moduliai padeda mažinti taršą, jų įrengimas jautriose ekosistemose reikalauja nuolatinio poveikio vertinimo, stebėsenos ir sprendimų, kaip infrastruktūrą pritaikyti taip, kad ji kuo mažiau keistų gyvūnų elgseną.

    Antarktidoje tai ypač svarbu dėl griežtų Antarkties sutarties sistemos aplinkosauginių principų, kurie numato minimalų poveikį gamtai. Stotys vis dažniau investuoja į efektyvesnes energijos sistemas ir atliekų mažinimą, tačiau kartu mokosi, kad net ir geriausios intencijos technologijos gali tapti nauju „įrankiu“ vietos faunai.