CP v2

Tag: Laukiniai Vakarai

  • Ką iš tiesų gėrė Laukinių Vakarų kaubojai: jų „viskis“ šiandien šokiruotų net drąsiausius

    Laukinių Vakarų kaubojų kasdienybė dažnai romantizuojama, tačiau jų gerti tekę stiprieji gėrimai neretai buvo toli nuo to, ką šiandien vadiname kokybišku viskiu. XIX amžiaus JAV sparčiai augo, o kartu su migracija iš Airijos ir Škotijos atėjo ir distiliavimo tradicijos, bet standartų ilgą laiką beveik nebuvo.

    Didžiulė kukurūzų pasiūla ir silpna kontrolė lėmė, kad alkoholį gaminti galėjo kone bet kas. Dalis miestų salonų atsiveždavo geresnės kokybės gėrimų, bet atokesnėse vietovėse „viskis“ dažnai būdavo praktiškai žalias spiritas, kurį bandyta padaryti panašesnį į brandintą gėrimą.

    Istoriniai šaltiniai ir to meto aprašymai rodo, kad spalvai ir kvapui sukurti būdavo naudojami įvairūs priedai, pavyzdžiui, melasa ar džiovintų slyvų sultys. Pasitaikydavo ir dar abejotinesnių „pagerinimų“, kai pardavėjai siekdavo imituoti sodresnį skonį ar stipresnį pojūtį.

    Toks „kūrybiškumas“ turėjo kainą: gėrimas galėjo būti ne tik prasto skonio, bet ir pavojingas sveikatai. Kad uždarbis būtų didesnis, alkoholis kartais skiedžiamas vandeniu, o pirkėjui tekdavo pasitikėti vien gandais apie tai, kurio salono gėrimas mažiau „deginantis“ ir patikimesnis.

    Kaip pradėjo rastis standartai

    XIX amžiaus pabaigoje viskio pramonė pamažu pradėjo tvarkytis, o vienu svarbiausių lūžių laikomas 1897 metais JAV priimtas Bottled-in-Bond įstatymas. Jis nustatė aiškius reikalavimus, kaip turi būti gaminamas ir ženklinamas kontroliuojamas, vienos distilerijos ir vieno sezono viskis.

    Šie reikalavimai padėjo atskirti patikimesnį produktą nuo atsitiktinių, menkai prižiūrimų distiliatų. Kentukis, kuris ir šiandien yra vienas svarbiausių burbono centrų, tuo laikotarpiu tapo vieta, kurioje vis garsiau kalbėta apie būtinybę kelti kokybės kartelę ir mažinti piktnaudžiavimą.

    Valstybinė kontrolė XX amžiuje

    XX amžiaus pradžioje reguliavimas griežtėjo: 1906 metais priimtas Pure Food and Drug Act sustiprino valstybės galimybes kovoti su klaidinančiu ženklinimu ir abejotinos sudėties produktais. Tai buvo platesnės maisto ir vaistų saugos reformos dalis, paveikusi ir alkoholio rinką.

    Dar vienas svarbus žingsnis buvo 1909 metais vadinamasis Tafto sprendimas, kuriuo tiksliau apibrėžta, kas gali būti vadinama viskiu ir kokie gamybos principai laikomi priimtinais. Ilgainiui tai prisidėjo prie to, kad šiandienos vartotojui viskis reiškia prognozuojamą kokybę, o ne loteriją.

    Istorikai pažymi, kad kaubojai kartais galėdavo paragauti geresnio gėrimo didesniuose miestuose ar turtingesniuose salonuose, tačiau didžioji dalis kasdienybės buvo susijusi su grubiu, dažnai prastai pagamintu distiliatu. Lyginant su dabartiniais standartais, anuometinis „viskis“ daugeliui šiandien būtų tiesiog negeriamas.

  • Kaubojų saldusis atradimas: kodėl laukiniuose Vakaruose visi medžiojo šias spurgas

    Laukiniai Vakarai dažnai siejami su džiovinta mėsa, kukurūzų duona ir ilgu keliu per prerijas, tačiau kaubojų racionas turėjo ir saldesnę išimtį. Istoriniuose pasakojimuose minimos vadinamosios bear sign spurgos, laikomos šiuolaikinių spurgų pirmtakėmis ir buvusios reta, bet itin geidžiama kelionių vaiše.

    Pavadinimas skamba ne itin apetitiškai, nes, kaip aiškinama kulinarijos istorijos šaltiniuose, jis galėjo kilti iš formos panašumo į lokių paliekamus pėdsakus ar net išmatas, kurios laukinėje gamtoje perspėdavo apie netoliese esančius gyvūnus. Vis dėlto skonis buvo svarbesnis už pavadinimą, o kepti tešlos gabalėliai tapdavo greitu energijos šaltiniu sunkiomis darbo ir kelionių sąlygomis.

    Viena tikėtinų šio deserto kilmės versijų sieja jį su raugine tešla, kurią kaubojai naudojo duonai ar paplotėliams. Likusius tešlos gabalus būdavo paprasta iškepti karštuose riebaluose prie laužo, o būtent kepimas riebaluose, o ne orkaitėje, anuomet buvo praktiškiausias būdas greitai paruošti sotų saldumyną.

    Vėlesniuose receptuose dažniau atsiranda pasukomis minkoma tešla, gardinama cinamonu ir cukrumi, o purumą suteikia kepimo milteliai. Dėl tokios sudėties bear sign artimesnės ne mielinėms, o vadinamosioms keksinėms spurgoms: jos kepamos mažais apskritimais ar netaisyklingais gabalėliais aliejuje, o vėliau gausiai apibarstomos cukraus pudra.

    Šiandien bear sign dažnai pristatomos kaip amerikietiško kulinarinio paveldo detalė, atspindinti laikų, kai maistas turėjo būti paprastas ir pagaminamas iš to, ką turi po ranka, realijas. Maisto istorikai primena, kad XIX amžiaus pasienio virtuvė rėmėsi ilgai negendančiais produktais, todėl miltai, riebalai, cukrus ir džiovinti priedai buvo dažnesni už šviežius ingredientus.

    Šiuolaikinėje virtuvėje atsirado ir greitesnė šio deserto versija, kurią aptarinėja namų kulinarai: vietoj tešlos maišymo naudojami parduotuviniai, atšaldyti tešlos gaminiai, supjaustomi gabalėliais ir trumpai iškepami aliejuje. Tokiu būdu išlaikoma esminė idėja, kuri, tikėtina, buvo artima ir kaubojams, greitai norėjusiems šilto, saldaus kąsnio.

    Tradiciškai šios spurgos būdavo apibarstomos vien cukraus pudra, tačiau istoriniuose pasakojimuose minimi ir paprasti priedai, pavyzdžiui, džiovintų slyvų troškinys. Šiandien bear sign dažnai interpretuojamos laisviau, derinant su uogomis, plakta grietinėle ar šokolado glaistu, tačiau pagrindinė jų vertė lieka ta pati: paprastas receptas, turintis ilgą istoriją.