Tag: Lauko virtuvė

  • Ką iš tikrųjų valgė kaubojai: 13 patiekalų, kurie nustebins net užkietėjusius mėsėdžius

    Holivudas dažnai piešia romantizuotą Amerikos Vakarų vaizdą, tačiau kasdienybė kaubojams buvo gerokai žemiškesnė. Ilgos galvijų varymo kelionės, ypač XIX amžiuje, vertė rinktis sotų, ilgiau negendantį maistą, kurį galima paruošti lauko sąlygomis.

    Svarbiausias logistikos centras buvo vadinamasis maisto vežimas su virėju, galėjusiu pamaitinti dešimtis vyrų. Tai lėmė paprastą taisyklę: mityba turėjo būti kaloringa, pagaminama viename puode ir paremta produktais, kuriuos lengva gabenti bei laikyti be šaldymo.

    Kava, mėsa ir tai, kas išsilaiko

    Kava buvo beveik būtinybė, nes ji šildė, žvalino ir padėdavo ištverti ankstyvus rytus bei naktines pamainas. Kai tikrų kavos pupelių trūkdavo, gėrimo skonį ir stiprumą bandydavo imituoti skrudintais pakaitalais, o tas pats puodas neretai būdavo naudojamas kelias dienas.

    Šviežia jautiena ne visada buvo pasiekiama, nes varomų galvijų paprastai nebuvo galima skerdžianti kelionėje. Todėl į puodą dažnai keliaudavo sumedžiotas laukinis grobis, o kad niekas neeitų perniek, buvo vartojamos ir mažiau įprastos gyvūno dalys.

    Vienas praktiškiausių produktų buvo džiovinta mėsa, nes ji užimdavo mažiau vietos ir ilgai negedo. Ji galėjo būti džiovinama saulėje ir vėjyje, sūri bei kieta, o kartais maišoma su riebalais ir džiovintomis uogomis į maistingą pemikaną.

    Sūdyta kiauliena ir lašiniai atliko ir maisto, ir priemonės vaidmenį, nes riebalai buvo būtini kepimui bei tešlai. Tokie produktai buvo patikimi kelionėje, o riebalai suteikdavo papildomų kalorijų, kurių reikėjo dirbant fiziškai sunkų darbą.

    Duona, pupelės ir daržovės, kurios išgyvena kelionę

    Rauginta duona ir sausainiai buvo vienas svarbiausių angliavandenių šaltinių, nes tešlą galima auginti ir kepti laužo karštyje. Dažnai jie būdavo valgomi su padažais iš mėsos riebalų, kad būtų sotesni, o iš tešlos buvo gaminami ir paprasti kepti užkandžiai.

    Pupelės tapo kaubojų virtuvės simboliu ne be priežasties: jas lengva gabenti dideliais kiekiais, jos ilgai laikosi, o išmirkytos gali būti verdamos visą dieną viename puode. Prieskoniai ir aštresni skoniai į racioną atėjo per Meksikos vaqueros tradicijas, kurios formavo regiono virtuvę.

    Bulvės ir svogūnai buvo vertinami dėl ilgo laikymo, todėl dažnai tapdavo troškinių ir aštresnių patiekalų pagrindu. Tokios daržovės buvo patogios, nes net ir be idealių laikymo sąlygų galėjo išsilaikyti pakankamai ilgai, kad pasiektų stovyklą.

    Kartais racioną papildydavo konservai, nors jie buvo brangesni ir sunkesni gabenti. Konservuoti pomidorai ar kitos daržovės buvo vertinami ir dėl skonio, ir dėl to, kad jų skystis galėjo atgaivinti dulkėtoje kelionėje.

    Saldumynai ir netikėtos detalės lėkštėje

    Džiovinti vaisiai suteikdavo saldumo ir energijos, o išmirkyti vandenyje galėjo virsti paprastais desertais. Tai buvo būdas į kasdienį meniu įnešti įvairovės, kai šviežių produktų pasirinkimas buvo itin ribotas.

    Kietasis sūris buvo išsaugojamas džiovinant ir dengiant vašku, kad ilgiau negestų. Dažniausiai jis nebuvo valgomas vienas, o dedamas į troškinius arba maišomas į tešlą, kad patiekalai būtų sotesni ir turtingesnio skonio.

    Įdomi to meto virtuvės detalė buvo veršio pėdų drebučiai, gaminami iš ilgai virto sultinio, perkošto ir pasaldinto prieskoniais. Nors šiandien toks desertas daugeliui skambėtų neįprastai, anuomet tai buvo būdas išnaudoti turimus išteklius ir pasigaminti saldesnį patiekalą.

    Kiaušiniai dažnai minimi kaip klasikinio pusryčių vaizdinio dalis, tačiau realybėje šviežius kiaušinius kelionėse išlaikyti buvo sudėtinga. Dėl ilgo transportavimo jie neretai sugesdavo, todėl tapdavo labiau sėkmės, o ne kasdienio plano klausimu.

    Dar viena netikėta kaubojų raciono dalis buvo veršelių sėklidės, vadintos prairie arba mountain oysters. Jos būdavo kepamos ar skrudinamos ir laikytos delikatesu, atspindinčiu principą, kad kelionėje maistas negali būti švaistomas.

    Žalumynų apskritai trūko, todėl laukinės rūgštynės kartais tapdavo reta proga paragauti augalinio maisto. Iš jų galėjo būti kepami pyragai, suteikiantys rūgštumo ir šiokios tokios įvairovės kitaip gana monotoniškame meniu.

  • Grilis be dūmų ir laukimo: ką būtina žinoti renkantis dujinį grilį ir ko nepasako kaina

    Grilis be dūmų ir laukimo: ką būtina žinoti renkantis dujinį grilį ir ko nepasako kaina

    Dujiniai griliai pastaraisiais metais vis dažniau keičia tradicinius anglies modelius, nes leidžia pradėti kepti beveik iškart, lengviau valdyti temperatūrą ir išvengti intensyvaus dūmų debesies. Tokį pasirinkimą dažniausiai lemia patogumas terasoje ar sode, kai norisi greitai paruošti maistą ir mažiau laiko skirti pasiruošimui.

    Renkantis dujinį grilį svarbiausia ne vien kaina, o tai, kiek žmonių dažniausiai maitinsite ir kaip dažnai kepsite. Mažai šeimai ar porai paprastai pakanka kompaktiško modelio su dviem degikliais ir vidutiniu kepimo plotu, o didesnėms kompanijoms praverčia erdvesnis grilis.

    Degiklių skaičius turi tiesioginę įtaką patogumui, nes leidžia sukurti kelias temperatūrines zonas. Taip vienoje pusėje galima stipriai apskrudinti mėsą, o kitoje lėčiau kepti daržoves, žuvį ar tiesiog palaikyti maistą šiltą, kad viskas būtų patiekta vienu metu.

    Ne mažiau svarbi ir konstrukcijos kokybė, nes ji nulemia, kiek sezonų grilis tarnaus be rūdžių ir gedimų. Ilgaamžiškumui didelę reikšmę turi kepimo grotelių medžiaga, šilumos paskirstymas ir korpusas, ypač jei įrenginys bus laikomas lauke ir patirs drėgmės bei temperatūros svyravimus.

    Papildomos funkcijos gali palengvinti kasdienį naudojimą, tačiau ne visos jos būtinos kiekvienam. Termometras dangtyje, šoninės lentynos ar vieta dujų balionui dažnai yra praktiški sprendimai, bet pirmiausia verta įsitikinti, kad grilis atitinka jūsų įpročius pagal dydį, galią ir valdymo tikslumą.

    Prieš perkant pravartu įvertinti ir saugaus naudojimo niuansus: grilį reikėtų statyti gerai vėdinamoje vietoje, laikytis gamintojo nurodymų dėl žarnos ir jungčių būklės, o po naudojimo užsukti dujas. Tinkamai parinktas ir prižiūrimas dujinis grilis leidžia patogiai kepti dažniau, neaukojant nei skonio, nei laiko.

  • „Weber“ kepsninės triukas: vienas įdėklas per akimirką paverčia ją skarda ir keičia grilinimą

    I fell in love with flat-top grills the summer I helped review them during our tests in Birmingham, Alabama. Sure, it was near 90°F and a spirit-dampening level of humid—a true Alabama summer—but the glorious utility of these massive griddles charmed the socks off me. (Okay, it might have also been the heat.) 

    A propane-powered griddle is a beautiful thing: It’s spacious, heats up fast, and any smoke or steam is released into the great outdoors rather than inside your kitchen. In our tests, smash burgers seared up lickety-split, and bacon reached a state of crispiness I didn’t know existed. I fell, and I fell hard. 

    When I returned home, I tried to get my husband to see that a flat-top grill was not a want but a need—and a perfectly logical addition to our collection of backyard cooking gear (which at this point, consisted of two pizza ovens, a smoker, and a grill). He was skeptical. 

    Fast-forward some eight months, and I convinced my wary husband that we could dip our toes into outdoor griddle-dom with the Weber Rust-Resistant Griddle Insert. This turned out to be a glorious gambit: It slots right into my Weber gas grill, transforming it from a lean, mean, grilling machine into a griddle for all of my short order needs. And it’s awesome. 

    Why I Love the Weber Griddle Insert 

    While we are blessed to have a decent-sized backyard, my husband rightly pointed out that our lawn was slowly turning into an outdoor gear showroom. Adding a flat-top grill to the mix seemed excessive. 

    Instead, the Weber griddle insert is a small, albeit heavy, slab of carbon steel that you can tuck away in the garage or basement when you’re not using it. Setting it up is as easy as removing the grates from the grill and popping that puppy in—just make sure the grease vent is aligned with the drip tray, or “brunch” will stand for “burnt lunch.” Fire up the grill, grab some tongs and an offset turner spatula, and get ready to cook. 

    I have the Weber Genesis E-325, which has 513 square inches of cooking space, and the griddle insert matches that, so it’s quite roomy. I can easily prepare a full brunch lineup of bacon, sausages, and over-easy eggs, then dial down the heat and toast some bread. I also love using it to make smash burgers, which is a hallelujah-evoking experience—no smoky kitchen! I feel like a short order cook, smashing multiple patties at once and scraping them off the hot griddle, their edges all lacy and browned. The first time I tucked two perfectly crispy burger patties into a soft potato bun and handed the plate to my husband, let’s just say he fell in love with flat-top grills, too. 

    FAQs

    What grills does the Weber griddle work with? 

    Weber sells full-size inserts that are compatible with a variety of the brand’s grills, including the new Spirit series, Searwood pellet series, Genesis line, Summit line, and even charcoal grills

    How do you clean the Weber griddle insert?

    Once the griddle has cooled, scrape off any cooking debris—an offset turner spatula works well for this. Then, use a damp paper towel to wipe down the surface. Give it a rub with food-safe oil and you’re good to go. 

    Why We’re the Experts

    • Grace Kelly is a senior editor at Serious Eats, where she specializes in testing kitchen gear. 

    • She worked in restaurants and reviewed equipment for America’s Test Kitchen. 

    • She loves her Weber grill—and now loves it even more with the option to turn it into a griddle. 

    type=”bulletList”>

    Was this page helpful?


  • Išbandė 6 laužavietes: kuri geriausia kiemo vakarams ir maistui ant grotelių?

    Kiemo laužavietės pastaraisiais metais tapo ne tik jaukumo akcentu, bet ir praktišku įrankiu maistui gaminti lauke. Išbandžius šešis skirtingus modelius, ryškiausiai išsiskyrė vadinamosios beveik bedūmės laužavietės, kurios įkaista greitai ir leidžia patogiau kepti.

    Tarp geriausiai įvertintų sprendimų minimi „Solo Stove Bonfire 2.0“ ir keli „Breeo“ modeliai. Šie įrenginiai sukurti taip, kad geriau valdytų oro srautus ir palaikytų aukštą degimo temperatūrą, todėl dūmų būna mažiau, o karštis išlieka stabilesnis net ir vėsesniais vakarais.

    Kaip veikia beveik bedūmė konstrukcija

    Pagrindinis skirtumas nuo tradicinių, dubens formos laužaviečių yra dvigubos sienelės ir angos, nukreipiančios įkaitusį orą į degimo zoną. Dėl to dalis dūmuose esančių dalelių sudega papildomai, o ugnis tampa intensyvesnė ir švaresnė.

    Toks principas ypač pasiteisina gaminant maistą, nes greičiau susiformuoja karštų žarijų sluoksnis. Praktikoje tai reiškia trumpesnį laukimą iki momento, kai galima stabiliai kepti dešreles ar kitus patiekalus, ir mažiau aitrų dūmų, kurie įprastai persigeria į drabužius.

    Kas svarbiausia, jei norite ir kepti

    Bandymuose matėsi aiški tendencija: geriausiai pasiteisino modeliai, kuriems nereikia ilgo surinkimo ir daug varžtų. Sudėtingas montavimas dažnai tampa priežastimi, kodėl laužavietė naudojama rečiau, nei planuota, o laikas praeina ne prie ugnies, o su įrankiais rankose.

    Maistui gaminti itin svarbios grotelės ir jų aukščio reguliavimas. „Breeo“ sprendimuose tai leidžia tiksliau valdyti kaitrą, todėl patogiau greitai apskrudinti mėsą, o „Solo Stove“ atveju papildomi priedai suteikia daugiau galimybių, nors bendra komplektacijos kaina gali išaugti.

    Saugumas ir priežiūra: dažnai nuvertinami dalykai

    Laužavietei reikėtų parinkti karščiui atsparų pagrindą, pavyzdžiui, akmens ar betono dangą, nes intensyvi kaitra gali pažeisti veją. Taip pat pravartu turėti žarsteklį ar žnyples malkoms stumdyti, o valymui tinka paprastas semtuvėlis pelenams, kai jie visiškai atvėsta.

    Laikymas lauke be uždengimo ilgainiui didina korozijos riziką, todėl praktiškas sprendimas yra apsauginis uždangalas. Svarbiausia taisyklė išlieka ta pati: uždengti ar perkelti laužavietę galima tik visiškai atvėsus, kad būtų išvengta gaisro pavojaus.

  • „Ninja“ žada stebuklus: grilis, keptuvė ir rūkykla viename – bet testas atskleidė trūkumą

    Gamintojas „Ninja“ pristato „FlexFlame“ lauko gaminimo sistemą, kuri vienu įrenginiu žada atstoti kelis: dujinį grilį, kepimo plokštę, picos kepyklą ir net rūkyklą. Tokie daugiafunkciai sprendimai pastaraisiais metais populiarėja, nes pirkėjai ieško mažiau vietos užimančios, universalesnės įrangos.

    Nepriklausomame bandyme įrenginys buvo naudojamas ilgą laiką kepant mėsainius, dešreles, kukurūzus, taip pat kepant picą ir mėginant šaltai rūkyti produktus. Pagrindinis įspūdis aiškus: kaip dujinis grilis „FlexFlame“ veikia solidžiai, tačiau papildomos funkcijos ne visada pateisina didelius lūkesčius.

    Greitas įkaitimas, bet su niuansais

    „FlexFlame“ išsiskiria tuo, kad be dujų jam reikia ir elektros: dalis valdymo ir oro srauto sprendimų paremti elektronika. Bandymo metu pabrėžta, kad įrenginys greitai pasiekia aukštą temperatūrą, o kaitrą padeda paskirstyti viduje veikiantis ventiliatorius.

    Vis dėlto pažymėta ir praktinė detalė: paleidimo rankenėlė pasirodė esanti kaprizinga, todėl uždegimas ne visuomet įvykdavo iš pirmo karto. Taip pat atkreiptas dėmesys, kad trumpas maitinimo laidas realiomis sąlygomis dažnai reiškia prailgintuvo poreikį.

    Geras grilis, triukšmingas ventiliatorius

    Didžiausias privalumas – stabilus kepimas ir greitas apskrudinimas. Bandymo metu dešrelės, kukurūzai ir mėsainiai iškepdavo greitai, o apskrudinimo žymės būdavo ryškios, bet produktai neperdžiūdavo, todėl pagrindinei grilio paskirčiai rimtų priekaištų nekilo.

    Minusas – triukšmas: veikiantis ventiliatorius skleidė garsą, kuris apibūdintas kaip labai intensyvus. Atidarius dangtį triukšmas sumažėja, tačiau uždarius jis vėl grįžta, o tai gali erzinti, ypač ilgesnių kepimų metu.

    Pica ir kepimo plokštė pavyko, rūkykla nuvylė

    Bandant papildomas funkcijas, pusinė kepimo plokštė leido sėkmingai iškepti plonus, karamelizuotus mėsainius, o picos akmuo padėjo greitai gauti traškų picos pagrindą. Tokie rezultatai rodo, kad įrenginys gali būti patogus, jei šeima dažnai kepa ne tik ant grotelių.

    Tačiau būtent rūkyklos funkcija sulaukė daugiausia kritikos. Bandymo metu granulių skyrius pasirodė esantis mažas, o granulės užsidegdavo per intensyviai, sukeldamos liepsną vietoje lėto smilkimo, kurio paprastai tikimasi rūkymo režime.

    „Vietoje ramaus smilkimo gavosi granulių gaisras, o skonis tapo pernelyg kartus“, – teigiama bandymo aprašyme.

    Kainos skirtingose prekybos vietose svyravo maždaug nuo 900 iki 1 100 eurų, todėl išvada pragmatiška: tai brangus, bet gerai kepantis dujinis grilis, kurio papildomos funkcijos ne visada atperka sumą. Jei prioritetas yra būtent rūkymas, vertėtų atskirai pasidomėti specializuotomis granulinėmis rūkyklomis, o jei svarbiausia grilis, rinkoje yra paprastesnių ir pigesnių alternatyvų.

  • Rūkyklė apsinešė derva ir pelenais? Štai kaip ją valyti ir kaip dažnai, kad maistas būtų saugus

    Rūkykla yra vienas universaliausių lauko gaminimo įrenginių, tačiau po kelių kepimų jos viduje neišvengiamai kaupiasi riebalai, pelenai ir dervingos apnašos. Jei įrangą paliksite neprižiūrėtą, gali suprastėti skonis, o drėgmė ir pelenai ilgainiui skatins koroziją bei trumpins rūkyklės tarnavimo laiką.

    Praktinė taisyklė paprasta: po kiekvieno rūkymo verta atlikti greitą valymą, o giluminį planuoti maždaug kas pusmetį. Jei rūkyklą naudojate tik šiltuoju sezonu, ją pravartu kruopščiai išvalyti prieš padedant laikyti ir dar kartą prieš pirmą pavasario kūrenimą.

    Greitam valymui dažniausiai užtenka mechaninio darbo ir kelių įrankių. Atvėsus įrangai, nuo grotelių ir dangčio vidinės pusės nugramdykite apnašas šepečiu ar metaline mentele, o pelenus ir nuosėdas išsiurbkite tik visiškai atvėsusius, geriausia tam pritaikytu siurbliu.

    Vidinių paviršių, kurie liečiasi su maistu, nerekomenduojama apdoroti agresyviais chemikalais. Vietoje to efektyviai veikia kantrus gramdymas, sausas šveitimas ir šiltas vanduo su švelnia priemone tik toms vietoms, kurios nėra tiesiogiai maisto ruošimo zonoje.

    Grotelių valymui dažnai pasirenkami vieliniai šepečiai, tačiau jie kelia riziką, jei nuo jų atšoka šereliai ir lieka ant metalo. Saugiau naudoti nesuteptą metalinę kempinę arba suglamžytą aliuminio foliją, o jei vis dėlto renkatės vielinį šepetį, pabaigoje perbraukite nailoniniu šepečiu ir patikrinkite, ar neliko atplaišų.

    Viena pavojingiausių klaidų yra vadinamasis kontrolinis išdeginimas, kai rūkykla sąmoningai įkaitinama iki maksimumo tikintis, kad karštis sudegins riebalus kaip orkaitės savaiminio išsivalymo režimas. Toks būdas didina nekontroliuojamo gaisro riziką ir gali pakenkti įrangai, todėl saugiau apnašas šalinti įprastais, mechaniniais metodais.

    Išorę paprastai pakanka nuvalyti universaliu valikliu ir minkšta šluoste, kad metalas atrodytų tvarkingai. Po valymo naudinga plonu sluoksniu patepti metalines dalis maistiniu aliejumi ar kepimo purškikliu, nes tai padeda mažinti rūdžių tikimybę, ypač jei rūkykla laikoma lauke.

    Reguliari priežiūra atsiperka: mažiau kartumo skonio, tolygesnė trauka, mažesnė nemalonių kvapų rizika ir ilgesnis rūkyklės tarnavimo laikas. Svarbiausia taisyklė išlieka viena: pelenus ir riebalus tvarkykite tik tada, kai įranga visiškai atvėsusi, o valymą planuokite taip pat nuosekliai kaip ir patį rūkymą.