Projektuojant gyvatvorę vis dažniau atsisakoma vien tik tujų: vienodą, visžalę sieną keičia įvairesni ir atsparesni augalai. Sprendimą verta pradėti nuo paprasto klausimo: ar norite ištisus metus visiško privatumo, ar sezoniškai besikeičiančios, gyvos žalumos.
Pasirinkimą lemia ne tik skonis, bet ir vietos sąlygos. Svarbiausia įvertinti saulėtumą, dirvos tipą ir drėgmę, taip pat ar sklypas yra prie judrios gatvės, kur daugiau dulkių ir druskų po žiemos.
Visžalės alternatyvos tujoms
Jei tikslas yra privatumą užtikrinanti gyvatvorė visus 12 mėnesių, visžaliai augalai išlieka patikimiausias pasirinkimas. Tačiau vietoje tujų verta rinktis rūšis, kurios geriau pakelia genėjimą, šešėlį ar miesto taršą.
Cis laikomas vienu elegantiškiausių ir ilgaamžiškiausių sprendimų: jis gerai auga ir pavėsyje, o formuojamas atželia net iš senesnės medienos. Tiesa, tai lėčiau augantis augalas, todėl rezultatui gali prireikti daugiau kantrybės.
Greitesnio efekto ieškantys dažnai renkasi rytinę laurovyšnią: ji formuoja tankią, blizgių lapų sieną ir tinkamai prižiūrima per sezoną gali paaugti keliasdešimt centimetrų. Vis dėlto šaltesnėse vietose svarbu parinkti atsparesnes veisles ir pasirūpinti drėgme, ypač rudenį.
Ten, kur svarbus atsparumas šalčiui ir užterštam orui, verta atkreipti dėmesį į serbinę eglę. Ji siaura, todėl tinka mažesniems sklypams, o jos dvispalviai spygliai vėjyje suteikia dekoratyvumo ir neatrodo monotoniškai.
Jei norite ne tik žalios sienos, bet ir papildomos apsaugos, gali tikti dygliuoti krūmai, pavyzdžiui, ugniukas, taip pat kai kurios bugienio rūšys. Tokie augalai gali tapti natūralia kliūtimi, o jų uogos rudenį dažnai pritraukia paukščius.
Mažose erdvėse praktiškas sprendimas yra vijokliniai augalai, pavyzdžiui, gebenė, leidžiama ant tvoros ar tinklo. Ji užima mažiau vietos nei krūmai, tačiau greitai sukuria vizualiai tankią sieną, jei turi pakankamai drėgmės ir tinkamą atramą.
Lapuočiai gyvatvorėms: daugiau gyvybės
Lapuočiai dažnai pasirenkami dėl natūralesnio vaizdo ir gerų savybių mieste: lapai kaupia dulkes, o lietus juos nuplauna, todėl gyvatvorė veikia kaip žalias filtras. Be to, tokie augalai neretai geriau atlaiko intensyvų formavimą.
Skirtas karpyti ir tankinti, skroblas laikomas klasika: nors lapus numeta, dalis jų per žiemą lieka ant šakų, todėl privatumas išlieka didesnis, nei tikimasi. Tai patikimas pasirinkimas tiems, kurie nori tvarkingos, geometrinės gyvatvorės.
Ligustras vertinamas dėl atsparumo ir greitesnio augimo, ypač prastesnėse, sausesnėse dirvose. Tuo pačiu jis gerai reaguoja į dažną karpymą, todėl tinka, kai norisi greitai suformuoti tankią sieną.
Ieškant daugiau spalvos, dažnai pasirenkama pūslenė: ji gali būti purpurinių ar gelsvų lapų ir išlieka dekoratyvi didžiąją sezono dalį. Toks krūmas gyvatvorei suteikia įvairovės ir mažiau primena standartinį, vienodą apželdinimą.
Kaip prižiūrėti iki žiemos
Net ir geriausiai parinkti augalai praras formą bei tankį, jei priežiūra bus atsitiktinė. Vasaros pabaigoje ir rudenį svarbiausia nepersistengti su azoto trąšomis, kad augalai nepradėtų leisti jaunų, šalčiui jautrių ūglių.
Formuojamąjį karpymą paprastai verta baigti iki vasaros pabaigos, o vėliau pereiti prie rudeninių trąšų, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Tokia mityba padeda ūgliams sumedėti ir lengviau pasiruošti šalčiams.
Prieš žiemą ypač svarbus gausus laistymas, ypač visžaliams augalams. Jie žiemą nepraranda lapų ar spyglių ir saulėtomis, šaltomis dienomis vis tiek garina vandenį, todėl esant įšalui gali nukentėti nuo fiziologinės sausros.
Todėl gyvatvorę verta planuoti ne pagal madą, o pagal sklypo sąlygas ir norimą efektą. Tujos nėra vienintelė išeitis: tinkamai parinkus cisą, laurovyšnią, skroblą ar ligustrą, galima gauti tankesnę, atsparesnę ir įdomesnę žalią sieną.
