Tag: Lazeriai

  • Mįslė, kuri nedavė ramybės dešimtmečius: laboratorijoje atkūrė procesą, kaitinantį Saulės vainiką

    Mįslė, kuri nedavė ramybės dešimtmečius: laboratorijoje atkūrė procesą, kaitinantį Saulės vainiką

    Keistas Saulės paradoksas

    Nutolus nuo ugnies įprastai vėsta, tačiau Saulėje vyksta atvirkščiai: jos išorinis atmosferos sluoksnis yra gerokai karštesnis už matomą paviršių. Mokslininkus tai glumina dešimtmečius, nes energija, kuri turėtų maitinti tokį karštį, neatrodo akivaizdi.

    Saulės fotosferos temperatūra siekia apie 5 500 laipsnių Celsijaus, o vainikas, dar vadinamas korona, gali įkaisti iki daugiau nei 1 000 000 laipsnių. Kadangi vainikas labai retas, jo šilumos palaikymo mechanizmas turi veikti itin efektyviai.

    Kas gali kaitinti vainiką?

    Viena iš stipriausių idėjų aiškinant šį paradoksą yra daugybė mažų energijos išsiskyrimų, vadinamų nanoblyksniais. Nors kiekvienas jų būtų menkas, bendra suma galėtų palaikyti vainiko temperatūrą.

    Kita svarbi sąvoka yra magnetinis persijungimas, kai plazmoje susitinka priešingų krypčių magnetiniai laukai, persitvarko jų jungtys ir dalis sukauptos energijos virsta šiluma. Kadangi Saulė yra plazmos kamuolys, persmelktas magnetinių laukų, toks procesas laikomas realistišku kandidatu.

    Kinijos mokslininkų eksperimentas su lazeriais

    Kinijos tyrėjai laboratorijoje pademonstravo procesą, kuris galėtų paaiškinti, kaip dalis šilumos atsiranda Saulės vainike. Eksperimente lazeriais buvo sukurta plazma, o specialiai parinktos sąlygos leido suformuoti struktūras, kurios suartino magnetinius laukus ir inicijavo energijos virtimą šiluma.

    Bandymas buvo atliktas Šanchajuje esančioje lazerių infrastruktūroje, kur keturi persidengiantys lazerio spinduliai buvo nukreipti į plastikinį taikinį su smulkiai banguotu paviršiumi. Trumpi impulsai, trunkantys apie vieną milijardąją sekundės dalį, medžiagą pavertė plazma, kuri ėmė plėstis į retesnę aplinką.

    Plazmai plečiantis ir lėtėjant, riboje išryškėjo vadinamoji Reilio ir Teiloro nestabilumo eiga, kai atsiranda pirštus ar grybo kepures primenančios ataugos. Aplink tokias ataugas formavosi magnetiniai laukai, o kaimyninėse struktūrose jų kryptys buvo priešingos.

    Kompiuterinės simuliacijos parodė, kad besiplečiantys plazmos pirštai suartina priešingus magnetinius laukus, sudarydami sąlygas magnetiniam persijungimui. Būtent šis persitvarkymas, mokslininkų vertinimu, ir sukuria papildomą šildymą.

    Lyginimui tyrėjai pakartojo bandymą su lygiu plastikiniu taikiniu, kai plazmos tėkmė buvo gerokai tolygesnė ir be ryškių ataugų. Pagal plazmos skleidžiamus rentgeno spindulius buvo įvertinta elektronų temperatūra, o ji banguoto taikinio atveju pasiekė apie 820 000 laipsnių Celsijaus.

    Lygaus taikinio scenarijuje užfiksuota elektronų temperatūra buvo maždaug perpus mažesnė. Papildomoje simuliacijoje, kurioje buvo „išjungtas“ magnetinių laukų susidarymas, papildomas įkaitimas beveik išnyko, sustiprindamas išvadą apie magnetinių procesų svarbą.

    Kaip tai siejasi su Saulės reiškiniais?

    Mokslininkai nurodo, kad panašios sąlygos Saulėje gali rastis ten, kur vėsesnė ir tankesnė plazma krinta per karštesnę aplinką. Toks reiškinys vadinamas vainiko lietumi, o jo ribose gali susiformuoti nestabilumai, panašūs į laboratorijoje stebėtus.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia ribotumus: laboratorinė plazma buvo daug tankesnė, o procesai vyko nepalyginamai trumpesniais laikais nei Saulėje. Dėl to eksperimentas ne atkuria visą Saulės energijos kaupimo grandinę, o tik parodo galimą mechanizmo dalį, kuri tam tikromis sąlygomis gali būti efektyvi.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Physical Review Letters“, o tolesni stebėjimai ir bandymai turėtų padėti įvertinti, kaip dažnai toks mechanizmas veikia Saulėje ir kokią dalį vainiko šildymo jis gali paaiškinti. Jei hipotezė pasitvirtins platesniu mastu, tai priartintų prie vieno svarbiausių Saulės fizikos klausimų atsakymo.

  • Eindhoveno „Photon Bridge“ pritraukė 10 mln. eurų: lazeriai gali tapti nauju DI centrų „kamščiu“

    Eindhoveno „Photon Bridge“ pritraukė 10 mln. eurų: lazeriai gali tapti nauju DI centrų „kamščiu“

    Eindhovene įsikūręs fotonikos startuolis „Photon Bridge“ pritraukė 10 mln. eurų investiciją, kad kurtų optinius variklius ir lazerių šaltinius, skirtus DI infrastruktūrai bei telekomunikacijoms. Bendrovė siekia spręsti vis aiškiau ryškėjantį iššūkį: plečiantis DI skaičiavimo klasteriams, didėja poreikis milijonams lazerių, reikalingų spartiems optiniams sujungimams.

    Investicinį raundą bendrai vedė Amadeus APEX Technology Fund ir 360 Capital, o esami investuotojai Innovation Industries, Faber ir Brabant Development Agency (BOM) padidino savo įnašus. Anksčiau, 2025 metais, įmonė buvo paskelbusi apie 4,75 mln. eurų pradinio etapo finansavimą, kuriuo pradėtas spartesnis technologijos vystymas.

    „Kiekviena nauja skaičiavimo banga sukuria naujų siaurų vietų tiekimo grandinėje, o lazeriai gali tapti kita“, – sakė APEX Ventures investicijų partneris Ion Hauer.

    „Photon Bridge“ įkurta 2020 metais, o jos tikslas – pergalvoti, kaip dideliu mastu kuriamos didelio našumo fotoninės sistemos. Bendrovė kuria didelės galios, kelių bangos ilgių lazerių šaltinius naujos kartos optiniams sujungimams duomenų centruose, kai optika vis dažniau artinama prie pačių procesorių.

    Duomenų centrams plečiant DI skaičiavimo sistemas nuo tūkstančių iki šimtų tūkstančių lustų, didelę reikšmę įgauna ne vien skaičiavimo galia, bet ir tai, kaip greitai bei efektyviai tarp procesorių juda duomenys. Optiniai sujungimai šioje vietoje dažnai laikomi pranašesniais už elektrinius, nes gali perduoti daugiau informacijos su mažesniais energijos nuostoliais ir didesniu pralaidumu.

    Optika arčiau lustų

    Viena ryškiausių krypčių – vadinamoji co-packaged optics technologija, kai optinė jungtis integruojama greta lustų, trumpinant kelią, kurį turi įveikti signalas. Tokia architektūra didina lazerių, kurie tiekia šviesą optiniams kanalams, paklausą, o tradiciškai telekomunikacijoms skirta tiekimo grandinė nėra pritaikyta puslaidininkių pramonei būdingiems mastams.

    „Šiandienė didelės galios lazerių tiekimo grandinė daugiausia sukurta telekomunikacijoms ir povandeniniams tinklams, kur apimtys nepalyginamai mažesnės. DI gali paversti lazerį puslaidininkių masto produktu“, – teigiama bendrovės komentare.

    Vietoje strategijos didinti kelių lazerių galią iki itin aukšto lygio, „Photon Bridge“ renkasi kitą kelią: sujungia ir multipleksuoja kelių mažesnės galios puslaidininkinių lazerių šviesą. Įmonės vertinimu, tai mažina galios tankį, didina gamybos išeigą, sumažina jautrumą defektams ir leidžia efektyviau didinti apimtis.

    Planai iki masinės gamybos

    Startuolio platforma projektuojama taip, kad užtikrintų didelį bangos ilgių skaičių ir iki 40 mW optinės galios vienam bangos ilgiui vienoje skaiduloje. Taip pat pabrėžiama galimybė gamybą paskirstyti per kelias indžio fosfido technologiją naudojančias puslaidininkių liejyklas, kad būtų lengviau didinti apimtis ir valdyti tiekimo rizikas.

    2025 metų rugsėjį bendrovė, anksčiau žinoma kaip Photon IP, pasikeitė pavadinimą į „Photon Bridge“ ir generaliniu direktoriumi paskyrė Paul Marchal. Įmonė teigia, kad šis pokytis atspindi orientaciją į pramoninį mastą ir artėjimą prie komercializacijos.

    „DI iš esmės keičia, kaip kuriama skaičiavimo infrastruktūra. Duomenų judėjimas tarp šimtų tūkstančių procesorių tampa vienu svarbiausių našumo apribojimų“, – sakė „Photon Bridge“ vadovas Paul Marchal.

    Pasak jo, rinka artėja prie situacijos, kai pramonei kasmet reikės milijonų lazerių šaltinių, todėl vien technologinis proveržis nebepakanka – būtina nuo pradžių projektuoti sprendimą, kuris būtų gaminamas su aukšta išeiga. 360 Capital partneris Cesare Maifredi taip pat akcentuoja, kad milijoninių apimčių gamyboje lemiamu veiksniu tampa būtent išeiga ir pakartojamumas.

    Gautą kapitalą „Photon Bridge“ planuoja skirti produktų vystymui, klientų kvalifikavimo procesams ir pasirengimui tiekimui. Bendrovė nurodo siekianti pirmuosius pavyzdžius pristatyti 2027 metais, o masinę gamybą planuoja pradėti 2028 metais, kartu plečiant komandą Eindhovene.

  • Mokslininkai sukūrė pirmąjį branduolinį laikrodį: jo tikslumas gali pakeisti GPS ir fiziką

    Mokslininkai sukūrė pirmąjį branduolinį laikrodį: jo tikslumas gali pakeisti GPS ir fiziką

    Austrijos ir Kinijos mokslininkai pranešė sukūrę pirmuosius branduolinius laikrodžius, galinčius laiko tėkmę matuoti pagal procesus ne elektronuose, o atomų branduoliuose. Tyrimų rezultatai publikuoti žurnale „Nature“.

    Iki šiol tiksliausi prietaisai buvo atominiai laikrodžiai, kuriuose sekundės stabilumas siejamas su elektronų perėjimais tarp energijos lygių. Naujoji kryptis remiasi branduolio energijos būsenų kaita, kuri teoriškai turėtų būti atsparesnė išoriniams trikdžiams.

    Kaip veikia branduolinis laikrodis?

    Abiejų komandų sprendimų pagrindas yra retas izotopas toris-229, kurio branduolį galima sužadinti ultravioletine šviesa. Tai išskirtinis atvejis, nes daugumos branduolinių perėjimų energija per didelė, kad būtų patogiai valdoma lazeriais.

    Eksperimentuose buvo sukurta ultravioletinė lazerio spinduliuotė 148,4 nanometro bangos ilgio ir nukreipta į kalcio fluorido kristalus su torio-229 priemaiša. Mokslininkams pavyko „užrakinti“ lazerio dažnį į branduolinį perėjimą ir taip gauti stabilų atskaitos tašką laikui.

    Bandymų laikotarpiu laikrodžių stabilumas pasiekė maždaug vieną dalį iš kvadrilijono, tai yra apie 10⁻¹⁵. Praktikoje tai reiškia, kad per labai trumpus intervalus laikrodžio eiga išlieka itin pastovi, o būtent stabilumas yra svarbiausias tikslumo matas.

    Kodėl tai gali pakeisti technologijas?

    Tikslus laikas yra nematomas daugelio sistemų pamatas: nuo palydovinės navigacijos iki telekomunikacijų tinklų sinchronizavimo ir finansinių operacijų laiko žymų. Kuo geriau suderinti laikrodžiai, tuo tiksliau galima nustatyti padėtį ir patikimiau valdyti ryšio infrastruktūrą.

    Naujos kartos branduoliniai laikrodžiai teoriškai galėtų pagerinti GPS ir kitų navigacijos sistemų skiriamąją gebą, ypač ten, kur klaidas lemia ne tik palydovų signalų sklidimas, bet ir laiko matavimo netikslumai. Vis dėlto iki realaus pritaikymo dar teks spręsti miniatiūrizavimo, patikimumo ir masinės gamybos klausimus.

    Nauda fundamentinei fizikai

    Dar viena sritis, kurioje tikimasi proveržio, yra fundamentinė fizika. Itin stabilūs laikrodžiai leidžia ieškoti labai menkų efektų, pavyzdžiui, ar laikui bėgant nekinta fundamentinės konstantos, taip pat tiksliau matuoti gravitacijos poveikį laikui skirtinguose aukščiuose.

    Tokie eksperimentai svarbūs tikrinant teorinius modelius, kuriais bandoma paaiškinti dar neatsakytus klausimus, įskaitant tamsiosios materijos prigimtį. Dėl to branduolinių laikrodžių kūrimas vertinamas ne tik kaip inžinerinis pasiekimas, bet ir kaip naujas įrankis fizikos riboms stumti.

    Nors patys autoriai pabrėžia, kad konkrečių komercinių scenarijų dar neįvardija, pasiektas rezultatas laikomas įrodymu, kad branduolinis etalonas gali veikti realiame įrenginyje. Tai atveria kelią lenktynėms dėl dar stabilesnių laiko standartų ir naujų matavimo metodų.

  • Vokietijoje statys pirmą lazerinės sintezės jėgainę: „Focused Energy“ žada 1 GW proveržį

    Vokietijoje statys pirmą lazerinės sintezės jėgainę: „Focused Energy“ žada 1 GW proveržį

    Vokietijoje pradėtas projektas, kurį jo autoriai vadina istoriniu: buvusios Biblio branduolinės elektrinės teritorijoje planuojama statyti lazerinės branduolinės sintezės jėgainę. Iniciatyvą vysto Darmštate įsikūręs startuolis „Focused Energy“, siekiantis tapti komercinių sintezės elektrinių rinkos lyderiu.

    Projektas numatytas vietoje, kur anksčiau veikė branduolinio skilimo reaktoriai, o dabar teritorija po uždarymo ir demontavimo darbų pritaikoma naujai paskirčiai. Pasak projekto šalininkų, svarbus pranašumas yra jau esama infrastruktūra: elektros tinklų prijungimas, pramoniniai pastatai ir saugumo perimetras.

    „Po penkerių metų čia, Biblyje, noriu turėti pirmąjį lazerinės sintezės demonstratorių“, – sakė „Focused Energy“ viceprezidentas Ulrichas Sigelis.

    Įmonė skelbia ambicingą grafiką: per maždaug dešimtmetį numatoma pastatyti pilotinę elektrinę, o per maždaug penkiolika metų pasiekti komercinį konkurencingumą. Planuojama galia – beveik 1 gigavatas, t. y. lygis, prilygstantis didelėms tradicinėms elektrinėms, o tokio dydžio pajėgumai teoriškai galėtų aptarnauti apie 2 000 000 namų ūkių, priklausomai nuo vartojimo.

    Finansavimas – vienas ryškiausių projekto akcentų: „Focused Energy“ šį pavasarį pritraukė apie 204 mln. eurų per pirmąjį finansavimo etapą, o tai, pasak rinkos stebėtojų, yra vienas didžiausių tokio tipo sandorių sintezės sektoriuje. Prie projekto prisideda ir aikštelės savininkė „RWE“, investavusi apie 60 mln. eurų.

    Kas yra lazerinė sintezė?

    Branduolinė sintezė – procesas, kai lengvųjų elementų branduoliai susijungia į sunkesnius, išskirdami energiją. Lazerinė sintezė dažniausiai siejama su inertinės sąlygos sinteze: itin galingi lazeriai trumpam suspaudžia mažą kuro kapsulę, kad būtų pasiektos ekstremalios temperatūros ir slėgiai.

    Sintezė dažnai vadinama potencialiai patrauklia dėl to, kad joje nenaudojamas grandininis skilimo procesas, o teorinis kuro kiekis yra labai mažas. Tačiau kelias iki elektrą į tinklą tieksiančių komercinių įrenginių išlieka sudėtingas, nes reikia ne tik sukelti sintezės reakciją, bet ir ją pakartoti dideliu dažniu bei efektyviai paversti energiją elektra.

    Didžiausi iššūkiai ir kritika

    Kritikai pabrėžia, kad laboratoriniai pasiekimai dar nereiškia pramoninio proveržio. Pagrindiniai barjerai – kuro ciklas, medžiagų atsparumas ekstremalioms sąlygoms, įrenginių patikimumas ir ekonomika, kai sistema turi veikti nuolat ir prognozuojamai.

    Ne mažiau svarbi tema – sąnaudų struktūra: lazerių efektyvumas, taikinių gamyba ir visos sistemos eksploatacija turi tapti pakankamai pigi, kad sintezė galėtų konkuruoti su vėjo, saulės, akumuliatorių, dujų ar branduolinio skilimo generacija. „Focused Energy“ teigia, kad ilgainiui lazerinė sintezė galėtų tapti konkurencinga net lyginant su kitais žemų emisijų šaltiniais.

    Kodėl tai svarbu Europai?

    Vokietijoje ir Europos Sąjungoje sintezės energetika įtraukiama į aukštųjų technologijų darbotvarkę, ypač energetinio saugumo ir dekarbonizacijos kontekste. Pastaraisiais metais pasaulyje sparčiai daugėja sintezės startuolių, o rizikos kapitalas vis aktyviau ieško projektų, kurie galėtų peržengti laboratorijos ribas.

    Jei projektui pavyktų pasiekti bent pilotinės elektrinės etapą, tai būtų reikšmingas signalas visai pramonei, kad sintezė artėja prie realios infrastruktūros. Vis dėlto net optimistiškiausi scenarijai reiškia ilgą kelią, kuriame svarbiausia bus ne pažadai, o matuojami techniniai rodikliai ir patikima, reguliuojama eksploatacija.

  • JAV ruošia ginklų perversmą: „RTX“ ir „Xcimer“ kuria didelės galios lazerius prieš dronų spiečius

    JAV ruošia ginklų perversmą: „RTX“ ir „Xcimer“ kuria didelės galios lazerius prieš dronų spiečius

    JAV gynybos pramonėje bręsta dar vienas reikšmingas pokytis: „RTX“ ir „Xcimer“ pasirašė bendradarbiavimo susitarimą, kuriuo siekiama integruoti „Xcimer“ impulsinių eksimerinių lazerių technologiją į „RTX“ kuriamas gynybos sistemas. Partneriai pabrėžia, kad tai galėtų atverti naujas nukreiptos energijos ginkluotės galimybes, ypač kovai su oro grėsmėmis.

    Nukreiptos energijos ginklai, tokie kaip didelės galios lazeriai, jau kurį laiką vertinami kaip atsakas į sparčiai besikeičiantį mūšio lauką. Didžiausias jų pranašumas siejamas su tuo, kad vieno paleidimo savikaina gali būti palyginti maža, o efektyvumas ypač ryškus prieš pigesnius, masiškai naudojamus taikinius.

    Kas stabdo lazerių proveržį?

    Didžiausias iššūkis, kurį akcentuoja tiek lazerinės gynybos, tiek lazerinės sintezės technologijų kūrėjai, yra tas pats: sukurti lazerį, kuris galėtų patikimai ir dažnai kartoti impulsus, išlaikydamas mažą vieno impulso kainą. Ne mažiau svarbu, kad sistema būtų pritaikyta masinei gamybai, būtų energiškai efektyvi, lengvai prižiūrima ir patikima realiomis sąlygomis.

    „Xcimer“ teigia kurianti eksimerinio tipo lazerių sprendimą, kuris ilgainiui galėtų užtikrinti didesnį veikimo nuotolį ir didesnį efektyvumą nei dalis šiuo metu rinkoje ar bandymų stadijoje esančių nukreiptos energijos sistemų. Tokie parametrai ypač aktualūs, kai kalbama apie greitai judančius oro taikinius ir situacijas, kuriose reikia didelio šūvių tempo.

    Kodėl tai svarbu oro gynybai?

    Partnerystė grindžiama paprasta logika: „Xcimer“ atneša lazerių technologijos kompetenciją, o „RTX“ turi ilgametę patirtį kuriant ir integruojant gynybos sistemas, kurios turi veikti patikimai ir būti pritaikomos kariuomenės poreikiams. Tikslas yra ne tik laboratorinis rezultatas, bet ir praktiškai diegiami sprendimai.

    Didelės galios lazeriai dažnai įvardijami kaip vienas racionaliausių atsakų į dronų spiečius ir kitas masines, santykinai pigias oro grėsmes. Tradicinė oro gynyba tokiais atvejais susiduria su ekonominiu spaudimu, nes brangios raketos gali būti naudojamos prieš pigius taikinius, o lazeriai teoriškai leidžia mažinti vieno numušimo kainą ir didinti reakcijos greitį.

    „Kai JAV sparčiai judama prie naujos kartos oro gynybos sprendimų, prieinami ir lengvai plečiami nukreiptos energijos ginklai tampa reikalingi kaip niekada anksčiau“, – sakė „Xcimer“ bendraįkūrėjas, vadovas ir mokslinis direktorius Conneris Galloway.

    Sąsajos su lazerine sinteze

    „RTX“ investicija, kaip nurodoma, siejama ir su platesniu „Xcimer“ technologijų planu – lazerine sinteze paremta energetika. „Xcimer“ projektas yra įtrauktas į JAV Energetikos departamento patvirtintą programą, kurioje plėtra grindžiama etapais ir pasiektais rezultatais, o tai rodo, kad technologija vertinama ne tik gynybos, bet ir energetikos kontekste.

    Nors gynybos lazeriai ir sintezės įrenginiai yra skirtingos paskirties, juos vienija tas pats technologinis branduolys: galingas, patikimas ir dažnai pulsuojantis lazeris su aiškiai prognozuojamomis eksploatavimo sąnaudomis. Jei ši kryptis pasiteisins, ji galėtų turėti įtakos ne tik oro gynybos modernizavimui, bet ir platesnei lazerių pramonės plėtrai.

  • „INLEAP Photonics“ pritraukė 20 mln. eurų: lazerinės antidronų sistemos keliauja į Europą

    „INLEAP Photonics“ pritraukė 20 mln. eurų: lazerinės antidronų sistemos keliauja į Europą

    Vokietijos deeptech bendrovė „INLEAP Photonics“ pritraukė apie 20 mln. eurų pradinio etapo investicijų, kad paspartintų lazerinių antidronų sprendimų gamybą ir diegimą. Finansavimo raundui vadovavo „UVC Partners“, prisidėjo Vokietijos HTGF, Lenkijos „Balnord“, Estijos „Sentris“ ir Danijos „Scale Capital“.

    Bendrovė kuria itin tikslias ir labai greitas lazerio spindulio nukreipimo sistemas, skirtas neutralizuoti nepilotuojamus orlaivius. Technologija orientuota tiek į gynybos poreikius, tiek į civilinės bei kritinės infrastruktūros apsaugą, pavyzdžiui, oro uostuose, energetikos objektuose ar duomenų centruose.

    Pastaraisiais metais antidronų sprendimų paklausa Europoje auga, nes dronai vis plačiau naudojami tiek komerciniais tikslais, tiek hibridinių grėsmių kontekste. Dėl to daugėja incidentų rizikų objektuose, kur svarbiausia yra greita reakcija, tikslumas ir minimalus pašalinis poveikis aplinkai.

    „INLEAP Photonics“ nurodo dirbanti su klientais ir partneriais, tarp jų – Vokietijos Federaline gynybos ministerija bei Bundesvero Kibernetinių inovacijų centru. Bendrovė taip pat yra sudariusi strateginę partnerystę su Vokietijos gynybos technologijų įmone STARK Defence.

    „Mūsų technologija jau pasiekė rinką ir matome stiprų užsakymų augimą. Dabar investuojame į gamybą, kokybės užtikrinimą, pardavimus ir aptarnavimą, kad atlieptume paklausą ir pristatytume sistemas didesniu mastu“, – sakė „INLEAP Photonics“ įkūrėjas ir vadovas Marius Lammersas.

    Pasak bendrovės, naujas kapitalas bus skirtas plėsti gamybos ir bandymų pajėgumus, toliau vystyti lazerio technologijos branduolį ir auginti pardavimų bei klientų aptarnavimo komandą Vokietijoje ir kitose Europos rinkose. Taip pat numatomos investicijos į kokybės kontrolę ir sertifikavimą, kad sprendimai galėtų būti patikimai diegiami pramoninėse ir saugumui kritinėse aplinkose.

    Ekspertų vertinimu, antidronų sektoriuje vis svarbesnė tampa ne tik aptikimo grandis, bet ir neutralizavimo priemonės, kurios gali veikti tiksliai ir greitai, o prireikus būtų integruojamos į platesnes saugumo sistemas. Tokios investicijos rodo, kad Europos rinka ieško skalės ir brandos: nuo prototipų bei pilotų pereinama prie serijinės gamybos ir reguliuojamo diegimo realiuose objektuose.

  • Drono ataka Leipcigo oro uoste priminė grėsmę: „INLEAP Photonics“ gavo 20 mln. eurų gynybai

    Dronų keliama rizika kritinei infrastruktūrai Europoje tampa ne teorine, o labai apčiuopiama – tai priminė incidentas Leipcigo ir Halės oro uoste. Tokiame kontekste Vokietijos „INLEAP Photonics“ pritraukė 20 mln. eurų pradinės stadijos investiciją, skirtą lazerinei dronų gynybai plėsti.

    Finansavimo raundą vedė fondas UVC Partners, prisijungė HTGF, „Balnord“, „Sentries“ ir „Scale Capital“. Bendrovė teigia, kad pinigai bus skirti gamybos apimčių didinimui, kokybės užtikrinimui, sertifikavimui, pardavimams bei aptarnavimui – kad sistemas būtų galima tiekti didesniu mastu.

    „Mūsų technologija jau pasiekė rinką, o užsakymų srautas stiprėja. Dabar investuojame į gamybą, kokybės užtikrinimą, pardavimus ir servisą, kad patenkintume paklausą ir galėtume tiekti sistemas didesniu mastu“, – sakė „INLEAP Photonics“ vadovas ir įkūrėjas Dr.-Ing. Marius Lammers.

    Bendrovė įkurta 2023 metais kaip „Laser Zentrum Hannover“ atskirta įmonė ir vysto itin greito, preciziško lazerio spindulio valdymo sprendimus. Be pramonės lazerinių procesų efektyvinimo, antra kryptis – kontroliuojama dronų neutralizacija, orientuota į žmonių ir svarbių objektų apsaugą.

    „INLEAP Photonics“ akcentuoja, kad lazerinė gynyba turi veikti ir karinėse, ir civilinėse aplinkose, kur keliami papildomi saugos reikalavimai. Investuotojai išskiria dvigubos paskirties principą kaip esminį veiksnį, leidžiantį technologiją greičiau diegti oro uostuose, energetikos objektuose ar duomenų centruose.

    „Dronų gynyba nebėra vien karinis klausimas. Oro uostams, energetikos objektams ir duomenų centrams reikia tokio pat apsaugos lygio kaip ir karinėms bazėms“, – sakė UVC Partners partnerė Amanda Birkenholz.

    Pasak įmonės, vienas pagrindinių jos produktų – „INLEAP FASTLIGHT SHIELD“, kuriamas kontroliuojamai ir civilinei aplinkai pritaikytai dronų gynybai. Teigiama, kad sistema per kelias sekundes gali neutralizuoti droną, nutaikydama į identifikuotas silpnąsias vietas, o sprendimas būtų tinkamas ir kariniams, ir kritinės infrastruktūros scenarijams.

    Kita linija – „INLEAP FASTLIGHT HELD“, lazerinės dronų gynybos sprendimas ant bepilotės antžeminės platformos, skirtas mobilesniems panaudojimo atvejams. Bendrovė pabrėžia, kad abiejų produktų technologinis pagrindas bendras, todėl plėtra ir gamybos standartizavimas turėtų būti greitesni.

    Įmonė taip pat nurodo bendradarbiaujanti su Vokietijos gynybos ministerija ir Bundesveru, o strateginė partnerystė su „STARK Defence“ turėtų sustiprinti pozicijas vidaus rinkoje. Europoje apskritai ryškėja tendencija, kad dronų aptikimas ir neutralizavimas vis dažniau vertinamas kaip kritinės infrastruktūros atsparumo dalis, o sprendimų tiekėjai spaudžiami įrodyti patikimumą, sertifikavimo atitiktį ir saugų veikimą tankiai apgyvendintose teritorijose.

    „INLEAP Photonics“ teigimu, perėjimas prie serijinės gamybos reikalauja ne vien pajėgumų didinimo, bet ir vienodų surinkimo, testavimo bei priėmimo procedūrų. Būtent todėl dalis investicijos bus nukreipta į standartizuotas gamybos grandines, testavimo infrastruktūrą ir patikimas tiekimo grandis, kad sistemos būtų parengtos plačiam diegimui Europoje.

  • Lazerio ryšio proveržis: net per turbulencijas perduoti duomenys beveik neprarasti

    Lazerio ryšio proveržis: net per turbulencijas perduoti duomenys beveik neprarasti

    Mokslininkai pademonstravo, kad lazerio spinduliu atviroje erdvėje galima perduoti informaciją net tada, kai atmosferos turbulencija smarkiai iškraipo patį spindulio vaizdą. Eksperimente duomenys buvo perskaityti beveik be klaidų, nors vėjas, temperatūrų skirtumai ir oro srautai paprastai sukelia ryšio trikdžius.

    Iki šiol tokioms problemoms spręsti dažniausiai pasitelkiamos adaptyviosios optikos sistemos: jos matuoja iškraipymus ir realiu laiku koreguoja signalą. Tai veikia, bet kainuoja brangiai, reikalauja sudėtingos įrangos ir didelės skaičiavimo galios, ypač kai sąlygos greitai kinta.

    Kodavimas topologijoje

    Šį kartą pasirinkta kitokia kryptis: informacija koduota ne įprastais šviesos parametrais, tokiais kaip intensyvumas ar spalva, o į topologinę šviesos struktūrą. Topologija aprašo savybes, kurios išlieka net ir deformuojant objektą, todėl idėja paprasta: tegul turbulencija iškraipo vaizdą, bet „nepanaikina“ pačios struktūros.

    Tyrimui pasitelktos sudėtingos struktūros, siejamos su skyrmionais, o lazerio ryšys patikrintas realiomis sąlygomis tarp dviejų pastatų. Spindulys įveikė 270 metrų atstumą, pakeliui patirdamas aplinkos poveikį, kuris paprastai reikštų ryškų signalo kokybės kritimą.

    Rezultatai: iki 98 proc. tikslumo

    Atvykęs į imtuvą spindulys buvo akivaizdžiai deformuotas, tačiau užkoduota informacija išliko. Daugumoje bandytų sąlygų pasiekta daugiau kaip 98 proc. perdavimo ištikimybė, o esant itin stiprioms turbulencijoms ji siekė apie 86 proc.

    Esminis skirtumas tas, kad imtuvui nereikia taip agresyviai „valyti“ signalo ar nuolat perskaičiuoti korekcijų pagal kintančią atmosferą. Jei metodas pasiteisintų didesniais atstumais ir spartesnėse linijose, tai galėtų sumažinti energijos sąnaudas ir supaprastinti atvirojo optinio ryšio įrangą.

    Kur tai gali praversti?

    Tokios technologijos dažnai siejamos su vadinamuoju laisvos erdvės optiniu ryšiu, kuris laikomas alternatyva ten, kur šviesolaidį tiesti brangu ar nepraktiška. Praktiniai scenarijai apimtų ryšį tarp pastatų, laikiną didelės spartos interneto tiekimą atokiose vietovėse ar greitas jungtis po infrastruktūros pažeidimų.

    Taip pat minima perspektyva palydoviniame ryšyje ir kosmoso misijose, kur svarbus didelis duomenų pralaidumas. Dar viena kryptis – kvantinės komunikacijos ir saugaus ryšio sistemos, kur signalo struktūros stabilumas realiomis sąlygomis yra vienas iš praktinių barjerų.

  • Mokslininkai lazeriu pajudino žuvies ausies akmenėlius – ir netikėtai pakeitė širdies ritmą

    Mokslininkai lazeriu pajudino žuvies ausies akmenėlius – ir netikėtai pakeitė širdies ritmą

    Mokslininkai pademonstravo netikėtą reiškinį: lazerio šviesa galima sukelti mikroskopinių struktūrų judesius žuvies ausyje taip, kad tai pakeistų širdies plakimo dažnį. Eksperimentai atlikti su zebrinėmis žuvelėmis, kurios dažnai naudojamos biomedicininiuose tyrimuose dėl skaidrių lervų audinių ir lengvai stebimų fiziologinių procesų.

    Tyrimo centre atsidūrė otolitai – kalcio karbonato kristalai, esantys daugumos stuburinių vidinėje ausyje. Įprastai jie juda nuo garso ar kūno judesių sukeltų vibracijų, o jų poslinkius fiksuojančios jutiminės ląstelės perduoda signalus į nervų sistemą.

    Šį kartą garsą pakeitė tiksliai valdomas lazeris ir vadinamosios optinės gaudyklės, dar žinomos kaip optiniai pincetai. Tai metodas, kai šviesos spinduliu sukuriama labai maža, bet pakankama jėga, leidžianti stumti ar „pakibinti“ mikrodaleles ir priversti jas judėti norimu ritmu.

    Taikydami tokį poveikį otolitams gyvose zebrinės žuvelės lervose, tyrėjai stebėjo smegenų aktyvumą ir fiksavo, kad suaktyvėja klausai bei pusiausvyros signalams svarbios sritys. Tai leido daryti išvadą, kad mechaninis otolitų judesys nervų sistemoje apdorojamas panašiai kaip įprastas garsinis dirgiklis.

    Šviesa vietoj garso

    Pasak tyrimo autorių, idėja kilo atsispyrus nuo fizikinio garso pagrindo: garsas iš esmės yra vibracija. Jei vibraciją galima sukurti ne garso banga, o tiksliai valdomu mechaniniu judesiu, teoriškai galima sukelti panašų jutiminį atsaką ir be garso.

    „Kai žmonės galvoja apie šviesą ir garsą, jie instinktyviai sieja šviesą su regėjimu, o garsą su klausa. Tačiau garsas iš esmės yra vibracija“, – sakė Guangdžou universiteto fizikas Xiaoshuai Liu.

    Tyrėjai taip pat eksperimentavo su skirtingais otolitų judesio parametrais, keisdami dažnį ir amplitudę. Tokiu būdu jie galėjo imituoti ritminius dirgiklius, kuriuos patys mokslininkai apibūdino kaip savotišką „šviesos muziką“, nes judesio modeliai atitiko garsui būdingas savybes.

    Kas nutiko širdžiai?

    Didžiausia staigmena paaiškėjo stebint širdies darbą. Judinant otolitą, žuvies širdies ritmas pagreitėdavo: viename iš bandymų ramybės būsenos dažnis nuo maždaug 2 dūžių per sekundę padidėjo iki maždaug 2,7 dūžio per sekundę, o vėliau palaipsniui grįždavo link pradinio lygio.

    Autoriai nurodė, kad tam tikrais atvejais širdies ritmas didėjo maždaug 50 proc. Kadangi optinės gaudyklės leidžia labai tiksliai valdyti poveikį, tyrėjai galėjo tikrinti, kaip skirtingi „ritmai“ veikia fiziologinį atsaką.

    „Šį sumanymą įkvėpė tradicinės muzikos terapijos idėja. Jei ritminis garsas gali moduliuoti širdies ritmą, klausėme: ar tiksliai suplanuoti šviesos spinduliai galėtų sukurti šviesos muziką ir reguliuoti širdies darbą?“ – teigė Xiaoshuai Liu.

    Ar tai gali virsti gydymu?

    Komanda žengė dar vieną žingsnį ir sukėlė kelis vaistais indukuotus širdies ritmo sutrikimų modelius, o tuomet taikė otolitų stimuliaciją. Tyrėjai skelbė, kad lėtą ritmą turėjusioms lervoms širdies dažnis priartėjo prie normos, o kai kuriais atvejais pavyko atkurti sutrikusį širdies kamerų suderinamumą.

    „Labiausiai mus nustebino tai, kad šis metodas galėjo ne tik moduliuoti širdies ritmą, bet ir padėti atkurti vaistais sukeltus patologinius ritmo sutrikimus“, – sakė Xiaoshuai Liu.

    Vis dėlto patys autoriai pabrėžia, kad tai ankstyvas įrodymo principu paremtas darbas. Kol kas ne iki galo aišku, kokiais nerviniais keliais ausies dirgiklis virsta širdies ritmo pokyčiu, taip pat nežinoma, ar metodas galėtų veikti didesniuose gyvūnuose ir ar būtų pritaikomas saugiai žmogui.

    Tokie tyrimai papildo vis augančią neurofiziologijos ir biofizikos kryptį, kurioje ieškoma itin tikslių, mažai invazinių būdų valdyti nervų sistemos signalus. Praktinės medicininės taikomosios galimybės gali atsirasti tik po ilgo papildomų bandymų ir saugumo vertinimų, tačiau pati idėja jau dabar atveria netikėtą sąsają tarp klausos mechanikos ir širdies reguliacijos.

  • „LITILIT“ gavo 8 mln. eurų paskolą: femtosekundiniai lazeriai taikosi į masinę pramonės gamybą

    „LITILIT“ gavo 8 mln. eurų paskolą: femtosekundiniai lazeriai taikosi į masinę pramonės gamybą

    Vilniuje veikianti femtosekundinių lazerių gamintoja „LITILIT“ iš Lietuvos nacionalinio plėtros banko ILTE gavo 8 mln. eurų paskolą. Įmonė teigia, kad finansavimas padės pagreitinti naujos kartos pramoninio lazerio kūrimą ir pasirengimą gamybai.

    „LITILIT“ kuria lazerius, paremtus patentuota technologija, kuri, pasak bendrovės, leidžia lengviau didinti gamybos apimtis ir paprasčiau integruoti į pramonines sistemas. Tikslas – priartinti femtosekundinių lazerių kainą ir diegimo paprastumą prie plačiai naudojamų skaidulinių nanosekundinių lazerių, kad jie taptų patrauklūs masinei gamybai.

    Bendrovė nurodo, kad papildomai planuoja investuoti apie 2 mln. eurų nuosavų lėšų, o bendra projekto vertė sieks 10 mln. eurų. Naujos lazerio sistemos komercializavimą įmonė planuoja 2029 metų antroje pusėje.

    Kur femtosekundiniai lazeriai gali „prasimušti“

    Femtosekundiniai lazeriai išsiskiria itin trumpais impulsais, kurie leidžia apdoroti medžiagas minimaliai paveikiant aplinkines struktūras. Ši savybė dažnai vadinama šaltuoju abliavimu ir ypač svarbi ten, kur reikalingas didelis tikslumas ir švarus paviršius.

    Dėl to tokie lazeriai jau naudojami įvairiose srityse – nuo medicininių procedūrų iki mikrogamybos, pavyzdžiui, lustų ir ekranų pramonėje. Vis dėlto iki šiol jų pritaikymas dažnai apsiribodavo mažų, didelės vertės detalių gamyba, kur aukšta sistemos kaina ir sudėtinga infrastruktūra atsiperka.

    „Šiandien femtosekundiniai lazeriai dažniausiai naudojami gaminant mažas, didelės vertės detales. Mūsų kuriama sistema atvers naujus pritaikymus didelės apimties pramonėje – pavyzdžiui, metalinių įrankių masinėje gamyboje ar specializuotų dangų formavime dideliuose paviršiuose“, – sakė „LITILIT“ vadovas Nikolajus Gavrilinas.

    Pasak jo, nauja sistema turėtų paspartinti ir jau egzistuojančias panaudas, susijusias su buitinės elektronikos, ekranų ar puslaidininkių gamyba. Tai reikštų, kad lazerių tikslumas būtų derinamas su didesniu apdorojimo greičiu, kuris kritiškas serijinei gamybai.

    Kodėl iki šiol trukdė infrastruktūra

    Vienas didžiausių femtosekundinių lazerių barjerų – sudėtingas diegimas ir eksploatacija. Įprastos sistemos neretai remiasi vandens aušinimu, kuriam reikia atskiros cirkuliacijos ir valymo infrastruktūros bei nuolatinės priežiūros.

    Prie to prisideda dideli optiniai moduliai, masyvūs optiniai pagrindai ir jautri optika spinduliui perduoti į apdorojimo vietą. Dažnai reikalinga ir stabili temperatūra patalpoje, o tai riboja, kur gamyklose tokias sistemas apskritai galima montuoti.

    „Kuriame sistemą, kuri viename pramoniniame įrenginyje sujungtų valdymo elektroniką, optiką ir aušinimą, kad ją būtų paprasta integruoti bet kurioje gamykloje“, – sakė Nikolajus Gavrilinas.

    „Modulinė platforma bus mažiau jautri temperatūrai, drėgmei ir vibracijai, o jos modulius bus galima jungti į galingesnę sistemą. Sugedus vienam moduliui, reikės keisti tik jį, o ne visą įrenginį“, – pridūrė jis.

    Galia ir mastelio siekis

    Įmonė nurodo, kad kuriama platforma taikys iki 1 000 W vidutinės optinės galios lygį, ją paskirstant į 10–20 atskirų spindulio kanalų. Tokia architektūra leistų vienu metu apdoroti kelis skirtingus taškus gamybos linijoje, o tai yra vienas svarbiausių žingsnių link masinės gamybos.

    „LITILIT“ pabrėžia, kad mastelio problema femtosekundinių lazerių rinkoje yra struktūrinė: daug tradicinių sistemų pernelyg sudėtingos gaminti dideliais kiekiais. Todėl bendrovė siekia kurti sprendimą, kurį būtų realu standartizuoti, gaminti serijomis ir prižiūrėti pramonės sąlygomis.

    Plėtros planai siejami ir su gamybos pajėgumais Vilniuje: įmonė pranešė pradėjusi vystyti didesnės apimties lazerių gamyklą, kuri turėtų startuoti artimiausiu metu. Skelbiama, kad ilgalaikis tikslas – pasiekti iki 3 000 femtosekundinių lazerių per metus gamybos apimtį.

    Nors iki komercializavimo dar liko keleri metai, tokio pobūdžio finansavimas rodo, kad Lietuvoje kuriamos fotonikos technologijos matomos kaip potencialiai konkurencingos tarptautinėse pramonės tiekimo grandinėse. Jei pažadai dėl paprastesnės integracijos ir modulinės architektūros pasiteisins, femtosekundiniai lazeriai gali tapti ne nišiniu, o plačiau pritaikomu gamybos įrankiu.