Tag: Led Zeppelin

  • Pervertinti muzikos albumai? Kodėl dalis kritikų iš naujo vertina 12 „šedevrų“ sąrašą

    Pervertinti muzikos albumai? Kodėl dalis kritikų iš naujo vertina 12 „šedevrų“ sąrašą

    Kas šiandien vadinama šedevru?

    Muzikos kanonas nėra akmenyje iškaltas: tai, kas vienai kartai atrodo neliečiama klasika, kitai gali skambėti kaip pasenęs kompromisų rinkinys. Kritikai pastebi, kad albumų reputaciją dažnai sustiprina ne vien muzika, bet ir mitologija, kontekstas bei nostalgija.

    Pastaraisiais metais šį procesą dar labiau išryškino srautinių platformų era. Kai klausytojai dažniau renkasi atskiras dainas, o ne visą albumą, „tobulo“ įrašo kartelė kyla: išryškėja užpildai, tempo problemos ir pernelyg ištęstos idėjos.

    12 albumų, kurie kelia ginčus

    Kultūros apžvalgininkai išskyrė 12 įrašų, kurie dažnai vadinami šedevrais, tačiau, jų manymu, ne visada atlaiko klausymą nuo pradžios iki pabaigos. Tarp minėtų pavadinimų – „Led Zeppelin“ IV, „Eagles“ Hotel California, „Fleetwood Mac“ Rumours, „Pink Floyd“ The Wall, AC/DC Back in Black ir Prince Purple Rain.

    Sąraše taip pat atsidūrė „The Smiths“ The Queen Is Dead, „Oasis“ Definitely Maybe, Kanye West Graduation, „Arcade Fire“ The Suburbs, „Daft Punk“ Random Access Memories ir Taylor Swift Folklore. Bendras leitmotyvas – ne tai, kad šie albumai prasti, o tai, kad jų „šedevro“ statusas kartais remiasi keliomis legendinėmis dainomis.

    „Kai albumas paskelbiamas šedevru, viskas pradedama matuoti pagal jį, o tai gali iškreipti vertinimą“, – teigia apžvalgininkai.

    Kodėl „pervertinimo“ diskusija sustiprėjo dabar?

    Vienas svarbiausių argumentų – albumo vientisumas. Klausytojai ir kritikai vis dažniau kelia klausimą, ar įrašas iš tiesų yra nuosekli patirtis, ar tik kelių stiprių kūrinių rinkinys, kurį užpildo silpnesni takeliai.

    Kitas veiksnys – istorinis pasakojimas. Tokie albumai kaip Rumours ar The Wall neatsiejami nuo užkulisių dramų ir didelių ambicijų, tačiau atskyrus legendą nuo turinio daliai auditorijos išryškėja saugesni sprendimai, perdėtas patosas ar ištęstumas.

    Diskusiją kaitina ir šiandienos kultūrinis ritmas: trumpesnė dėmesio trukmė, didesnė pasiūla ir greitesnis nuomonių formavimas socialiniuose tinkluose. Dėl to kanoną vis dažniau bandoma „perklausyti“ be išankstinių nuostatų.

    Galiausiai, „pervertinto albumo“ etiketė nereiškia, kad kūrinys neturi vertės. Dažnai tai tik kvietimas pripažinti, kad net labai įtakingi įrašai gali turėti silpnų vietų, o muzikos istorijoje šalia legendų visada yra ir alternatyvų, kurios laikui bėgant atrodo drąsesnės.

  • 1969 metų Led Zeppelin kūrinys Moby Dick įvardytas geriausiu visų laikų būgnų solo

    Roko muzikoje dėmesys dažniausiai tenka vokalistams ir gitaristams, tačiau būgnininkų indėlis neretai lieka šešėlyje. Vis dėlto Led Zeppelin būgnininkas Johnas Bonhamas jau dešimtmečius minimas kaip vienas ryškiausių savo instrumento meistrų.

    1969 metais išleistas grupės instrumentinis kūrinys Moby Dick, kuriame skamba ilgas būgnų solo, muzikantų ir pedagogų diskusijose vis dažniau įvardijamas kaip geriausias tokio tipo pasirodymas per visą roko istoriją. Vertintojai pabrėžia ne tik techniką, bet ir tai, kaip Bonhamas sugebėjo išlaikyti įtampą bei struktūrą, net kai kūrinys virsta beveik vien būgnų partija.

    Šis kūrinys sąmoningai sudėliotas taip, kad turėtų trumpą įžangą ir pabaigą, o viduryje atsivertų erdvė Bonhamo improvizacijai. Tokia forma tapo savotišku koncertiniu „numeriu“, leidusiu būgnininkui demonstruoti dinaminių akcentų kontrolę, greitas riedėjimo frazes ir galingą, bet tikslią „groove“ laikyseną.

    Muzikos mokytojai ir būgnininkai, analizuojantys Bonhamo braižą, dažnai akcentuoja jo retą gebėjimą suderinti jėgą su disciplina. Moby Dick laikomas pavyzdžiu, kaip solo gali būti ne atsitiktinių triukų rinkinys, o nuosekliai kuriamas pasakojimas, turintis pradžią, kulminaciją ir atoslūgį.

    Bonhamo reputaciją stiprino ir tai, kaip kūrinys skambėdavo gyvai. Pasakojama, kad per koncertus būgnininkas solo dalį neretai išplėsdavo iki maždaug 20 minučių, kaskart kitaip dėliodamas ritmines frazes ir keldamas publikos reakciją.

    Vienas labiausiai aptarinėjamų epizodų siejamas su jo improvizaciniu stiliumi, kai pasirodymo metu jis esą atidėjo lazdelės ir dalį ritmo mušė plikomis rankomis. Tokios detalės padėjo sukurti legendą apie būgnininką, kuris ne tik grojo, bet ir rizikavo, ieškodamas naujų skambesio ribų.

    Johnas Bonhamas mirė 1980 metais, tačiau jo įtaka būgnininkų kultūrai tik augo. Jis dažnai minimas tarp roko būgnininkų etalonų, o jo skambesys cituojamas tiek klasikiniame roke, tiek šiuolaikinėje alternatyvioje muzikoje.

    Moby Dick ir šiandien veikia kaip „vizitinė kortelė“, rodanti, kaip vienas instrumentas gali išlaikyti minios dėmesį be papildomų efektų ar sudėtingos aranžuotės. Roko gerbėjams tai lieka kūrinys, padedantis išgirsti, kodėl būgnininkas kartais tampa tikru grupės varikliu.