CP v2

Tag: Ledkalniai

  • Grenlandijos ledynuose aptiktas ežeras lede: mokslininkai aiškina, kodėl tai didina įtrūkimų riziką

    Šiaurinėje Grenlandijoje nuo Petermanno ledyno šelfo atskilo milžiniškas ledkalnis, o tyrėjai jo atsiradimą sieja su reta ir netikėta priežastimi – ežeru, susiformavusiu pačiame lede. Mokslininkų vertinimu, tokie vandens telkiniai gali veikti kaip silpnoji grandis, spartinanti skilimus ir didelius ledo lūžius.

    Petermanno šelfas yra svarbi jungtis tarp Grenlandijos ledyninio skydo ir Arkties vandenyno. Kai šelfas plonėja arba skilinėja, jis prasčiau stabdo žemyninio ledo slinkimą į jūrą, todėl ilgainiui gali didėti ledo netektys ir indėlis į jūros lygio kilimą.

    Tyrėjai, analizavę palydovinius vaizdus ir kelių metų vandenyno bei ledo būklės duomenis, nustatė, kad šioje vietoje periodiškai formavosi estuarija – zona, kur gėlas tirpsmo vanduo maišosi su sūriu vandenyno vandeniu. Tokia sandara ledo šelfuose laikoma itin reta, nes paprastai upeliai ir tirpsmo srautai vandenį tiesiog nuveda į vandenyną.

    Mokslininkų aiškinimu, tirpsmo vandens upė pamažu išgraužė vis gilesnę vagą, kuri kai kur nusileido žemiau jūros lygio. Dėl to šiltesnis ir sūresnis vandenyno vanduo galėjo pradėti skverbtis atgal į kanalą ir maišytis su gėlu vandeniu, o tai ilgainiui skatino ledo ardymą bei įtrūkimų plitimą.

    Stebėjimai rodo, kad vandens telkinys nebuvo pastovus: jis susiformuodavo, vėliau pranykdavo, kai paviršinis vanduo užšaldavo arba nutekėdavo. Toks kartotinis atsiradimas ir išnykimas, tyrėjų vertinimu, galėjo nuolat „dirbinti“ ledą, silpninti jo struktūrą ir sudaryti palankesnes sąlygas dideliam atskilimui.

    Anksčiau dalis tyrimų pabrėždavo, kad tirpsmo upės šelfuose gali sumažinti riziką, nes jos nuveda vandenį nuo paviršiaus ir taip mažina vandens kaupimąsi įdubose. Tačiau estuarijos tipo telkiniai gali veikti priešingai, nes sūraus vandens patekimas ir šiltesni srautai prisideda prie ledo plonėjimo ir trūkinėjimo.

    Mokslininkai įspėja, kad šylant klimatui ir plonėjant šelfams tokie reiškiniai gali dažnėti. Ypač daug dėmesio skiriama Antarktidai, kur didelė žemyno dalis yra apsupta ledo šelfų, todėl jų stabilumas yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių, kiek greitai ledas gali patekti į vandenyną.

    Tuo metu atskilęs ledkalnis dreifuoja sąsiauriais link šiltesnių vandenų. Specialistai prognozuoja, kad siauresnėse vietose ir esant didesniam bangavimui jis gali skilti į mažesnes dalis, kurios greičiau ištirps.

  • Keistas 1977 metų eksperimentas JAV: iš Aliaskos atgabentas ledkalnio gabalas, kad patikrintų vandens idėją

    Septintajame dešimtmetyje ir aštuntojo pradžioje vis garsiau svarstyta, kaip didėjant miestams ir pramonei užtikrinti patikimą gėlo vandens tiekimą. Viena iš tuo metu aptartų krypčių buvo ne tik jūros vandens gėlinimas, bet ir natūralių ledo masių panaudojimas, ypač ten, kur vanduo tampa strateginiu ištekliumi.

    1977 metų spalio 2–6 dienomis Ajovos valstijos universitete vyko Pirmoji tarptautinė konferencija apie ledkalnių panaudojimą. Į renginį, kaip nurodoma to meto aprašymuose, susirinko apie 200 dalyvių iš 18 šalių, tarp jų glaciologai, inžinieriai, jūrų biologai, valdžios atstovai ir verslo delegatai.

    Kad idėja skambėtų ne kaip teorija, o kaip reali inžinerinė užduotis, konferencijai buvo paruošta neįprasta demonstracija. Į Ajovos miestą Eimsą atgabentas maždaug 1 133 kilogramų ledo gabalas iš Portidžo ežero Aliaskoje, kuris buvo pristatomas kaip ledkalnio fragmentas.

    Ledo luitas buvo izoliuotas, papildomai vėsintas sausu ledu ir keliavo skirtingomis transporto priemonėmis, įskaitant sraigtasparnį, lėktuvą ir šaldytuvinį sunkvežimį. Kelionės kaina anuomet siekė apie 8 500 JAV dolerių, o tai šiandien, įvertinus infliaciją, atitiktų maždaug 40 000 eurų, todėl spauda jį praminė vienu brangiausių ledo kubelių istorijoje.

    Konferencijos metu ledas buvo laikomas didelėje šaldymo kameroje, kad dalyviai galėtų apžiūrėti struktūrą ir aptarti praktinius aspektus. Kartu buvo nagrinėjami esminiai klausimai: kaip aptikti tinkamus ledkalnius, kaip juos sekti, vilkti jūra, pjaustyti ir galiausiai saugiai tirpdyti taip, kad vanduo būtų panaudojamas be didelių nuostolių.

    Prie idėjos populiarinimo prisidėjo ir Saudo Arabijos atstovai, sieję projektą su vandens stygiaus problema ir tuomet brangiu jūros vandens gėlinimu. Nors gėlinimo technologijos jau buvo naudojamos, jos reikalavo didelių investicijų ir nuolatinio energijos vartojimo, todėl daliai šalių ieškota alternatyvų.

    Ekspertai pabrėžė, kad pagrindinė kliūtis yra ne vien logistika, bet ir fizika: vilkimo metu ledas sparčiai tirpsta, o šiltesni vandenys didina nuostolius. Taip pat svarstyta, kaip sumažinti poveikį jūrų ekosistemoms, nes didelių gėlo vandens kiekių išleidimas pakrantėse gali keisti druskingumą ir vietines sąlygas.

    Nors 1977 metais aptartos vizijos nevirto didelio masto projektais, pati tema periodiškai sugrįžta ir šiandien. Augant vandens poreikiui ir klimato kaitai didinant sausrų riziką, valstybės dažniau lygina skirtingus sprendimus: gėlinimą, pakartotinį vandens naudojimą, tinklų nuostolių mažinimą ir naujas vandens saugojimo strategijas.

    Istorinis bandymas Ajovoje išliko kaip ryškus pavyzdys, kaip mokslinės konferencijos kartais siekia ne tik diskusijų, bet ir simbolinių demonstracijų. Ledkalnio gabalas iš Aliaskos tapo konkrečiu objektu, padėjusiu perkelti diskusiją iš teorijos į klausimą, kiek tokia idėja iš tiesų įgyvendinama technologiškai ir ekonomiškai.

  • Antarktidoje į seklumą įstrigęs milžiniškas ledkalnis pakeitė pingvinų maršrutus ir sumažino jauniklių skaičių

    Prie Coulmano salos Antarktidoje 2025 metų liepą į seklumą įstrigo apie 13,9 kilometro ilgio ledkalnis, atsidūręs vos už 3–5 kilometrų nuo didelės imperatoriškųjų pingvinų kolonijos. Mokslininkai nustatė, kad šis, iš pirmo žvilgsnio atsitiktinis, įvykis tapo rimta kliūtimi paukščiams per patį veisimosi sezoną.

    Ledkalnis užtvėrė pagrindinį kelią tarp perėjimo vietos ir pakrantinių maitinimosi rajonų, esančių į šiaurę ir šiaurės rytus nuo kolonijos. Dėl to suaugę pingvinai, ieškodami maisto jaunikliams, buvo priversti keisti įprastą maršrutą ir keliauti gerokai toliau.

    „Ledkalnis buvo išsidėstęs palei pagrindinį maršrutą tarp perėjimo vietos ir pakrantinių maitinimosi rajonų“, – sakė tyrėjai.

    Tyrimo duomenimis, stačios pietinės ledkalnio sienos aukštis viršijo 20 metrų, todėl kliūtis tapo sunkiai įveikiama. Skaičiuojama, kad maisto paieškos kelionė 2025 metais pailgėjo nuo maždaug 9,3 kilometro iki 14,9 kilometro, tai yra beveik 5,6 kilometro daugiau nei metais anksčiau.

    Mokslininkai tokį papildomą atstumą sieja su prastesniais veisimosi rezultatais: 2025 metais jauniklių skaičius kolonijoje, palyginti su 2024 metais, sumažėjo apie 69 proc. Aerofotografija, atlikta 2025 metų lapkritį ir gruodį, užfiksavo 6 658 gyvus jauniklius, o tai rodo itin silpną sezoną kolonijai, kuri paprastai laikoma viena iš svarbių regiono populiacijos atramų.

    Ledkalnis prie salos laikėsi iki 2026 metų sausio, kol galiausiai atskilo ir nuplaukė į rytus. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie epizodai neturėtų būti vertinami kaip vienkartinė anomalija, nes ledkalnių sąveika su jūros ledu gali keisti tiek maisto prieinamumą, tiek suaugusių paukščių energijos sąnaudas kritiniu jauniklių maitinimo laikotarpiu.

    Tyrime akcentuojama, kad ateities imperatoriškųjų pingvinų veisimosi perspektyvų vertinimai turėtų įtraukti ir atsitiktinių ledkalnių atplaukimo bei įstrigimo scenarijus. Ypač svarbu vertinti, kada ledkalniai atskyla, kaip dreifuoja, kokia tikimybė jiems užplaukti ant seklumos ir kiek laiko jie išlieka šalia perėjimo teritorijų.

    Imperatoriškieji pingvinai jauniklius augina ekstremaliomis sąlygomis, todėl suaugusių paukščių energijos balansas ir laiku atnešamas maistas tiesiogiai lemia jauniklių išgyvenamumą. Net keli papildomi kilometrai, ypač jei juos tenka įveikti aplenkiant kliūtis ar ieškant naujų kelių, gali reikšti retesnį maitinimą ir didesnę jauniklių riziką neišgyventi.

    Be to, tokie trikdžiai yra sunkiau prognozuojami nei sezoniniai jūros ledo pokyčiai, nes priklauso nuo ledkalnių trajektorijų ir vietinių srovių. Dėl to mokslininkai ragina šiuos veiksnius plačiau integruoti į populiacijų stebėseną ir modeliavimą, ypač kolonijose, kurios įsikūrusios netoli potencialių ledkalnių dreifo kelių.