Tag: Ledynų tirpimas

  • Nepalo potvyniai priminė ledynų grėsmę: kur pasaulyje kyla kitos didelės nelaimės rizika

    Rugpjūčio 26 dieną Nepalą ir Tibetą sukrėtęs milžiniškas potvynis parodė, kokias pražūtingas pasekmes gali turėti su ledynais susijusios nelaimės. Iki rugsėjo 16 dienos skelbta, kad žuvo mažiausiai 1 400 žmonių, o daugiau nei 6 000 laikomi dingusiais.

    Kaip rašo „Live Science“, šią katastrofą sukėlė nuo kalno šlaito atitrūkusi didelė uolienų ir ledyno masė. Ji smigo į upę Tibete, o žemyn slėniu dideliu greičiu nusiritęs vandens, ledo ir nuolaužų srautas naikino pakrantes, rinko naujas nuolaužas ir stiprino potvynio bangą.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokios rizikos nereikėtų laikyti vien Himalajų problema. Ledynams traukiantis, šlaitai daug kur tampa mažiau stabilūs, o tai didina nuošliaužų, ledynų griūčių ir staigių potvynių tikimybę.

    Didžiausias pavojus kyla ten, kur staigūs srautai gali būti „suvedami“ į siaurus slėnius, o jų kelyje yra gyvenviečių ir infrastruktūros. Nepalo atvejis išsiskyrė mastu, vandens kiekiu, greičiu ir tuo, kad žmonės praktiškai neturėjo laiko pasiruošti.

    Himalajai – vienas ryškiausių epicentrų

    Specialistų teigimu, Himalajai ir vadinamoji Aukštikalnių Azija (regionas, apimantis dalį Kinijos, Afganistano, Nepalo, Indijos, Pakistano, Butano, Kazachstano, Uzbekistano, Kirgizijos ir Tadžikistano) išlieka vienu pagrindinių būsimų ledyninių nelaimių epicentrų.

    Ši teritorija kartais vadinama „trečiuoju poliumi“, nes čia sukaupta trečia pagal dydį ledo masė pasaulyje po Arkties ir Antarktidos. Stačius šlaitus ir siaurus slėnius turinčiose vietovėse potvynio banga gali nuvilnyti didelius atstumus – neseniai Nepale žala fiksuota ir už daugiau nei 100 kilometrų.

    Papildomą riziką kuria ir seisminis aktyvumas – Himalajai priskiriami prie aktyviausių seisminių zonų Žemėje. Drebėjimai gali tapti „trigeriu“ lavinoms, ledyninių ežerų proveržiams ar ledyno griūčiai.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad šis regionas šyla greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl mažėja ledo danga ir didėja tirpsmo vandens kiekis. Tirpsmo vanduo, skverbdamasis į ledyno pagrindą, gali palengvinti slydimą, o nykstant ledynams ir amžinajam įšalui šlaitai praranda dalį stabilumo.

    Dar viena labai rizikinga vieta – tropiniai ledynai Peru

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį ir į kitą pasaulio pusę: Peru turi didžiąją dalį planetos tropinių ledynų, o su jais susijusių nelaimių istorija čia skaičiuoja dešimtmečius.

    Pavyzdžiui, 1970 metais Peru, po žemės drebėjimo, nuo Uaskarano kalno šlaito atitrūkusi ledo ir uolienų masė pražudė 6 000 žmonių. Tas pats šlaitas buvo „sugriuvęs“ ir 1962 metais – tuomet panaši nuošliauža palaidojo Ranrahirkos bendruomenę ir pražudė apie 2 000 gyventojų.

    Ypač pavojinga laikoma Andų dalis Cordillera Blanca, kur dėl tirpsmo sparčiai plečiasi ledyniniai ežerai. Vienas iš minimų pavyzdžių – Palcacocha ežeras virš Huaraso miesto, kuriame gyvena apie 130 000 žmonių.

    Ekspertai identifikavo šimtus ežerų Peru, kuriems egzistuoja persipildymo rizika, o dalis jų priskiriami labai aukštos rizikos kategorijai dėl artumo gyvenvietėms. Net ir taikant inžinerines priemones ar stebėseną, pavojus visiškai nedingsta – istorijoje būta atvejų, kai anksčiau saugiais laikyti sprendimai neapsaugojo nuo nelaimės.

    Kodėl stebėsena kartais išgelbsti gyvybes

    Nors ilgalaikė rizika siejama su klimato kaita, trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu daug ką gali lemti stebėsenos sistemos ir pasirengimas. Ekspertai pabrėžia, kad laiku pastebėti ledyno judėjimo požymiai gali suteikti galimybę evakuoti žmones ir sumažinti aukų skaičių.

    Tokio požiūrio nauda, anot specialistų, ypač matoma ten, kur ledynai ir šlaitai nuolat stebimi, o vietos valdžia turi aiškius veiksmų planus. Tačiau ne visi regionai, ypač kalnuotos ir sunkiai pasiekiamos teritorijos, turi išteklių brangioms monitoringo sistemoms ar greitam gelbėjimui reikalingai įrangai.

    Kaip vieną iš prevencinių priemonių mokslininkai mini ir ledyninių ežerų vandens lygio mažinimą, kai tai įmanoma. Vis dėlto akcentuojama, kad net ir tada rizika išlieka – kalnų aplinka gali keistis greičiau, nei spėjama ją „suvaldyti“ inžineriniais sprendimais.

  • Mokslininkai pervertino Thwaiteso ledyno stabilumą: iki 2100 metų jūros lygis gali kilti sparčiau

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dažnai vadinamas lemtingu klimato rizikos tašku, gali tirpti ir trauktis greičiau, nei buvo manyta iki šiol. Nauji modeliavimai rodo, kad jau šiame šimtmetyje jo indėlis į pasaulinį jūros lygio kilimą gali būti maždaug dvigubai didesnis, palyginti su ankstesniais vertinimais.

    Thwaiteso ledynas yra milžiniška ledo masė, savo plotu prilyginama didelėms valstybėms ar regionams. Vien jo visiškas suirimas ilgainiui galėtų reikšmingai prisidėti prie jūros lygio kilimo, o svarbiausia rizika slypi tame, kad jis gali paleisti grandininę reakciją Vakarų Antarktidos ledo skydyne.

    Ledynų elgsena priklauso ne tik nuo oro temperatūros, bet ir nuo to, kas vyksta ties riba, kur ledas remiasi į sausumą ir pereina į plūduriuojantį ledo šelfą. Naujesni skaičiavimai pabrėžia, kad ši riba nėra siaura linija, o kelių kilometrų pločio pereinamoji zona, kurioje procesai gali būti gerokai dinamiškesni.

    Šiose zonose santykinai šiltesnis vandenyno vanduo gali lengviau patekti po ledu ir jį ardyti iš apačios. Be to, potvynių ir atoslūgių ciklai gali periodiškai pakelti ledo pakraščius, mažindami sukibimą su dugnu ir didindami nestabilumą.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad Thwaiteso ledyno stabilumą šiuo metu dar gali palaikyti povandeninės reljefo struktūros, veikiančios tarsi „atrama“. Tačiau jei šiltesnis vanduo ir toliau skverbsis į pereinamąsias zonas, ledynas gali silpninti ryšį su šia atrama ir tapti jautresnis staigiems pokyčiams.

    Pagal naujus vertinimus, iki 2100 metų Thwaiteso indėlis į vidutinį pasaulinį jūros lygio kilimą gali siekti apie 30 milimetrų, su maždaug 6 milimetrų paklaida. Tai yra maždaug dvigubai daugiau, nei rodė dalis ankstesnių skaičiavimų, o svarbiausia tai, kad šis procesas didina ir platesnės Vakarų Antarktidos destabilizacijos riziką.

    Nors keli centimetrai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nedaug, pasauliniu mastu net ir toks papildomas jūros lygio kilimas reiškia dažnesnius pakrančių potvynius, spartesnę krantų eroziją ir didesnį sūrių vandenų prasiskverbimą į gėlo vandens išteklius. Didžiausią poveikį paprastai pajunta žemose pakrantėse esantys miestai, salos ir deltos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad ledo skydynų reakcija nėra momentinė, tačiau kai kurie pokyčiai gali tapti sunkiai sustabdomi. Šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų mažinimas, pasak jų, vis dar gali sulėtinti procesų tempą ir sumažinti ilgalaikę riziką.

  • Thwaiteso ledynas Antarktidoje tirpsta sparčiau nei prognozuota: ką tai reiškia jūros lygiui

    Vakarų Antarktidoje esantis Thwaiteso ledynas, dar vadinamas Paskutinės dienos ledynu, gali prisidėti prie didesnio jūros lygio kilimo, nei manyta anksčiau. Naujas JAV mokslininkų modeliavimas rodo, kad iki šio amžiaus pabaigos jo tirpsmas vienas pats gali pakelti pasaulinį jūros lygį maždaug 3 centimetrais, tai yra apie du kartus daugiau nei ankstesnės kai kurios įverčių ribos.

    Thwaitesas yra milžiniškas, jo plotas prilyginamas vidutinio dydžio Europos valstybei. Jis jau dabar laikomas vienu svarbiausių pasaulio ledynų, lemiančių jūros lygio augimą, nes jo tirpsmas prisideda prie pastebimos dalies metinio kilimo, o dar svarbiau, jis tarsi „stabdis“ sulaiko didesnių Vakarų Antarktidos ledo masyvų slinkimą į vandenyną.

    Atnaujintuose skaičiavimuose daugiau dėmesio skiriama procesams ledyno apačioje, ten, kur ledas remiasi į jūros dugną ir pereina į plūduriuojančią ledo lentyną. Tyrėjai pabrėžia, kad ši riba nėra statiška linija, kaip dažnai buvo supaprastintai laikoma anksčiau, o veikiau plati zona, kurią nuolat veikia potvyniai ir atoslūgiai.

    Tokioje zonoje šiltesnis vandenyno vanduo gali dažniau ir giliau patekti po ledu, spartindamas tirpimą iš apačios. Palydoviniai stebėjimai ir detalizuoti fizikiniai modeliai leidžia tiksliau įvertinti, kiek greitai silpnėja ledyno „atrama“ ir kaip tai keičia jo stabilumą.

    Mokslininkai pabrėžia, kad didžiausia rizika siejama ne vien su kelių centimetrų įnašu per kelis dešimtmečius, o su galimu slenksčio efektu. Jei Thwaitesas prarastų atramą ant povandeninių keterų, jo atsitraukimas gali paspartėti, o tai ilgainiui didintų tikimybę, kad į vandenyną greičiau ims slinkti ir kiti Vakarų Antarktidos ledo masyvai.

    Įvairių tyrimų kontekste Thwaiteso visiškas suirimas siejamas su daugiau nei pusės metro jūros lygio kilimu, o platesnis Vakarų Antarktidos ledo skydo destabilizavimas teoriškai galėtų reikšti kelių metrų augimą per ilgesnį laikotarpį. Tokie pokyčiai reikštų didėjantį pavojų pakrančių miestams, uostams, žemumoms ir geriamojo vandens ištekliams dėl sūdrėjimo.

    Net ir nedideli, bet nuoseklūs jūros lygio pokyčiai kelia praktinių problemų: dažnesnius pakrančių užliejimus per audras, spartesnę eroziją ir didesnes išlaidas infrastruktūros apsaugai. Dėl to mokslininkai akcentuoja, kad tikslinant Thwaiteso prognozes realiau įvertinamos rizikos draudimui, miestų planavimui ir prisitaikymo priemonėms.

    Ekspertai taip pat pabrėžia, kad Antarktidos procesai yra glaudžiai susiję su vandenyno šilimu ir ilgalaikėmis klimato kaitos tendencijomis. Kuo ilgiau išlieka aukštesnė pasaulio temperatūra, tuo didesnė tikimybė, kad šiltesnis vanduo pasieks ledo lentynas ir toliau silpnins jų stabilumą.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakrančių teritorijoms rizika gali būti didesnė, nei buvo vertinama anksčiau“, – sakė vienas iš tyrėjų.

  • Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Ledynams traukiantis Norvegijoje išlindo 6 000 metų radiniai: mokslininkai ir džiaugiasi, ir nerimauja

    Radiniai iškilo tirpstant ledui

    Pietų Norvegijos Kvitingskjølen kalnų regione archeologai per trijų savaičių ekspediciją aptiko dešimtis įspūdingai išsilaikiusių artefaktų, kuriuos tūkstančius metų saugojo ledas. Tyrimai vyko prie ledyno liežuvių ir ledo plotų, esančių netoli Langfonne, Storfonne ir Handklefonne.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šie radiniai tiesiogiai susiję su spartėjančiu kalnų ledo traukimuosi. Tai leidžia aptikti naujus objektus, tačiau kartu reiškia, kad unikalus natūralus archyvas nyksta.

    Strėlės, datuojamos iki 6 000 metų

    Seniausias šių metų radinys yra strėlės fragmentas su antgaliu, pagamintu iš smulkiagrūdžio skalūno. Kartu rasta ir medinio koto detalių, todėl tyrėjai galėjo tiksliau atkurti, kaip atrodė visas ginklas.

    Lygindami su anksčiau aptiktais analogais, archeologai šio radinio amžių vertina maždaug 5 000–6 000 metų. Greta jo aptikta ir beveik pilna strėlė, kuri, kaip manoma, yra maždaug 3 600 metų senumo.

    Dalies strėlių antgaliai pagaminti iš gėlavandenių moliuskų kriauklių, kitų – iš kaulo, o vienas aptiktas objektas siejamas su gerokai vėlesniu laikotarpiu ir yra geležinis. Per naujausią ekspediciją identifikuotos 48 priešistorinės strėlės.

    Kodėl ledas taip gerai išsaugo praeitį

    Kalnų ledas neretai išlaiko tai, kas įprastomis sąlygomis greitai suirtų: medį, odą, tekstilę ar sausgysles. Žema temperatūra ir ribotas deguonies kiekis sulėtina mikroorganizmų veiklą, todėl organinės medžiagos gali išlikti beveik nepakitusios.

    Dėl šios priežasties ledynų archeologija suteikia retą galimybę tyrinėti ne tik akmeninius ar metalinius įrankius, bet ir kasdienio gyvenimo detales, įrangą medžioklei, transporto priemonių fragmentus. Tokie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip žmonės judėjo kalnuose ir kaip prisitaikė prie atšiaurių sąlygų.

    Projektas renka radinius nuo 2006 metų

    Norvegijoje nuo 2006 metais vykdomas projektas Secrets of the Ice per laiką ištyrė 73 vietoves ir surinko daugiau nei 5 000 artefaktų. Tarp ankstesnių radinių minimi medžioklės įrangos likučiai, drabužių ir avalynės fragmentai, su kelionėmis susiję objektai.

    Taip pat yra aptikta ir viena seniausių pilnai išlikusių medinių slidžių porų. Mokslininkai pabrėžia, kad tokie radiniai yra ypač reti, nes organinės medžiagos paprastai neišgyvena tūkstantmečių.

    Džiaugsmas su kartėliu: radiniai gali sunykti per dienas

    Tyrėjai pastebi pokytį: anksčiau dažniau pasitaikydavo jaunesni, iki 2 000 metų senumo objektai, tarp jų ir vikingų laikotarpio pėdsakai. Dabar vis daugiau radinių priskiriama bronzos ir akmens amžiams, o tai siejama su tirpstančiais seniausiais ledo sluoksniais.

    Didžiausia problema ta, kad iškilę į paviršių radiniai pradeda irti. Mediena, oda ir kitos organinės medžiagos, patekusios į šiltesnę aplinką, saulę ir drėgmę, gali greitai prarasti formą, sutrūkinėti ar supelyti.

    Dėl to archeologai priversti veikti nedelsdami: radinius skubiai dokumentuoti, surinkti ir konservuoti. Kai kuriuose regionuose prognozuojama, kad ledo plotai, saugoję istoriją tūkstančius metų, per artimiausius 20 metų gali išnykti visiškai.

  • Europa liepsnoja ir tirpsta: „Copernicus“ ir WMO fiksuoja rekordinius karščius visame žemyne

    Europa liepsnoja ir tirpsta: „Copernicus“ ir WMO fiksuoja rekordinius karščius visame žemyne

    Rekordinė šiluma beveik visur

    Europos žemyną 2025 metais užklupo istorinės karščio bangos, o temperatūros daugelyje regionų buvo gerokai aukštesnės už daugiametį vidurkį. Naujausi programos Copernicus ir Pasaulio meteorologijos organizacijos duomenys rodo, kad neįprastai šilta buvo didžiojoje dalyje Europos teritorijos.

    Vertinimuose akcentuojama, kad aukštesnės nei įprasta temperatūros fiksuotos maždaug 95 proc. Europos. Tarp ryškiausių išskiriamos Jungtinė Karalystė, Norvegija ir Islandija, kur 2025 metais registruoti šilumos rekordai matavimų istorijoje.

    Karščio bangos pasiekė ir šiaurę

    Copernicus ir WMO ataskaitose pabrėžiama, kad Europoje karščio bangos darosi dažnesnės, ilgesnės ir apima vis platesnes teritorijas. Karštis 2025 metais driekėsi nuo Viduržemio jūros regiono iki šiaurinių platumų, paveikdamas ir įprastai vėsesnes zonas.

    Subarktinėje Suomijos, Norvegijos ir Švedijos dalyje vasarą fiksuota kelias savaites trukusi karščio banga, o vietomis termometrai kilo iki 30 laipsnių šilumos net už poliarinio rato. Kai kur beveik dvi savaites vyravo vadinamasis stiprus šiluminis stresas, kai juntamoji temperatūra perkopdavo 32 laipsnius.

    50 laipsnių Turkijoje ir šylančios jūros

    Rekordai krito ir pietuose: Turkijoje liepos mėnesį pirmą kartą buvo fiksuota 50 laipsnių temperatūra. Graikijoje didelė dalis gyventojų patyrė ekstremalias sąlygas, kai karštis artėjo prie 40 laipsnių ar ją viršijo.

    Birželį vakarinę ir pietinę Europą taip pat veikė kelios stiprios karščio bangos, ypač Ispanijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje ir pietinėje Jungtinės Karalystės dalyje. Ataskaitose pažymima, kad Europos jūrų paviršiaus metinė temperatūra 2025 metais buvo aukščiausia stebėjimų istorijoje ir tai jau ketvirti metai iš eilės.

    Ledynai traukiasi, rizikos auga

    Mokslininkus vis labiau neramina spartėjantis ledynų tirpimas: ledo masės balansas išlieka neigiamas, o Islandijoje fiksuotas vienas didžiausių tirpimų per stebėjimų istoriją. Europos ledynai telkiasi Alpėse, šiaurinėje Skandinavijoje, Islandijoje ir Grenlandijos pakraščiuose, tačiau prognozuojama, kad jų mažėjimas tęsis visą XXI amžių.

    Ataskaitose taip pat pabrėžiama mažesnė sniego danga, kuri kai kuriose vietovėse ne tik keičia hidrologinį režimą, bet ir didina sausrų bei miškų gaisrų riziką. Ilgėjant karščio periodams, ryškėja ir poveikis biologinei įvairovei, ypač Viduržemio jūros ekosistemoms, kur šiluma ir jūros temperatūros anomalijos silpnina jautrias buveines.

    „Europa šyla maždaug dvigubai greičiau nei pasaulio vidurkis, todėl tampa sparčiausiai šylančiu žemynu“, – sakė Pasaulio meteorologijos organizacijos generalinė sekretorė Celeste Saulo.

    Ekspertai įspėja, kad ekstremalūs karščiai gali kartotis ir artimiausiais sezonais, o globalius temperatūrų šuolius papildomai gali sustiprinti natūralūs klimato svyravimai. Dėl to vis dažniau keliami klausimai ne tik apie prisitaikymą prie karščio, bet ir apie energijos bei sveikatos apsaugos sistemų pasirengimą ilgesniems karščio epizodams.