CP v2

Tag: Leidyba

  • Thimbleweed Park 2 kūrėjas atskleidė, kas finansuoja: investuotojas vietoj leidėjo

    Thimbleweed Park 2 kūrėjas atskleidė, kas finansuoja: investuotojas vietoj leidėjo

    Nuotykių žaidimo „Thimbleweed Park 2“ kūrėjas Ronas Gilbertas atskleidė, kad tęsinio biudžetą pavyko užtikrinti ne tradiciniu keliu per leidėją, o su privačiu investuotoju. Pasak jo, būtent ši partnerystė leido greičiau sutarti dėl sąlygų ir pradėti darbus be įprastų industrijos kompromisų.

    Interviu „Bloomberg“ Gilbertas aiškino, kad sąmoningai vengė įprasto leidybos modelio, nes leidėjai dažnai siekia išlaikyti didžiąją dalį pajamų net ir susigrąžinę investicijas. Jo teigimu, pasitaiko ir itin griežtų sutarčių, kai kūrėjai realiai pradeda uždirbti tik žaidimui tapus išskirtiniu hitu.

    „Man netrukdo, kad leidėjas pirmiausia atsiima savo pinigus. Problema ta, kad net ir išėję į pliusą jie vis tiek nori daugumos pajamų, o kartais sąlygos būna tokios, kad neuždirbi beveik nieko, nebent žaidimas tampa milžinišku hitu“, – sakė Ronas Gilbertas.

    Kūrėjo teigimu, idėja kurti tęsinį sustiprėjo reaguojant į pirmojo žaidimo pabaigą ir fanų atsiliepimus. Tuomet per pažįstamus jis gavo kontaktą žmogaus, kuris nėra žaidimų industrijos dalyvis, tačiau mėgsta nuotykių žanrą ir buvo susižavėjęs pirmuoju „Thimbleweed Park“.

    Gilbertas pripažino iš pradžių į tokius pažadus žiūrėjęs atsargiai, nes panašių pasiūlymų esą yra girdėjęs ir anksčiau. Vis dėlto šį kartą pavyko susitarti, o investuotojo lėšos padengė maždaug dvejų metų kūrimo etapą ir leido suformuoti realistišką biudžetą, viršijantį 900 000 eurų.

    Pasak kūrėjo, tokia struktūra turėjo ir praktinį efektą komandai: buvo galima pasiūlyti geresnes sąlygas žmonėms, dirbantiems prie projekto, nei kuriant pirmąją dalį. Jis pabrėžė, kad investuotojas liko patenkintas proceso eiga, o abi pusės – sutartomis taisyklėmis.

    „Ši sutartis gerokai teisingesnė: jis greitai susigrąžino savo pinigus, o mes susitarėme dėl protingo pelno pasidalijimo“, – sakė Ronas Gilbertas.

    Toks finansavimo modelis pastaraisiais metais žaidimų rinkoje pastebimas vis dažniau, ypač nišiniams ar autoriniams projektams. Kūrėjai ieško alternatyvų leidėjams, kad išlaikytų kūrybinę kontrolę, aiškiau planuotų pajamas ir sumažintų riziką, kuri kyla, kai sėkmė priklauso nuo vienos sutarties sąlygų.

  • Kelmės rajono savivaldybė iki 2026 metų birželio 10 dienos laukia paraiškų leidinių leidybai finansuoti

    Kelmės rajono savivaldybė iki 2026 metų birželio 10 dienos laukia paraiškų leidinių leidybai finansuoti

    Kelmės rajono savivaldybė paskelbė kvietimą teikti paraiškas leidinių leidybos finansavimui iš savivaldybės biudžeto lėšų. Paraiškos priimamos iki 2026 metų birželio 10 dienos.

    Pagal kvietimo sąlygas, parama gali būti skiriama leidiniams, kurie yra reikšmingi Kelmės rajono kultūrai, turizmui ar istorijai, taip pat prisideda prie rajono įvaizdžio formavimo. Taip pat numatytas finansavimas informaciniams leidiniams.

    Dar viena kryptis skirta savivaldybės teritorijoje gyvenančių arba joje gimusių rašytojų leidiniams. Savivaldybė pabrėžia, kad paraiškos turėtų aiškiai pagrįsti leidinio vertę bendruomenei ir numatomą sklaidą.

    Paraiškų teikimo ir lėšų skyrimo tvarką reglamentuoja specialus leidinių leidybos finansavimo tvarkos aprašas, patvirtintas savivaldybės nustatyta tvarka. Dokumentus reikia pateikti Kelmės rajono savivaldybės administracijai, Švietimo, kultūros ir sporto skyriui.

    Paraiškas galima pristatyti į savivaldybę adresu Vytauto Didžiojo g. 58, Kelmė, nurodant Švietimo, kultūros ir sporto skyrių. Dėl konsultacijų savivaldybė kviečia kreiptis nurodytais kontaktais.

  • Gegužės 7-oji primena spaudos laisvę: ką Lietuvai reiškė lietuviškas žodis po 1904 metų

    Gegužės 7 dieną minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena primena 1904 metais panaikintą lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą. Ši data siejama su modernios lietuvių raštijos ir viešojo gyvenimo lūžiu, kai lietuviškas žodis vėl galėjo legaliai sklisti per laikraščius, knygas ir mokyklas.

    1864–1904 metais galiojęs draudimas buvo viena ryškiausių carinės rusifikacijos politikos priemonių: siekta pakeisti lietuvių raštą ir apriboti kultūrinę saviraišką. Tačiau spaudos draudimo metais susiformavo knygnešių tinklas, pogrindinė leidyba ir platus visuomenės solidarumas, kuris padėjo išlaikyti kalbą ir tapatybę.

    Kas pasikeitė po 1904 metų?

    Panaikinus draudimą, lietuviška spauda tapo legali, o tai paspartino švietimo, kultūros ir politinės minties raidą. Plėtėsi leidyba, daugėjo laikraščių, stiprėjo diskusijos apie valstybingumą, pilietines teises ir visuomenės modernizaciją.

    Istorikai šią transformaciją dažnai sieja su tuo meto visuomenės branda: kalba tapo ne tik bendravimo priemone, bet ir politinio bei kultūrinio savarankiškumo ženklu. Spauda leido greičiau telkti bendruomenes, skleisti idėjas ir kurti pasitikėjimą viešu žodžiu.

    Žodžio laisvė šiandien

    Minint šią dieną, vis dažniau kalbama ir apie dabarties iššūkius: informacijos pertekliaus, dezinformacijos ir socialinių tinklų įtaką. Patikima žurnalistika šiandien reikalauja aiškaus faktų tikrinimo, šaltinių skaidrumo ir atsakomybės už viešą poveikį.

    Keičiasi ir pati leidyba: didelė dalis skaitymo persikėlė į skaitmeninę erdvę, o turinio kokybę lemia ne vien greitis, bet ir gebėjimas suteikti kontekstą. Tokiose temose vis dažniau aptariamas ir dirbtinis intelektas, kuris gali padėti apdoroti duomenis, tačiau taip pat kelia klausimų dėl autorystės, patikimumo ir klaidų rizikos.

    Gegužės 7 diena išlieka priminimu, kad kalba, knyga ir laisva spauda nėra savaime suprantamos. Tai vertybės, kurios stiprėja tada, kai jomis rūpinamasi kasdien: skaitant, rašant, tikrinant faktus ir gerbiant viešo žodžio atsakomybę.

  • Gegužės 7-ąją minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena: kodėl ji vis dar svarbi?

    Sveikiname žurnalistus, leidėjus, rašytojus, bibliotekininkus, kalbininkus ir visus lietuviško žodžio puoselėtojus!

  • Vertėjų darbas po „International Booker“ prožektoriumi: Sophie Hughes apie kūrybą ir DI ribas

    Vertėjų darbas po „International Booker“ prožektoriumi: Sophie Hughes apie kūrybą ir DI ribas

    Vertimas kaip antras rašymas

    Literatūrinis vertimas neretai lyginamas su vadinamuoju Tėzėjo laivo paradoksu: jei pakeičiamos visos detalės, ar daiktas išlieka tuo pačiu. Panašus klausimas kyla ir knygoms, kai originalo žodžius pakeičia kitos kalbos žodžiai, bet siekiama išlaikyti tą pačią istoriją, ritmą ir prasmę.

    Tarptautinėse diskusijose vis dažniau akcentuojama ne tai, kas vertime prarandama, o tai, kas interpretuojama ir sukuriama iš naujo. Poezijos ir prozos vertimo kriterijai skiriasi, tačiau abiem atvejais vertėjas tampa aktyviu kūrybinio proceso dalyviu.

    „Sunku pervertinti, kiek kruopštus ir kūrybiškas yra literatūrinio vertėjo darbas“, – sakė Sophie Hughes.

    Vertėja Sophie Hughes, 2026 metais Tarptautinės „Booker“ premijos komisijos narė, pabrėžia, kad išversta knyga iš esmės būna parašyta du kartus. Skirtingos kalbos nėra tik šiek tiek nevienodos, todėl vertėjas nuolat renkasi iš daugybės galimų sprendimų, galvodamas ir apie autorių, ir apie būsimą skaitytoją.

    Pasak jos, jei romanas turi apie 60 000 žodžių, vien žodžių pasirinkimai jau reiškia dešimtis tūkstančių sprendimų, o kartu ateina sintaksė, skyryba, dialektai, intonacija, kultūrinės nuorodos ir skirtingos kalbos normos. Dėl to Tarptautinės „Booker“ premijos modelis, kai apdovanojami ir autorius, ir vertėjas, vis dažniau vertinamas kaip pripažinimas vertėjui bendraautorystės principu.

    Ką vertimas duoda skaitytojams

    Hughes teigimu, vertimas pirmiausia atveria prieigą prie tekstų, kurių skaitytojai kitaip nepasiektų. Toks platesnis šiuolaikinės grožinės literatūros srautas iš skirtingų šalių praplečia temas, sustiprina viešą diskusiją ir padeda kvestionuoti įsisenėjusias prielaidas apie vietas ar žmones, kurių skaitytojas nėra patyręs.

    Tačiau nauda neapsiriboja vien prieinamumu. Vertimas gali pakeisti patį kūrinį, o kartais net sustiprinti jo idėją, jeigu nauja kalba leidžia tiksliau pagauti toną ar rasti prasmingesnę formą.

    „Vertėjų tikslas yra būti patikimais, išmaniais žvalgais skaitytojams, norintiems praplėsti akiratį“, – sakė Sophie Hughes.

    Ji taip pat atkreipia dėmesį į šiuolaikinį vertėjų vaidmenį už teksto ribų. Vertėjai vis dažniau tampa tarpininkais tarp autorių ir leidėjų, pristato naujus vardus, rašo esė, dalyvauja renginiuose, o internetas šį matomumą tik sustiprina.

    DI įrankiai ir literatūros riba

    Kalbėdama apie technologijas, Hughes pripažįsta, kad leidybos rinkoje daugėja atvejų, kai vertėjai samdomi redaguoti mašininiu būdu išverstus tekstus, siekiant sutaupyti. Vis dėlto ji prognozuoja, kad literatūros srityje žmogaus vertėjo pakeitimas išlieka tolima perspektyva.

    „Dar esame labai toli nuo to, kad mašinos adekvačiai verstų literatūrą nuo nulio ar kad leidėjai rimtai svarstytų atsisakyti vertėjų“, – sakė Sophie Hughes.

    Jos argumentas paprastas: literatūra ieškoma ne tam, kad būtų bendrinė ir vien racionali, o tam, kad būtų žmogiška, dviprasmiška, žaisminga ir emociškai paveiki. Todėl, jei skaitytojui svarbu, kad rašytojai būtų žmonės, to paties, pasak Hughes, verta tikėtis ir iš literatūros vertėjų.

    Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų laureatas bus paskelbtas gegužės 19 dieną ceremonijoje Londono Tate Modern erdvėje. Premija pastaraisiais metais tapo vienu ryškiausių signalų, kad vertimas yra ne priedas prie literatūros, o jos dalis, kurianti bendrą tarptautinę skaitytojų ir autorių bendruomenę.