Tag: Leidybos rinka

  • Lisabonos knygų mugė 2026: kodėl į didžiausią Portugalijos knygyną plūsta minios?

    Lisabonos knygų mugė 2026: kodėl į didžiausią Portugalijos knygyną plūsta minios?

    Lisabonoje birželis siejamas ne tik su tradicinėmis miesto šventėmis, bet ir su reiškiniu, kuris kasmet pritraukia šimtus tūkstančių žmonių. Nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio Eduardo VII parkas trumpam virsta didžiausiu Portugalijos knygynu po atviru dangumi.

    Organizatorių teigimu, pastarosios penkios Lisabonos knygų mugės laidos vidutiniškai sutraukė apie 850 000 lankytojų. Šiemet mugėje veikia 350 stendų, kuriuos pristato 128 dalyviai, o bendrai atstovaujama maždaug 900 leidybos ženklų.

    Knyga kaip šventė

    Mugės sėkmę organizatoriai aiškina tuo, kad renginys tapo ne vien prekybos vieta, o socialiniu ir kultūriniu susitikimu. Lankytojai čia ateina ne tik ieškoti nuolaidų ar retų leidinių, bet ir pabendrauti su autoriais, gauti autografą, sudalyvauti pristatymuose.

    Portugalų ir angoliečių rašytojas Pepetela, 1997 metais pelnęs Camões premiją, Lisabonoje pabrėžė, kad vis dar egzistuoja gyva skaitymo bendruomenė. Jo žodžiais, mugė yra „atsparumo kišenė“ laikais, kai dažnai kartojama, esą žmonės skaito vis mažiau.

    „Metai iš metų žmonių daugėja, ir tai labai gerai. Knygos yra šventė“, – sakė Pepetela.

    Autoriai, eilės ir didieji vardai

    Šių metų mugėje netrūksta autografų medžiotojų: prie kai kurių rašytojų nusidriekia jaunuolių eilės, kiti renkasi klausytis pokalbių ir diskusijų skirtingose mugės erdvėse. Prie pagrindinių traukos taškų minima Praça Leya, kur susitinka skirtingų kartų ir žanrų autoriai.

    Viena ryškiausių dienos akimirkų tapo JAV rašytojos Siri Hustvedt pasirodymas, pristatant portugališką jos atsiminimų knygos leidimą. Ši knyga apmąsto daugiau nei keturis dešimtmečius trukusį gyvenimą su rašytoju Paulu Austeriu, mirusiu 2024 metais, todėl į renginį susirinko itin gausi auditorija.

    Viešojo sektoriaus vadovas Paulo Santosas, ilgus metus skaitantis Austerį, pasakojo, kad po rašytojo mirties jam kilo noras geriau pažinti ir Hustvedt kūrybą. Jis akcentavo, kad autorės tekstuose jam artimi atminties, tapatybės ir savistabos motyvai.

    Ginčai dėl vietos ir atrankos

    96-ąją laidą rengianti Portugalijos leidėjų ir knygininkų asociacija APEL pripažįsta, kad mugė pasiekia infrastruktūros ribas. Pasak APEL vadovo Miguelio Pauseiro, Eduardo VII parko erdvė nebegali begaliniai plėstis, todėl tenka rinktis, kiek dalyvių priimti ir kokius kriterijus taikyti.

    Pastaruoju metu APEL sulaukė kritikos dėl dalyvių atrankos: dalis mažesnių leidybos ir platinimo iniciatyvų teigė buvusios išstumtos iš renginio. Pauseiro atmeta kaltinimus ir pabrėžia, kad mugėje vyksta daugiau nei 1 100 autorių renginių, o didieji leidybos grupių stendai, jo vertinimu, neužima daugiau, nei leistų jų rinkos dalis.

    Organizatoriai taip pat nurodo, kad ne visi norintys gali gauti stendą: dalis paraiškų atmetamos, jei pagrindinė veikla nėra susijusi su knygomis. Kartu pabrėžiama, kad ateityje bus ieškoma būdų sugrąžinti dalį nepriimtų dalyvių, laikantis mugės taisyklių.

    Lisabonos knygų mugė vyksta iki birželio 14 dienos, o jos renginiai ir lankytojų srautai, sprendžiant iš pastarųjų metų statistikos, dar kartą patvirtina: gyvas susitikimas su knyga Portugalijoje tebėra masinis reiškinys.

  • Ar žmogaus parašytos knygos taps retenybe? Olga Tokarczuk pasisakymai apie DI kelia diskusiją

    Skaitmeninių įrankių banga keičia leidybą, o generatyvaus DI galimybės per kelerius metus tapo kasdienybe ir rašytojams, ir leidykloms. Kartu stiprėja klausimas, ar netrukus atsiras aiškus skirtumas tarp kūrybos, kuri gimsta iš žmogaus vaizduotės, ir tekstų, kuriuos sugeneruoja modeliai.

    Diskusiją įkaitino Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk pasisakymai konferencijoje Poznanėje. Ji kalbėjo apie tai, kad naudojasi pažangiu kalbos modeliu kaip kūrybinio mąstymo plėtimo įrankiu ir jam pateikia idėjas analizei.

    „Esu įsigijusi pažangiausią vieno kalbos modelio versiją ir kartais būnu nuoširdžiai nustebusi, kaip jis praplečia akiratį ir pagilina kūrybinį mąstymą. Dažnai tiesiog duodu mašinai idėją analizei ir klausiu: brangioji, kaip galėtume tai gražiai išplėtoti?“, – sakė Olga Tokarczuk.

    Šie žodžiai socialiniuose tinkluose sulaukė kritikos, nes daliai skaitytojų DI kūryboje siejasi su autentiškumo praradimu. Netrukus rašytoja paskelbė paaiškinimą, pabrėždama, kad jos tekstai nėra rašomi DI, o technologijas ji traktuoja kaip pagalbinę priemonę informacijos paieškai.

    „Nė vienas mano tekstas, taip pat ir romanas, kuris pasirodys šių metų rudenį, nebuvo parašytas pasitelkiant dirbtinį intelektą, išskyrus jo naudojimą kaip greitesnės informacijos paieškos įrankį“, – teigė Olga Tokarczuk.

    Leidybos rinkoje DI įrankiai jau naudojami redagavimo, santraukų, anotacijų ir vertimų darbams spartinti, tačiau kūrybinė autorystė išlieka jautriausia sritis. Daugelyje šalių vis dažniau keliami klausimai dėl skaidrumo, kai tekstui ar jo dalims kurti pasitelkiami generavimo modeliai, ir dėl to, kaip tai turėtų būti atskleidžiama skaitytojui.

    Autentiškumo dilema literatūroje nėra vien techninė. Skaitytojui svarbi ne tik siužeto kokybė ar stiliaus „sklandumas“, bet ir ryšys, kurį sukuria autoriaus patirtis, vertybės ir atsakomybė už parašytą tekstą.

    Kai DI sugeneruoti kūriniai tampa vis labiau panašūs į žmogaus rašyseną, gali atsirasti poreikis aiškesniam žymėjimui ir leidybos standartams. Tokia praktika padėtų apsaugoti skaitytojo teisę žinoti, kokiu būdu sukurtas kūrinys, o tuo pačiu išlaikyti pasitikėjimą literatūros lauku.