Rytų frontas buvo didžiausias Antrojo pasaulinio karo mūšio laukas, o nacistinės Vokietijos pralaimėjimą Sovietų Sąjungai lėmė ne vienas, o visa virtinė veiksnių. Nuo 1941 metų vasaros pradėta invazija, kuri iš pradžių atrodė stulbinamai sėkminga, galiausiai baigėsi sovietų kariuomenei pasiekus Berlyną ir Adolfui Hitleriui žuvus.
Kaip aiškinama portale „TheCollector“, Vokietijos strateginis tikslas buvo palaužti SSRS, kurią nacių ideologija laikė pagrindiniu priešu, taip pat užsitikrinti išteklius ir vadinamąjį „gyvenamąjį plotą“. 1941 metų birželio 22 dieną pradėta operacija „Barbarosa“ sovietus užklupo netikėtai, tačiau karas, kurio Hitleris tikėjosi greitai laimėti, užsitęsė ketverius metus.
Šio karo baigtį formavo ir gamta, ir logistika, ir pramonės pajėgumai, ir sąjungininkų parama, ir žmonių motyvacija kovoti iki galo. Dalis šių veiksnių buvo sovietų stiprybės, tačiau nemaža dalis – ir pačios Vokietijos klaidos bei neįvertinti ribojimai.
Žemiau – penkios dažniausiai išskiriamos priežastys, kurios, vertinant bendrą karo eigą, prisidėjo prie to, kad Rytų fronte iniciatyva galiausiai atiteko SSRS.
Žiema, kurios Vokietija neįvertino
Vadinamasis „generolas Šaltis“ Rytų fronte tapo realiu, apčiuopiamu veiksniu: vokiečių kariuomenė 1941 metais nebuvo pasirengusi kovai itin žemose temperatūrose. Hitleriui tikintis greitos pergalės, aprūpinimas ir ekipuotė nebuvo pritaikyti ilgam karui per žiemą.
Situaciją pakeitė ir tai, kad 1941 metų žiema atėjo anksti ir, kaip teigiama tekste, buvo viena šalčiausių XX amžiuje. Tuo metu sovietai, gyvenę ir kovoję tokiomis sąlygomis įprastai, buvo geriau prisitaikę, o vokiečių puolimas ties Maskva galiausiai sustojo.
Vėliau panaši istorija kartojosi ir 1942–1943 metų sandūroje Stalingrade (dabartiniame Volgograde), kur apsupta ir 1943 metų vasarį pralaimėjusi vokiečių 6-oji armija patyrė vieną skaudžiausių Vokietijos smūgių. Tai tapo esminiu lūžio tašku, po kurio iniciatyva vis ryškiau perėjo sovietams.
Logistika: atstumai, purvas ir skirtinga geležinkelio vėžė
Rytų fronte kovos vyko milžiniškais atstumais, o tai reiškė ypatingus aprūpinimo iššūkius. Net ir sėkmingas puolimas praranda prasmę, jei fronto daliniai laiku negauna degalų, amunicijos, maisto ar pastiprinimo.
Prie problemų prisidėjo ir sezoniniai orai – lietingi laikotarpiai bei pavasarinis polaidis, keliams virstant purvynu. Šis reiškinys, tekste įvardijamas rusišku terminu rasputica („blogų kelių sezonas“), lėtino techniką ir trukdė tiekimo grandinėms.
Kitas praktinis barjeras – SSRS geležinkelių vėžė buvo platesnė nei Vokietijos. Tai reiškė, kad vokiečiams teko skirti papildomus resursus ir laiką infrastruktūrai pritaikyti, kad galėtų veiksmingai gabenti krovinius į frontą.
Sąjungininkų „Lend-Lease“ parama: svarbi, bet vertinama nevienodai
SSRS karo pastangoms reikšminga buvo ir Vakarų sąjungininkų parama pagal „Lend-Lease“ programą, ypač JAV tiekti ištekliai. Nuo 1941 metų spalio iki 1945 metų liepos sovietai gavo įvairios technikos ir atsargų – tarp jų sunkvežimių, orlaivių ir konservuoto maisto.
Tekste pabrėžiama, kad ši parama ypač padėjo spręsti logistikos naštą ir aprūpinti tiek kariuomenę, tiek išlaisvintų teritorijų gyventojus, kai žemės ūkio gamyba buvo sugriauta. Kartu primenama, kad programos poveikis iki šiol išlieka diskusijų objektu.
Minimas istorikas Davidas M. Glantzas argumentuoja, jog ankstyvuoju karo laikotarpiu tiekimas nebuvo pakankamas, kad „išgelbėtų“ SSRS 1941–1942 metais, tačiau vėliau parama tapo svarbi didinant sovietų pajėgumą aprūpinti armijas. Jo vertinimu, be „Lend-Lease“ sovietai vis tiek būtų laimėję, bet galutinis karas galėjo užsitęsti dar 12–18 mėnesių.
Pramonė ir ištekliai: sovietai pagamino daugiau
Vienas svarbiausių ilgalaikio karo veiksnių buvo pramoninė galia ir gebėjimas gaminti ginkluotę masiškai. Nors 1941 metais SSRS neteko reikšmingos vakarinių regionų pramonės ir žemės ūkio bazės, ji perorientavo ekonomiką į karo poreikius ir perkėlė gamyklas į rytus.
Rezultatas – sovietai ilgainiui aplenkė vokiečius pagal daugelio fronto ginkluotės rūšių gamybą. Tekste minimi tankai, orlaiviai, artilerija, minosvaidžiai ir šaulių ginklai: sovietai jų turėjo daugiau, o tai Rytų fronte, kur nuostoliai buvo milžiniški, tapo kritiniu pranašumu.
Svarbus buvo ir naftos klausimas: mechanizuotas karas neįmanomas be degalų. Tekste teigiama, kad vokiečiai labiau rėmėsi importu (ypač iš Rumunijos) ir sintetiniu kuru iš anglies, o karui užsitęsus degalų tiekimas darėsi vis sudėtingesnis, ypač sąjungininkams bombarduojant infrastruktūrą.
Motyvacija ir karo žiaurumas: SSRS tai buvo egzistencinė kova
Rytų fronte karas įgavo naikinimo karo bruožų, o tai tiesiogiai veikė kariaujančiųjų motyvaciją. Tekste pabrėžiama, kad sovietų pusėje vyravo supratimas, jog pralaimėjimas reikštų ne tik valstybės praradimą, bet ir asmeninę katastrofą – nelaisvę ar mirtį.
Šią baimę stiprino ir okupacijos patirtis: minima, kad už vokiečių reguliariosios kariuomenės žygiavo ir Einsatzgruppen – SS struktūroms priskiriami mobilūs būriai, vykdę masines žudynes, tarp taikinių įvardijant žydus, komunistus ir kitus nacių valdžiai pavojingais laikytus žmones. Taip pat kalbama apie sovietų karo belaisvių masines žudynes.
Tokio pobūdžio karas reiškė ir „totalinę“ mobilizaciją – į pastangas buvo įtraukiama visa visuomenė, o kova įgavo keršto bei išlikimo dimensiją. Tekste pažymima, kad sovietams stumiantis į teritorijas, kur gyveno vokiečių civiliai, pasitaikė ir smurtinio atsako, ypač po milžiniškų netekčių, kurios SSRS siekė apie 25 milijonus žmonių.
Galutinė išvada paprasta: sovietų pergalę lėmė ne vienas „stebuklingas“ faktorius, o kelių aplinkybių derinys. Kartu tai buvo ir vokiečių klaidų, ir neteisingų prielaidų – ypač tikėjimo greita pergale – kaina.