Rudenį, tvarkant gėlynus, dažnai norisi dekoratyvines žoles – miskantus ar lendrūnus – nukirpti iki pat žemės. Tačiau būtent tai gali tapti didžiausia klaida: pavasarį iš gražios kupetos gali likti tik puvinys.
Vietoj sekatoriaus šįkart pravers paprasta virvė ar špagatas. Žolių surišimas į tvirtas „šluoteles“ ne tik puošia lysves žiemą, bet ir realiai apsaugo augalą nuo drėgmės bei šalčio.
Vėlyvą rudenį aukštesnės dekoratyvinės žolės praranda sodrią spalvą, pradeda džiūti, o kupetos įgauna šiaudų atspalvį. Daug kas elgiasi taip, kaip su nužydėjusiomis daugiametėmis gėlėmis – nupjauna viską žemai, kad „būtų tvarka“.
Problema ta, kad žolių stiebai viduje yra tuščiaviduriai. Jei juos nukirpsite prieš žiemą, lietus ir tirpstantis sniegas pateks tiesiai į augalo vidų, o atėjus stipresniam šalčiui drėgmė gali pažeisti kupetę ir šaknų zoną.
Kodėl verta žoles surišti
Surišta kupeta veikia kaip natūralus skydas: ji mažiau „pripila“ vandens į augalo centrą ir geriau saugo jautriausias vietas nuo peršalimo. Be to, taip vėjas rečiau išlaužo ar išsklaido stiebus.
Dar vienas praktinis pliusas – pavasarį lengviau susitvarkyti. Užtenka perkirpti virvę ir nukirpti senus stiebus, kai jau aišku, kad didžiausi šalčiai praėjo.
Kam šis būdas aktualiausias
Ne visoms dekoratyvinėms žolėms reikia špagato. Žemesnės veislės ar visžalės viksvos dažnai puikiai peržiemoja ir be papildomos pagalbos.
Daugiausia dėmesio verta skirti aukštoms, įspūdingoms kupetoms, kurios rudenį dažniausiai ir gundo „nuskusti“ iki žemės. Būtent joms surišimas gali tapti paprastu sprendimu, padedančiu išvengti puvimo ir nušalimo rizikos.
Kada kirpti ir ką daryti pavasarį
Sekatorių geriausia atidėti iki ankstyvo pavasario. Tada, nuėmus virvę, seni stiebai nupjaunami, o iš sveikos, nepažeistos šaknų dalies greitai ima augti nauji ūgliai.
Jei rudenį susilaikysite nuo skubaus pjovimo ir pasirinksite surišimą, dekoratyvinės žolės per žiemą dar ir atrodys dekoratyviai – lyg apsitraukusios šerkšnu.