Lenkijos Centrinio komunikacijų mazgo projektas CPK apima ne tik naują oro uostą, bet ir didelio masto geležinkelių plėtrą bei riedmenų įsigijimą. Vis dėlto paaiškėjo, kad CPK struktūroje veikiantis riedmenų fondas nebeplanuoja pirkti traukinių, skirtų greičiui virš 300 km/h.
Anksčiau buvo svarstoma įsigyti kelių klasių sąstatus, įskaitant itin didelio greičio traukinius ir lėtesnes kategorijas, pritaikytas skirtingiems maršrutams. Dabar kryptis koreguojama: prioritetas teikiamas traukiniams, kurie galėtų važiuoti iki 200 km/h ir būti intensyviai naudojami įvairiuose maršrutuose.
Pokyčius patvirtino Lenkijos infrastruktūros viceministras Piotras Malepszakas, einantis Vyriausybės įgaliotinio CPK klausimams pareigas. Jo teigimu, riedmenų fondui svarbiausia tapo universalumas ir greita apyvarta, kad traukiniai būtų maksimaliai išnaudojami tiek oro uosto jungtims, tiek regioniniams koridoriams.
„Mums reikia riedmenų, kurie būtų greitos apyvartos, tai yra leistų aukštą panaudojimą ir aptarnaujant oro uostą, ir aptarnaujant maršrutus prie Ščecino, Vroclavo ar Gdansko“, – sakė Piotras Malepszakas.
Tai nereiškia, kad Lenkija atsisako itin didelio greičio geležinkelio ambicijų apskritai. Užduotis įsigyti daugiau nei 300 km/h greičiui skirtus sąstatus perduota PKP Intercity, kuri jau vykdo pirkimo procedūras ir yra sulaukusi kelių dalyvių pasiūlymų, tačiau iki galutinių sutarčių dar laukia vertinimo ir derybų etapai.
Pagal skelbiamus planus PKP Intercity siekia įsigyti mažiausiai 20 itin greitų traukinių, o papildomame pakete būtų galimybė parką reikšmingai išplėsti. Šie traukiniai pirmiausia būtų numatyti naujajai Y geležinkelio linijai, kuri laikoma vienu svarbiausių būsimo didelio greičio tinklo elementų Lenkijoje.
Ekspertai pastebi, kad riedmenų strategijos peržiūra dažnai susijusi su kaštų kontrole, technologine rizika ir realiu infrastruktūros pasirengimu. Itin didelio greičio traukiniai reikalauja ne tik brangesnių sąstatų, bet ir griežtesnių saugos sistemų, didesnių energijos sąnaudų bei atitinkamai suprojektuotų bėgių, todėl sprendimas skaidyti pirkimus tarp institucijų gali sumažinti finansinę ir organizacinę naštą vienam projektui.