Tag: Leonardo da Vinci

  • DI vėl pakurstė ginčą dėl „Salvator Mundi“: ar brangiausias paveikslas pasaulyje tikrai da Vinčio?

    Leonardo da Vinčiui priskiriamas „Salvator Mundi“ 2017 metais Niujorke „Christie’s“ aukcione tapo brangiausiu kada nors parduotu paveikslu. Galutinė kaina su mokesčiais siekė apie 381 000 000 eurų, o sandoris iki šiol laikomas išskirtiniu meno rinkos precedentu.

    Tuomet aukciono namai akcentavo, kad išlikę mažiau nei 20 Leonardo kūrinių, o didžioji dalis jų saugoma muziejuose. Būtent retumas ir garsus autorystės „vardas“ tapo pagrindiniais argumentais, kodėl pirkėjai buvo pasirengę mokėti šimtus milijonų.

    Kam DI priskiria autorystę?

    Pastaraisiais metais diskusiją iš naujo įkaitino tyrėjų bandymai pasitelkti dirbtinis intelektas, vertinant tapybos stilistiką ir potėpio ypatybes. Remiantis viešai aptariama analize, DI kaip labiausiai tikėtiną autorių nurodė Giovanni Antonio Boltraffio, dailininką iš Milano aplinkos, siejamos su Leonardo dirbtuve.

    Skelbiama, kad algoritmas Boltraffio autorystei priskyrė 81 proc. tikimybę. Vis dėlto tai nereiškia galutinio verdikto: pats metodas kelia klausimų, nes ne visada aišku, kokiais palyginamaisiais duomenimis ir kokio tikslumo vaizdais remtasi.

    Įdomu tai, kad Boltraffio pavardė šiame kontekste nėra naujiena. 1958 metais „Sotheby’s“ aukcione paveikslas buvo parduotas vos už maždaug 1 000 eurų (perskaičiavus iš istorinio sandorio sumos), ir tuomet jis buvo priskirtas būtent Boltraffio, o ne Leonardo.

    Kodėl kūrinys susietas su Leonardo?

    Situacija pasikeitė po to, kai kūrinys 2005 metais buvo vėl „atrastas“ Jungtinėse Valstijose ir perduotas restauruoti. Konservavimo metu nuėmus dalį vėlesnių perdažymų, specialistams atsivėrė detalės, kurios anksčiau buvo beveik nematomos, ir tai sustiprino argumentus apie galimą Leonardo dalyvavimą.

    Tarp dažniausiai minimų požymių nurodomi kūrybiniai pataisymai tapybos procese, kai dailininkas keitė kompozicijos elementus darbo eigoje. Tokie sprendimai meno istorijoje neretai laikomi svarbiu meistro įsikišimo ženklu, nors dirbtuvių praktikoje korekcijos galėjo atsirasti ir prižiūrint mokiniams.

    2011 metais „Salvator Mundi“ buvo eksponuotas Londono National Gallery parodoje, skirtoje Leonardo kūrybai. Tačiau net ir po šio pristatymo dalis ekspertų liko skeptiški, pabrėždami, kad Renesanso dirbtuvėse kūriniai dažnai būdavo kuriami kolektyviai, o meistras galėjo prisidėti tik prie dalies kompozicijos.

    Kodėl DI išvados nepadeda taško?

    Vienas esminių priekaištų DI analizei yra nepakankamas skaidrumas: jei nėra pilnos metodikos, nepriklausomi tyrėjai negali atkartoti testo ir patikrinti, ar rezultatai stabilūs. Meno rinkoje tai ypač svarbu, nes autorystės priskyrimas tiesiogiai lemia vertę ir teisinę atsakomybę.

    Kita problema yra pati kūrinio būklė ir istorija. „Salvator Mundi“ per dešimtmečius buvo ne kartą restauruotas, vietomis perdažytas, todėl nustatyti, kurios tapybos dalys priklauso pirminiam autoriui, o kurios yra vėlesnės intervencijos, yra sudėtinga net laboratoriniais metodais.

    „Patikima DI analizė gali būti naudinga, tačiau ji neišspręs visų autorystės priskyrimo problemų“, – sakė prof. Frankas Zöllneris.

    Kai kurie tyrėjai taip pat pabrėžia, kad net jei DI labiau atpažįsta Boltraffio braižą, tai nebūtinai paneigia Leonardo vaidmenį. Galimas ir tarpinis scenarijus: kūrinys galėjo būti nutapytas dirbtuvėje, o Leonardo galėjo prisidėti prie svarbiausių fragmentų arba atlikti kūrybinę priežiūrą.

    Ginčas dėl „Salvator Mundi“ autorystės kol kas lieka atviras, o kartu išlieka ir pagrindinis paradoksas: kūrinys, kadaise parduotas už simbolinę sumą, XXI amžiuje pasiekė maždaug 381 000 000 eurų kainą. Kuo daugiau atsiranda naujų vertinimų, tuo aiškiau, kad šio paveikslo istorija dar ilgai išliks meno pasaulio dėmesio centre.

  • DI sukėlė audrą dėl brangiausio paveikslo: ar Salvator Mundi tikrai tapė da Vinci?

    DI sukėlė audrą dėl brangiausio paveikslo: ar Salvator Mundi tikrai tapė da Vinci?

    Brangiausiu pasaulyje laikomas paveikslas Salvator Mundi vėl atsidūrė dėmesio centre. DI atlikta analizė kelia abejonių, ar kūrinį iš tiesų nutapė Leonardo da Vinci, kaip ilgą laiką buvo teigiama.

    Salvator Mundi 2017 metais buvo parduotas Christie’s aukcione už maždaug 401 000 000 eurų. Pranešta, kad kūrinį įsigijo Saudo Arabijos sosto įpėdinis Mohammedas bin Salmanas, o nuo to laiko paveikslas viešai beveik nebuvo rodomas.

    Naują diskusijų bangą sukėlė sistemos „Luminari“ atliktas vaizdo analizės vertinimas. Remiantis viešai skelbta informacija, DI nurodė, kad tikėtinesnis autorius galėtų būti Leonardo da Vinci mokyklai siejamas dailininkas Giovanni Antonio Boltraffio.

    Skelbiama, kad „Luminari“ pateikė 81 proc. tikimybės įvertį, tačiau neatskleidė aiškios metodikos, kokiais duomenimis ir palyginimais remtasi. Dėl to dalis meno istorikų ir rinkos ekspertų tokias išvadas vertina atsargiai ir pabrėžia, kad DI rezultatai savaime nėra galutinis įrodymas.

    Leonardo kūrybos tyrinėtojas Frankas Zöllneris yra pabrėžęs, kad skaitmeninė analizė gali būti naudinga kaip papildomas instrumentas, tačiau vien jos nepakanka galutinai išspręsti autorystės ginčus. Tokiais atvejais paprastai vertinami ir technologiniai duomenys, ir restauravimo istorija, ir proveniencija, ir stilistiniai argumentai.

    Salvator Mundi autorystė jau ne vienus metus yra vienas labiausiai ginčijamų klausimų meno rinkoje. Dalis specialistų pripažįsta galimą Leonardo indėlį, kiti linkę manyti, kad paveikslas galėjo būti dirbtuvės kūrinys, kuriame meistras prisidėjo tik iš dalies arba visai nedalyvavo.

    Jei būtų patikimai patvirtinta, kad autorius yra ne Leonardo da Vinci, o jo aplinkos dailininkas, tai galėtų iš esmės pakeisti kūrinio vertės vertinimą rinkoje. Vis dėlto reali kaina priklauso ne tik nuo autorystės, bet ir nuo unikalios kūrinio istorijos, viešumo bei paklausos, kuri tokiuose atvejuose dažnai viršija įprastas skaičiavimo formules.

    Pranešama, kad paveikslą ateityje ketinama pristatyti Rijade planuojamame Pasaulio kultūrų muziejuje. Kol kūrinys lieka nematomas, ginčai dėl autorystės greičiausiai tik stiprės, o DI vertinimai taps dar vienu argumentu platesnėje, iki šiol nebaigtoje diskusijoje.

  • Astanoje atidaryta Leonardo da Vinci paroda: daugiau nei 40 išradimų modelių ir interaktyvios zonos

    Astanoje atidaryta Leonardo da Vinci paroda: daugiau nei 40 išradimų modelių ir interaktyvios zonos

    Renesanso genijaus idėjos Astanoje

    Astanoje atidaryta paroda Leonardo da Vinci kūrybai ir išradimams, kviečianti lankytojus iš arti pamatyti, kaip Renesanso laikų idėjos virto inžineriniais sprendimais. Ekspozicija pristatoma kaip edukacinė patirtis, jungianti meną, mokslą ir technologijų istoriją.

    Parodoje eksponuojama daugiau nei 40 tikro dydžio mechaninių modelių, atkurtų pagal Leonardo da Vinci brėžinius ir užrašus. Organizatoriai pabrėžia, kad tokie rekonstrukcijų projektai leidžia suprasti ne tik idėjų originalumą, bet ir jų praktinį veikimo principą.

    Modeliai iš rankraščių ir teminės zonos

    Eksponatai į Kazachstaną atgabenti iš muziejų Romoje ir Florencijoje, o jų atkūrimas siejamas su išlikusiais Leonardo da Vinci rankraščiais, dažnai vadinamais Vinci kodeksais. Parodos vadovė Narima Mukhambetalina teigia, kad per gyvenimą Leonardo da Vinci parašė daugiau nei 20 000 rankraščių puslapių, iš kurių iki šių dienų yra išlikę apie 7 000.

    „Per savo gyvenimą Leonardo da Vinci parašė daugiau nei 20 000 puslapių rankraščių, iš kurių šiandien yra išlikę apie 7 000“, – sakė parodos direktorė Narima Mukhambetalina.

    Paroda įrengta beveik 3 000 kvadratinių metrų plote Taikos ir susitaikymo rūmuose. Erdvė suskirstyta į keturias temines zonas, skirtas orui, vandeniui, žemei ir ugniai, taip atkartojant Leonardo da Vinci domėjimąsi gamtos jėgomis ir jų pritaikymu technikoje.

    Skraidymo idėjos, karo technika ir šiuolaikinės technologijos

    Tarp ryškiausių eksponatų lankytojai gali pamatyti ankstyvuosius skraidymo įrenginių projektus, karinius mechanizmus ir įvairias inžinerines konstrukcijas, kurios, pasak kuratorių, savo logika aplenkė laikmetį. Vienas labiausiai aptariamų objektų yra vadinamasis oro sraigtas, dažnai pristatomas kaip sraigtasparnio idėjos pirmtakas, taip pat Leonardo da Vinci parašiuto projektas.

    Didelio dėmesio sulaukia ir šarvuotos transporto priemonės koncepcija, įkvėpta vėžlio kiauto formos, kurią išradėjas įsivaizdavo kaip judančią tvirtovę mūšio lauke. Ekspozicijoje taip pat rodomas savaeigis vežimas, neretai apibūdinamas kaip ankstyvas automobilio koncepcijos užuomazgos pavyzdys, bei mechanikos sprendimai, susiję su krumpliaračiais, pavaromis ir guoliais.

    „Lankytojai dažniausiai nustemba ugnies zonoje, kur eksponuojamos karinės mašinos. Daug susidomėjimo sulaukia ir oro zona, kur matyti parašiutas bei oro sraigtas“, – sakė gidė Dilnaz Zholdaskhanova.

    Istoriniai modeliai papildomi šiuolaikiniais sprendimais: LED tuneliais, skaitmeninėmis projekcijomis ir holografinėmis instaliacijomis, kurios padeda vizualizuoti sudėtingas konstrukcijas. Parodoje taip pat integruojamos suskaitmenintos žymiausių Leonardo da Vinci darbų reprodukcijos, įskaitant Moną Lizą, siekiant parodyti jo kūrybos ir inžinerinio mąstymo ryšį.

    Organizatoriai teigia, kad interaktyvus formatas ypač pritraukia jaunesnę auditoriją, nes dalis eksponatų sukurti taip, kad lankytojai galėtų patys išbandyti mechanizmų veikimo principus. Paroda Taikos ir susitaikymo rūmuose Astanoje veiks iki 2026 metų rugsėjo 30 dienos.

  • Lombardijoje atgaivintas Leonardo keltas: 500 metų be variklio, o dabar gelbsti nuo spūsčių

    Lombardijoje atgaivintas Leonardo keltas: 500 metų be variklio, o dabar gelbsti nuo spūsčių

    500 metų veikiantis keltas

    Lombardijoje, Addos upėje, jau daugiau nei 500 metų abu krantus jungia vadinamasis Leonardo keltas – Renesanso laikų laivas be variklio, siejamas su Leonardo da Vinci vardu. Jis plaukia naudodamas vien upės srovę ir iki šiol laikomas paskutiniu veikiančiu tokio tipo pavyzdžiu regione.

    Šiandien keltas kursuoja tarp Imbersago (Lecco provincija) ir Villa d’Adda (Bergamo pusė). Ilgą laiką jis buvo labiau turistinė įdomybė, tačiau pastarosiomis savaitėmis tapo ir realia kasdienio susisiekimo alternatyva.

    Kodėl jis vadinamas Leonardo?

    Nors pavadinimas sufleruoja išradimą, istorikai pabrėžia, kad pats Leonardo da Vinci tokio kelto neišrado: panašūs grandininiai keltai Šiaurės Italijoje buvo paplitę dar XV amžiuje. Vis dėlto Leonardo šis sprendimas taip sudomino, kad jis jį įamžino savo piešiniuose ir tyrinėjo veikimo principą.

    Vietos istorikai teigia, kad Leonardo galėjo prisidėti prie Imbersago prieplaukos ar kelto infrastruktūros sprendinių, kai analizavo, kaip toks laivas manevruoja srovėje. Per šimtmečius keltą valdė įvairios kilmingos giminės, o vėliau jo priežiūra perėjo Imbersago savivaldybei.

    Iki XIX amžiaus pabaigos Addoje veikė keli tokie keltai, tačiau tiltams palaipsniui perimant susisiekimo funkciją, dauguma jų išnyko. Imbersago keltas išliko kaip vienintelė veikianti grandininio kelto tradicija šioje atkarpoje.

    Tilto remontas sugrąžino į kasdienybę

    Keltas naują aktualumą įgijo, kai vienas pagrindinių tiltų apylinkėse buvo uždarytas rekonstrukcijai, kuri, kaip skelbiama, turėtų tęstis iki 2027 metų. Dėl to srautas nukrypo į kitus pervažiavimus, o prie artimiausio tilto pradėjo formuotis ilgos spūstys.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad piko metu eilės gali nusidriekti kelis kilometrus, o per parą pro alternatyvius maršrutus pravažiuoja tūkstančiai transporto priemonių. Keltas, anksčiau dažniau plukdęs savaitgalio lankytojus, pradėjo dirbti ir darbo dienomis, tapdamas būdu sutaupyti laiko.

    „Dabar tai greičiausias pasirinkimas, bet svarbiausia – maloniausias, nes suteikia kelias minutes ramybės“, – sakė vietos gyventojas Gianpaolo Graffagnino.

    Kaip keltas juda be kuro?

    Kelto konstrukcija iš pirmo žvilgsnio paprasta, tačiau veikimo principas tikslus: medinė platforma pritvirtinta prie per upę įtempto plieninio lyno. Operatorius valdo kelto padėtį srovės atžvilgiu, pasukdamas jį kampu taip, kad vandens jėga stumtų laivą į pasirinktą krantą.

    Tokiu būdu keltas juda be degalų ir be variklio, o visas „variklis“ yra pati upė. Dėl šios priežasties jis dažnai minimas kaip tvaraus transporto pavyzdys, nors jo reali talpa ir pralaidumas yra riboti, o paslauga priklauso nuo oro sąlygų.

    Praktikoje perplaukimas trunka apie 5 minutes, o keltas gali gabenti pėsčiuosius, dviratininkus, motociklus ir automobilius. Esant stipresniam vėjui ar nepalankioms sąlygoms, reisai gali būti stabdomi saugumo sumetimais.

    Paslaugą užtikrina vietos savanoriai, tarp kurių yra studentų, pensininkų ir Imbersago meras. Jie pabrėžia, kad keltas grįžo prie savo pirminės paskirties – ne tik kaip istorinis objektas, bet ir kaip kasdienis ryšys tarp dviejų bendruomenių skirtinguose upės krantuose.

  • Į Gdanską atplaukė vienas moderniausių pasaulio kabelių tiesėjų „Leonardo da Vinci“

    Į Gdanską atplaukė vienas moderniausių pasaulio kabelių tiesėjų „Leonardo da Vinci“

    Į Gdanską neseniai atplaukė „Leonardo da Vinci“ – specializuotas kabelių klojimo laivas, laikomas vienu moderniausių tokio tipo pasaulyje. Laivas į uostą užsuko dėl planuojamo remonto ir techninės priežiūros darbų, kurie bus vykdomi vietos remonto infrastruktūroje.

    Šis laivas skirtas aukštos įtampos elektros ir ryšių kabeliams tiesti jūros dugnu, o jo pajėgumai ypač svarbūs sparčiai augant jūrinės energetikos projektams Europoje. Tokios specializuotos flotilės poreikis didėja, nes plečiasi jūriniai vėjo parkai, tarpsisteminės jungtys ir jūriniai energijos koridoriai.

    „Leonardo da Vinci“ pastatytas „Prysmian Group“ užsakymu, o projekto įgyvendinime dalyvavo laivų statybos grupė „Vard“, priklausanti „Fincantieri“. Laivo statyba vyko etapais nuo 2019 metų keliose Šiaurės Europos gamyklose, o eksploatacijai jis perduotas 2021 metais.

    „Prysmian Group“ laivą yra pristatę kaip itin efektyvų kabelių klojimo sprendimą rinkoje, pritaikytą didelio sudėtingumo darbams jūroje. Skelbiama, kad „Leonardo da Vinci“ statyba kainavo apie 170 mln. eurų, o didelę vertės dalį sudaro kabelių valdymo, kėlimo ir precizinio klojimo įranga.

    Laivo technologijos buvo pasitelktos keliuose reikšminguose energetikos infrastruktūros projektuose Šiaurės ir Viduržemio jūrose. Tarp jų minimi tokie darbai kaip „Tyrrhenian Link“, kuriuo kuriamas maždaug 1 GW galios elektros perdavimo koridorius, ir „NeuConnect“ jungtis, numatyta kaip 1,4 GW galios elektros perdavimo kelias tarp Didžiosios Britanijos ir Vokietijos.

    Į Gdanską laivas įplaukė gegužės 2 dieną, o suplanuoti remonto darbai turėtų užtikrinti patikimą jo eksploataciją artėjančiam projektų sezonui. Uoste numatoma atlikti techninės būklės įvertinimą ir periodinius darbus, būdingus intensyviai offshore sektoriuje dirbantiems laivams.

    Gdansko remonto pajėgumai jau anksčiau buvo pasitelkti ir kitoms „Prysmian Group“ flotilės priemonėms, tarp jų – instaliacinei baržai „Ulisse“. Tokie užsakymai rodo, kad Baltijos regiono laivų remonto centrai tampa vis svarbesni aptarnaujant europinius energetikos infrastruktūros projektus.

    Nors „Leonardo da Vinci“ išlieka tarp technologinių lyderių, konkurencija kabelių klojimo laivų segmente didėja. Skelbiama, kad pagal keliamąją talpą ir dalį parametrų jį turėtų pranokti naujos kartos laivas „Fleeming Jenkin“, kurį Belgijos bendrovė „Jan De Nul“ planuoja perimti 2026 metų antroje pusėje.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie laivai tampa strategine grandimi Europos energetikos transformacijoje: kuo greičiau nutiesiamos jungtys ir prijungiami jūriniai parkai, tuo lengviau stabilizuoti elektros tiekimą ir mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro. Dėl to didžiausios rangovų grupės investuoja ne tik į kabelių gamybą, bet ir į laivyną bei uostų aptarnavimo grandinę.