Kanados leidykla Les Éditions du Boréal pripažino, kad rašytojo Thélysono Orélieno romano kūrimo procese buvo naudojamas dirbtinis intelektas. Tai paskelbta po kelias savaites trukusios polemikos frankofoniškame leidybos pasaulyje, autoriui anksčiau neigus DI naudojimą.
Leidykla teigia, kad nauja informacija buvo patvirtinta pastarosiomis dienomis, nors rašytojas esą ne kartą tikino, kad kuriant knygą jokiomis DI priemonėmis nesinaudojo. Po šių išvadų nuspręsta nebespausdinti papildomo romano tiražo ir nebeleisti jokių būsimų autoriaus knygų.
Kas pakeitė leidyklos poziciją
Dar prieš savaitę leidykla viešai teigė neturinti pakankamai įrodymų, kad galėtų užtikrintai patvirtinti DI panaudojimą. Situacija pasikeitė augant abejonėms ir autoriui pareiškus, kad jis daugiau nepateiks papildomos medžiagos, susijusios su kūrybos procesu.
Anot leidyklos, tuomet buvo užsakyta išsami nepriklausoma analizė, kurios metu vertintos visos turimos romano darbo versijos. Leidykla pabrėžia, kad iki galo gali ir nepavykti nustatyti, kokia apimtimi DI buvo naudotas, tačiau pagrindinis klausimas jai yra autorių ir leidėjų tarpusavio pasitikėjimas.
„Nauja informacija, patvirtinta pastarosiomis dienomis, rodo, kad rašymo procese buvo naudotas dirbtinis intelektas, nors autorius ne kartą tikino priešingai“, – teigiama leidyklos pareiškime.
Kodėl šis atvejis svarbus visai rinkai
Ši istorija išryškino įtampą, kuri pastaraisiais metais auga leidybos sektoriuje: skaitytojai, autoriai ir leidėjai vis dažniau kelia klausimus, kur baigiasi redagavimas ar pagalbinės priemonės ir prasideda bendraautorystė su DI. Praktikoje taisyklės skiriasi: vieni leidėjai reikalauja aiškaus atskleidimo, kiti vertina kiekvieną situaciją individualiai.
Ginčas kilo po to, kai socialinio tinklo X paskyra Balance ton Claude pareiškė aptikusi ženklų, rodančių platų DI naudojimą romane. Šios diskusijos paskatino platesnį pokalbį apie tai, kaip leidybos industrija turėtų tikrinti tekstų kilmę, kokių skaidrumo standartų laikytis ir kaip apsaugoti tiek skaitytojų pasitikėjimą, tiek kūrėjų reputaciją.
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad DI tekstų atpažinimas nėra paprastas: automatiniai detektoriai gali klysti, o patikimiausios išvados dažniausiai remiasi darbo failų, juodraščių, redagavimo istorijos ir kūrybos eigos analize. Dėl to leidėjai vis dažniau svarsto, ar sutartyse reikėtų aiškiau apibrėžti DI naudojimo ribas ir pareigą tai deklaruoti.