Dilgėlinė dažnai prasideda staiga: ant odos iškyla niežtintys, rausvi, įvairaus dydžio pūkšlės, kurios per kelias valandas ar parą pranyksta ir netrukus atsiranda kitoje vietoje. Ūminės dilgėlinės atveju priežastį neretai pavyksta atsekti, pavyzdžiui, po infekcijos, vaistų ar kontakto su dirgikliu.
Visai kita situacija, kai simptomai tęsiasi ilgiau nei šešias savaites. Tokiais atvejais kalbama apie lėtinę dilgėlinę, o daliai pacientų nustatoma lėtinė spontaninė dilgėlinė, kai konkretaus sukeliančio veiksnio patikimai įvardyti nepavyksta. Tyrimai rodo, kad reikšmingai daliai sergančiųjų priežastis taip ir lieka neaiški.
Lėtine spontanine dilgėline serga tiek vyrai, tiek moterys, tačiau moterims ji pasitaiko dažniau, ypač 30–40 metų amžiaus grupėje. Liga gali užsitęsti kelerius metus, nors daliai žmonių bėrimai laikui bėgant išnyksta ir be specifinio gydymo.
Kokie simptomai turėtų suneraminti?
Pagrindinis simptomas yra intensyvus niežėjimas ir migruojantys odos pūkšlės. Kartu neretai pasitaiko angioedema, tai yra gilesnių audinių tinimas, dažniausiai veide, lūpose, akių vokuose ar galūnėse. Patinusios vietos gali būti skausmingos, karštos, paraudusios.
Kai kurie žmonės taip pat skundžiasi stipriu nuovargiu, odos deginimo pojūčiu, virškinimo sutrikimais ar širdies plakimu. Nors dažniausiai lėtinė spontaninė dilgėlinė nėra pavojinga gyvybei, ypač svarbu skubiai kreiptis pagalbos, jei tinimas apima gerklę ar gerklas ir atsiranda dusulys.
Kodėl priežasties rasti taip sunku?
Šiuolaikinis paaiškinimas siejamas su netinkamu putliųjų ląstelių suaktyvėjimu odoje, kai jos išskiria histaminą ir sukelia pūkšles. Tačiau kodėl ši reakcija įsijungia be aiškaus dirgiklio, ne visada pavyksta nustatyti, todėl diagnostika dažnai remiasi tikėtiniausių priežasčių atmetimu.
Specialistai vis dažniau pabrėžia autoimuninių procesų svarbą. Tyrimuose nurodoma, kad maždaug 30–50 proc. sergančiųjų lėtine spontanine dilgėline randami autoantikūnai, galintys skatinti histamino išsiskyrimą ir palaikyti uždegiminę reakciją odoje.
Viena dažniausiai minima sąsaja yra autoimuninis skydliaukės uždegimas, dar vadinamas Hashimoto liga. Skirtinguose tyrimuose anti-TPO ir anti-TG antikūnų paplitimas tarp moterų, sergančių lėtine spontanine dilgėline, svyruoja plačiai, o daliai pacienčių pradėjus gydyti skydliaukės funkcijos sutrikimą, odos simptomai susilpnėjo.
Kita kryptis yra lėtinis, kartais nepastebimas uždegimas organizme. Aptariami dantų ir periodonto uždegimai, sinusų ar tonzilių infekcijos, taip pat skrandžio gleivinės uždegimas, susijęs su Helicobacter pylori bakterija. Kai kuriais atvejais pašalinus uždegimo židinį, dilgėlinės eiga palengvėja.
Stresas ir gyvenimo kokybė
Pastarųjų metų apžvalgos rodo, kad ilgalaikis stresas gali sustiprinti lėtinės spontaninės dilgėlinės simptomus. Tai siejama su streso hormonų poveikiu organizmui ir galimu putliųjų ląstelių aktyvinimu odoje, todėl daliai žmonių susiformuoja uždaras ratas: bėrimai kelia stresą, o stresas dar labiau blogina bėrimus.
Praktikoje ši liga dažnai paveikia miegą, darbingumą ir socialinį gyvenimą, nes nuolatinis niežėjimas vargina ir trukdo susikaupti. Klinikiniai tyrimai rodo, kad lėtinė spontaninė dilgėlinė siejama su prastesne gyvenimo kokybe ir didesne nerimo bei nuotaikos sutrikimų rizika, todėl kai kuriems žmonėms praverčia ir psichologinė pagalba.
Ūminės dilgėlinės atveju gydytojas dažniausiai apsiriboja išsamia apklausa ir apžiūra, ieškant ryšio su infekcijomis, naujais vaistais ar aiškiais dirgikliais. Jei simptomai užsitęsia, tyrimų apimtis parenkama individualiai, dažnai pradedant nuo bendrų kraujo tyrimų ir uždegimo rodiklių, o vėliau, pagal situaciją, vertinant skydliaukės, alergijos ar kitus galimus veiksnius.
Pirmo pasirinkimo gydymas paprastai yra antros kartos antihistamininiai vaistai, kurie rečiau sukelia mieguistumą. Jei jų nepakanka, gydytojas gali koreguoti dozes ar trumpam skirti kitų vaistų, o sunkesniais atvejais svarstomas biologinis gydymas ar imuninę sistemą moduliuojantys preparatai, sprendimą priimant specializuotoje grandyje.
Gydytojai pabrėžia, kad savarankiškas eksperimentavimas su vaistais ar griežtomis dietomis, neįvertinus realių priežasčių, ne visada duoda naudos. Jei bėrimai kartojasi ilgiau nei šešias savaites, dažnai pasireiškia tinimai arba simptomai trikdo kasdienį gyvenimą, verta kreiptis į dermatologą ar alergologą ir susidaryti aiškų diagnostikos bei gydymo planą.