CP v2

Tag: Lėtinė obstrukcinė plaučių liga

  • Dusulys vaikštant po 60-ies? Gydytojai įspėja: šio simptomo negalima ignoruoti

    Dusulys vaikštant po 60-ies? Gydytojai įspėja: šio simptomo negalima ignoruoti

    Dusulys, atsirandantis net ramiai vaikštant ar atliekant įprastus buities darbus, vyresniame amžiuje neretai priskiriamas natūraliam senėjimui. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad naujai atsiradęs arba greitai stiprėjantis dusulys gali būti svarbus signalas, kurio numoti ranka nevalia.

    Vyresniems nei 60 metų žmonėms fizinis pajėgumas iš tiesų gali mažėti dėl raumenų masės ir širdies bei plaučių rezervų pokyčių. Vis dėlto dusulys, kuris anksčiau nepasireikšdavo, dažnai susijęs ne su amžiumi, o su konkrečiomis sveikatos būklėmis ir gyvenimo būdo veiksniais.

    Ką gali rodyti dusulys?

    Viena dažniausių priežasčių – širdies ir kraujagyslių ligos, kai organizmas negauna pakankamai deguonies fizinio krūvio metu. Dusulys gali pasireikšti sergant širdies nepakankamumu, esant ritmo sutrikimams, išemine širdies liga, taip pat padidėjus kraujospūdžiui.

    Ne mažiau svarbios ir plaučių ligos: lėtinė obstrukcinė plaučių liga, astma, plaučių infekcijos ar plaučių audinio pakitimai. Kai kuriems žmonėms dusulį sustiprina alergijos, rūkymo pasekmės arba ilgalaikis pasyvus rūkymas.

    Dusulį gali sukelti ir mažakraujystė, kai kraujas perneša mažiau deguonies, todėl žmogus greičiau pavargsta. Taip pat įtakos turi antsvoris, cukrinis diabetas, skydliaukės funkcijos sutrikimai, nerimas, miego sutrikimai ir mažas fizinis aktyvumas, kuris ilgainiui silpnina ištvermę.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Jei dusulys atsiranda staiga, yra labai stiprus arba nepraeina pailsėjus, tai gali būti skubios būklės požymis. Ypač sunerimti reikėtų, jei kartu atsiranda krūtinės skausmas, stiprus silpnumas, šaltas prakaitas, širdies permušimai, sąmonės aptemimas ar pamėlynavusios lūpos.

    Tokiais atvejais delsti pavojinga – būtina skambinti 112. Skubi pagalba svarbi ir tada, kai dusulį lydi naujas kojų tinimas, staigus svorio augimas per kelias dienas ar kosulys, ypač jei atsikosima krauju.

    Ką aptarti su gydytoju?

    Jei dusulys kartojasi arba pamažu stiprėja, verta kreiptis į šeimos gydytoją, kuris įvertins būklę ir prireikus nukreips pas kardiologą ar pulmonologą. Dažniausiai pradedama nuo kraujospūdžio, pulso, deguonies saturacijos įvertinimo, kraujo tyrimų, elektrokardiogramos, o pagal situaciją gali būti skiriama krūvio mėginys, širdies echoskopija ar plaučių funkcijos tyrimai.

    Gydytojui padeda konkretūs pastebėjimai: kada dusulys prasidėjo, ar jis atsiranda lipant laiptais, vaikštant į kalnelį, ar ir ramybės metu, ar pablogėja atsigulus. Taip pat svarbu paminėti rūkymą, vartojamus vaistus, nes kai kurios būklės gali paaštrėti dėl netinkamo gydymo ar vaistų sąveikų.

    Nors dalį rizikos veiksnių lemia paveldimumas, nemažai priklauso nuo kasdienybės: reguliarus, saugus judėjimas, svorio kontrolė, rūkymo atsisakymas ir subalansuota mityba gali pagerinti ištvermę. Vis dėlto pradėti sportuoti ar didinti krūvį reikėtų tik įvertinus priežastį, nes kai kuriomis situacijomis dusulys yra ženklas, kad organizmui reikia ne daugiau krūvio, o diagnostikos ir gydymo.

  • Medikai įspėja: šis įprotis greitai naikina plaučius – pasekmės gali būti mirtinos

    Plaučiai kasdien be perstojo aprūpina organizmą deguonimi, tačiau viena plačiai paplitusi priklausomybė sparčiai silpnina jų funkciją. Gydytojai pabrėžia, kad rūkymas išlieka vienu svarbiausių išvengiamų veiksnių, didinančių lėtinių ir mirtinų ligų riziką.

    Cigarečių dūmuose yra tūkstančiai cheminių medžiagų, tarp jų ir kancerogenai, galintys pažeisti ląsteles bei skatinti genetinius pokyčius. Ilgainiui tai siejama su didesne plaučių vėžio ir kitų onkologinių susirgimų tikimybe.

    Rūkymas taip pat nuolat dirgina kvėpavimo takų gleivinę, palaiko uždegimą ir gali ardyti alveoles, kurios yra atsakingos už dujų apykaitą. Dėl šių pokyčių mažėja plaučių elastingumas, o žmogus pradeda dusti net ramybės būsenoje.

    Medikai rūkymą įvardija kaip pagrindinį rizikos veiksnį lėtinei obstrukcinei plaučių ligai, kuri dažnai vystosi nepastebimai ir progresuoja metų metus. Šiai būklei būdingas lėtinis kosulys, skrepliavimas, švokštimas ir vis prastėjanti fizinio krūvio tolerancija.

    Žala neapsiriboja vien rūkančiuoju: pasyvus rūkymas didina kvėpavimo takų ligų riziką aplinkiniams, ypač vaikams, nėščiosioms ir vyresnio amžiaus žmonėms. Kuo daugiau dūmų patalpose ar automobilyje, tuo didesnė toksinių dalelių koncentracija ir ilgalaikės pasekmės.

    Rūkymas silpnina ir natūralią plaučių apsaugą nuo infekcijų, todėl gali dažnėti bronchitai, pneumonijos, o rizikos grupėms didėja ir sunkių komplikacijų tikimybė. Be to, tabako dūmų toksinai veikia visą organizmą, didindami širdies ir kraujagyslių ligų, įskaitant infarktą ir insultą, riziką.

    „Vienintelis patikimas būdas sustabdyti žalą yra visiškai mesti rūkyti, o nauda sveikatai prasideda greitai“, – sako gydytojai.

    Specialistai primena, kad metimas rūkyti turi apčiuopiamą poveikį net ir ilgai rūkiusiems žmonėms: gerėja kvėpavimas, mažėja uždegiminiai procesai, o ilgalaikėje perspektyvoje krenta sunkių ligų rizika. Jei mesti sunku, rekomenduojama kreiptis į sveikatos priežiūros specialistus, kurie gali pasiūlyti įrodymais grįstą pagalbą.

  • Atsparumas antibiotikams iš arti: kaip gyvena žmonės, kai infekcijos kartojasi ir jėgų mažėja

    Atsparumas antibiotikams iš arti: kaip gyvena žmonės, kai infekcijos kartojasi ir jėgų mažėja

    Atsparumas antibiotikams – kas tai?

    Atsparumas antibiotikams (antimikrobinis atsparumas) – tai reiškinys, kai bakterijos prisitaiko ir vaistai jų nebeveikia taip, kaip anksčiau. Tuomet įprastos infekcijos gali užsitęsti, dažniau baigtis hospitalizacija ir reikalauti sudėtingesnio gydymo.

    Pasaulio sveikatos organizacija šią problemą įvardija kaip vieną didžiausių šiuolaikinės medicinos grėsmių. Europoje dėl atsparių bakterijų sukeltų infekcijų kasmet miršta dešimtys tūkstančių žmonių, o sveikatos sistemoms tai reiškia didesnes išlaidas ir ilgesnį gydymą.

    Paciento kasdienybė: ligoninė, lašelinės ir izoliacija

    Buvęs logistikos įmonės vadovas Iñaki Morán pasakoja, kad jam teko išgyventi kelis laikotarpius, kai infekcijas sukėlusios bakterijos tapo atsparios gydymui. Tokiais atvejais, anot jo, dažnai prireikia gydymo į veną ir nuolatinės medikų priežiūros.

    Pacientui pradžioje atliekami tyrimai ligoninėje, o vėliau gydymas gali būti tęsiamas namuose, kai vaistai tam tikrais intervalais suleidžiami naudojant specialų prietaisą. Tai leidžia mažinti laiką ligoninėje, tačiau kasdienybė vis tiek lieka griežtai susieta su gydymo grafiku.

    „Kai esi izoliuotas ir gydymas tęsiasi dienomis ar savaitėmis, ima atrodyti, kad situacijos nekontroliuoji“, – sakė Iñaki Morán.

    Morán taip pat serga lėtine obstrukcine plaučių liga, yra susidūręs su žarnyno ir plaučių vėžiu, todėl kiekvienas infekcijos epizodas jam tampa dar sunkesnis. Jis pabrėžia, kad po tokių paūmėjimų ne visada pavyksta grįžti į ankstesnę savijautą, ypač kai plaučių funkcija jau ir taip yra sutrikusi.

    Kodėl problema auga ir ką daro Europa?

    Atsparumo antibiotikams plitimą skatina keli veiksniai: perteklinis ar netinkamas antibiotikų vartojimas, infekcijų kontrolės spragos gydymo įstaigose, taip pat atsparumo genų plitimas bendruomenėje. Riziką didina ir tai, kad naujų antibiotikų kūrimas yra lėtas bei brangus, o atsparumas gali išsivystyti greičiau nei atsiranda nauji vaistai.

    Europos Sąjungoje daug dėmesio skiriama prevencijai: infekcijų kontrolei ligoninėse, racionaliam antibiotikų skyrimui, skiepijimo aprėpčiai ir stebėsenai. Taip pat vis aktyviau ieškoma sprendimų, kaip paskatinti naujų antimikrobinių vaistų ir diagnostikos kūrimą, kad gydytojai greičiau nustatytų sukėlėją ir parinktų tikslinį gydymą.

    Ką gali padaryti kiekvienas?

    Specialistai pabrėžia, kad atsparumo antibiotikams mažinimas prasideda nuo kasdienės praktikos: antibiotikai turi būti vartojami tik gydytojui paskyrus ir tiksliai taip, kaip nurodyta. Savavališkas gydymasis ar gydymo nutraukimas anksčiau laiko didina tikimybę, kad išliks atsparios bakterijos.

    Ne mažiau svarbi ir prevencija: rankų higiena, skiepai, atsakingas elgesys susirgus ir infekcijų kontrolė gydymo įstaigose. Pacientų istorijos, tokios kaip Morán, primena, kad atsparumas antibiotikams nėra abstrakti statistika – tai reali, kasdienybę ribojanti problema.