CP v2

Tag: Libija

  • Libijos Sacharoje užfiksuota itin reta smėlio katė: 2017 metų vaizdo įrašas virto įrodymu

    Laukinės gamtos fotografo Mohammedo Almuntasiro 2017 metais paviešintas 18 sekundžių vaizdo įrašas, kuriame matyti blyškios spalvos katė, ilgą laiką buvo laikytas tik atsitiktine akimirka iš Libijos dykumos. Tačiau vėliau jis tapo vienu svarbiausių praktinių įrodymų, kad Libijoje iš tiesų gyvena smėlio katė Felis margarita – itin retai žmogaus akiai pasirodantis plėšrūnas.

    Smėlio katė yra vienintelė kačių šeimos rūšis, ypač prisitaikiusi prie tikrų dykumų sąlygų: ji geriau toleruoja karštį, gali ilgiau išsiversti be vandens, o smėlinė kailio spalva leidžia beveik susilieti su aplinka. Dėl šio gebėjimo ji neretai vadinama dykumos šmėkla, nes net ir esant netoli jos buvimo vietos gyvūną pastebėti sudėtinga.

    Pasak fotografo, iš pradžių įrašu netikėjo net dalis stebėtojų, teigusių, kad tokia rūšis Libijoje nebuvo patikimai patvirtinta. Jis tikino matęs šiuos gyvūnus ne vienoje vietoje, įskaitant teritorijas netoli Zintano, kur gyvena pats.

    „Kai paskelbiau įrašą, daugelis netikėjo, kad jis nufilmuotas Libijoje. Tačiau aš vis kartojau, kad ši katė čia gyvena keliose vietose“, – sakė Mohammedas Almuntasiras.

    Vėlesniais metais įrašas sulaukė mokslininkų dėmesio ir paskatino platesnį domėjimąsi pietvakarių Libijos dykumomis. Zoologas Firas Haideris, tyrinėjantis smulkius plėšrūnus, atkreipė dėmesį, kad ši Šiaurės Afrikos dalis yra viena mažiausiai ištirtų sausumos teritorijų, o ankstesniuose moksliniuose šaltiniuose trūko koordinatėmis ar aiškiais duomenimis pagrįstų patvirtinimų.

    Tyrėjų teigimu, situaciją apsunkina ir infrastruktūros stoka: daugelyje vietovių nėra saugomų teritorijų tinklo, trūksta galimybių diegti fotospąstus, dirbti nuolatinėms lauko komandoms, o institucinis tyrimų koordinavimas fragmentiškas. Prie rizikos prisideda ir saugumo veiksniai, nes per porėtas sienas su Alžyru, Nigeriu ir Čadu veikia kontrabandos maršrutai, todėl ekspedicijos gali būti fiziškai pavojingos.

    „Kai kuriuose pietvakarių regionuose nesaugu. Kartą mūsų kelionės metu į mus šaudė, todėl turėjome greitai pasitraukti“, – pasakojo Mohammedas Almuntasiras.

    Po kontakto su F. Haideriu prasidėjo ilgametis bendradarbiavimas, didžiąja dalimi vykęs nuotoliniu būdu. Zoologas mokė, kaip tiksliai fiksuoti GPS koordinates, kaip dokumentuoti stebėjimus vaizdu ir kaip kiekvieną radinį pagrįsti patikrinamais duomenimis, kad jis būtų naudingas mokslui.

    Šiame darbe svarbus vaidmuo teko ir vietos bendruomenėms, ypač tuaregams, puikiai pažįstantiems atokias dykumų teritorijas. Remiantis jų liudijimais, buvo planuojamos tikslingos išvykos, ieškoma pėdsakų ir urvų, o stebėjimai papildomi vaizdo medžiaga.

    Rezultatai galiausiai sugulė į recenzuotą mokslinį tyrimą, 2026 metų vasarį paskelbtą žurnale „Journal of Arid Environments“. Jame nurodoma, kad smėlio katės buvimas patvirtintas 13 vietų Libijos Sacharoje, o dar vienas retas plėšrūnas – Sacharos dryžuotasis šeškas – užfiksuotas aštuoniose naujose vietovėse, dalis jų už iki tol pripažintų arealų ribų.

    Tyrime išskiriama ir viena ryškesnių teritorijų – Vadi Armet, izoliuotas slėnis maždaug 1 000 km į pietvakarius nuo Tripolio. Remiantis publikacija, būtent čia sutelkta didelė dalis stebėjimų, kas leidžia manyti, kad pietvakarių Libija gali būti iki šiol nepakankamai įvertinta šios rūšies buveinė.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atvejai rodo, kaip net trumpas ir, atrodytų, atsitiktinis įrašas gali tapti reikšmingu impulsu gamtosaugai ir tyrimams. Kartu tai primena, jog mažai ištirtose teritorijose biologinė įvairovė gali būti didesnė, nei manyta, o patikimi įrodymai neretai atsiranda ten, kur juos surenka vietos žmonės ir lauko stebėtojai.

  • Sarkozy Libijos bylos apeliacijoje vėl skelbia esąs nekaltas: nuosprendis numatytas lapkritį

    Sarkozy Libijos bylos apeliacijoje vėl skelbia esąs nekaltas: nuosprendis numatytas lapkritį

    Baigiamoji kalba Paryžiuje

    Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy Paryžiaus apeliaciniame teisme paskutinę proceso dieną dar kartą pareiškė nepadaręs nusikaltimų byloje dėl įtariamo Libijos režimo finansavimo jo 2007 metų rinkimų kampanijai. Politikas tvirtino, kad nepažeidė prancūzų pasitikėjimo ir kad byla, jo teigimu, prasidėjo nuo melo.

    Apeliacinė instancija nagrinėja vieną politiškai jautriausių pastarųjų dešimtmečių bylų Prancūzijoje, nes joje keliama prielaida, kad užsienio diktatūra galėjo padėti į valdžią ateiti Prancūzijos vadovui. Tai suteikia procesui ne tik teisinį, bet ir didelį simbolinį svorį šalies politinei sistemai.

    Kokie kaltinimai ir kokios bausmės

    Apeliacijoje prokuratūra siekia, kad Sarkozy būtų pripažintas kaltu dėl korupcijos, neteisėto kampanijos finansavimo ir Libijos viešųjų lėšų pasisavinimo slėpimo. Pirmojoje instancijoje jis buvo nuteistas dėl nusikalstamo susivienijimo, tačiau dalis minėtų kaltinimų tuomet buvo atmesti.

    Teismo posėdžių metu prokurorai Sarkozy įvardijo kaip tariamo susitarimo iniciatorių, taip sugriežtindami poziciją, palyginti su pirmuoju procesu. Tuomet teismas buvo konstatavęs, kad buvęs prezidentas leido savo aplinkai ieškoti kontaktų su Libijos režimu jo vardu, tačiau kai kurie kaltinimai buvo nepatvirtinti dėl teisinės kvalifikacijos niuansų.

    2025 metų rugsėjį Sarkozy buvo skirta penkerių metų bausmė, o tai tapo išskirtiniu atveju modernioje Prancūzijos istorijoje. Jis kurį laiką praleido Paryžiaus La Santé kalėjime, vėliau buvo paleistas taikant teismo priežiūrą, o sprendimą apskundė.

    Prokuratūra apeliaciniame procese prašo griežtesnės bausmės: septynerių metų laisvės atėmimo ir 300 000 eurų baudos. Galutinis apeliacinio teismo sprendimas, kaip skelbiama, turėtų būti paskelbtas lapkričio 30 dieną.

    Kodėl byla tokia jautri

    Ši byla išsiskiria tuo, kad joje kalbama apie galimą užsienio valstybės įtaką demokratiniams rinkimams ir galimą slaptų lėšų kelią į vieną svarbiausių politinių kampanijų Europoje. Net ir be galutinio teismo verdikto, pats įtarimų mastas daro įtaką Prancūzijos vidaus politikos diskusijoms apie skaidrumą ir kampanijų finansavimo kontrolę.

    Kartu su Sarkozy byloje figūruoja ir keli jo artimiausios aplinkos žmonės, įskaitant buvusį administracijos vadovą Claude Guéant, buvusį vidaus reikalų ministrą Brice Hortefeux, tarpininku vadinamą Alexandre Djouhri ir 2007 metų kampanijos iždininką Éric Woerth. Jų atžvilgiu taip pat keliami kaltinimai, susiję su galimais ryšiais ir veiksmais Libijos kryptimi.

    „Ši byla dėl tariamo Libijos finansavimo prasidėjo nuo melo ir sąmokslo, ji turi baigtis tiesa ir skaidrumu“, – sakė Nicolas Sarkozy.

    „Aš niekada neprisipažinsiu dėl to, ko nepadariau“, – pridūrė buvęs Prancūzijos prezidentas.

  • Libijoje prasidėjo plataus masto operacija: susirėmimai prie strategiškai svarbios naftos perdirbimo gamyklos

    Libijoje prasidėjo plataus masto operacija: susirėmimai prie strategiškai svarbios naftos perdirbimo gamyklos

    Operacija po mūšių mieste

    Vakarų Libijos Zavijos mieste pradėta plataus masto saugumo operacija po ginkluotų susirėmimų, kurie kilo keliose miesto dalyse. Ypatingas dėmesys sutelktas į teritoriją aplink Zavijos naftos kompleksą ir perdirbimo gamyklą, laikomą viena svarbiausių šalies infrastruktūrų.

    Vietos saugumo institucijos pranešė, kad veiksmai vykdomi pagal prokuratūros išduotus sankcionuotus leidimus. Operacija apima reidus, sulaikymus ir kratas, o įtariamieji ketinami perduoti tyrėjams.

    Ką tikrinama ir ko prašoma gyventojų

    Teigiama, kad tikslas yra nutraukti nusikalstamų grupių veiklą, susijusią su žmogžudystėmis, pagrobimais, neteisėtu sulaikymu ir turto prievartavimu. Taip pat minimi narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo, žmonių gabenimo bei ginklų ir šaudmenų prekybos epizodai.

    Pasak vietos liudininkų, nuo paryčių mieste aidėjo šūviai ir sprogimai, o kovos epizodiškai persikėlė į gyvenamuosius rajonus. Skubiosios medicinos ir paramos tarnybos paragino gyventojus likti namuose ir išvykti tik esant būtinybei.

    Naftos perdirbimas sustabdytas

    Nacionalinė naftos korporacija ir Zavijos naftos perdirbimo bendrovė paskelbė, kad dėl saugumo sumetimų perdirbimo gamykloje sustabdyta veikla. Taip pat iš uosto patraukti tanklaiviai, kai sviediniai nukrito į veikiančias komplekso zonas.

    Skelbiama, kad buvo evakuoti darbuotojai ir mokymo įstaigos klausytojai, paliekant tik priešgaisrines komandas, o situacija valdoma pagal avarinius planus. Institucijos nurodė, kad degalų tiekimas sostinei Tripoliui ir aplinkinėms teritorijoms kol kas nebuvo sutrikęs.

    „Mūsų prioritetas yra žmonių saugumas ir kritinės infrastruktūros apsauga, todėl veiksmai atliekami pagal avarinius protokolus“, – teigiama oficialiame pranešime.

    Kas tiksliai susirėmė, oficialiai neįvardijama, tačiau vietos šaltiniai kalba apie konkuruojančias ginkluotas grupuotes. Zavijos apylinkės laikomos jautria zona ir dėl šešėlinės ekonomikos, įskaitant degalų ir prekių kontrabandą į kaimyninį Tunisą.

    Zavija yra vienas svarbiausių taškų vakarinėje Libijos dalyje, nes čia veikia reikšminga naftos perdirbimo infrastruktūra, susieta su vidaus rinkos tiekimo grandinėmis. Miestas taip pat yra tranzito koridoriuje, kuriuo juda nereguliarios migracijos srautai Viduržemio jūros kryptimi.

    Pastarųjų dienų eskalacija primena, kad Libijos saugumo situacija išlieka trapi nuo 2011 metų, o valstybės institucijų suvienodinimas ir politinis procesas vis dar stringa. Energetikos sektorius, nors ir atsigaunantis, išlieka pažeidžiamas dėl lokalių konfliktų prie strategiškai svarbių objektų.

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.