CP v2

Tag: Libija

  • Etnos pelenai paralyžiavo Siciliją: uždarytas Katanijos oro uostas, debesis pasiekė Libiją

    Etnos pelenai paralyžiavo Siciliją: uždarytas Katanijos oro uostas, debesis pasiekė Libiją

    Sicilijoje tęsiasi Etnos ugnikalnio išsiveržimas, kuris jau šeštą dieną iš eilės trikdo susisiekimą oro keliais. Vasaros sezono įkarštyje Katanijos Fontanarosos oro uostas buvo priverstas laikinai stabdyti skrydžius dėl pelenų debesies ir prasto matomumo.

    Trečiadienį oro uoste buvo sustabdyti visi atvykimai ir išvykimai iki vakaro, o dalis reisų atšaukta. Skrydžių stebėjimo duomenys rodė, kad vien tą dieną neįvyko apie 55 išvykstantys skrydžiai, o per visą sutrikimų laikotarpį atšauktų reisų skaičius išaugo kelis šimtus.

    Kiti skrydžiai buvo perplanuoti arba nukreipti į aplinkinius oro uostus, ypač Palerme, Trapanį ir Komicą. Pastarajame skrydžiai taip pat buvo trumpam sustabdyti dėl ant kilimo ir tūpimo tako nusėdusių pelenų, tačiau vėliau veikla atnaujinta.

    Debesis pasiekė Maltą ir Libiją

    Etnos poveikis šį kartą peržengė Italijos ribas: pelenų debesys privertė kai kuriuos į Maltą skrendančius ar iš jos kylančius lėktuvus keisti maršrutus. Vulkaninių pelenų judėjimą regione stebi specializuoti aviacijos perspėjimo centrai, kurie reguliariai skelbia biuletenius apie pelenų koncentraciją ir kryptį.

    Pagal tokius pranešimus didžiausia pelenų koncentracija išliko virš Sicilijos, o mažesni kiekiai fiksuoti į pietus ir pietvakarius, iki rytinės Maltos dalies ir šiaurinės Libijos. Aviacijoje tokie debesys vertinami itin rimtai, nes smulkios pelenų dalelės gali patekti į variklių sistemas ir kelti skrydžių saugos riziką.

    Dėl apribojimų Maltoje nukentėjo ir dalis vietinių renginių: kai kurie organizatoriai atidėjo fejerverkus, nes jų leidimo vietos yra netoli lėktuvų artėjimo trajektorijų. Sprendimai priimti pasikonsultavus su atsakingomis tarnybomis, kol oro uostuose galioja veiklos ribojimai.

    Politinis ginčas dėl oro uosto vietos

    Pasikartojantys Katanijos oro uosto uždarymai vėl įžiebė diskusiją, ar pagrindinis Sicilijos oro transporto mazgas neturėtų būti mažiau pažeidžiamoje vietoje. Civilinės saugos ir jūrų politikos ministras Nello Musumeci teigė, kad problema seniai žinoma, tačiau sprendimai buvo atidėliojami.

    „Pastarųjų dienų įvykiai parodė tik viena: ne ugnikalnis yra ne ten, o oro uostas“, – sakė Nello Musumeci.

    Ministro teigimu, dar ankstesniais dešimtmečiais buvo svarstytos idėjos perkelti infrastruktūrą į saugesnę vietą ir sukurti didesnį oro uostą lygumoje tarp Katanijos ir Enos. Vis dėlto tokie planai nesulaukė politinio ir operatorių palaikymo, o dabartinė situacija vėl kelia klausimą, kiek Sicilija pasirengusi vis dažnėjantiems sutrikimams.

    Ką turėtų žinoti keleiviai

    Oro bendrovės ir oro uostai tokiais atvejais dažniausiai ragina keleivius prieš vykstant į oro uostą pasitikrinti skrydžio būseną, nes atšaukimai ir nukreipimai gali keistis per kelias valandas. Jei skrydis atšaukiamas, keleiviams gali būti siūlomas alternatyvus maršrutas ar skrydis iš kito oro uosto, priklausomai nuo bendrovės sprendimų ir vietų.

    Etnos išsiveržimai Sicilijoje nėra retenybė, tačiau pelenų sklaida priklauso nuo vėjų, todėl poveikis aviacijai kinta nuo lokalių trikdžių iki regioninio masto apribojimų. Tarnybos toliau stebi situaciją, o skrydžių tvarkaraščiai artimiausiomis dienomis gali išlikti nepastovūs.

  • 626 senoviniai ženklai ant vartų atskleidė paslaptį: lenkų mokslininkė „perskaitė“ statybas

    626 senoviniai ženklai ant vartų atskleidė paslaptį: lenkų mokslininkė „perskaitė“ statybas

    Varšuvos universiteto tyrėja Anna Urszula Kordas iššifravo 626 akmenyje išlikusius ženklus ant Tauchira vartų Ptolemajyje – senovės graikų mieste, buvusiame dabartinės Libijos teritorijoje. Tai vienas geriausiai išlikusių miesto gynybinių sienų fragmentų, ilgai traukęs archeologų dėmesį, tačiau iki šiol taip detaliai neanalizuotas.

    Mokslininkė suskaičiavo 626 žymes, priskiriamas 27 tipams: nuo pavienių graikų abėcėlės raidžių iki sutrumpinimų ir sudėtinių monogramų. Ženklų išsidėstymas ir atlikimo būdas parodė, kad jie neatsirado atsitiktinai, o greičiausiai atspindėjo skirtingus statybos etapus ir darbus.

    Paprasčiausi simboliai dažnai buvo grubiai išrėžti ant neapdorotų akmens blokų, o kai kurie jų matomi šonu ar net apversti. Tokia orientacija leidžia manyti, kad dalis ženklų buvo įbrėžti dar iki akmenis įmūrijant, galbūt karjere ar ruošiant transportavimui, siekiant kontroliuoti medžiagos judėjimą ir pirmuosius darbų apskaitos žingsnius.

    Visai kitokie ženklai aptikti vartų išorinėse sienose. Jie iškalti kruopščiai, įkomponuoti apdirbtų blokų centre ir visada įskaitomi teisinga kryptimi, tad, tikėtina, atsirado jau po to, kai akmenys buvo įstatyti į konstrukciją ir galutinai apdailinti.

    Ypač išskirtina tai, kad šie ženklai, panašu, nebuvo skirti paslėpti. Daugelyje kitų helenistinio laikotarpio statinių panašūs įrėžimai dingdavo galutinai nušlifuojant akmens paviršių, o Ptolemajyje jie palikti matomi, todėl ir išliko iki šių dienų.

    Ką ženklai pasako apie statybų tvarką

    Tyrėjos vertinimu, ženklai galėjo veikti kaip nuolatinis statybų registras. Pažymėjus kiekvieną paruoštą bloką, buvo galima priskirti jį konkrečiai brigadai, paprasčiau tikrinti darbų kokybę ir tiksliau skaičiuoti atlygį už atliktą darbą.

    „Reguliarūs žymėjimai leidžia įtarti, kad beveik kiekvienas konstrukcijos elementas galėjo būti priskirtas konkrečiai darbininkų grupei“, – teigiama tyrime apibendrinant ženklų pasikartojimą ir jų logiką.

    Dar daugiau klausimų kelia sudėtingesnės monogramos. Pasak autorės, dalis jų galėjo žymėti akmenskaldžių dirbtuvių savininkus ar privačius rėmėjus, o matomos vietos pasirinkimas tikėtina atliko ir viešo įamžinimo funkciją, skatinančią kitus pasiturinčius miestiečius prisidėti prie statybų.

    Galimas laikas ir platesnis kontekstas

    Ženklų analizė padėjo tikslinti ir pačių vartų datavimą. Tyrime argumentuojama, kad Tauchira vartai greičiausiai pastatyti II amžiuje prieš mūsų erą, kai Ptolemajas buvo Ptolemėjų valstybės įtakoje, o regiono urbanistinė plėtra siejosi su didesnėmis gynybos ir reprezentacijos ambicijomis.

    Tokie „darbo pėdsakai“ archeologijoje vis dažniau vertinami kaip socialinės istorijos šaltinis: jie leidžia rekonstruoti ne tik architektūrinius sprendimus, bet ir žmonių organizaciją, atsakomybės pasidalijimą bei ekonominius santykius statybų aikštelėje. Ptolemajo vartų atvejis išsiskiria tuo, kad ženklai išliko atviri žvilgsniui, todėl suteikia retą galimybę pažvelgti į helenistinių statybų kasdienybę beveik be vėlesnių „retušų“.

  • Libijos Sacharoje užfiksuota itin reta smėlio katė: 2017 metų vaizdo įrašas virto įrodymu

    Laukinės gamtos fotografo Mohammedo Almuntasiro 2017 metais paviešintas 18 sekundžių vaizdo įrašas, kuriame matyti blyškios spalvos katė, ilgą laiką buvo laikytas tik atsitiktine akimirka iš Libijos dykumos. Tačiau vėliau jis tapo vienu svarbiausių praktinių įrodymų, kad Libijoje iš tiesų gyvena smėlio katė Felis margarita – itin retai žmogaus akiai pasirodantis plėšrūnas.

    Smėlio katė yra vienintelė kačių šeimos rūšis, ypač prisitaikiusi prie tikrų dykumų sąlygų: ji geriau toleruoja karštį, gali ilgiau išsiversti be vandens, o smėlinė kailio spalva leidžia beveik susilieti su aplinka. Dėl šio gebėjimo ji neretai vadinama dykumos šmėkla, nes net ir esant netoli jos buvimo vietos gyvūną pastebėti sudėtinga.

    Pasak fotografo, iš pradžių įrašu netikėjo net dalis stebėtojų, teigusių, kad tokia rūšis Libijoje nebuvo patikimai patvirtinta. Jis tikino matęs šiuos gyvūnus ne vienoje vietoje, įskaitant teritorijas netoli Zintano, kur gyvena pats.

    „Kai paskelbiau įrašą, daugelis netikėjo, kad jis nufilmuotas Libijoje. Tačiau aš vis kartojau, kad ši katė čia gyvena keliose vietose“, – sakė Mohammedas Almuntasiras.

    Vėlesniais metais įrašas sulaukė mokslininkų dėmesio ir paskatino platesnį domėjimąsi pietvakarių Libijos dykumomis. Zoologas Firas Haideris, tyrinėjantis smulkius plėšrūnus, atkreipė dėmesį, kad ši Šiaurės Afrikos dalis yra viena mažiausiai ištirtų sausumos teritorijų, o ankstesniuose moksliniuose šaltiniuose trūko koordinatėmis ar aiškiais duomenimis pagrįstų patvirtinimų.

    Tyrėjų teigimu, situaciją apsunkina ir infrastruktūros stoka: daugelyje vietovių nėra saugomų teritorijų tinklo, trūksta galimybių diegti fotospąstus, dirbti nuolatinėms lauko komandoms, o institucinis tyrimų koordinavimas fragmentiškas. Prie rizikos prisideda ir saugumo veiksniai, nes per porėtas sienas su Alžyru, Nigeriu ir Čadu veikia kontrabandos maršrutai, todėl ekspedicijos gali būti fiziškai pavojingos.

    „Kai kuriuose pietvakarių regionuose nesaugu. Kartą mūsų kelionės metu į mus šaudė, todėl turėjome greitai pasitraukti“, – pasakojo Mohammedas Almuntasiras.

    Po kontakto su F. Haideriu prasidėjo ilgametis bendradarbiavimas, didžiąja dalimi vykęs nuotoliniu būdu. Zoologas mokė, kaip tiksliai fiksuoti GPS koordinates, kaip dokumentuoti stebėjimus vaizdu ir kaip kiekvieną radinį pagrįsti patikrinamais duomenimis, kad jis būtų naudingas mokslui.

    Šiame darbe svarbus vaidmuo teko ir vietos bendruomenėms, ypač tuaregams, puikiai pažįstantiems atokias dykumų teritorijas. Remiantis jų liudijimais, buvo planuojamos tikslingos išvykos, ieškoma pėdsakų ir urvų, o stebėjimai papildomi vaizdo medžiaga.

    Rezultatai galiausiai sugulė į recenzuotą mokslinį tyrimą, 2026 metų vasarį paskelbtą žurnale „Journal of Arid Environments“. Jame nurodoma, kad smėlio katės buvimas patvirtintas 13 vietų Libijos Sacharoje, o dar vienas retas plėšrūnas – Sacharos dryžuotasis šeškas – užfiksuotas aštuoniose naujose vietovėse, dalis jų už iki tol pripažintų arealų ribų.

    Tyrime išskiriama ir viena ryškesnių teritorijų – Vadi Armet, izoliuotas slėnis maždaug 1 000 km į pietvakarius nuo Tripolio. Remiantis publikacija, būtent čia sutelkta didelė dalis stebėjimų, kas leidžia manyti, kad pietvakarių Libija gali būti iki šiol nepakankamai įvertinta šios rūšies buveinė.

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokie atvejai rodo, kaip net trumpas ir, atrodytų, atsitiktinis įrašas gali tapti reikšmingu impulsu gamtosaugai ir tyrimams. Kartu tai primena, jog mažai ištirtose teritorijose biologinė įvairovė gali būti didesnė, nei manyta, o patikimi įrodymai neretai atsiranda ten, kur juos surenka vietos žmonės ir lauko stebėtojai.

  • Sarkozy Libijos bylos apeliacijoje vėl skelbia esąs nekaltas: nuosprendis numatytas lapkritį

    Sarkozy Libijos bylos apeliacijoje vėl skelbia esąs nekaltas: nuosprendis numatytas lapkritį

    Baigiamoji kalba Paryžiuje

    Buvęs Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy Paryžiaus apeliaciniame teisme paskutinę proceso dieną dar kartą pareiškė nepadaręs nusikaltimų byloje dėl įtariamo Libijos režimo finansavimo jo 2007 metų rinkimų kampanijai. Politikas tvirtino, kad nepažeidė prancūzų pasitikėjimo ir kad byla, jo teigimu, prasidėjo nuo melo.

    Apeliacinė instancija nagrinėja vieną politiškai jautriausių pastarųjų dešimtmečių bylų Prancūzijoje, nes joje keliama prielaida, kad užsienio diktatūra galėjo padėti į valdžią ateiti Prancūzijos vadovui. Tai suteikia procesui ne tik teisinį, bet ir didelį simbolinį svorį šalies politinei sistemai.

    Kokie kaltinimai ir kokios bausmės

    Apeliacijoje prokuratūra siekia, kad Sarkozy būtų pripažintas kaltu dėl korupcijos, neteisėto kampanijos finansavimo ir Libijos viešųjų lėšų pasisavinimo slėpimo. Pirmojoje instancijoje jis buvo nuteistas dėl nusikalstamo susivienijimo, tačiau dalis minėtų kaltinimų tuomet buvo atmesti.

    Teismo posėdžių metu prokurorai Sarkozy įvardijo kaip tariamo susitarimo iniciatorių, taip sugriežtindami poziciją, palyginti su pirmuoju procesu. Tuomet teismas buvo konstatavęs, kad buvęs prezidentas leido savo aplinkai ieškoti kontaktų su Libijos režimu jo vardu, tačiau kai kurie kaltinimai buvo nepatvirtinti dėl teisinės kvalifikacijos niuansų.

    2025 metų rugsėjį Sarkozy buvo skirta penkerių metų bausmė, o tai tapo išskirtiniu atveju modernioje Prancūzijos istorijoje. Jis kurį laiką praleido Paryžiaus La Santé kalėjime, vėliau buvo paleistas taikant teismo priežiūrą, o sprendimą apskundė.

    Prokuratūra apeliaciniame procese prašo griežtesnės bausmės: septynerių metų laisvės atėmimo ir 300 000 eurų baudos. Galutinis apeliacinio teismo sprendimas, kaip skelbiama, turėtų būti paskelbtas lapkričio 30 dieną.

    Kodėl byla tokia jautri

    Ši byla išsiskiria tuo, kad joje kalbama apie galimą užsienio valstybės įtaką demokratiniams rinkimams ir galimą slaptų lėšų kelią į vieną svarbiausių politinių kampanijų Europoje. Net ir be galutinio teismo verdikto, pats įtarimų mastas daro įtaką Prancūzijos vidaus politikos diskusijoms apie skaidrumą ir kampanijų finansavimo kontrolę.

    Kartu su Sarkozy byloje figūruoja ir keli jo artimiausios aplinkos žmonės, įskaitant buvusį administracijos vadovą Claude Guéant, buvusį vidaus reikalų ministrą Brice Hortefeux, tarpininku vadinamą Alexandre Djouhri ir 2007 metų kampanijos iždininką Éric Woerth. Jų atžvilgiu taip pat keliami kaltinimai, susiję su galimais ryšiais ir veiksmais Libijos kryptimi.

    „Ši byla dėl tariamo Libijos finansavimo prasidėjo nuo melo ir sąmokslo, ji turi baigtis tiesa ir skaidrumu“, – sakė Nicolas Sarkozy.

    „Aš niekada neprisipažinsiu dėl to, ko nepadariau“, – pridūrė buvęs Prancūzijos prezidentas.

  • Libijoje prasidėjo plataus masto operacija: susirėmimai prie strategiškai svarbios naftos perdirbimo gamyklos

    Libijoje prasidėjo plataus masto operacija: susirėmimai prie strategiškai svarbios naftos perdirbimo gamyklos

    Operacija po mūšių mieste

    Vakarų Libijos Zavijos mieste pradėta plataus masto saugumo operacija po ginkluotų susirėmimų, kurie kilo keliose miesto dalyse. Ypatingas dėmesys sutelktas į teritoriją aplink Zavijos naftos kompleksą ir perdirbimo gamyklą, laikomą viena svarbiausių šalies infrastruktūrų.

    Vietos saugumo institucijos pranešė, kad veiksmai vykdomi pagal prokuratūros išduotus sankcionuotus leidimus. Operacija apima reidus, sulaikymus ir kratas, o įtariamieji ketinami perduoti tyrėjams.

    Ką tikrinama ir ko prašoma gyventojų

    Teigiama, kad tikslas yra nutraukti nusikalstamų grupių veiklą, susijusią su žmogžudystėmis, pagrobimais, neteisėtu sulaikymu ir turto prievartavimu. Taip pat minimi narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo, žmonių gabenimo bei ginklų ir šaudmenų prekybos epizodai.

    Pasak vietos liudininkų, nuo paryčių mieste aidėjo šūviai ir sprogimai, o kovos epizodiškai persikėlė į gyvenamuosius rajonus. Skubiosios medicinos ir paramos tarnybos paragino gyventojus likti namuose ir išvykti tik esant būtinybei.

    Naftos perdirbimas sustabdytas

    Nacionalinė naftos korporacija ir Zavijos naftos perdirbimo bendrovė paskelbė, kad dėl saugumo sumetimų perdirbimo gamykloje sustabdyta veikla. Taip pat iš uosto patraukti tanklaiviai, kai sviediniai nukrito į veikiančias komplekso zonas.

    Skelbiama, kad buvo evakuoti darbuotojai ir mokymo įstaigos klausytojai, paliekant tik priešgaisrines komandas, o situacija valdoma pagal avarinius planus. Institucijos nurodė, kad degalų tiekimas sostinei Tripoliui ir aplinkinėms teritorijoms kol kas nebuvo sutrikęs.

    „Mūsų prioritetas yra žmonių saugumas ir kritinės infrastruktūros apsauga, todėl veiksmai atliekami pagal avarinius protokolus“, – teigiama oficialiame pranešime.

    Kas tiksliai susirėmė, oficialiai neįvardijama, tačiau vietos šaltiniai kalba apie konkuruojančias ginkluotas grupuotes. Zavijos apylinkės laikomos jautria zona ir dėl šešėlinės ekonomikos, įskaitant degalų ir prekių kontrabandą į kaimyninį Tunisą.

    Zavija yra vienas svarbiausių taškų vakarinėje Libijos dalyje, nes čia veikia reikšminga naftos perdirbimo infrastruktūra, susieta su vidaus rinkos tiekimo grandinėmis. Miestas taip pat yra tranzito koridoriuje, kuriuo juda nereguliarios migracijos srautai Viduržemio jūros kryptimi.

    Pastarųjų dienų eskalacija primena, kad Libijos saugumo situacija išlieka trapi nuo 2011 metų, o valstybės institucijų suvienodinimas ir politinis procesas vis dar stringa. Energetikos sektorius, nors ir atsigaunantis, išlieka pažeidžiamas dėl lokalių konfliktų prie strategiškai svarbių objektų.

  • Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija vėl atsigręžia į Libijos dujas: ar „Greenstream“ gali greitai užkamšyti tiekimo spragas?

    Italija ieško būdų, kaip stabilizuoti dujų tiekimą po naujų sukrėtimų pasaulinėje energetikos rinkoje, ir vis dažniau žvalgosi į Libiją. Šią kryptį sustiprino Romos politikų vizitai į Tripolį ir Bengazį, kur aptartos galimybės didinti energijos prekybą su karo ir politinio susiskaldymo alinamu kaimynu per Viduržemio jūrą.

    Dėmesio centre atsidūrė „Greenstream“ – povandeninis dujotiekis, jungiantis Vakarų Libiją su Italijos terminalu Geloje, Sicilijoje. Jo teorinis pralaidumas siekia iki 11 mlrd. kubinių metrų per metus, tačiau pastaraisiais metais srautai sumenko ir, kaip nurodoma viešuose vertinimuose, dujotiekis dirba tik maža dalimi savo pajėgumo.

    Italijos pusėje argumentas paprastas: tiesioginis maršrutas reiškia mažiau tranzito rizikų, o dujos ir toliau sudaro didelę šalies energijos balanso dalį. Tuo pat metu Europos pastangos diversifikuoti tiekimą ir riboti kainų šuolius verčia ieškoti šaltinių, kurie galėtų papildyti importą iš kitų partnerių.

    Kas riboja greitą didinimą?

    Pagrindinė kliūtis – Libijos vidaus situacija ir energetikos sektoriaus pajėgumai. Nuo 2011 metų šalis patiria politinį susiskaldymą, ginkluotų grupuočių įtaką ir infrastruktūros pažeidžiamumą, todėl investicijos ir ilgalaikiai planai dažnai stringa, o gamybos ir eksporto režimai tampa nepastovūs.

    Kita problema – augantis Libijos vidaus vartojimas, dėl kurio eksportui lieka mažiau dujų. Praktikoje „Greenstream“ paprastai transportuoja tai, kas lieka po vietos poreikių, todėl net ir esant techninėms galimybėms, eksportą riboja šalies elektros gamybos ir pramonės priklausomybė nuo dujų.

    Vertinant gamybos bazę, tarptautiniai energetikos duomenys rodo, kad Libijos dujų gavyba yra gerokai mažesnė už šalies potencialą. Nors atsargos laikomos vienomis didesnių Afrikoje, norint pasiekti reikšmingą ir patikimą eksporto augimą, paprastai reikia kelerių metų investicijų, gręžinių plėtros, apdorojimo įrangos ir saugumo garantijų.

    „Eni“ vaidmuo ir modernizavimo planai

    „Greenstream“ eksploatavimas siejamas su „Eni“ ir Libijos nacionalinės naftos bendrovės bendradarbiavimu. Italijos bendrovė pastaraisiais metais skelbė apie projektus, kurie turėtų pagerinti infrastruktūros efektyvumą ir sumažinti dujų deginimą fakeluose, kai dujos sudeginamos vietoje dėl technologinių ar tinklo apribojimų.

    „Turime tai, kas su Italija sujungta tiesiogiai, be tarpininkų, galinčių sukelti problemų“, – sakė Italijos politikas Claudio Borghi.

    Vis dėlto net ir optimistiškai vertinami atnaujinimai nebūtinai reikš greitą proveržį. Kritiškesni vertinimai pabrėžia, kad tvariam augimui reikia laiko, o dalis papildomos gamybos gali būti „sugerta“ Libijos vidaus rinkos, jei lygiagrečiai nebus sprendžiami energijos vartojimo ir elektros gamybos efektyvumo klausimai.

    Europa tarp tiekimo saugumo ir klimato taisyklių

    Libijos dujų tema ryškėja platesniame Europos energetinio saugumo kontekste, kai po pastarųjų geopolitinių sukrėtimų šalys siekia mažinti priklausomybę nuo vieno šaltinio ir kartu neperžengti klimato įsipareigojimų. Dujų importas vis dažniau vertinamas per metano emisijų prizmę, nes metanas laikomas itin stipria šiltnamio efektą sukeliančia duja.

    Europos Komisijoje tuo pat metu svarstomos lankstesnės gairės metano reguliavimui kritiniais tiekimo saugumo atvejais, kas rodo augančią įtampą tarp rinkos stabilumo ir griežtesnės aplinkosaugos politikos įgyvendinimo. Energetikos bendrovės perspėja apie tiekimo rizikas, o politikai ieško sprendimų, kurie sumažintų kainų šuolių tikimybę.

    Italijai artimiausi mėnesiai bus pragmatiškų sprendimų laikotarpis: net jei „Greenstream“ srautai galėtų padidėti, tai greičiausiai būtų palaipsnis, nuo saugumo ir investicijų tempo priklausantis procesas. Todėl Roma lygiagrečiai aktyviai tariasi ir su kitais partneriais, o Libija išlieka viliojanti, bet rizikinga alternatyva.