CP v2

Tag: Ličio jonų baterijos

  • Naujos silicio ir anglies baterijos telefonuose: žada 2 dienas, bet yra viena rimta rizika

    Naujos silicio ir anglies baterijos telefonuose: žada 2 dienas, bet yra viena rimta rizika

    Išmaniųjų telefonų gamintojai vis dažniau pereina prie vadinamųjų silicio ir anglies baterijų, kurios iš esmės išlieka ličio jonų technologija. Pagrindinis pokytis vyksta anode: vietoj vien grafito joje naudojamas ir silicis, dažniausiai su anglies medžiagomis. Tai leidžia sukaupti daugiau ličio jonų ir padidinti talpą nepridedant tiek pat storio ar svorio.

    Didesnė energijos tankio nauda ypač svarbi telefonuose, kur vietos varžosi kameros, aušinimas, galingi lustai ir ryšio moduliai. Todėl gamintojai gali rinktis: arba sutalpinti didesnę bateriją į panašaus dydžio korpusą, arba išlaikyti talpą, bet atlaisvinti vietos kitoms detalėms. Pastarasis scenarijus itin aktualus ploniems ir sulenkiamiems modeliams.

    Kaip tai keičia talpą

    Praktikoje technologija dažniausiai siejama su perėjimu nuo maždaug 5 000 mAh prie 7 000–7 500 mAh klasės akumuliatorių, išlaikant panašų telefono storį. Tokį šuolį padeda pasiekti didesnė silicio dalis anode, tačiau ji nėra naudojama „grynai“ dėl mechaninių apkrovų. Silicio plėtimasis įkrovimo metu ir susitraukimas iškrovimo metu ilgainiui gali ardyti struktūrą, todėl jis derinamas su grafitu ir anglies komponentais.

    Didelė talpa nebūtinai reiškia lėtesnį įkrovimą, nes greitį lemia ne vien cheminė sudėtis, bet ir valdymo elektronika, šilumos sklaida bei pačios celės konstrukcija. Dėl to rinkoje matomi modeliai, kurie kartu siūlo ir didesnę bateriją, ir didelės galios greitąjį įkrovimą. Vis dėlto intensyvus naudojimas, pavyzdžiui, žaidimai ar vaizdo įrašymas, gali greitai sumažinti pranašumą net ir su gerokai didesne talpa.

    Ar tikrai veiks ilgiau?

    Gamintojų teiginiai apie iki dviejų dienų veikimą paprastai remiasi tipiniu scenarijumi, tačiau realybėje viską keičia ekrano ryškumas, ryšio sąlygos, programėlių foninė veikla ir konkretaus lustų rinkinio efektyvumas. Didesnė talpa dažniausiai suteikia apčiuopiamą rezervą, bet tai nėra garantija, kad kiekvienas toks telefonas automatiškai taps dviejų dienų įrenginiu. Ypač greitai energiją gali „suvalgyti“ mobilusis ryšys prastesnėse zonose, navigacija ir kamera.

    Didžiausias klaustukas išlieka ilgaamžiškumas: dėl silicio tūrio pokyčių ciklų metu baterija teoriškai gali degraduoti greičiau, jei sprendimai bus įgyvendinti nepakankamai atsargiai. Gamintojai tai kompensuoja medžiagų mišiniu, anodo struktūros sutvirtinimu ir programiniais įkrovimo valdymo algoritmais. Patikimiausi atsakymai paaiškės tik po kelerių metų, kai bus daugiau duomenų apie realų talpos kritimą po šimtų įkrovimo ciklų.

    Kodėl tai tapo tendencija

    Pastaraisiais metais vartotojų įpročiai pasikeitė: daugiau vaizdo turinio, ryškesni ekranai, intensyvesnis 5G ryšio naudojimas ir vis dažnesnės DI funkcijos telefone didina energijos poreikį. Dėl to vien programinės optimizacijos nebeužtenka, o baterijos technologijos pažanga tampa vienu iš pagrindinių konkurencijos laukų. Silicio ir anglies anodas šiandien laikomas vienu greičiausių būdų kelti talpą neprarandant dizaino plonumo.

  • Išjungtas telefonas vis tiek ryja bateriją: paaiškėjo, kas veikia fone ir kaip to išvengti

    Išjungtas telefonas vis tiek ryja bateriją: paaiškėjo, kas veikia fone ir kaip to išvengti

    Kodėl krenta įkrova išjungus

    Net išjungus telefoną, jo baterija lėtai netenka energijos. Tai lemia natūralūs cheminiai procesai ličio jonų elemente, vadinami savi-iškrova, kai dalis energijos prarandama net ir nenaudojant įrenginio.

    Naujesnės, tvarkingos baterijos įprastai praranda apie 1–2 proc. įkrovos per mėnesį, tačiau senesniuose ar pažeistuose įrenginiuose nuostoliai gali būti didesni. Skirtumas per vieną dieną beveik nepastebimas, bet per kelias savaites jis išryškėja.

    Ne tik chemija: dalis elektronikos nemiega

    Prie savi-iškrovos prisideda ir minimalus elektros vartojimas, nes kai kurie valdymo mazgai išlieka gilaus miego būsenoje. Baterijos valdymo sistema stebi įtampą ir saugo elementą nuo per gilaus išsikrovimo, o maitinimo valdiklis laukia įjungimo mygtuko signalo.

    Kai kuriuose išmaniuosiuose telefonuose net ir išjungus gali likti aktyvus itin mažai energijos naudojantis „Bluetooth“ modulis. Jis periodiškai transliuoja užšifruotą identifikavimo signalą, kad įrenginys būtų aptinkamas vietos nustatymo tinkle.

    Kaip veikia paieška po išjungimo

    „Google“ nurodo, kad dalį suderinamų „Android“ telefonų, įskaitant „Pixel 8“ serijos modelius, galima rasti per „Find Hub“ tinklą dar kelias valandas po išjungimo arba visiško išsikrovimo. Tam iš anksto turi būti įjungti „Bluetooth“, vietos nustatymas ir įrenginių paieška neprisijungus.

    Panašiai veikia ir „Apple“ „Find My“ tinklas: palaikomuose „iPhone“ įrenginiuose paieška gali veikti ir tada, kai telefonas yra neprisijungęs ar išjungtas. Tai padidina galimybes susigrąžinti pamestą įrenginį, bet kartu paaiškina, kodėl baterija kartais senka net „išjungus“.

    Kada tai jau problema

    Vien paieškos funkcija neturėtų per naktį reikšmingai iškrauti tvarkingos baterijos. Jei išjungtas telefonas per 2–3 dienas netenka kelių dešimčių proc. įkrovos, priežastis gali būti susidėvėjęs elementas, maitinimo grandinės gedimas, nepilnai užsidaranti sistema arba netikslus įkrovos indikatoriaus rodymas.

    Senstant baterijai didėja jos vidinė varža, todėl įtampa krenta greičiau, o įjungus telefoną procentai kartais staigiai „nusmunka“. Tokiais atvejais verta patikrinti baterijos būklę servise, ypač jei įrenginys neįprastai kaista.

    Kaip teisingai laikyti telefoną

    Jei telefoną ketinate padėti keliems mėnesiams, rekomenduojama įkrauti iki maždaug 50 proc., išjungti ir laikyti sausoje, vėsioje vietoje. Geriausiai tinka stalčius, esantis toliau nuo radiatorių ir tiesioginės saulės.

    Ilgam laikymui netinka nei 100 proc. įkrova, nei visiškai iškrauta baterija. Pilnai įkrautas elementas, ypač šilumoje, greičiau sensta, o visiškai iškrautas įrenginys gali nukristi į per gilią iškrovą ir patirti ilgalaikę žalą.

    Jei telefonas guli nenaudojamas ilgai, kas kelis mėnesius verta jį įjungti ir patikrinti įkrovą, prireikus papildant iki maždaug 50 proc. Įspėjamieji ženklai, kurių ignoruoti negalima, yra išsipūtusi baterija, atšokęs ekranas ar deformuotas korpusas.

    Tokio įrenginio nereikėtų krauti ar ardyti namuose. Saugiausia kreiptis į servisą arba priduoti elektronikos atliekų surinkimo punkte.

  • Taip kraudami telefoną jį naikinate: ekspertai įspėja, kada baterija greičiausiai susidėvi

    Taip kraudami telefoną jį naikinate: ekspertai įspėja, kada baterija greičiausiai susidėvi

    Daugelis telefoną krauna taip, kaip patogu, tačiau keli įpročiai gali gerokai paspartinti baterijos nusidėvėjimą. Specialistai pabrėžia, kad šiuolaikiniuose išmaniuosiuose naudojamos ličio jonų baterijos jautriai reaguoja į kraštutines įkrovos ribas.

    Vienas dažniausių mitų yra tas, kad bateriją reikia nuolat iškrauti iki nulio ir tuomet įkrauti iki 100 proc. Iš tiesų gili iškrova iki 0 proc. ir ilgas laikymas ties 100 proc. didina baterijos apkrovą, o ilgainiui mažėja jos talpa ir trumpėja veikimo laikas.

    Optimaliausiu režimu dažnai laikomas įkrovos palaikymas maždaug 20–80 proc. intervale. Toks kasdienis naudojimas paprastai mažina cheminių procesų įtampą baterijoje ir padeda ilgiau išsaugoti talpą, ypač jei telefonas kraunamas reguliariai.

    Ne mažiau svarbi ir temperatūra, nes kaitra yra vienas didžiausių baterijos priešų. Jei telefonas kraunamas ant lovos, po pagalve ar intensyviai naudojamas kraunant, jis gali labiau kaisti, o tai gali pagreitinti degradaciją ir sukelti lėtesnį krovimą.

    Praktikoje tai reiškia, kad verta vengti krauti telefoną iki 100 proc., jei to nereikia, ir nepalikti jo išsikrovusio iki 0 proc. ilgam laikui. Taip pat naudinga krauti vėsioje vietoje, nenaudoti pažeistų laidų ir rinktis kokybiškus įkroviklius, pritaikytus konkrečiam įrenginiui.

  • Wizz Air skrydis iš Varšuvos į Oslą avariniu būdu leidosi Torp oro uoste: kabinoje pasirodė dūmai

    Pirmadienio popietę „Wizz Air“ lėktuvas, skridęs iš Varšuvos į Oslą, dėl kabinoje pasirodžiusių dūmų buvo priverstas avariniu būdu leistis Oslo-Torp oro uoste. Po nusileidimo keleiviai ir įgula buvo evakuoti, sužeistų nėra.

    Oro uosto tarnybos pranešė, kad lėktuve iš viso buvo 214 žmonių. Į įvykio vietą atvyko ugniagesiai gelbėtojai, policija ir greitosios medicinos pagalbos ekipažai, o pats oro uostas trumpam buvo uždarytas, kol vyko patikra ir saugumo procedūros.

    Po operacijos oro uosto darbas buvo atnaujintas įprastu režimu. Tarnybos patikrino orlaivį ir įsitikino, kad situacija nebekelia pavojaus nei keleiviams, nei infrastruktūrai.

    Ką rodo pirminė versija?

    Oslo-Torp oro uosto atstovė spaudai Tine Kleive-Mathisen naujienų agentūrai PAP teigė, kad pagal pirminius duomenis dūmų šaltinis galėjo būti vieno keleivio mobiliojo telefono baterijos gedimas.

    Tokie incidentai aviacijoje vertinami itin rimtai, nes ličio jonų baterijos gali perkaisti ir skleisti dūmus ar sukelti gaisro riziką. Dėl to įgulos, vadovaudamosi procedūromis, dažnai renkasi atsargiausią sprendimą – nutraukti skrydį ir leistis artimiausiame tinkamame oro uoste.

    Skrydis atgal į Varšuvą iš Oslo-Torp oro uosto vėliau buvo įvykdytas, tačiau išvyko maždaug valanda vėliau nei planuota. Galutinę incidento priežastį turėtų patvirtinti papildoma patikra ir vidinis tyrimas.

  • Kraunate telefoną ne ta tvarka? Paprastas įprotis, kuris ilgainiui gali trumpinti baterijos laiką

    Telefoną krauname kasdien, dažnai net kelis kartus, todėl įpročiai atrodo savaime suprantami. Tačiau ekspertai atkreipia dėmesį, kad net smulkmenos, pavyzdžiui, kokia tvarka prijungiate įkroviklį, ilgainiui gali turėti įtakos baterijos dėvėjimuisi.

    Dažniausiai gamintojų rekomenduojamas scenarijus yra pirmiausia įkroviklį prijungti prie elektros lizdo, o tik tada kištuką jungti prie telefono. Taip maitinimo šaltinis stabilizuojamas anksčiau, o telefonas rečiau patiria trumpus įtampos šuolius, kurie teoriškai gali spartinti komponentų senėjimą.

    Įjungiant įkroviklį į tinklą gali įvykti trumpalaikis įtampos pokytis, ypač jei elektros instaliacija sena arba naudojami ilgi prailgintuvai. Kai telefonas tuo metu jau prijungtas, toks momentinis šuolis pirmiausia „pasiekia“ įrenginį, todėl saugesnė praktika yra pirma „užkurti“ įkroviklį, o tik po to jungti telefoną.

    Vis dėlto skirtumas dažniausiai nėra dramatiškas, ypač naudojant kokybiškus, su apsaugomis pagamintus maitinimo adapterius. Praktikoje daug didesnę įtaką baterijos sveikatai turi karštis, netinkami priedai ir nuolatinis įkrovimas iki 100 proc.

    Didžiausia rizika kyla naudojant pigų, nesertifikuotą arba įrenginiui neskirtą įkroviklį. Tokie priedai gali nestabiliai tiekti srovę, labiau kaisti, o kraunant telefoną ilgą laiką didėja ir baterijos degradacijos tikimybė.

    Dėl to saugiausia rinktis originalius arba patikimų gamintojų įkroviklius ir laidus, kurie atitinka konkretaus modelio specifikacijas. Tai ypač aktualu greitojo įkrovimo režimams, kuriuose įtampa ir srovė dinamiškai reguliuojamos pagal suderinamumą.

    Ličio jonų baterijos geriausiai jaučiasi, kai kasdienis įkrovimo intervalas dažniau sukasi maždaug tarp 20 ir 80 proc. Nuolatinis laikymas ties 100 proc. ir ilgalaikis kaitinimas gali paspartinti talpos mažėjimą, todėl naudinga vengti ilgų naktinių įkrovimų, jei įrenginys neturi pažangių baterijos apsaugos režimų.

    Taip pat verta pasirūpinti, kad telefonas nekrautųsi po pagalve, tiesioginėje saulėje ar automobilyje karštą dieną. Net ir naudojant gerą įkroviklį, perkaitimas yra vienas greičiausių kelių į spartesnį baterijos nusidėvėjimą.

    Jei norite laikytis „saugiausios“ schemos, pirmiausia įjunkite įkroviklį į lizdą, tada prijunkite telefoną, o atjungdami darykite atvirkščiai. Tai paprastas įprotis, kuris nekainuoja laiko, o kartu primena ir svarbiausią taisyklę: bateriją labiausiai saugo ne ritualai, o kokybiški priedai ir mažiau karščio.

    Jei pastebite, kad telefonas kraunantis labai kaista, įkrovimas tampa nestabilus arba kabelis „kliba“, tai signalas patikrinti laidą ir adapterį. Tokie simptomai dažniau rodo priedų ar lizdo problemą, o ne paties telefono „kaprizus“.

  • Populiari „Wyze“ kamera atšaukiama: per 320 000 įrenginių siejami su gaisrų ir nudegimų rizika

    Populiari „Wyze“ kamera atšaukiama: per 320 000 įrenginių siejami su gaisrų ir nudegimų rizika

    JAV vartotojų saugos institucijos įspėja apie plačiai naudotų apsaugos kamerų problemą: „Wyze“ atšaukia daugiau nei 320 000 „Solar Cam Pan“ įrenginių dėl galimos gaisro ir nudegimų rizikos. Skelbiama, kad pavojus kyla tuomet, kai įrenginys sumontuojamas neteisingai ir pažeidžiama ličio jonų baterija.

    JAV Vartotojų produktų saugos komisijos duomenimis, netikslūs surinkimo ar montavimo nurodymai gali lemti situaciją, kai vartotojas netyčia praduria baterijos metalinį korpusą. Tokiu atveju baterija gali staigiai perkaisti, o tai didina užsidegimo ar sprogimo tikimybę ir kelia grėsmę sveikatai bei turtui.

    Institucija nurodo gavusi 13 pranešimų apie kamerų perkaitimą, o šešiais atvejais įrenginiai esą sprogo ir užsidegė. Taip pat fiksuoti šeši pranešimai apie nedidelius nudegimus, patirtus vartotojų.

    „Wyze“ pabrėžia, kad atšaukimas taikomas tik tiems „Solar Cam Pan“ įrenginiams, kurie buvo įsigyti iki 2026 metų balandžio 3 dienos. Vartotojams rekomenduojama patikrinti modelio numerį, nes atšaukime minimas modelis žymimas kodu WYZESCPWH.

    Bendrovė teigia siūlanti kelias kompensavimo alternatyvas: nemokamą pakeitimą, visą pinigų grąžinimą arba dovanų kortelę. Jei kamera pirko tiesiogiai iš „Wyze“, kompensavimo procesas paprastai būna paprastesnis, tačiau įmonė nurodo, kad sprendimus taikys ir pirkusiems iš trečiųjų šalių pardavėjų.

    Ekspertai primena, kad ličio jonų baterijų incidentai buitinėje elektronikoje dažniausiai susiję su mechaniniu pažeidimu, netinkamu įkrovimu, perkaitimu arba prastos būklės elementais. Dėl to įrenginius su baterijomis svarbu montuoti pagal instrukciją, nenaudoti jėgos, negręžti ir neperdurti korpuso, o pajutus svilėsių kvapą ar pastebėjus deformacijas, įrenginį nedelsiant atjungti ir nebenaudoti.

    Vartotojams, turintiems šį modelį, rekomenduojama kuo greičiau susisiekti su „Wyze“ dėl atšaukimo procedūros ir laikytis gamintojo pateiktų veiksmų. Tokie atšaukimai išlieka svarbiu priminimu, kad išmaniųjų namų įrenginiai turi būti ne tik patogūs, bet ir saugūs, o gamintojų instrukcijų tikslumas gali turėti tiesioginę įtaką rizikai.

  • Lenkų proveržis dėl ličio: naujas būdas iš druskų atliekų atgauti beveik visą žaliavą

    Lenkų proveržis dėl ličio: naujas būdas iš druskų atliekų atgauti beveik visą žaliavą

    Litis šiandien laikomas viena svarbiausių žaliavų energetikos transformacijai, nes be jo sunkiai įsivaizduojamos ličio jonų baterijos. Būtent jos maitina išmaniuosius telefonus, nešiojamuosius kompiuterius, elektromobilius ir energijos kaupiklius, todėl paklausa pasaulyje sparčiai auga.

    Didėjant gamybai, vis daugiau dėmesio krypsta ne tik į naujų telkinių gavybą, bet ir į efektyvesnį jau išgaunamo ličio panaudojimą. Viena didžiausių problemų yra tai, kad dalis ličio prarandama perdirbant natūralias sūrymo solankas, o likučiai nusėda druskų nuosėdose, kurios vėliau sukraunamos į sąvartas.

    Tradiciniai keliai gauti litį turi aiškių trūkumų. Iš kietųjų uolienų jis išgaunamas taikant aukštas temperatūras ir agresyvius cheminius reagentus, o iš solankų dažnai išgaunamas mėnesius garinant vandenį didžiuliuose baseinuose, kas priklauso nuo klimato ir nėra greita.

    Be to, atskirti litį nuo kitų jonų yra sudėtinga, nes mišinyje greta jo būna natrio, kalio, magnio ir kalcio druskų. Praktikoje tai reiškia, kad reikia itin selektyvios medžiagos, galinčios „atpažinti“ ličio joną ir perkelti jį į kitą terpę, paliekant daugumą kitų druskų pradinėje masėje.

    Tokį sprendimą pasiūlė Lenkijos mokslininkai iš Lenkijos mokslų akademijos Organinės chemijos instituto, kardinolo Stefano Wyszyńskio universiteto ir Varšuvos technologijos universiteto. Jie aprašė junginius, galinčius selektyviai „surišti“ litį ir ištraukti jį iš kietųjų druskų mišinių, pritaikant kietosios medžiagos ir skysčio ekstrakcijos principą.

    „Mums reikėjo molekulinio „griebtuvo“, kuris rinktųsi ličio joną iš labai panašiai besielgiančių druskų mišinio“, – teigė tyrėjai, aiškindami, kodėl iki šiol litį atskirti būdavo taip sunku.

    Tyrimo esmė yra jonoforai, kuriuos galima palyginti su molekuliniais receptoriais: jie sudaro „kišenę“, į kurią geriausiai telpa tam tikro dydžio ir krūvio jonas. Mokslininkai ištyrė aštuonias panašios sandaros molekules ir parodė, kad nedidelės struktūros modifikacijos gali reikšmingai pakeisti selektyvumą, o vienas iš junginių sudarė stabilų kompleksą santykiu vienas jonoforas vienam ličio jonui.

    Eksperimente naudota apie 100 gramų daugiakomponentė druskų masė, kurios joninė sudėtis buvo parinkta taip, kad primintų vieno svarbiausių ličio gavybos regionų solankų profilį. Po dviejų ekstrakcijos ciklų tyrėjai paskelbė pasiekę apie 95 proc. bendrą ličio chlorido atgavimą, o gautoje sausoje frakcijoje ličio chloridas sudarė apie 95 proc.

    Svarbus ir selektyvumas: naudotas jonoforas litį į organinį skystį perkėlė tūkstančius kartų noriau nei natrį, kalį ar magnį, todėl šių elementų druskos daugiausia liko pradinėje kietojoje masėje. Sudėtingiausia pasirodė ličio atskyrimas nuo kalcio, todėl pagrindinė priemaiša galutiniame produkte buvo kalcio chloridas.

    Praktinei plėtrai reikšminga tai, kad aprašytos molekulės nėra itin sudėtingos, o jų struktūra modulinė, todėl jas lengviau modifikuoti ir gaminti didesniais kiekiais. Tyrime junginiai buvo sintetinami partijomis iki 58 gramų, o tai rodo potencialą pereiti nuo laboratorinių bandymų prie didesnio masto procesų.

    Tokie metodai galėtų papildyti vis dažniau aptariamas „tiesioginės ličio ekstrakcijos“ kryptis, kuriomis siekiama mažinti vandens nuostolius, spartinti procesus ir sumažinti atliekų kiekį. Jeigu technologija pasiteisintų pramonėje, ji galėtų padėti atgauti litį iš druskų atliekų krūvų, skurdesnių telkinių ar dalies baterijų perdirbimo srautų, taip mažinant spaudimą naujai gavybai.

    Vis dėlto iki realaus įdiegimo dar reikės įvertinti sąnaudas, naudojamų tirpiklių ir reagentų poveikį aplinkai, proceso saugą bei tai, kaip efektyviai galima pašalinti kalcio priemaišas. Energetikos ir transporto elektrifikacijai įsibėgėjant, tokios selektyvios chemijos technologijos tampa vienu iš kelių, galinčių sustiprinti žaliavų tiekimo grandines Europoje ir pasaulyje.

  • 5 įkrovimo mitai, trumpinantys išmaniojo baterijos amžių: ką iš tiesų sako ekspertai

    Šiuolaikiniai išmanieji telefonai dažniausiai naudoja ličio jonų baterijas, tačiau jų priežiūrą vis dar gaubia mitai. Netinkami įpročiai dažniau ne „sugadina per naktį“, o pamažu mažina talpą ir didina perkaitimo riziką.

    Vienas dažniausių įsitikinimų, kad telefonu negalima naudotis įkrovimo metu. Iš tiesų lengvos užduotys, tokios kaip skaitymas, žinutės ar el. paštas, paprastai nekenkia, jei įrenginys neįkaista labiau nei įprastai.

    Problemos prasideda tada, kai įkrovimo metu apkrova didelė, pavyzdžiui, žaidžiant grafiškai sudėtingus žaidimus ar transliuojant 4K vaizdą. Tokiais atvejais šiluma tampa svarbiausiu baterijos senėjimo greitintoju, nes ilgai laikomas aukštas temperatūros lygis spartina vidinius cheminius pokyčius.

    Ne mažiau žalos gali pridaryti prastos kokybės įkrovikliai ir laidai, ypač neaiškios kilmės. Stabilios įtampos ir srovės reguliavimas čia dažnai būna prastesnis, todėl gali didėti perkaitimo tikimybė, greičiau dėvėtis jungtis, o kraštutiniais atvejais nukenčia ir paties telefono elektronika.

    „Dažniausiai teisinga taisyklė yra paprasta: pigūs, nežinomo gamintojo įkrovikliai neretai gaminami iš prastesnių medžiagų, o tai ir sukuria didžiausias problemas“, – teigiama ekspertų vertinimuose.

    Kitas paplitęs mitas siejamas su visišku iškrovimu iki nulio. Ličio jonų baterijoms gilus iškrovimas nėra naudingas: kritiškai žemas įkrovos lygis didina nepageidaujamų procesų riziką, o ilgainiui gali mažinti talpą, todėl praktikoje dažniau rekomenduojama vengti nuolatinio „iki galo“ išsikrovimo.

    Kasdieniam naudojimui dažnai minimas patogus intervalas yra maždaug nuo 20 iki 80 proc., ypač jei norisi ilgiau išlaikyti baterijos būklę. Kai kuriuose šaltiniuose pabrėžiama, kad apie 50 proc. baterija pasiekia palankesnę „pusiausvyrą“, tačiau tai nereiškia, kad būtina nuolat taikytis būtent į šį skaičių.

    Naktinė įkrova taip pat dažnai apipinama baimėmis, nors dauguma telefonų turi apsaugas, kurios pasiekus 100 proc. riboja įkrovimą. Vis dėlto ilgai laikyti telefoną maksimalioje įkrovoje gali būti papildoma mikroapkrova, todėl verta įjungti gamintojo siūlomas baterijos apsaugos ar optimizuoto įkrovimo funkcijas.

    Svarbi ir praktinė sauga: įkraunamo telefono nereikėtų laikyti po pagalve ar šilumą sulaikančioje aplinkoje. Storas dėklas, prastas vėdinimas ir šilta patalpa gali padidinti temperatūrą, o būtent ji dažniausiai lemia greitesnį baterijos nusidėvėjimą.

    Galiausiai, bevielis įkrovimas ne visada yra „švelnesnis“ baterijai, kaip kartais manoma. Energijos perdavimas per ritę dažniau sukuria daugiau šilumos ir nuostolių, todėl jei telefonas kraunamas bevieliu būdu, verta pasirūpinti, kad jis neperkaistų, ir vengti intensyvaus naudojimo tuo pačiu metu.

  • „Lotus“ vadovas atvėsino vilčių bangą: kietojo elektrolito baterijoms dar gali prireikti dešimtmečio

    „Lotus“ vadovas atvėsino vilčių bangą: kietojo elektrolito baterijoms dar gali prireikti dešimtmečio

    „Lotus“ vadovas Qingfengas Fengas perspėja, kad kietojo elektrolito baterijų proveržis elektromobiliams nėra taip arti, kaip tikisi dalis rinkos. Jo teigimu, iki masinės gamybos dar gali prireikti nuo trejų–penkerių metų iki maždaug dešimtmečio.

    Tokie komentarai skamba tuo metu, kai automobilių gamintojai ir baterijų tiekėjai viešai kalba apie bandymus bei pirmąsias mažos apimties linijas, tačiau didelės apimties gamyba vis dar laikoma sudėtingu iššūkiu. Rinkoje augant konkurencijai, spaudimas greitai pateikti „naujos kartos“ sprendimą tik didėja.

    Kodėl ši technologija taip vilioja?

    Kietojo elektrolito baterijos nuo įprastų ličio jonų skiriasi tuo, kad vietoj skysto elektrolito naudoja kietą medžiagą, dažnai keramikos pagrindu. Šalininkai tikisi didesnio energijos tankio, potencialiai didesnio saugumo ir greitesnio įkrovimo, kas teoriškai leistų didinti nuvažiuojamą atstumą arba mažinti baterijų masę.

    Ši kryptis dažnai pristatoma kaip vienas svarbiausių elektromobilių raidos etapų, tačiau praktinis pritaikymas susiduria su inžineriniais kompromisais. Norint stabiliai pasiekti gerus rezultatus realiomis eksploatavimo sąlygomis, būtina užtikrinti vienodą kokybę milijonams elementų, o tai ir yra masinės gamybos „barjeras“.

    Kas dar neleidžia startuoti masinei gamybai?

    „Lotus“ vadovas pabrėžia, kad saugumo klausimai, jo vertinimu, jau iš esmės suvaldyti, tačiau didžiausia problema slypi našumo ir ilgaamžiškumo pusiausvyroje. Kitaip tariant, didinant iškrovos galią gali trumpėti tarnavimo laikas, o siekiant ilgaamžiškumo gali kristi galia.

    „Problema ta, kad didėjant iškrovos spartai mažėja baterijos tarnavimo laikas, o didėjant tarnavimo laikui mažėja iškrovos sparta. Tai dar neišspręsta“, – sakė Qingfengas Fengas.

    Kitas dažnai minimas iššūkis – kaina ir gamybos sudėtingumas. Kritikai taip pat atkreipia dėmesį į elementų plėtimąsi įkrovimo metu bei parametrų degradaciją po daugybės ciklų, o tai ypač jautru automobiliams, kuriems reikia stabilaus veikimo daugelį metų.

    Kodėl dalis gamintojų renkasi tarpinį variantą?

    Dalis pramonės vietoj visiškai kietojo elektrolito technologijos intensyviai dirba su pusiau kieto elektrolito baterijomis, kur naudojamas mišrus sprendimas. Toks kelias dažnai laikomas pragmatiškesniu, nes gali būti lengviau pritaikomas esamoms gamybos grandinėms ir greičiau pasiekti apčiuopiamą rezultatą rinkoje.

    „Lotus“ priklauso Kinijos automobilių grupei „Geely“, o pats Q. Fengas teigia, kad būtent „Geely“ aktyviai stumia šios krypties tyrimus ir plėtrą, įskaitant specializuotą tyrimų centrą. Vis dėlto jo asmeninis vertinimas išlieka atsargus: net ir turint dideles investicijas, laiko iki masinės gamybos gali prireikti gerokai daugiau, nei žadama reklaminėse antraštėse.

  • Telefono baterijos ilgaamžiškumas: kada pakanka krauti iki 80 proc., o kada verta iki 100 proc.

    Dalis išmaniųjų telefonų naudotojų vengia krauti iki 100 proc., nes baiminasi greitesnio baterijos nusidėvėjimo. Ekspertai pabrėžia, kad ši taisyklė nėra universali: svarbu, kaip dažnai telefonas pasiekia kraštines ribas ir kokiomis sąlygomis jis kraunamas.

    Šiuolaikiniuose telefonuose naudojamos ličio jonų arba ličio polimerų baterijos, o įkrovimą valdo vidinės apsaugos sistemos. Jos mažina srovę artėjant prie pilnos įkrovos ir saugo nuo realaus perkrovimo, tačiau ilgas buvimas ties aukšta įkrova vis tiek didina cheminį „stresą“ baterijoje.

    Praktikoje baterijoms palankesnis vidutinis įkrovos lygis, dažnai įvardijamas kaip 20–80 proc. Tokiame intervale elementuose paprastai būna mažesnė įtampa, o tai lėtina ilgalaikius degradacijos procesus, kurie mažina talpą.

    Kuo dažniau baterija laikoma arti 100 proc. arba iškraunama iki 0 proc., tuo labiau ji apkraunama. Ypač nepalankus derinys yra aukšta įkrova ir karštis, nes temperatūra spartina baterijos senėjimą ir gali sumažinti jos pajėgumą greičiau nei vien tik įkrovos procentai.

    Pats krovimas iki 100 proc. moderniuose telefonuose paprastai nėra pavojingas, nes įrenginys, pasiekęs pilną įkrovą, pristabdo arba laikinai nutraukia įkrovimą. Vis dėlto, jei telefonas ilgai paliekamas prijungtas prie įkroviklio, ypač šiltoje aplinkoje, baterija ilgiau išlieka aukštos įtampos režime.

    Todėl kasdienai dažnai rekomenduojama sustoti ties 80–90 proc., jeigu tam pakanka autonomijos. Taip sumažinama tikimybė, kad baterija ilgai „sėdės“ maksimalioje įkrovoje, ypač jei telefonas tuo metu dar aktyviai naudojamas ir kaista.

    Yra situacijų, kai pilna įkrova yra racionalus pasirinkimas: ilga kelionė, darbas lauke, renginys ar diena be galimybės pasikrauti. Tokiais atvejais svarbiausia tampa ne teorinis baterijos tausojimas, o maksimalus veikimo laikas.

    Daugelis gamintojų taip pat diegia adaptyvaus įkrovimo funkcijas, kurios mokosi naudotojo įpročių. Tokie režimai gali laikinai laikyti bateriją ties maždaug 80 proc. ir iki 100 proc. pakelti tik prieš įprastą atjungimo laiką, taip mažinant laiką, praleidžiamą pilnos įkrovos būsenoje.

    Kasdienėje praktikoje didžiausi baterijos priešai dažniausiai yra ne pats skaičius ekrane, o perkaitimas ir nuolatinės kraštinės būsenos. Naudojant kokybiškus įkroviklius, neleidžiant telefonui smarkiai kaisti ir vengiant gilaus iškrovimo, baterijos talpa paprastai išlieka stabilesnė ilgiau.