Nuo plataus masto karo pradžios milijonai ukrainiečių pasitraukė į Europos šalis, o daliai jų kasdienybę apibrėžia ne tik integracija, bet ir nuolatinė artimojo su negalia priežiūra. Tyrimai rodo, kad reikšmingoje dalyje nuo karo pasitraukusių šeimų yra bent vienas žmogus su negalia, o priežiūros našta dažniausiai gula ant šeimos narių pečių.
Tokiose šeimose priežiūra neretai užima didžiąją dienos dalį, riboja galimybes dirbti, mokytis ar dalyvauti bendruomenės veiklose. Pasekmės juntamos greitai: socialinė izoliacija, finansinis nestabilumas, išaugęs nerimas ir perdegimas, o pagalbos paieškos tampa papildomu darbu.
Didžiausia kliūtis – statusas ir kelias
Lietuvoje ukrainiečių šeimos, prižiūrinčios artimuosius su negalia, dažnai susiduria su tuo, kad jų vaidmuo sistemoje lieka neapibrėžtas. Kai neįtvirtinamas neformalaus globėjo statusas, prarandama dalis socialinių garantijų, o pagalbos priemonės tampa sunkiau pasiekiamos arba nepritaikytos realiam šeimos poreikiui.
Praktikoje tai reiškia ilgus derinimus, skirtingas institucijų taisykles ir situacijas, kai žmogus nežino, kur kreiptis pirmiausia. Kalbos barjeras ir ribotas laikas, kai namuose nuolat reikia priežiūros, dar labiau susiaurina galimybes susigaudyti sistemoje.
„Atvykę į Lietuvą žmonės vienu metu turi spręsti saugumo, integracijos ir kasdienės priežiūros klausimus, todėl pagalbos kelias privalo būti aiškus ir pasiekiamas“, – sakė Lietuvos negalios organizacijų forumo projektų koordinatorė Marija Bočiarovaitė.
Kodėl vieno langelio principas tampa būtinybe
Diskusijose su socialinių paslaugų ir integracijos srityje dirbančiais specialistais akcentuojama, kad savivaldybės yra pagrindinė vieta, kur žmogus turėtų gauti realią pagalbą. Tačiau skirtingose savivaldybėse paslaugų prieinamumas, informacijos sklaida ir koordinavimas gali skirtis, todėl šeimos patiria nelygybę pagal gyvenamąją vietą.
Sprendimu įvardijamas vieno langelio principas, kai šeima vienoje vietoje gautų ir informaciją, ir nukreipimą, ir realų paslaugų planą. Tai ypač svarbu tada, kai žmogus neturi jėgų ar galimybių kelis kartus aiškintis skirtingose įstaigose ir kartoti savo situaciją iš naujo.
„Siekiame, kad ne žmogus ieškotų paslaugos, o paslauga pasiektų žmogų, mažinant informacinį triukšmą ir atskiras sistemas“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės užsienio kilmės gyventojų integracijos koordinatorė Inga Tarakavičiūtė.
Paslaugos yra, bet jos ne visada pasiekia
Socialinės paslaugos žmonėms su negalia ir jų šeimoms Lietuvoje apima konsultacijas, psichosocialinę pagalbą, savitarpio pagalbos grupes ir laikino atokvėpio paslaugas. Vis dėlto problema dažnai būna ne vien paslaugų trūkumas, o tai, kad apie jas nesužinoma laiku arba kelias iki jų tampa per sudėtingas.
Ekspertai pabrėžia, kad reikalingas glaudesnis integracijos ir socialinių paslaugų sričių bendradarbiavimas ministerijų bei savivaldybių lygiu. Taip pat siūloma, kad savivaldybėse atsirastų aiškiai priskirtas asmuo, galintis sudaryti pagalbos planą ir lydėti šeimą per procedūras, nuo statuso iki realių paslaugų gavimo.
Vertinant bendrą Europos kontekstą, dauguma ilgalaikės priežiūros vis dar tenka neformaliems globėjams, o tai reiškia, kad be aiškaus pripažinimo ir paramos jų padėtis išlieka trapi. Lietuvoje sprendimų kryptis vis dažniau siejama su neformalaus globėjo vaidmens įtvirtinimu, stipresniu koordinavimu ir pagalbos pritaikymu pagal individualią šeimos situaciją.