Tag: Ligustras

  • Ligustras vietoj tujų: kaip rudenį pasodinti tankią gyvatvorę, kad greitai suželtų

    Ligustras vietoj tujų: kaip rudenį pasodinti tankią gyvatvorę, kad greitai suželtų

    Gyvatvorė iš ligustro vis dažniau pasirenkama kaip praktiška alternatyva tujoms – krūmas auga sparčiai ir gali greitai suformuoti tankią „žalią sieną“.

    Kaip rašoma deccoria.pl, jaunesni ligustro sodinukai per metus paauga maždaug apie 30 cm, o kiek vyresni krūmai gali augti ir 60–70 cm per sezoną. Augimo greitis priklauso ir nuo konkrečios veislės.

    Dar vienas šio augalo privalumas – didesnis atsparumas nepalankioms oro sąlygoms, ypač sausroms. Be to, ligustras paprastai mažiau reiklus dirvožemiui nei tujos, todėl tinka ir mažiau patirties turintiems sodininkams.

    Vis dėlto ligustras turi ir trūkumų: jį reikia dažniau karpyti, o dauguma veislių žiemą numeta lapus. Net visžalė veislė per labai šaltas žiemas gali prarasti nemažą dalį lapijos.

    Kurias ligustro veisles rinktis gyvatvorei

    Gyvatvorei dažnai rekomenduojamas paprastasis ligustras (Ligustrum vulgare), užaugantis iki maždaug 3 metrų. Jis vertinamas dėl siaurų žalių lapų ir gero atsparumo šalčiui, tačiau žiemai lapus numeta.

    Kitas pasirinkimas – visžalis ligustras (Ligustrum lucidum). Tiesa, vėsesniuose regionuose per atšiauresnes žiemas jis gali apšalti, todėl vietovės klimatas čia ypač svarbus.

    Kaip rudenį pasodinti ligustrą

    Rudeniniam sodinimui pirmiausia paruoškite vietą: pašalinkite piktžoles, akmenis ir kitus trukdžius, žemę supurenkite. Jei reikia, įmaišykite komposto – ligustrui palankus humusingas, derlingesnis dirvožemis.

    Tuomet patogu pasižymėti gyvatvorės liniją kuoliukais ir virve. Straipsnyje nurodoma, kad galima sodinti apie 6–8 sodinukus vienam metrui, formuojant dvi eiles, o tarp eilių paliekant maždaug 30–40 cm tarpus.

    Duobutes kaskite šiek tiek didesnes nei šaknų gniužulai. Jei sodinukai plikomis šaknimis, prieš sodinant šaknis verta pamirkyti vandenyje kelias valandas ir atsargiai išskleisti.

    Svarbu nesodinti per giliai: pasodinus dirvą aplink krūmelius gerai suspauskite ir gausiai palaistykite.

    Kaip apsaugoti ligustrą per žiemą

    Jauniems ligustro sodinukams rekomenduojamas apkaupimas – prie krūmo pagrindo supilamas žemių kauburėlis, kuris saugo šaknis nuo įšalo. Tai galima derinti su mulčiavimu, kad dirva mažiau peršaltų ir neprarastų drėgmės.

    Jei žiema žadama šaltesnė ar vėjuota, papildomai gali praversti apsauga agroplėvele arba eglišakėmis.

  • Tujų era baigiasi? Šie augalai gyvatvorei auga greičiau ir sudaro tankesnę žalią sieną

    Projektuojant gyvatvorę vis dažniau atsisakoma vien tik tujų: vienodą, visžalę sieną keičia įvairesni ir atsparesni augalai. Sprendimą verta pradėti nuo paprasto klausimo: ar norite ištisus metus visiško privatumo, ar sezoniškai besikeičiančios, gyvos žalumos.

    Pasirinkimą lemia ne tik skonis, bet ir vietos sąlygos. Svarbiausia įvertinti saulėtumą, dirvos tipą ir drėgmę, taip pat ar sklypas yra prie judrios gatvės, kur daugiau dulkių ir druskų po žiemos.

    Visžalės alternatyvos tujoms

    Jei tikslas yra privatumą užtikrinanti gyvatvorė visus 12 mėnesių, visžaliai augalai išlieka patikimiausias pasirinkimas. Tačiau vietoje tujų verta rinktis rūšis, kurios geriau pakelia genėjimą, šešėlį ar miesto taršą.

    Cis laikomas vienu elegantiškiausių ir ilgaamžiškiausių sprendimų: jis gerai auga ir pavėsyje, o formuojamas atželia net iš senesnės medienos. Tiesa, tai lėčiau augantis augalas, todėl rezultatui gali prireikti daugiau kantrybės.

    Greitesnio efekto ieškantys dažnai renkasi rytinę laurovyšnią: ji formuoja tankią, blizgių lapų sieną ir tinkamai prižiūrima per sezoną gali paaugti keliasdešimt centimetrų. Vis dėlto šaltesnėse vietose svarbu parinkti atsparesnes veisles ir pasirūpinti drėgme, ypač rudenį.

    Ten, kur svarbus atsparumas šalčiui ir užterštam orui, verta atkreipti dėmesį į serbinę eglę. Ji siaura, todėl tinka mažesniems sklypams, o jos dvispalviai spygliai vėjyje suteikia dekoratyvumo ir neatrodo monotoniškai.

    Jei norite ne tik žalios sienos, bet ir papildomos apsaugos, gali tikti dygliuoti krūmai, pavyzdžiui, ugniukas, taip pat kai kurios bugienio rūšys. Tokie augalai gali tapti natūralia kliūtimi, o jų uogos rudenį dažnai pritraukia paukščius.

    Mažose erdvėse praktiškas sprendimas yra vijokliniai augalai, pavyzdžiui, gebenė, leidžiama ant tvoros ar tinklo. Ji užima mažiau vietos nei krūmai, tačiau greitai sukuria vizualiai tankią sieną, jei turi pakankamai drėgmės ir tinkamą atramą.

    Lapuočiai gyvatvorėms: daugiau gyvybės

    Lapuočiai dažnai pasirenkami dėl natūralesnio vaizdo ir gerų savybių mieste: lapai kaupia dulkes, o lietus juos nuplauna, todėl gyvatvorė veikia kaip žalias filtras. Be to, tokie augalai neretai geriau atlaiko intensyvų formavimą.

    Skirtas karpyti ir tankinti, skroblas laikomas klasika: nors lapus numeta, dalis jų per žiemą lieka ant šakų, todėl privatumas išlieka didesnis, nei tikimasi. Tai patikimas pasirinkimas tiems, kurie nori tvarkingos, geometrinės gyvatvorės.

    Ligustras vertinamas dėl atsparumo ir greitesnio augimo, ypač prastesnėse, sausesnėse dirvose. Tuo pačiu jis gerai reaguoja į dažną karpymą, todėl tinka, kai norisi greitai suformuoti tankią sieną.

    Ieškant daugiau spalvos, dažnai pasirenkama pūslenė: ji gali būti purpurinių ar gelsvų lapų ir išlieka dekoratyvi didžiąją sezono dalį. Toks krūmas gyvatvorei suteikia įvairovės ir mažiau primena standartinį, vienodą apželdinimą.

    Kaip prižiūrėti iki žiemos

    Net ir geriausiai parinkti augalai praras formą bei tankį, jei priežiūra bus atsitiktinė. Vasaros pabaigoje ir rudenį svarbiausia nepersistengti su azoto trąšomis, kad augalai nepradėtų leisti jaunų, šalčiui jautrių ūglių.

    Formuojamąjį karpymą paprastai verta baigti iki vasaros pabaigos, o vėliau pereiti prie rudeninių trąšų, kuriose daugiau kalio ir fosforo. Tokia mityba padeda ūgliams sumedėti ir lengviau pasiruošti šalčiams.

    Prieš žiemą ypač svarbus gausus laistymas, ypač visžaliams augalams. Jie žiemą nepraranda lapų ar spyglių ir saulėtomis, šaltomis dienomis vis tiek garina vandenį, todėl esant įšalui gali nukentėti nuo fiziologinės sausros.

    Todėl gyvatvorę verta planuoti ne pagal madą, o pagal sklypo sąlygas ir norimą efektą. Tujos nėra vienintelė išeitis: tinkamai parinkus cisą, laurovyšnią, skroblą ar ligustrą, galima gauti tankesnę, atsparesnę ir įdomesnę žalią sieną.