CP v2

Tag: Lingvistika

  • Kas rašė Bibliją: DI išskyrė tris tekstų stilius ir atskleidė netikėtus ryšius tarp knygų

    Tarptautinė mokslininkų grupė, pasitelkusi dirbtinį intelektą, nustatė tris skirtingus rašymo stilius kai kuriuose Hebrajų Biblijos tekstuose. Tyrėjai teigia, kad toks metodas leidžia tiksliau įvertinti, kaip formavosi tekstai, kuriuos šimtmečius redagavo ir perrašinėjo įvairūs raštininkai.

    Tyrimas, prie kurio dirbta daugiau nei dešimtmetį ir kuris paskelbtas 2025 metais, jungė DI, statistinį modeliavimą ir lingvistinę analizę. Projektui vadovavo matematike Šira Faigenbaum-Golovin, bendradarbiaudama su istorikais, archeologais ir kalbininkais.

    Bibliniai tekstai yra sudėtinga medžiaga autorystės analizei, nes daugelis jų patyrė kelis redakcinius sluoksnius, o dalis ankstyvųjų liudijimų išliko fragmentiškai. Dėl to tradiciniai stiliaus lyginimo būdai ne visuomet patikimai atskiria, kas priklauso pradiniam autoriui, o kas yra vėlesnių redaktorių įterpimai.

    Tyrėjų naudotas DI buvo pritaikytas atpažinti kalbinius dėsningumus net trumpuose ar pažeistuose tekstų segmentuose. Tai svarbu, nes senųjų rankraščių tyrimuose dažnai tenka dirbti su nepilnais sakiniais, skirtingomis kopijavimo tradicijomis ir laiko bėgyje kintančiu žodynu.

    Analizė parodė, kad nagrinėjamuose tekstuose galima išskirti tris skirtingus rašymo stilius. Pasak tyrėjų, Vienas ryškiausių rezultatų yra tai, kad Pakartoto Įstatymo knyga ir dalis istorinių knygų turi daugiau tarpusavio kalbinių panašumų, nei panašumų su vadinamaisiais kunigiškaisiais tekstais.

    Tyrime pabrėžiama, kad modelis apėmė skirtingas teksto dalis, įskaitant Kunigų knygą, Pakartoto Įstatymo knygą ir istorinius pasakojimus, tokius kaip Jozuė, Teisėjai, Samuelio ir Karalių knygos. Mokslininkų teigimu, tai leidžia ne tik palyginti stilius, bet ir kelti tikslesnes hipotezes apie redagavimo kryptis.

    Tyrėjai nurodo, kad 84 proc. atvejų DI išvados sutapo su biblistų vertinimais. Tai nereiškia, kad klausimas dėl autorystės išspręstas galutinai, tačiau rodo, kad skaitmeniniai metodai gali tapti rimta atrama humanitariniams tyrimams, ypač kai šaltiniai yra daugiasluoksniai.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad DI čia veikia kaip analizės įrankis, o ne galutinis arbitras. Interpretacija, istorinis kontekstas, tekstologija ir rankraščių tradicijų žinojimas išlieka būtini, kad skaitmeniniai signalai būtų suprasti teisingai.

    Komanda teigia, kad toks metodų derinys gali būti naudingas ir kitose srityse, kur svarbu nustatyti teksto kilmę ar autentiškumą. Tarp galimų krypčių minimos kriminalistika, archeologija ir istorinių dokumentų tikrinimas.

    Taip pat akcentuojama, kad panašūs įrankiai galėtų būti taikomi ir kitų senųjų tekstų analizei, įskaitant Negyvosios jūros ritinius. Praktinė nauda būtų ne tik autorystės hipotezės, bet ir tikslesnis skirtingų redakcijų bei perrašymo etapų atskyrimas.

  • Velykų saloje aptiktas rongo-rongo įrašas: datavimas rodo, kad raštas galėjo atsirasti iki europiečių

    Rapa Nui, dar vadinama Velykų sala, yra viena labiausiai izoliuotų gyvenamų vietų pasaulyje pietryčių Ramiajame vandenyne. Mokslininkai nurodo, kad salą polineziečių kilmės rapanujiečiai pasiekė maždaug 1150–1280 metais, o pirmasis dokumentuotas europiečių kontaktas įvyko 1722 metais.

    Be garsiųjų moai statulų, saloje XIX amžiuje buvo užfiksuotas ir iki šiol iki galo neiššifruotas raštas rongo-rongo. Tai piktografiniais ženklais grįsta sistema, išlikusi ant medinių lentelių ir kitų medinių objektų, tačiau dauguma jų į muziejus ir privačias kolekcijas pateko jau po intensyvesnių kontaktų su Europa.

    Naujausiame tyrime, publikuotame 2024 metais, autoriai radiokarboniniu metodu datavo vieną iš rongo-rongo įrašais pažymėtų medinių objektų. Gauti rezultatai rodo, kad mediena galėjo būti nukirsta maždaug 1493–1509 metais, tai yra gerokai anksčiau nei 1722 metais įvykęs europiečių atvykimas.

    Ši data svarbi todėl, kad stiprina hipotezę apie savarankišką rašto atsiradimą Rapa Nui visuomenėje, o ne vien reakciją į europiečių rašytinę kultūrą. Jei tokia rašto sistema iš tiesų susiformavo vietoje, tai būtų vienas rečiausių atvejų žmonijos istorijoje, kai raštas sukuriamas nepriklausomai.

    Mokslininkai pabrėžia, kad radiokarboninis datavimas nustato medienos amžių, bet nebūtinai tikslų įrašo išraižymo laiką. Teoriškai galima situacija, kai mediena buvo panaudota vėliau, nors tyrėjai atkreipia dėmesį, kad itin sena, ilgai laikyta mediena praktiniam raižymui būtų buvusi mažiau tinkama.

    Dar vienas ribojantis veiksnys yra imties dydis: iš kelių analizuotų objektų tik vienas pateikė aiškų iki europiečių laikotarpį atitinkantį datavimą, o kiti siejami su vėlesniu metu. Dėl to ši išvada kol kas laikoma svarbia užuomina, bet ne galutiniu įrodymu.

    Platesniam vaizdui reikėtų nuosekliai datuoti daugiau rongo-rongo lentelių, tačiau tai sudėtinga, nes jos išsibarsčiusios po įvairių šalių muziejus ir kolekcijas. Tyrėjai tikisi, kad papildomi matavimai, medžiagos analizė ir kontekstiniai duomenys padės tiksliau atsakyti, ar Rapa Nui raštas iš tiesų gimė izoliuotoje saloje be tiesioginės išorinės įtakos.

    Rongo-rongo klausimas svarbus ir platesniame kontekste, nes nepriklausomi rašto atsiradimo atvejai pasaulyje yra reti ir dažniausiai siejami su didesnėmis, sudėtingomis civilizacijomis. Dėl to kiekvienas naujas patikimai datuotas objektas gali reikšmingai pakeisti supratimą apie rapanujiečių istoriją ir jų kultūrinius pasiekimus.