Rudenį pirkėjai neretai pastebi, kad vienas stiklainis lietuviško medaus jau sukietėjęs, o kitas vis dar skystas. Toks skirtumas dažniausiai yra natūralus, nes medaus konsistenciją lemia ne data kalendoriuje, o jo sudėtis, drėgnumas ir laikymo sąlygos.
Dauguma Lietuvoje surenkamo žiedų medaus iki rudens bent iš dalies kristalizuojasi. Tačiau tai nėra patikimas kokybės rodiklis, nes skirtingų augalų nektaras turi skirtingą gliukozės ir fruktozės santykį.
Kodėl medus kristalizuojasi?
Meduje vyrauja gliukozė ir fruktozė, o būtent gliukozė linkusi formuoti kristalus. Kuo jos daugiau ir kuo mažesnis vandens kiekis, tuo greičiau medus tirštėja ir kietėja.
Kristalizacijos greitį taip pat lemia temperatūra ir laikymas: vėsesnėje patalpoje šis procesas vyksta sparčiau. Dėl to tas pats medus vienuose namuose gali sutirštėti greičiau, o kituose išlikti skystesnis ilgiau.
Greitai kietėjantis rapsų medus yra vienas dažniausių pavyzdžių, kodėl vasarą pirktas medus rudenį tampa beveik tepamas. Tuo metu dalis pievų ar miško augalų nektaro medaus gali kristalizuotis lėčiau.
Miško ir lipčiaus medus: kuo jis kitoks?
Viena iš dažniausių išimčių, dėl kurios medus rudenį dar būna skystas, yra lipčiaus medus. Jis atsiranda ne iš žiedų nektaro, o iš lipčiaus, cukringų išskyrų ant augalų, kurios siejamos su augalų sultimis mintančių vabzdžių veikla.
Lipčiaus medus dažnai būna tamsesnis, sodresnio skonio, o dėl savitos cukrų sudėties kartais kristalizuojasi lėčiau. Vis dėlto net ir lipčiaus medus laikui bėgant gali sutirštėti, todėl vien skysta konsistencija dar neįrodo jo kilmės.
Dzūkijos miškuose įsikūrusių ekologinių bitynų šeimininkai pasakoja, kad palankiomis vasaromis bitės renka ne tik žiedų nektarą, bet ir lipčių. Tokiais metais dalis medaus gali išlikti skystas ilgiau, ypač jei jis laikomas šiltesnėje vietoje.
„Bitininkystė tai buvimas su gamta, buvimas joje. Bičių dūzgimas ir visi nuostabūs kvapai iš avilio tiesiog užburia“, – sakė bityno šeimininkai.
Kada skystas medus turėtų kelti klausimų?
Skystas medus rudenį savaime nereiškia, kad jis prastesnis, tačiau verta įvertinti kelis dalykus. Konsistenciją gali pakeisti šildymas, kuris naudojamas siekiant medų lengviau išpilstyti ar sugrąžinti jam skystumą.
Vien iš išvaizdos patikimai nustatyti, ar medus buvo šildytas, praktiškai neįmanoma, todėl svarbiausia atkreipti dėmesį į ženklinimą, kilmę ir gamintojo patikimumą. Renkantis medų verta pasiteirauti, kokios rūšies medus tai yra, kada jis surinktas ir kaip laikytas.
Jei medus sukietėjo, jį galima vartoti kaip įprasta, nes tai natūralus procesas. Norint jį suskystinti, stiklainį rekomenduojama šildyti šilto vandens vonelėje, vengiant aukštos temperatūros ir ilgo kaitinimo, kad kuo mažiau keistųsi natūralios savybės.
Kreminis medus yra dar vienas pavyzdys, kodėl tirštesnė tekstūra nėra defektas: ji išgaunama kontroliuojant kristalizaciją, kad kristalai būtų smulkūs ir medų būtų lengva tepti. Tokia konsistencija dažnai vertinama kaip patogi kasdieniam naudojimui.
Ekologiško medaus atveju svarbu žinoti, kad sertifikatas apima bityno vietos, priežiūros ir gamybos reikalavimus, tačiau nenustato, per kiek laiko medus turi kristalizuotis. Daugiau apie kokybę pasako ekologinės gamybos ženklinimas, kontrolės įstaigos kodas ir aiški kilmės nuoroda.
Taigi rudenį sukietėjęs žiedų medus dažniausiai yra norma, o ilgiau skystas miško ar lipčiaus medus nebūtinai turi kelti įtarimų. Patikimiausia taisyklė paprasta: vertinkite ne tik stiklainio vaizdą, bet ir informaciją etiketėje bei gamintojo skaidrumą.