CP v2

Tag: Literatūra

  • Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: kaip Čikagoje gimusi autorė tapo Britanijos balsu

    Mirė dramaturgė ir rašytoja Bonnie Greer: kaip Čikagoje gimusi autorė tapo Britanijos balsu

    Netektis po trumpos ligos

    Mirė JAV gimusi, Jungtinėje Karalystėje kūrusi dramaturgė, rašytoja ir visuomenės komentatorė Bonnie Greer. Jai buvo 77 metai.

    Apie netektį pranešė jos vyras Davidas Hutchinsas, nurodydamas, kad Greer mirė po trumpos ligos. Šeima daugiau detalių apie ligą viešai nepateikė.

    „Su giliu liūdesiu pranešu, kad mano mylima žmona Bonnie Greer mirė, būdama 77 metų, po trumpos ligos“, – sakė Davidas Hutchinsas.

    Jis pabrėžė, kad Greer buvo pripažinta dramaturgė, autorė, kritikė bei kultūros ir politikos komentatorė, o jos balsas ilgus metus buvo girdimas Jungtinės Karalystės viešojoje erdvėje.

    Hutchinsas taip pat teigė, kad artimiausi žmonės Greer prisimins dėl šilumos, humoro ir gebėjimo suburti skirtingus žmones bendram pokalbiui.

    Nuo Čikagos iki Londono

    Bonnie Greer gimė Čikagoje 1948 metais, o 1986 metais persikėlė gyventi į Jungtinę Karalystę. Ten ji greitai tapo atpažįstama ne tik teatro ir literatūros lauke, bet ir kaip aštri, argumentuota viešų diskusijų dalyvė.

    Britų auditorijai ji buvo pažįstama ir iš televizijos bei radijo laidų, kuriose aptardavo politiką, kultūrą ir tapatybės temas. Šios temos nuosekliai atsispindėjo ir jos kūryboje.

    Kūryba ir įvertinimai

    Greer buvo apdovanota Verity Bargate premija už geriausią pjesę „Munda Negra“. Ji taip pat parašė romanus „Hanging By Her Teeth“ ir „Entropy“, o publicistikoje ir esė neretai analizavo visuomenės lūžius bei kultūrines įtampas.

    Tarp jos darbų minimi ir biografiniai bei scenos kūriniai, įskaitant knygą apie Langstoną Hughesą bei pjesę „Marilyn And Ella“, kurioje dramaturgiškai susipina Marilyn Monroe ir Ellos Fitzgerald istorijos.

    Be kūrybos, Greer užėmė reikšmingas pareigas kultūros institucijose: 2005 metais ji paskirta į Britų muziejaus patikėtinių tarybą, vėliau ėjo pirmininko pavaduotojos pareigas. Ji taip pat dirbo Londono kino mokyklos ir Karališkųjų operos rūmų valdybose.

    2022 metais Greer tapo Karališkosios literatūros draugijos nare, o už nuopelnus menui jai suteiktas Britų imperijos ordino karininkės titulas. Ji taip pat ėjo Kingston University kanclerės pareigas Londono priemiestyje Kingston upon Thames.

  • Prancūzijos literatūrinis sezonas: šimtai naujų romanų rudenį ir kodėl tai svarbu Europai

    Prancūzijos literatūrinis sezonas: šimtai naujų romanų rudenį ir kodėl tai svarbu Europai

    Prancūzijoje vasaros pabaiga ir rudens pradžia kasmet reiškia literatūrinį sezoną, kai knygynus užplūsta nauji romanai, o leidėjai ir kritikai pradeda svarbiausių metų leidinių lenktynes. 2026 metais iki spalio į prekybą planuota išleisti apie 461 romaną, iš jų 344 prancūzų autorių, kiek mažiau nei metais anksčiau.

    Šis laikotarpis leidybos rinkai ypač svarbus, nes sutampa su aktyviu kultūriniu sezonu, literatūros premijų kalendoriumi ir pirkėjų sugrįžimu po atostogų. Kartu tai tampa ir atsaku į mažėjančio skaitymo tendencijas, kurias fiksuoja Prancūzijos skaitymo tyrimai: dalis žmonių, kurie save laiko skaitančiais, pastaraisiais metais traukiasi, ypač tarp nuolatinių skaitytojų.

    Mažiau skaitymo, daugiau ekranų

    Prancūzijos Nacionalinio knygos centro apklausos rodo, kad skaitymas praranda vietą kasdienybėje, o ypač ryškiai tai matyti jaunimo įpročiuose. Vidutinis laikas prie ekranų jaunų žmonių dienotvarkėje yra daug kartų didesnis nei laikas, skiriamas knygoms, o skaitymas neretai vyksta „paraleliai“ su kitomis veiklomis.

    Šiame kontekste literatūrinis sezonas tampa ne vien leidėjų marketingo piku, bet ir viešos diskusijos apie skaitymą katalizatoriumi. Kultūros institucijos bei leidėjai akcentuoja, kad skaitymas konkuruoja su trumpais formatais, socialiniais tinklais ir vaizdo turiniu, todėl dėmesio knygai išlaikymas tampa strateginiu uždaviniu.

    Šveicarija ir Belgija seka Prancūziją

    Nors literatūrinio sezono mastas Prancūzijoje išskirtinis, panašus rudeninis „leidybos suaktyvėjimas“ egzistuoja ir kitose Europos šalyse. Šveicarijoje šis reiškinys paprastai būna tylesnis: mažiau žiniasklaidos šurmulio, mažiau premijų ir mažesnė vienu metu pasirodančių knygų koncentracija.

    Vis dėlto prancūziškai leidžianti Šveicarijos rinka vis labiau derina leidybos kalendorių prie Prancūzijos, nes tai padeda išryškėti didesnėje rinkoje. Leidėjams toks sinchronizavimas didina tikimybę patekti į platesnį knygų aptarimų lauką, o kai kurie leidiniai taip pat pasiekia ir premijų atrankas.

    Belgijoje prancūziškos leidybos laukas literatūrinį sezoną vertina dviprasmiškai: viena vertus, visuomenės ir žiniasklaidos dėmesys literatūrai rudenį išauga, kita vertus, erdvę užpildo Prancūzijoje leidžiami pavadinimai. Dėl to vietos leidėjams ir autoriams sunkiau konkuruoti, o dalis svarbiausių belgų literatūros akcentų persikelia į kitus metų mėnesius, pavyzdžiui, pavasarį, kai vyksta Briuselio knygų mugė.

    Kaip atrodo rudeninis knygų „pikas“ kitur?

    Ispanijoje rudens leidybos sezonas taip pat laikomas reikšmingu: leidėjai rugsėjo pradžiai ruošia ryškiausius metų titulus, o renginių kalendorius sparčiai pildosi. Vokietijoje vasaros pabaigoje prasideda vadinamasis knygų ruduo, kai spauda išskiria svarbiausias naujienas, o knygynai ruošiasi intensyvesniam pardavimų laikotarpiui.

    Vokietijos leidybos ritmą sustiprina ir Frankfurto knygų mugė spalį, kurioje tradiciškai skiriamas svarbus literatūros apdovanojimas, padedantis formuoti metų knygų darbotvarkę. Italijoje leidėjai istoriškai taip pat koncentruodavo dalį svarbiausių naujienų rudenį, tačiau pastaraisiais metais dažniau kalbama apie bandymą leidinius paskirstyti tolygiau, kad vienu metu neatsirastų „perpildyta“ rinka.

    Jungtinėje Karalystėje išskirtinis reiškinys yra vienos dienos naujų leidinių banga, vadinama „Super Thursday“, dažniausiai vykstanti spalio pradžioje. Pastaraisiais metais leidėjai vis dažniau renkasi mažesnį leidinių kiekį ir didesnį dėmesį kokybei, nes per didelė pasiūla gali sumažinti kiekvienos knygos matomumą.

    Europos pavyzdžiai rodo, kad Prancūzijos modelis nėra visiškai unikalus, tačiau išsiskiria mastu ir simboline reikšme. Kai skaitymo įpročiai keičiasi, literatūrinis sezonas vis labiau tampa testu: ar knyga dar gali susigrąžinti dėmesį kultūros konkurencijoje su ekranais.

  • Portugalijoje įkurta „Kiala“ leidykla žada daugiau juodaodžių autorių: kodėl tai svarbu rinkai

    Portugalijoje įkurta „Kiala“ leidykla žada daugiau juodaodžių autorių: kodėl tai svarbu rinkai

    Portugalijos leidybos rinkoje veiklą pradėjo naujas leidyklos ženklas „Kiala“, kurio tikslas – nuosekliai leisti knygas, parašytas juodaodžių autorių, ir taip mažinti jų nepakankamą matomumą knygynuose. Iniciatyvos autorė ir redaktorė Elga Fontes sako, kad tai nėra bandymas kurti atskirą literatūros lentyną, o pastanga išplėsti „normą“ – ką Portugalijoje įprasta laikyti leidybai „tinkančiu“ balsu.

    „Kiala“ oficialiai startavo 2026 metų gegužę kaip leidyklos „Vírgula d’Interrogação“ ženklas. Pavadinimas, pasak E. Fontes, kilęs iš kimbundu kalbos ir reiškia apšviesti, atnešti šviesą – tai turėtų atspindėti ir misiją, ir kryptį, kuria siekiama keisti vietinę kultūrinę ekosistemą.

    Kas stumia autorius į paraštes?

    E. Fontes teigia, kad idėja kilo iš asmeninės patirties: studijų metu ji analizavo vienos Portugalijos leidyklos katalogą ir pastebėjo, kad tarp šimtų per kelerius metus išleistų knygų tik maždaug dešimtadalis buvo ne baltųjų autorių darbai. Vėliau, peržvelgusi ir kitų leidybos grupių naujienas, ji padarė panašią išvadą – erdvės juodaodžių autoriams trūksta ir šiandien.

    Portugalijoje, pasak jos, nėra plačiai žinomo, nuoseklaus tyrimo ar viešos stebėsenos, kuri sistemingai vertintų rasinę reprezentaciją leidyboje. Dėl to rinkos disproporcijos dažnai lieka „nematomos“: jei kažko neskaičiuoji, sunku įrodyti mastą ir dar sunkiau įtikinti, kad problema struktūrinė.

    Leidėja pabrėžia, kad vieno „kaltininko“ nėra: sprendimus lemia redaktoriai, agentai, kritikai, knygynų politika ir skaitytojų įpročiai, o socialiniai tinklai dažniau išryškina tai, kas jau ir taip matoma. Mažoje rinkoje leidėjai paprastai ieško komercinio saugumo, todėl „netipiški“ vardai ar temos neretai laikomi rizika.

    Ne tik apie rasizmą ir skausmą

    „Kiala“ siekia ginčyti dar vieną įsišaknijusią nuostatą – kad juodaodžių autorių literatūra privalo būti apie rasinę patirtį, diskriminaciją ar kančią. E. Fontes teigimu, toks požiūris redukuoja autorius iki vienos tapatybės dimensijos ir atima iš jų teisę būti vertinamiems kaip universalūs kūrėjai, galintys rašyti bet kokia tema.

    „Su „Kiala“ norėjome sujudinti nuostatą, kad juodaodis žmogus gali rašyti tik apie rasizmą ir kančią“, – sakė Elga Fontes.

    Pirmasis „Kiala“ leidinys – JAV autorės ir visuomenininkės Mikki Kendall negrožinė knyga apie feminizmą ir socialinę nelygybę, kurioje aptariami klasės, skurdo, smurto ir etniškumo klausimai. Antrasis leidinys, planuojamas 2026 metų lapkritį, – Akwaeke Emezi romanas The Death of Vivek Oji, pasakojantis apie tapatybę, šeimą ir brandą Nigerijos visuomenės kontekste.

    „Kiala“ augimo planas ir rinka

    Leidykla kol kas planuoja nedidelį tempą: 2026 metais – dvi knygos, 2027 metais – trys, o 2027 metų sąrašas, pasak leidėjos, jau suderintas ir bus orientuotas į grožinę literatūrą. Tolimesnėje perspektyvoje, nuo 2028 metų, ketinama pradėti leisti ir Portugalijos autorius.

    E. Fontes pripažįsta, kad toks projektas neišvengiamai bus vadinamas nišiniu, o dalis auditorijos jį gali vertinti priešiškai. Vis dėlto ji akcentuoja praktinį tikslą: būti tradicinės rinkos dalimi – ne kurti atskirą platinimo kanalą, o užtikrinti, kad juodaodžių autorių knygos atsirastų ten, kur jų trūksta, ir būtų randamos „normaliai“, be išskyrimo.

    Didžiausi iššūkiai, būdingi daugeliui nepriklausomų leidėjų, išlieka tie patys: platinimas, gamybos sąnaudos, popieriaus kainos ir ribota vietinė paklausa. Šiuos veiksnius dar labiau sustiprina pragyvenimo kaštai ir bendri skaitymo įpročiai, dėl kurių knygų kainos mažoje rinkoje dažnai kyla, o rizikos tolerancija mažėja.

    Ilgalaikis „Kiala“ tikslas, anot įkūrėjos, paradoksalus: pasiekti tašką, kai tokios leidyklos apskritai nebereikės, nes platesnė rinka pati natūraliai ir nuosekliai investuos į įvairių šalių, žanrų ir patirčių juodaodžių autorius. Kol kas „Kiala“ siekia, kad juodaodžių rašytojai Portugalijos knygynuose nustotų būti išimtimi ir taptų kasdienybe.

  • Užtemimų įkvėpta kultūra: 10 knygų, 9 filmai ir 8 dainos, kurios apie tai pasakoja

    Užtemimų įkvėpta kultūra: 10 knygų, 9 filmai ir 8 dainos, kurios apie tai pasakoja

    Užtemimai – nuo ženklų iki siužeto variklio

    Saulės ir Mėnulio užtemimai nuo Antikos laikų žmonėms buvo daugiau nei astronominis reiškinys: jie aiškinti kaip pranašystės, bausmės ženklai ar lemtingi virsmai. Ši įtampa tarp mokslo ir mito ilgainiui persikėlė į literatūrą, kiną ir muziką, kur užtemimas dažnai tampa lūžio tašku.

    Artėjant rugpjūčio 12 dieną prognozuojamam visiškam Saulės užtemimui, dėmesys šiam reiškiniui vėl auga ir populiariojoje kultūroje. Kūrėjams užtemimas patogus tuo, kad vienu vaizdu ar scena leidžia kalbėti apie baimę, likimą, meilę, apgaulę ar net visuomenės trapumą.

    Literatūroje: nuo Homero iki Stepheno Kingo

    Vienas ankstyviausių užtemimo atgarsių siejamas su Homero Odisėja, kur netikėtas dangaus pritemimas interpretuojamas kaip artėjančios nelaimės ženklas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai yra bandę sieti šį epizodą su realiu istoriniu užtemimu, todėl diskusijos apie literatūros ir astronomijos sąsajas tęsiasi iki šiol.

    Viduramžių kūriniuose užtemimai dažnai tapdavo grėsmės ir pasaulio pabaigos nuojautos simboliu, o naujesnėje literatūroje jie įgavo dar vieną funkciją – tapo gudrybės įrankiu. Marko Twaino romane Konektikuto jankis karaliaus Artūro dvare herojus išnaudoja žinias apie artėjantį užtemimą, kad atrodytų kaip burtininkas ir išsigelbėtų.

    Užtemimas literatūroje neretai susiejamas ir su kriminaline intriga ar psichologine įtampa. Stephenas Kingas romanuose Dolores Claiborne ir Džeraldo žaidimas svarbius siužeto momentus sieja su 1963 metais Jungtinėse Valstijose matytu užtemimu, paversdamas jį tamsos, kaltės ir lemties fonu.

    Mokslinėje fantastikoje užtemimas tampa visuomenės išbandymu. Isaaco Asimovo apsakyme Sutemos civilizacija, niekada nepatyrusi tamsos, susiduria su reiškiniu, kurio psichologiškai ir kultūriškai nepajėgia „suvirškinti“, o tai virsta įspėjimu apie baimę nežinomybei.

    Kine ir muzikoje: tikras dangus ir stipri metafora

    Kinas užtemimą naudoja dvejopai: kaip realų, įspūdingą vaizdą arba kaip simbolį, kuriuo patogu paaiškinti veikėjų virsmą. Vienas garsesnių pavyzdžių – filmas Barabas, kur kryžiaus scenoms filmuoti pasitelktas realus užtemimo momentas, suteikęs kadrams neįprastą, natūralų apšvietimą.

    Fantastikos ir siaubo žanruose užtemimas dažnai tampa „vartais“ į prakeiksmą ar blogį. Tokiu principu veikia tiek Ladyhawke istorija apie prakeiktą porą, kurios likimą gali pakeisti tik užtemimas, tiek vėlesni siaubo filmai, kuriuose reiškinys naudojamas ritualams ar lemtingoms scenoms sustiprinti.

    Muzikoje užtemimas dažniausiai skamba kaip jausmų ir dramos metafora. Bonnie Tyler daina Total Eclipse of the Heart tapo kone neoficialiu užtemimų garso takeliu, o „Pink Floyd“ kūrinyje Eclipse užtemimas pasitelkiamas užbaigti albumo The Dark Side of the Moon teminį ratą apie žmogaus patirtis ir ribas.

    Šiandien, kai užtemimus galima tiksliai prognozuoti ir stebėti per tiesiogines transliacijas, jų simbolinė reikšmė kultūroje nemažėja. Priešingai, socialinių tinklų ir vaizdo platformų eroje užtemimas dar lengviau virsta istorija, kurią norisi perpasakoti, perfrazuoti ir įprasminti naujuose kūriniuose.

  • Portugalijos festivalyje NOS Alive literatūra gavo atskirą sceną: kodėl tai traukia pilnas minias

    Portugalijos festivalyje NOS Alive literatūra gavo atskirą sceną: kodėl tai traukia pilnas minias

    Nauja erdvė šalia muzikos

    Lisabonos Algéšo rajone, Passeio Marítimo de Algés erdvėje vykstantis NOS Alive festivalis šiemet išplėtė programą ne tik muzika. Viena ryškiausių naujovių 18-ajame renginyje tapo Literatūros scena, skirta knygoms, rašymui ir pasakojimų galiai.

    Festivalis vyko liepos 9–11 dienomis, o organizatoriai skelbė, kad maksimali dienos talpa siekia 55 000 žmonių. Dėl tokio masto kiekvienas naujas programos segmentas iškart tampa testu, ar publika pasirengusi daugiau nei koncertams.

    Ką siūlo Literatūros scena?

    Literatūros scenoje vyko pokalbiai su autoriais ir moderuojamos diskusijos, o lankytojai vietoje galėjo įsigyti knygų bei gauti autografus. Tai įprastą festivalio patirtį pavertė panašesne į kultūrinę mugę, kur muzika ir literatūra ne konkuruoja, o papildo viena kitą.

    Tarp pakviestų dalyvių minėti portugalų autoriai ir kūrėjai, įskaitant Valterį Hugo Mãe, Pedro Chagas Freitas, Afonso Cruz, Luísa Sobral, taip pat kitus rašytojus ir kultūros lauko vardus, pasirodžiusius skirtingomis festivalio dienomis.

    Organizatoriai taip pat pasiūlė sprendimą tiems, kurie nenori nešiotis papildomo svorio kuprinėje. Bendradarbiaujant su FNAC ir Portugalijos pašto paslauga CTT, įsigytas knygas buvo galima išsiųsti į namus nemokamai.

    Rašytojo perspėjimas apie DI

    Vienas ryškiausių programos akcentų tapo Valterio Hugo Mãe pokalbis, kuriame autorius pabrėžė, kad knygas svarbu priartinti prie žmonių ten, kur jie ir yra. Jo teigimu, vieta neturėtų nulemti, ar knyga priklauso konkrečiai erdvei, nes bet kuri vieta gali tapti vieta knygoms.

    „Man svarbios visos iniciatyvos, kurios priartina knygas prie žmonių ir atneša jas ten, kur yra žmonės“, – sakė Valteris Hugo Mãe.

    Autorius taip pat kalbėjo apie naujų technologijų ir dirbtinio intelekto keliamus klausimus kūrybai. Jo mintis buvo paprasta: technologijos gali žavėti ir palengvinti kai kurias užduotis, tačiau problema atsiranda tada, kai patogumas ima siūlyti žmogaus patirčių pakaitalą.

    „Koks man būtų įdomumas gražiame meilės eilėraštyje, jei jį už mane sukurtų mašina?“ – klausė Valteris Hugo Mãe.

    Kodėl tai veikia festivalyje

    Festivalio lankytojai teigė, kad literatūrinė erdvė buvo netikėta, bet natūraliai įsiliejanti į bendrą atmosferą. Kai kurie prisipažino atvykę anksčiau vien tam, kad suspėtų į autorių pokalbius ir pamatytų rašytojus gyvai.

    Toks formatas atspindi platesnę tendenciją Europoje: dideli festivaliai vis dažniau plečia turinį už muzikos ribų, įtraukdami komediją, diskusijas, fado ar kitus žanrus. NOS Alive atvejis rodo, kad knygos gali tapti dar vienu būdu prailginti lankytojo laiką renginyje ir suteikti jam papildomą patirtį tarp koncertų.

    Muzikinėje programoje pirmąją festivalio dieną ryškiausiai skambėjo Nick Cave and The Bad Seeds bei Twenty One Pilots koncertai. Vėliau publikos dėmesį traukė ir kiti dideli vardai, o literatūros scena šalia to veikė kaip alternatyvus traukos taškas tiems, kurie festivalyje ieško daugiau nei pagrindinės scenos.

  • Po Notre-Dame tiltu Paryžiuje atidarytas plūduriuojantis knygynas: 5 000 knygų ir vakarai su DJ

    Po Notre-Dame tiltu Paryžiuje atidarytas plūduriuojantis knygynas: 5 000 knygų ir vakarai su DJ

    Plaustas-knygynas prie Senos

    Paryžiuje, prie pat Notre-Dame katedros, šį mėnesį atidarytas plūduriuojantis knygynas „Nanna“. Jis įrengtas baržoje Quai de Montebello krantinėje ir, organizatorių teigimu, čia veiks artimiausius dešimt metų.

    Sumanymas išsiskiria ne tik vieta, bet ir formatu: tai savitarnos knygų erdvė, kur lankytojai gali laisvai vartyti leidinius ir pasiimti juos skaityti. Kūrėjai pabrėžia, kad knygos skolinamos be įsipareigojimo jas grąžinti.

    5 000 knygų be kasos

    Baržoje sukaupta daugiau nei 5 000 knygų, suskirstytų pagal temas ir žanrus. Kolekcijoje daug dėmesio skiriama moterų autorėms, tačiau čia taip pat galima rasti prancūzų literatūros klasikos, pasaulio literatūros, poezijos ir dramos.

    Lankytojai gali ne tik pasiimti patikusią knygą, bet ir palikti savo atsineštų leidinių. Taip kuriama nuolat kintanti lentyna, kurioje pasiūla priklauso ir nuo pačių skaitytojų.

    „Senos upė visada buvo didžiulis įkvėpimo šaltinis menininkams ir poetams. Todėl atrodė visiškai natūralu literatūrinę baržą įkurdinti ant vandens“, – sakė vienas projekto įkūrėjų Nicolas Laugero Lasserre.

    Vakare knygynas virsta klubu

    Dieną „Nanna“ veikia kaip rami skaitymo ir knygų mainų vieta, o vakare keičia ritmą. Organizatoriai skelbia, kad baržoje vyks DJ pasirodymai, literatūriniai renginiai, susitikimai su autoriais, taip pat veiks baras.

    Toks modelis atliepia platesnę tendenciją, kai knygynai ir bibliotekos Europoje vis dažniau tampa daugiafunkcėmis bendruomenių erdvėmis. Jos konkuruoja ne tik knygų pasirinkimu, bet ir patirtimi, kuri skatina užsukti net tuos, kurie paprastai knygynuose neužsibūna.

    Knygynams Prancūzijoje – sudėtingas metas

    „Nanna“ startuoja tuo metu, kai Prancūzijos knygynų sektorius susiduria su spaudimu: auga veiklos kaštai, stiprėja internetinės prekybos konkurencija, o daliai mažų knygynų vis sunkiau išlaikyti stabilų lankytojų srautą.

    Centre national du Livre duomenimis, 2025 metais Prancūzijoje pirmą kartą per pastarąjį laiką užsidarė daugiau knygynų, nei atsidarė: fiksuotos 85 uždarymo ir 83 atidarymo atvejai. Todėl naujos, netradicinės iniciatyvos Paryžiuje vertinamos ir kaip bandymas pritraukti skaitytojus naujais būdais.

    „Tai suteikia vilties, nes gali paskatinti daugiau žmonių įsitraukti į knygas ir literatūrą“, – sakė atidarymo savaitę apsilankiusi vizualioji menininkė Aurore Chevalier.

  • Ar žmogaus parašytos knygos taps retenybe? Olga Tokarczuk pasisakymai apie DI kelia diskusiją

    Skaitmeninių įrankių banga keičia leidybą, o generatyvaus DI galimybės per kelerius metus tapo kasdienybe ir rašytojams, ir leidykloms. Kartu stiprėja klausimas, ar netrukus atsiras aiškus skirtumas tarp kūrybos, kuri gimsta iš žmogaus vaizduotės, ir tekstų, kuriuos sugeneruoja modeliai.

    Diskusiją įkaitino Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk pasisakymai konferencijoje Poznanėje. Ji kalbėjo apie tai, kad naudojasi pažangiu kalbos modeliu kaip kūrybinio mąstymo plėtimo įrankiu ir jam pateikia idėjas analizei.

    „Esu įsigijusi pažangiausią vieno kalbos modelio versiją ir kartais būnu nuoširdžiai nustebusi, kaip jis praplečia akiratį ir pagilina kūrybinį mąstymą. Dažnai tiesiog duodu mašinai idėją analizei ir klausiu: brangioji, kaip galėtume tai gražiai išplėtoti?“, – sakė Olga Tokarczuk.

    Šie žodžiai socialiniuose tinkluose sulaukė kritikos, nes daliai skaitytojų DI kūryboje siejasi su autentiškumo praradimu. Netrukus rašytoja paskelbė paaiškinimą, pabrėždama, kad jos tekstai nėra rašomi DI, o technologijas ji traktuoja kaip pagalbinę priemonę informacijos paieškai.

    „Nė vienas mano tekstas, taip pat ir romanas, kuris pasirodys šių metų rudenį, nebuvo parašytas pasitelkiant dirbtinį intelektą, išskyrus jo naudojimą kaip greitesnės informacijos paieškos įrankį“, – teigė Olga Tokarczuk.

    Leidybos rinkoje DI įrankiai jau naudojami redagavimo, santraukų, anotacijų ir vertimų darbams spartinti, tačiau kūrybinė autorystė išlieka jautriausia sritis. Daugelyje šalių vis dažniau keliami klausimai dėl skaidrumo, kai tekstui ar jo dalims kurti pasitelkiami generavimo modeliai, ir dėl to, kaip tai turėtų būti atskleidžiama skaitytojui.

    Autentiškumo dilema literatūroje nėra vien techninė. Skaitytojui svarbi ne tik siužeto kokybė ar stiliaus „sklandumas“, bet ir ryšys, kurį sukuria autoriaus patirtis, vertybės ir atsakomybė už parašytą tekstą.

    Kai DI sugeneruoti kūriniai tampa vis labiau panašūs į žmogaus rašyseną, gali atsirasti poreikis aiškesniam žymėjimui ir leidybos standartams. Tokia praktika padėtų apsaugoti skaitytojo teisę žinoti, kokiu būdu sukurtas kūrinys, o tuo pačiu išlaikyti pasitikėjimą literatūros lauku.

  • Tarptautinis Booker prizas atiteko Taivanui: Yáng Shuāng-zǐ romanas ir Lin King vertimas

    Tarptautinis Booker prizas atiteko Taivanui: Yáng Shuāng-zǐ romanas ir Lin King vertimas

    Istorinis romanas apie kolonijinį Taivaną

    2026 metais Tarptautinį Booker prizą pelnė taivanietė rašytoja Yáng Shuāng-zǐ ir vertėja Lin King už romaną „Taiwan Travelogue“. Kūrinys – istorinis pasakojimas, nukeliantis į 1930-uosius, kai Taivanas buvo Japonijos okupuotas.

    Komisija pabrėžė, kad knyga vienu metu veikia ir kaip romantiška istorija, ir kaip įžvalgi pokolonijinė proza. Pasak vertintojų, tai pasakojimas apie kalbą, galią ir tai, kaip vertimas gali pakeisti santykį tarp žmonių bei kultūrų.

    Ką pasakoja „Taiwan Travelogue“

    Romane žaidžiama kelionių memuarų forma: pasakotoja pristatoma kaip japonų novelistė, keliaujanti po Taivaną kulinariniu maršrutu. Kelionės fone ryškėja sudėtingi jos santykiai su vietine vertėja, kuri tampa ne tik gide, bet ir tarpininke tarp skirtingų pasaulių.

    Žiuri dėmesį patraukė tai, kaip knygoje atskleidžiama komunikacijos kaina, kai susiduria skirtingos kalbos ir nelygiavertės galios. Vertėja Lin King įvertinta už tai, kad vertimu į anglų kalbą suteikė kūriniui papildomą sluoksnį, padedantį skaitytojui pajusti potekstes.

    Premija, vertimas ir platesnis kontekstas

    Tarptautinis Booker prizas teikiamas už į anglų kalbą išverstą grožinę literatūrą, o prizinis fondas dalijamas autoriui ir vertėjui. Šįkart 57 000 eurų atiteko Yáng Shuāng-zǐ ir Lin King.

    Organizatoriai nuolat akcentuoja, kad apdovanojimas skirtas didinti kitomis kalbomis parašytos grožinės literatūros matomumą Jungtinėje Karalystėje ir įvertinti vertėjų darbą, kuris dažnai lieka šešėlyje. Šis laimėjimas taip pat išryškina augantį susidomėjimą Rytų Azijos istorijomis, kur asmeninės patirtys persipina su kolonijiniu palikimu.

    Pati Yáng Shuāng-zǐ yra pasakojusi, kad rašydama siekė išnarplioti sudėtingas Taivano kolonijinio laikotarpio aplinkybes. Autorė kuria ne tik prozą, bet ir esė, mangą bei vaizdo žaidimų scenarijus, o „Taiwan Travelogue“ tapo pirmuoju jos kūriniu, išverstu į anglų kalbą.

    „Tyrimai apie keliones ir maistą mano gyvenimą pakeitė dviem akivaizdžiais būdais: mano santaupos sumažėjo, o svoris padidėjo“, – sakė Yáng Shuāng-zǐ.

    Knyga pirmą kartą išleista 2020 metais originalo kalba, o pastaraisiais metais jos tarptautinė sklaida augo: leidybos teisės parduotos daugelyje rinkų. Tai rodo, kad vertimai tampa nebe nišiniu reiškiniu, o svarbia pasaulinės leidybos grandimi, padedančia literatūrai keliauti greičiau nei bet kada anksčiau.

  • Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų trumpasis sąrašas: nuo kolonijinio Taivano iki nacių kino

    Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų trumpasis sąrašas: nuo kolonijinio Taivano iki nacių kino

    Kas pateko į trumpąjį sąrašą

    Tarptautinės „Booker“ premijos 2026 metų nugalėtojas bus paskelbtas jau šią savaitę, o komisija pristatė šešių knygų trumpąjį sąrašą. Tai vertimų į anglų kalbą konkursas, į kurį atrenkami Jungtinėje Karalystėje arba Airijoje išleisti kūriniai.

    Pagrindinis prizas siekia 57 000 eurų, o jis dalijamas autoriui ir vertėjui. Kiekvienam į trumpąjį sąrašą patekusiam autoriui ir vertėjui taip pat numatyta beveik 3 000 eurų išmoka.

    Komisijos pirmininkė, rašytoja Natasha Brown teigė, kad atrinktos knygos „fiksuoja praėjusio šimtmečio akimirkas ir skamba istorijos aidu“. Pasak jos, iš naujo perskaičius kūrinius atsivėrė „viltis, įžvalgos ir degantis žmogiškumas“.

    Šių metų sąraše dominuoja moterys: penkios iš šešių atrinktų autorių yra moterys, taip pat moterys yra keturios iš šešių vertėjų. Knygos parašytos penkiomis skirtingomis kalbomis, o autoriai ir vertėjai kartu atstovauja aštuonioms tautybėms.

    Temos: istorija, tapatybė, valdžia

    Trumpasis sąrašas išsiskiria plačia geografija ir skirtingomis istorinėmis patirtimis: nuo 1930-ųjų kolonijinio Taivano iki propagandos formuojamų nacių Vokietijos kino studijų. Knygose daug dėmesio skiriama tapatybei, prievartai, atminčiai ir galios santykiams, tačiau kartu ieškoma ir žmogiško artumo.

    Tarptautinės „Booker“ premijos kontekste tai atliepia pastarųjų metų tendenciją stiprinti vertimų matomumą anglakalbėje rinkoje. Komisijos pasirinkimai dažnai tampa orientyru leidėjams ir skaitytojams, ieškantiems literatūros, kuri peržengia nacionalines ribas.

    Šeši kūriniai ir jų siužetai

    Taiwan Travelogue, Yáng Shuāng-zǐ, vertė Lin King, nukelia į 1930-uosius Taivaną, kai sala buvo Japonijos valdžioje. Romane pasakojama apie japonų rašytoją ir jos taivanietę vertėją, keliaujančias po salą, o istorijos centre atsiskleidžia jų artumas ir kolonijinio gyvenimo įtampa.

    She Who Remains, Rene Karabash, vertė Izidora Angel, vyksta nykstančioje Albanijos bendruomenėje, kur gyvenimą reguliuoja Kanun kodeksas. Pagrindinė veikėja, 33 metų Bekija, bandydama išvengti priverstinės santuokos pasirenka tapti vadinamąja prisiekusia mergele ir socialiai pereiti į vyro vaidmenį.

    The Witch, Marie NDiaye, vertė Jordan Stump, iš naujo iškelia 1996 metais prancūziškai publikuotą romaną apie Lucie, save laikančią vidutine ragana, įstrigusią slegiančioje santuokoje. Kūrinyje susipina kasdienybė, sapniškumas ir nerimas, o motinystė ir moteriškumas paverčiami centrine pasakojimo ašimi.

    The Nights Are Quiet In Tehran, Shida Bazyar, vertė Ruth Martin, pradeda pasakojimą Irano revoliucijos 1979 metais fone ir aprėpia keturis dešimtmečius. Knyga sudėliota iš keturių dalių, kurias pasakoja skirtingi vienos šeimos nariai, patiriantys tremtį, pasipriešinimą ir laisvės ilgesį.

    The Director, Daniel Kehlmann, vertė Ross Benjamin, pasitelkia 1930-ųjų Europą ir kino pasaulį, kai naciams perėmus valdžią režisierius G. W. Pabstas mėgina išsigelbėti bėgdamas į Holivudą. Tačiau Kalifornijoje jis nebeatrodo kaip žvaigždė, o romanas tyrinėja kūrėjo kompromisus, meno ir valdžios sandorius bei iliuzijų kainą.

    On Earth As It Is Beneath, Ana Paula Maia, vertė Padma Viswanathan, vyksta atokioje kolonijoje, pastatytoje vietoje, kur anksčiau buvo kankinami ir žudomi pavergti žmonės. Artėjant kalėjimo pabaigai paleidžiamas naujas siaubas: per pilnatį kaliniai išleidžiami, prižiūrėtojai ginkluojami, o prasideda medžioklė.

    Nugalėtojas bus paskelbtas gegužės 19 dieną per ceremoniją Londone, Tate Modern erdvėje. Tarptautinė „Booker“ premija laikoma vienu svarbiausių apdovanojimų, padedančių vertėjams ir autoriams pasiekti platesnę auditoriją.

  • Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė ir prancūzų kultūra: ką atskleis paskaita Čiurlionio namuose

    1930-ųjų pavasarį Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė pirmąjį laišką rašytojui ir Nobelio literatūros premijos laureatui Romainui Rollandui pasirašė „Nepažįstamoji“. Tuo metu ji jam buvo mažai žinoma autorė su įsimintina pavarde, o Rollandas domėjosi Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu ir jo kūrybos recepcija Europoje.

    Šis, platesnei auditorijai menkiau pažįstamas, Čiurlionienės ryšys su prancūzų kultūra, literatūra ir to meto intelektualų tinklais tampa aktualus minint jos 140-ąsias gimimo metines. Lietuvių kultūros istorijoje ji dažnai prisimenama kaip rašytoja, pedagogė ir visuomenės veikėja, tačiau jos tarptautiniai kontaktai ir prancūziškasis kontekstas iki šiol aptariami rečiau.

    Paskaita Vilniuje ir monografijos įžvalgos

    Gegužės 14 dieną 18 valandą M. K. Čiurlionio namuose Vilniuje (Savičiaus g. 11) vyks vieša paskaita, kurią skaitys monografijos apie Sofiją Čiurlionienę-Kymantaitę autorė dr. Nida Gaidauskienė. Renginyje žadama nuosekliai parodyti, kaip Čiurlionienė susipažino su prancūzų literatūra, kokie autoriai formavo jos skaitymo ir idėjų lauką bei kaip mezgėsi pažintys su Prancūzijos kultūros žmonėmis.

    Paskaitoje numatoma aptarti ir tai, ką Čiurlionienei reiškė Paryžius: ne tik kaip simbolinis Europos kultūros centras, bet ir kaip asmeninių siekių bei profesinių galimybių erdvė. Prancūzų kalbos mokėjimas anuomet dažnai tapdavo raktu į tarptautinius leidinius, korespondenciją, renginius ir platesnę idėjų apytaką, o tai ypač svarbu vertinant aktyvių XX amžiaus pradžios Lietuvos visuomenininkių veiklos mastą.

    Tarptautiniai ryšiai ir pripažinimas

    Organizatoriai primena, kad Čiurlionienės indėlis matomas ne vien literatūroje ar pedagogikoje: ji dalyvavo tarptautiniuose susitikimuose ir atstovavo Lietuvą platesniuose forumuose, tarp jų ir Tautų Sąjungos bei moterų organizacijų veiklose. Tokia veikla buvo svarbi kuriant jaunos valstybės kultūrinį matomumą ir stiprinant ryšius su Vakarų Europa.

    Tarp jos tarptautinio pripažinimo ženklų minimas vardinis „Société des Gens de Lettres“ atminimo medalis. Šis faktas išryškina, kad Čiurlionienės veikla buvo pastebima ir už Lietuvos ribų, o jos kultūriniai ryšiai turėjo konkretų, institucijomis paremtą atgarsį.

    Muzikinė programos dalis

    Renginio programoje numatyta ir muzika: pianistas, tarptautinių konkursų laureatas Joris Sodeika skambins Claude Debussy ir M. K. Čiurlionio kūrinius. Toks derinys organiškai pratęs paskaitos temą, leisdamas sugretinti prancūzų modernizmo ir lietuvių simbolizmo muzikines nuotaikas.

    Paskaita ir koncertinė dalis kviečia į Čiurlionienės pasaulį pažvelgti ne vien per biografijos faktus, bet ir per kultūrinių ryšių audinį, kuriame susitinka literatūra, diplomatija, visuomeninė veikla ir muzika. Tai proga iš arčiau suprasti, kaip asmeninės iniciatyvos ir kalbų mokėjimas galėjo atverti Lietuvai duris į Europos kultūros lauką.