Prancūzijoje įsiplieskė diskusija, ar sparčiai išpopuliarėjęs Thélysono Orélieno romanas C’était ça ou mourir galėjo būti parašytas pasitelkus dirbtinį intelektą. Įtarimus socialiniuose tinkluose paskleidė anoniminė paskyra „Balance ton Claude“, teigusi, kad teksto ištraukos esą rodo labai didelę DI tikimybę.
Autorius, kilęs iš Haičio ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, kaltinimus atmeta. Leidykla „Grasset“ savo ruožtu pabrėžė pasitikėjimą rašytoju ir kritikavo DI atpažinimo įrankių patikimumą, primindama, kad tokios sistemos pačios remiasi statistiniais modeliais ir gali klysti.
Kas tapo ginčo kibirkštimi?
Kontroversija prasidėjo, kai internete pasirodė teiginiai, jog keli tekstų analizės įrankiai romaną įvertino kaip galimai sukurtą DI. Anoniminės paskyros šalininkai citavo detektoriaus rezultatus kaip beveik galutinį įrodymą, tačiau kritikai atkreipė dėmesį į seniai žinomą problemą: tokie testai nėra forensiniai ir dažnai pateikia klaidingai teigiamus atsakymus.
Ginčas greitai persikėlė į platesnę erdvę, kur dalis komentatorių pradėjo vertinti ne vien technologiją, bet ir autoriaus stilių. Kilo ir antrinė banga: vartotojai bandė tikrinti paties rašytojo paaiškinimus tais pačiais detektoriais, o gauti rezultatai kai kuriais atvejais irgi buvo pateikiami kaip „įrodymai“, dar labiau išryškinant metodų trapumą.
Autoriaus atsakymas ir stiliaus klausimas
Thélysonas Orélienas teigė, kad jam priekaištaujami pasikartojimai ir ritmiškos konstrukcijos kyla iš haičių ir Karibų literatūros tradicijų. Pasak rašytojo, tai yra sąmoningos poetikos priemonės, o jų interpretavimas kaip DI pėdsako esą neturi nieko bendra su literatūrine kritika.
Viešojoje diskusijoje iškilo ir kalbos variantiškumo tema. Komentuojantys rašytojai bei technologijų entuziastai aiškino, kad detektoriai dažniausiai treniruojami su standartinės kalbos pavyzdžiais, todėl nestandartinė sintaksė, mišri leksika ar oralumo ritmika gali būti klaidingai palaikyta generuotam tekstui būdingais „dėsningumais“.
Ką iš tiesų gali DI detektoriai?
DI teksto detektoriai paprastai bando nustatyti statistinį „nuspėjamumą“: žodžių pasiskirstymą, sakinių struktūrą, ritmo vienodumą ir kitus požymius. Tačiau tokie signalai nėra vienareikšmiai, nes juos gali lemti ir autoriaus stilius, vertimo įpročiai, redagavimas, žanras ar net sąmoningai pasirinkta pasakojimo maniera.
Leidyklų ir kultūros lauko atstovams ši istorija tapo priminimu, kad DI aptikimo įrankiai labiau tinka kaip pagalbinė priemonė, o ne galutinis verdiktas. Praktikoje patikimesni ginčo sprendimo būdai paprastai siejami su redakciniu skaidrumu, rankraščių istorija, darbo procesu ir aiškia politika, kaip deklaruojamas DI naudojimas.
Tuo pat metu ginčas veikia ir romano reputaciją. Knyga minima tarp kandidatų į svarbiausius Prancūzijos literatūros apdovanojimus, o viešas triukšmas gali tapti tiek rizika, tiek papildomu matomumu, skatinančiu skaitytojus patiems susidaryti nuomonę.
