CP v2

Tag: Liuksemburgas

  • Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jauni europiečiai susiduria su vis brangstančiu būstu, aukštomis nuomos kainomis ir išaugusiomis kasdienėmis išlaidomis, todėl santaupų ir turto kaupimas iki 35 metų daugeliui tampa sunkiai pasiekiamas. Vis dėlto Europos duomenys rodo milžiniškus skirtumus tarp šalių: kai kur jaunų žmonių turtas jau siekia šešiaženkles sumas, kitur jis išlieka simbolinis.

    Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas rodo, kad euro zonoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 24 600 eurų. Tai sudaro apie 18 proc. bendros populiacijos medianinio grynojo turto, kuris įvertintas 140 100 eurų.

    Grynasis turtas skaičiuojamas kaip turto vertė atėmus įsipareigojimus, todėl jį smarkiai veikia būsto nuosavybė ir paskolos. Jaunų žmonių atveju šis rodiklis dažnai labiau atspindi galimybes patekti į būsto rinką ir šeimos paramą, o ne vien atlyginimą ar taupymo įpročius.

    Kur jaunimas turtingiausias?

    Tarp 22 valstybių, apie kurias pateikiami palyginami duomenys, medianinis 16–34 metų grynasis turtas svyruoja nuo 5 700 eurų Suomijoje iki 257 500 eurų Maltoje. Išskyrus Maltą, daugiau nei 100 000 eurų ribą peržengia tik Liuksemburgas, kur jaunų žmonių medianinis turtas siekia 135 000 eurų.

    Belgija rikiuojasi iškart po lyderių ir priartėja prie šešiaženklės ribos su maždaug 97 200 eurų. Toliau seka Kroatija, kur jauno amžiaus grupės medianinis grynasis turtas siekia apie 82 000 eurų.

    „Jaunų suaugusiųjų turto skirtumai ypač iškalbingi, nes 16–34 metų žmonės paprastai dar neturėjo daug laiko sukaupti reikšmingo turto vien iš savo darbo pajamų“, – sakė Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto profesorius Fabian Pfeffer.

    Lietuva išsiskiria regione

    ECB tyrimas rodo, kad Lietuvoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 59 600 eurų. Panašūs ar kiek didesni rodikliai fiksuojami Estijoje ir Čekijoje, o Slovakijoje jaunų žmonių medianinis turtas dar aukštesnis – 74 600 eurų.

    Šie skaičiai stebina todėl, kad dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių pajamos vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, tačiau turto rodikliai jaunimo grupėje yra palyginti aukšti. Tai dažnai siejama su didesniu būsto nuosavybės paplitimu, ankstesniu įsitraukimu į būsto rinką, šeimos parama ar turto perdavimu tarp kartų.

    „Šiame amžiuje didelis privatus turtas dažnai nėra vien asmeninės sėkmės istorija. Tai taip pat šeimos ir institucijų istorija“, – sakė Fabian Pfeffer.

    Kodėl italai lenkia vokiečius?

    Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų turtingiausi 16–34 metų gyventojai yra Italijoje, kur medianinis grynasis turtas siekia 53 500 eurų. Prancūzijoje jis įvertintas 27 700 eurų, Ispanijoje – 23 700 eurų, o Vokietijoje jaunimo medianinis grynasis turtas tėra 17 600 eurų.

    Tai reiškia, kad jaunų italų grynasis turtas yra maždaug tris kartus didesnis nei jų bendraamžių Vokietijoje. Ekspertai tokį atotrūkį dažnai aiškina skirtingu būsto nuosavybės modeliu, nuomos rinkos dydžiu, kredito prieinamumu ir šeimos paramos tradicijomis.

    Anot F. Pfeffer, lūžio taškas jaunų žmonių turto struktūroje dažnai yra pirmasis nuosavas būstas. Tačiau tam paprastai reikia ne tik disciplinos ir pastovaus taupymo, bet ir prieinamo kredito, stabilaus darbo, įkandamų kainų bei dažnai tėvų pagalbos pradiniam įnašui arba tiesioginio turto perdavimo.

    Apačioje – Suomija ir Graikija

    Žemiausi rodikliai fiksuojami Suomijoje, kur 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 5 700 eurų, ir Graikijoje – 9 900 eurų. Žemiau už Vokietiją taip pat rikiuojasi Austrija su 13 400 eurų ir Latvija su 16 900 eurų.

    Kitose šalyse vaizdas margas: Airijoje jaunimo medianinis grynasis turtas siekia 23 900 eurų, Portugalijoje – 36 200 eurų, Vengrijoje – 36 300 eurų, Nyderlanduose – 40 900 eurų. Skirtumai rodo, kad vien pajamų lygis ne visada paaiškina turto rodiklius, ypač kai svarbiausias jaunų žmonių turtas yra būstas.

    Ekspertai pabrėžia, kad turto nelygybė atsikartoja anksčiau nei įprastai manoma: ne tik paveldėjimo momentu vėlesniame amžiuje, bet ir tada, kai jaunuoliai pradeda savarankišką gyvenimą, studijuoja, kuria šeimas ar bando įsigyti būstą. Tai reiškia, kad sprendimai dėl būsto politikos, kreditavimo taisyklių ir socialinės paramos gali turėti ilgalaikį poveikį visos kartos finansinei padėčiai.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • Skaitmeninės ambasados kyla Europoje: kaip valstybės perkelia kritinius duomenis už savo sienų

    Skaitmeninės ambasados kyla Europoje: kaip valstybės perkelia kritinius duomenis už savo sienų

    Kas yra skaitmeninė ambasada?

    Skaitmeninė ambasada – tai užsienio valstybėje įrengta itin saugi duomenų saugykla, kurioje laikomi kritiniai valdžios registrai ir sistemos. Modelis paremtas idėja, kad dalis valstybės skaitmeninės infrastruktūros gali veikti už šalies ribų, bet išlikti jos kontroliuojama.

    Praktiškai tai panašu į valstybės „atsarginę kopiją“: gyventojų registrai, teisės aktų bazės, nuosavybės duomenys ir kitos kertinės sistemos laikomos taip, kad krizės atveju valstybė galėtų greitai atkurti veiklą.

    Tokios saugyklos kuriamos atsižvelgiant į kibernetinių atakų, sabotažo, ryšių kabelių pažeidimų ar karinių veiksmų riziką. Skaitmeninės ambasados koncepcija pastaraisiais metais tapo aktualesnė ir dėl augančio duomenų suverenumo klausimo.

    Estijos pavyzdys ir kodėl jis suveikė

    Vienas ryškiausių pavyzdžių Europoje – Estija, kuri kritinių valstybės duomenų saugojimą yra perkėlusi į Liuksemburge esantį itin saugų duomenų centrą. Šis sprendimas gimė ne iš teorinių diskusijų, o iš praktinės patirties, kai Estija ne kartą susidūrė su priešiškomis kibernetinėmis kampanijomis.

    Skaitmeninės ambasados logika tokia: jei vietinė infrastruktūra būtų sutrikdyta ar fiziškai pažeista, valstybė turėtų galimybę atkurti svarbiausias paslaugas iš saugios aplinkos. Tai apima tiek archyvines, tiek dalį veikiančių paslaugų, kurios gali būti naudojamos veiklos tęstinumui užtikrinti.

    „Po 2022 metais prasidėjusio plataus masto karo Ukrainoje visi suprato, kad duomenis reikia saugoti taip, lyg krizė būtų realus scenarijus“, – sakė Estijos skaitmeninės ambasados iniciatyvai vadovaujantis pareigūnas Allanas Allmere.

    Kodėl šalys renkasi Liuksemburgą ir ką keičia karas

    Liuksemburgas tapo viena patraukliausių vietų tokioms saugykloms dėl politinio stabilumo, aukšto ryšio infrastruktūros lygio ir valstybės vaidmens užtikrinant duomenų centrų saugumą. Tai leidžia šalims ieškoti patikimo partnerio, kai norima sumažinti rizikas, susijusias su fizine teritorija.

    Rusijos karas prieš Ukrainą papildomai išryškino, kad duomenų centrai gali tapti strateginiais taikiniais, o ryšio sutrikimai gali turėti tiesioginę įtaką valstybės valdymui. Dėl to vis dažniau persvarstomos taisyklės, kurios anksčiau griežtai reikalavo valdžios duomenis laikyti tik šalies viduje.

    Ukraina, reaguodama į karo realijas, koregavo požiūrį į valdžios informacijos laikymą ir leido dalį neslaptų sistemų perkelti į saugesnes vietas už šalies ribų. Tokia kryptis vertinama kaip vienas greitesnių būdų sumažinti katastrofinių sutrikimų tikimybę.

    Debesija, suverenumas ir DI bumas

    Skaitmeninių ambasadų tema glaudžiai susijusi ir su priklausomybe nuo privačių debesijos tiekėjų, ypač kai kalbama apie jautrias valstybines sistemas. Kai kurios šalys svarsto, ar dvišaliai susitarimai dėl skaitmeninių ambasadų gali suteikti daugiau kontrolės nei standartinės komercinės debesijos paslaugos.

    Kartu auga ir skaičiavimo pajėgumų bei duomenų saugojimo poreikis, kurį skatina DI plėtra. Valstybėms, neturinčioms pakankamai žemės, energijos ar kapitalo didelio masto infrastruktūrai, atsiranda pagunda dalį šių poreikių spręsti per partnerystes už savo teritorijos ribų.

    Pastaruoju metu tarptautiniu lygiu vis daugiau dėmesio skiriama taisyklėms, kurios apibrėžtų prieigos teises, jurisdikciją, privatumo apsaugą, duomenų atskleidimą ir ginčų sprendimą. Tai signalizuoja, kad skaitmeninės ambasados iš nišinės idėjos virsta realiu valstybės atsparumo planavimo instrumentu.

  • Paaiškėjo geriausios šalys persikelti 2026-aisiais: lyderė Europoje, bet ne visiems tiks

    Paaiškėjo geriausios šalys persikelti 2026-aisiais: lyderė Europoje, bet ne visiems tiks

    Tarptautinių perlaidų bendrovė „Remitly“ paskelbė 2026 metų Immigration Index, kuriame įvertino 82 šalis pagal 34 rodiklius – nuo pragyvenimo kainų ir būsto iki saugumo, sveikatos apsaugos, atlyginimų, švietimo ir gyvenimo kokybės. Reitingas skirtas padėti planuojantiems emigraciją, tačiau ekspertai primena, kad vieno universalaus pasirinkimo nėra.

    2026 metų bendroje įskaitoje pirmą vietą užėmė Šveicarija, kuri 2025 metais buvo antroje pozicijoje. Vertinime aukštai įvertintos jos pajamos, sveikatos priežiūros prieinamumas, saugumas, taip pat infrastruktūros kokybė ir tarptautinei bendruomenei palankesnė aplinka.

    „Šveicarija išsiskiria išskirtiniu uždarbio potencialu, tvirta sveikatos apsauga ir aukštais saugumo standartais“, – teigiama „Remitly“ reitingo aprašyme.

    Antroje vietoje liko Islandija, kuri pernai buvo pirmoji. Sudarytojai pabrėžė aukštus saugumo rodiklius, aplinkos kokybę ir gerą pajamų bei gyvenimo sąnaudų santykį, tačiau reitinge jai pakenkė ribota tarptautinių mokyklų pasiūla.

    Trečią vietą užėmė Liuksemburgas, ketvirtą – Australija, o penketuką užbaigė Vokietija. Vokietija įvertinta kaip patikimas pasirinkimas ieškantiems karjeros galimybių didžiausioje Europos ekonomikoje, kur darbo teisė ir socialinės garantijos dažnai laikomos vienomis stipresnių regione.

    Kurios šalys pateko į dešimtuką

    Į 2026 metų geriausių šalių persikelti dešimtuką, be pirmojo penketuko, pateko Airija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Danija, Norvegija ir Ispanija. Reitingas apima ir ne tik ekonominius kriterijus, bet ir platesnį gyvenimo kokybės foną, todėl aukštos vietos nebūtinai reiškia mažesnes kasdienes išlaidas.

    Planuojantiems persikraustymą praktikoje svarbu įvertinti ir migracijos taisykles, leidimų dirbti išdavimo terminus, kalbos barjerą bei mokesčių aplinką. Skirtingai nei turistinė kelionė, ilgalaikis persikėlimas dažnai atsiremia į būsto prieinamumą, darželio ar mokyklos vietas ir sveikatos draudimo sąlygas.

    Šeimoms palankiausios kryptys

    Atskirame šeimoms palankiausių šalių vertinime pirmą vietą užėmė Ispanija. Čia vertinta švietimo sistema, motinystės ir tėvystės atostogų sąlygos, vaikų priežiūros kaštai ir tarptautinių mokyklų pasiūla, todėl rezultatai labiau atspindi kasdienius šeimos logistikos sprendimus.

    „Stipri socialinė infrastruktūra ir gyvenimo kokybė daro Ispaniją vis patrauklesniu pasirinkimu šeimoms, ieškančioms stabilumo užsienyje“, – sakė „Remitly“ Europos vadovė Eva Borislavova.

    Į šeimoms palankiausių šalių dešimtuką Europoje taip pat pateko Jungtinė Karalystė, Islandija ir Kroatija, o likusios vietos atiteko Azijos ir Artimųjų Rytų valstybėms. Tai parodo, kad šeimos sprendimus lemia ne vien regionas, bet ir konkretūs socialinės politikos instrumentai.

    Geriausias pragyvenimo kainų balansas

    Reitingo sudarytojai atskirai vertino ir pragyvenimo kainų balansą, skaičiuodami perkamąją galią, būsto paskolų naštą kaip pajamų dalį, nuomos ir atlyginimo santykį bei maitinimosi mieste kainas. Pirmą vietą šioje kategorijoje užėmė Saudo Arabija, o Europoje aukščiausiai įvertinta Norvegija, kuri bendroje įskaitoje išliko tarp lyderių.

    Į šios kategorijos dešimtuką taip pat pateko Danija, Liuksemburgas ir Airija, tačiau sudarytojai pabrėžia, kad pragyvenimo kainų balansas nereiškia vien pigumo. Kai kuriose šalyse geresnį rezultatą lemia santykinai didesni atlyginimai, o ne mažesnės kainos, todėl galutinė nauda priklauso nuo žmogaus profesijos ir šeimos situacijos.

    Specialistai planuojantiems persikėlimą pataria prieš priimant sprendimą pasidomėti ne tik reitingais, bet ir konkrečiais darbo rinkos poreikiais, sveikatos draudimo apimtimi, būsto pasiūla bei integracijos priemonėmis. Reitingai padeda susidaryti krypties vaizdą, tačiau sėkmingą persikėlimą dažniausiai lemia detalus pasirengimas.

  • Standard Chartered perima „Zodia Custody“ kriptoturto saugojimą: ką tai reiškia banko strategijai

    Standard Chartered perima „Zodia Custody“ kriptoturto saugojimą: ką tai reiškia banko strategijai

    Bankas Standard Chartered planuoja perimti savo kontroliuojamos bendrovės „Zodia Custody“ kriptoturto saugojimo veiklą ir ją integruoti į banko vidinę skaitmeninio turto infrastruktūrą. Apie tai pranešta, remiantis „Bloomberg“ cituojamu banko pareiškimu.

    Teigiama, kad banko pateiktas neįpareigojantis pasiūlymas buvo priimtas ir kitų „Zodia Custody“ akcininkų bei obligacijų turėtojų. Sandorio vertė neatskleidžiama, tačiau pats žingsnis rodo siekį sumažinti dubliuojamas funkcijas ir sutelkti kriptoturto paslaugas viename valdymo centre.

    „Zodia Custody“ po sandorio užbaigimo turėtų ir toliau veikti kaip atskira programinės įrangos paslauga, orientuota į institucinius klientus. Praktikoje tai gali reikšti, kad bankas tiesiogiai valdys saugojimo operacijas, o „Zodia Custody“ išlaikys technologinę platformą bei komercinį produktą.

    Šis sprendimas siejamas su platesne Standard Chartered kryptimi plėsti reguliuojamas kriptoturto paslaugas, ypač Europoje. Bankas anksčiau buvo užsitikrinęs licenciją Liuksemburge, leidžiančią teikti kriptoturto saugojimo paslaugas pagal MiCA taisykles, o vėliau pristatė ir savo prekės ženklo saugojimo padalinį.

    Tokia raida dažnai reiškia konsolidaciją: kai didelis bankas sukuria vidinę, licencijuotą infrastruktūrą, jam tampa paprasčiau suvienodinti rizikos kontrolę, atitikties procesus ir klientų aptarnavimą, nei palaikyti dvi paralelines sistemas. Instituciniams investuotojams svarbiausia paprastai būna aiškus atsakomybės modelis, reguliavimo laikymasis ir veiklos tęstinumas.

    Kriptoturto saugojimo rinka pastaraisiais metais juda link didesnio reguliuojamų žaidėjų svorio, nes bankai ir licencijuotos finansų institucijos gali pasiūlyti griežtesnius atitikties standartus. Dėl to sandoris gali būti vertinamas kaip bandymas sustiprinti banko pozicijas tarp institucinių klientų, kuriems svarbus patikimas ir reguliuojamas kriptoturto saugojimas.

  • Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Europos atlyginimų žemėlapis: kur per metus uždirba virš 100 000 eurų, o kur – mažiau nei 30 000

    Vidutiniai atlyginimai Europoje 2025 metais išsiskyrė itin ryškiai: nuo mažiau nei 20 000 eurų per metus iki daugiau nei 100 000 eurų. Tačiau įvertinus perkamąją galią skirtumai sumažėja, nors atotrūkis tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių išlieka didelis.

    Tokias išvadas pateikia EBPO ataskaita „Taxing Wages 2026“, kurioje lyginami metiniai bruto vidutiniai darbo užmokesčiai 27 Europos valstybėse. Į šį sąrašą patenka 22 Europos Sąjungos šalys, o skaičiai atspindi atrinktus ekonomikos sektorius ir viso etato darbuotojus.

    Kas Europoje moka daugiausia?

    Didžiausią metinį bruto vidutinį atlyginimą, pagal EBPO pateiktus duomenis, fiksuoja Šveicarija – 107 487 eurai. Tai vienintelė šalis Europoje, kur vidutinis metinis atlygis peržengia 100 000 eurų ribą.

    Antroje vietoje rikiuojasi Islandija su 85 950 eurų, o tarp Europos Sąjungos valstybių pirmauja Liuksemburgas – 77 844 eurai. Į pirmąjį penketą taip pat patenka Danija (71 961 euras) ir Nyderlandai (69 028 eurai), netoli jų – Norvegija (68 420 eurų).

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų lyderiauja Vokietija, kur vidutinis metinis bruto atlyginimas siekia 66 700 eurų, o Jungtinėje Karalystėje – 65 340 eurų. Prancūzijoje rodiklis sudaro 45 964 eurus, Italijoje – 36 594 eurus, Ispanijoje – 32 678 eurus.

    Kur ES atlyginimai mažiausi?

    Mažiausias metinis bruto vidutinis atlyginimas Europos Sąjungoje fiksuojamas Slovakijoje – 19 590 eurų. Iš viso devynios ES šalys EBPO lentelėje nesiekia 30 000 eurų metinės ribos.

    Žemiau 25 000 eurų taip pat patenka Vengrija (21 257 eurai), Latvija (21 321 euras), Čekija (23 685 eurai), Portugalija (24 254 eurai) ir Lenkija (24 490 eurų). Estija (25 603 eurai), Graikija (26 563 eurai) ir Lietuva (28 474 eurai) viršija 25 000 eurų, bet lieka žemiau 30 000 eurų.

    Nominaliais skaičiais lentelės viršuje dominuoja Šiaurės ir Vakarų Europa, o Pietų ir Rytų Europos valstybės dažniau telkiasi žemiau. Vis dėlto vien tik nominalūs atlyginimai neatskleidžia, kiek realiai galima įpirkti vietos rinkoje.

    Ką pakeičia perkamoji galia?

    Vertinant perkamąją galią, atlyginimų skirtumai tarp šalių sumažėja, nes atsižvelgiama į kainų lygio skirtumus. Tam naudojamas perkamosios galios paritetas, padedantis palyginti realią atlygio vertę skirtingose ekonomikose.

    Pagal perkamosios galios paritetą Šveicarija išlieka pirmoje vietoje, o Vokietija šokteli gerokai aukščiau nei nominalioje rikiuotėje. Tuo metu Islandijos pozicija silpnėja, nes aukštas kainų lygis sumažina realią atlyginimų perkamąją galią.

    Ekspertai akcentuoja, kad atlyginimų skirtumus Europoje paprastai lemia produktyvumo lygis ir ekonomikos struktūra, darbo rinkos institucijos bei kolektyvinės derybos, taip pat pragyvenimo kaštai. Dėl to net panašius nominalius atlyginimus turinčiose šalyse realus gyvenimo lygis gali skirtis.

    Svarbu ir tai, kad EBPO pateikiami skaičiai yra bruto, todėl „į rankas“ gaunama suma gali smarkiai kisti dėl skirtingų gyventojų pajamų mokesčių ir socialinių įmokų. Dėl šios priežasties net ir aukštą vidutinį bruto atlyginimą turinčiose valstybėse neto pajamos nebūtinai auga tokiu pačiu tempu.

  • Europos turtų žemėlapis pribloškia: kur suaugusieji turtingiausi, o kur skurdžiausi?

    Europos turtų žemėlapis pribloškia: kur suaugusieji turtingiausi, o kur skurdžiausi?

    Europa dalijasi į dvi stovyklas

    Europoje ryškėja didžiulė turto nelygybė: vienose šalyse suaugusieji sukaupia kelis kartus daugiau turto nei kitose. Tai lemia ne tik atlyginimai, bet ir būsto nuosavybė, skolos, paveldėjimas bei finansų rinkų išsivystymas.

    Vertinant suaugusiojo grynąjį turtą, skaičiuojama viso turimo turto vertė atėmus įsipareigojimus. Į šį rodiklį įeina finansinis turtas ir realus turtas, dažniausiai būstas, o skolos iš bendros sumos atimamos.

    Vidurkiai: nuo Turkijos iki Šveicarijos

    Remiantis UBS Global Wealth Report 2025 ir papildomais duomenimis, 2024 metais vidutinis suaugusiojo turtas 31 Europos šalyje svyravo itin plačiai. Mažiausias jis fiksuotas Turkijoje ir siekė 29 923 eurus, o didžiausias Šveicarijoje – 634 584 eurus.

    Europos Sąjungoje skirtumai kiek mažesni, bet vis tiek dideli: nuo 44 568 eurų Rumunijoje iki 523 591 euro Liuksemburge. Daugiau nei 500 000 eurų vidurkį peržengė tik Šveicarija ir Liuksemburgas, trečioje vietoje – Danija su 444 898 eurais.

    Tarp šalių, kur vidutinis turtas viršija 300 000 eurų, minimi Nyderlandai, Norvegija, Belgija, Jungtinė Karalystė ir Švedija. Didžiųjų Europos ekonomikų penketuke pagal šį rodiklį pirmauja Jungtinė Karalystė, o mažiausią vidurkį iš jų turi Italija – 198 321 eurą.

    Daugiau nei trečdalis šalių nesiekia 100 000

    Daugiau nei trečdalyje Europos šalių vidutinis suaugusiojo turtas nesiekia 100 000 eurų. Į šią grupę patenka Latvija, Čekija, Kroatija, Estija, Lietuva, Slovakija, Lenkija, Vengrija, Bulgarija, Rumunija ir Turkija.

    Lietuvoje vidutinis suaugusiojo turtas vertinamas 63 189 eurais, o tai išryškina bendrą regiono tendenciją: Rytų Europoje sukaupto turto lygis dažniausiai mažesnis. Tam įtakos turi istoriniai turto kaupimo skirtumai, vėlesnė kapitalo rinkų raida ir mažesnė finansinio turto dalis namų ūkių balansuose.

    Kodėl mediana atskleidžia kitą realybę?

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad vidurkis ir mediana gali nupiešti visiškai skirtingą vaizdą. Mediana rodo vidurinę reikšmę turto pasiskirstyme, todėl dažnai geriau atspindi tipinio gyventojo padėtį, nes jos mažiau nepaveikia labai turtingų asmenų sukauptos sumos.

    „Vidutiniai rodikliai dažnai yra iškreipiami į viršų nedidelės dalies asmenų, turinčių neproporcingai didelį turtą, o medianos rodikliai leidžia tiksliau suprasti turto lygį pasiskirstymo viduryje“, – teigiama ataskaitoje.

    Skirtumas gali būti įspūdingas: Šveicarijoje vidutinis suaugusiojo turtas siekia 634 584 eurus, tačiau medianinis – 168 374 eurus. Visoje Europoje medianinis turtas svyruoja nuo 7 765 eurų Turkijoje iki 365 244 eurų Liuksemburge.

    ES ribose medianos amplitudė taip pat plati – nuo 22 257 eurų Lenkijoje iki 365 244 eurų Liuksemburge. Pagal medianą aukštai rikiuojasi Belgija, Danija, Šveicarija ir Jungtinė Karalystė, o tarp didžiųjų ekonomikų žemiausią medianą turi Vokietija – 69 949 eurus.

    Vakarai ir Šiaurė lenkia Rytus

    Duomenys rodo aiškų Vakarų ir Šiaurės Europos pranašumą, o Rytų Europos šalys dažniausiai atsiduria sąrašo apačioje. Lyderių pozicijas stiprina finansų centrai, aukštesnės pajamos, didesnės investicijos ir ilgesnė turto kaupimo tradicija.

    Skirtumai tarp turtingiausių ir skurdžiausių šalių pagal vidutinį turtą Europoje viršija 20 kartų, o ES – daugiau nei 10 kartų. Pagal medianą bendrai skirtumai dažnai atrodo kiek mažesni, tačiau kraštutinėse reikšmėse atotrūkis išlieka labai ryškus.

    Svarbu atskirti ir kitą dimensiją – turto pasiskirstymą šalies viduje. Net ir turtingose valstybėse vidurkį gali kilstelėti siauras labai turtingų asmenų sluoksnis, todėl realų daugumos namų ūkių pajėgumą geriau parodo mediana.