CP v2

Tag: Liuksemburgas

  • „Expedia“ duomenys: rudenį Europoje viešbučiai dažnai pinga, o dėmesys krypsta į mažiau žinomas vietas

    „Expedia“ duomenys: rudenį Europoje viešbučiai dažnai pinga, o dėmesys krypsta į mažiau žinomas vietas

    Kainos po sezono keičiasi nevienodai

    Vasaros piko kelionių sezonui slūgstant, tikėtis automatiškai pigesnių atostogų rudenį ne visada pagrįsta. Nauji „Expedia“ duomenys rodo, kad dalyje krypčių viešbučių kainos po vasaros išlieka aukštos, tačiau kitur jos pastebimai krenta.

    Analizėje akcentuojama, kad Jungtinėje Karalystėje bendras vaizdas išsiskiria: kai kuriuose miestuose rudenį nakvynė kainuoja daugiau nei vasarą. Tuo metu už JK ribų viešbučių tarifai dažniau mažėja, o Europos kryptys tampa patrauklesnės keliaujantiems su ribotu biudžetu.

    Kur rudenį galima sutaupyti

    „Expedia“ vertinimu, už JK ribų viešbučių kainos rudenį vidutiniškai mažėja apie 7 proc. Tai reiškia, kad keliautojams, planuojantiems trumpas atostogas ar savaitgalio išvykas, ruduo vis dar gali būti vienas geriausių laikotarpių ieškoti geresnio kainos ir kokybės santykio.

    Ryškesni kainų kritimai fiksuojami pietų Europos kurortuose, kurie vasarą tradiciškai būna brangiausi. Pavyzdžiui, Portugalijos Algarvėje, įskaitant Albufeirą ir Faro, taip pat Graikijos salose, tokiose kaip Mikonas ir Kosas, „Expedia“ duomenimis, viešbučių kainos rudenį gali būti iki 30 proc. mažesnės nei vasaros piko metu.

    Panaši tendencija minima ir kai kuriuose Ispanijos bei Turkijos miestuose: Benidormas, Alikantė ir Stambulas rudenį dažnai tampa pigesni, ypač lapkritį. Tokį pokytį lemia mažesnė paklausa pasibaigus mokyklų atostogoms ir karščiausiam sezonui, o dalis apgyvendinimo įstaigų kainas koreguoja siekdamos išlaikyti užimtumą.

    „Svarbu ne tik kur, bet ir kada keliaujate“, – sakė „Expedia“ kelionių ekspertė ir atstovė Melanie Fish.

    „Tarptautinės viešnagės per „Expedia“ vidutiniškai lapkritį būna apie 10 proc. pigesnės nei vasarą, todėl tai gali būti palankiausias metas ieškantiems geriausių pasiūlymų“, – teigė ji.

    Augantis susidomėjimas mažiau žinomomis kryptimis

    Be kainų dinamikos, „Expedia“ fiksuoja ir kitą ryškią tendenciją: keliautojai rudenį vis dažniau renkasi ne pačias akivaizdžiausias kryptis. Tai siejama ir su noru išvengti masinio turizmo, ir su praktišku motyvu, nes mažiau populiariose vietose rudenį lengviau rasti prieinamesnę nakvynę.

    Sudarydama populiariausių rudenio krypčių sąrašą, „Expedia“ lygino paieškas „Expedia.co.uk“ platformoje: 2026 metų balandžio 13 dieną–liepos 12 dieną atliktas paieškas kelionėms 2026 metų rugsėjo 1 dieną–lapkričio 30 dieną su tuo pačiu laikotarpiu 2025 metais. Rezultatai rodo, kad tarp sparčiausiai populiarėjančių krypčių dominuoja Europa.

    Pirmoje vietoje atsidūrė Liuksemburgas, kurį, „Expedia“ vertinimu, ypač aktyviai ėmė svarstyti britų keliautojai: susidomėjimas šia kryptimi išaugo 470 proc. Toliau sąraše minimi Prancūzijos miestai Strasbūras ir Ansi, Italijos Kortina d’Ampecas, taip pat Balkanuose esantys Sarandė Albanijoje ir Budva Juodkalnijoje bei Slovėnijos sostinė Liubliana.

    Kelionių rinkoje tai atspindi platesnę tendenciją: dalis žmonių renkasi mažesnius miestus ir neperkaitusias kryptis, kur rudenį išlieka pakankamai geras oras, o turistų srautai ir kainos būna mažesni. Tokie pasirinkimai dažnai leidžia suderinti ramesnį poilsį, patogesnę logistiką ir lankstesnį biudžetą.

  • Milijono eurų būstas Europoje: paaiškėjo, kokios algos reikia ir kur tai įmanoma

    Milijono eurų būstas Europoje: paaiškėjo, kokios algos reikia ir kur tai įmanoma

    By&nbspServet Yanatma
    Published on •Updated

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    A third of the average gross salary is not enough to cover the monthly mortgage of almost €3,600 for a €1 million home anywhere in the EU. Luxembourg comes closest, although buyers still need 1.6 times the average salary.

    A €1 million home may be an ordinary flat in central Paris or a luxury villa near Sofia. But wherever buyers look, they need an income far above the national average to afford one.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    So how much would they need to earn?

    Euronews Business calculated the salary needed using a typical mortgage scenario: a 20% deposit, a fixed interest rate of 3.5% and a 30-year repayment term. It also assumed that buyers would spend no more than 33% of their gross income on the mortgage.

    That means a deposit of €200,000 and a mortgage of €800,000.

    The calculation does not include property taxes, insurance, transaction costs or other fees, and actual lending conditions vary between countries and borrowers.

    The monthly payment is almost €3,600

    Under these assumptions, the annual mortgage payment would be €43,108. This equals €3,592 a month.

    Since 33% of gross income is set aside for mortgage payments, the buyer would need an annual gross income of €130,631. That is €10,886 a month.

    Income levels differ significantly across Europe. This income may be easier to reach in some countries than others. The burden can also vary within a country.

    The calculations in this article are based on Eurostat’s 2025 gross earnings figures for a full-time single worker without children earning 100% of the average wage. Since two incomes make a €1 million home more attainable and couples are likely to be interested, the calculations also show how the burden changes for a couple in which both partners earn the average salary.

    Related

    Buyers in Bulgaria need nearly eight times the average salary

    The number of average salaries needed to afford a €1 million home varies widely across Europe. Within the EU, the gap between the lowest and highest figures is almost fivefold.

    Average workers in Bulgaria are in the most challenging position, while those in Luxembourg come closest to being able to afford the mortgage. In Bulgaria, a single person with no children earning 100% of the average salary would need an income equivalent to 7.8 average salaries. In Luxembourg, this figure is below two, at 1.6.

    The number of average salaries needed ranges from two to three in Denmark (2.1), Ireland (2.3), Belgium (2.4), Austria (2.5), the Netherlands (2.6), Germany (2.7), Finland (2.8) and Sweden (2.8).

    Average workers in these countries come closest to being able to afford a million-euro home.

    Among the EU’s ‘Big Four’ economies, Germany has the best position at 2.7 average salaries, compared with 3.1 in France, 4.0 in Spain and 4.1 in Italy.

    The figure also stays below four in Slovenia (3.7) and Malta (3.9).

    Ten EU countries need more than five salaries

    To afford a million-euro home, an income equivalent to more than five average salaries would be necessary in ten EU countries. Greece (7.2) closely follows Bulgaria (7.8), giving it the second-highest requirement in the EU.

    Hungary (6.7), Slovakia (6.3) and Poland (5.8) complete the top five.

    Romania (5.8), Latvia (5.7), Czechia (5.2), Portugal (5.2) and Croatia (5.2) also require more than five average salaries. Estonia sits at exactly 5.0, taking the total to eleven countries requiring the equivalent of five salaries or more.

    Two average earners qualify only in Luxembourg

    For a couple in which both partners earn the average salary, the affordability ratio is halved because the calculation is based on their combined income. In Luxembourg, the required income is equivalent to 0.8 times the couple’s combined gross earnings, meaning two average earners would fall within the assumed 33% mortgage limit.

    Denmark comes close, with the required income equivalent to 1.05 times a two-earner couple’s combined salary. Ireland and Belgium both have a ratio of about 1.2, meaning that even the combined salaries of two average earners would not be enough. Under the assumptions used here, however, Luxembourg is the only EU country where two average earners would meet the affordability threshold.

    In Bulgaria, a couple earning average salaries would still need an income equivalent to almost four times their combined earnings, still making the home very difficult to afford.

    Related

    How much are the average salaries?

    Average annual gross earnings vary widely across Europe as of 2025 according to Eurostat. For a single person with no children, average gross monthly salaries, calculated by dividing the annual figure by 12, range from €1,398 in Bulgaria to €6,713 in Luxembourg.

    Average gross monthly earnings also exceed €4,000 in Denmark (€5,300), Ireland (€4,708), Belgium (€4,630), Austria (€4,306) and the Netherlands (€4,167).

    In contrast, the average salary is below €2,000 in seven countries. This is far from covering the €3,592 monthly mortgage payment. Besides Bulgaria, they are Greece (€1,510), Hungary (€1,625), Slovakia (€1,734), Poland (€1,862), Romania (€1,885) and Latvia (€1,904).

    Gap between the salary and mortgage

    Since the calculation assumes that only 33% of the salary can go towards the mortgage, one average salary is not enough in any EU country for a single person.

    In Bulgaria, this leaves a deficit of €3,131. This is the gap between the €3,592 mortgage payment and €461, or 33% of the salary.

    In Luxembourg, the shortfall is €1,377, as 33% of the gross salary is €2,215.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more

  • Liuksemburgas siekia NATO gynybos banko būstinės: kaip veiktų nauja paskolų schema Ukrainai ir sąjungininkams

    Liuksemburgo valdžia siekia, kad būsimo NATO iniciatyva kuriamo Gynybos, saugumo ir atsparumo banko būstinė įsikurtų šios šalies sostinėje. Idėja gimė liepos pradžioje, kai dalis NATO valstybių kartu su Ukraina paskelbė ketinančios steigti komercinę finansų instituciją gynybos projektams remti.

    Pagal pirminį sumanymą bankas turėtų pritraukti kapitalą ir teikti paskolas NATO narėms bei Ukrainai. Lėšos būtų nukreipiamos į ginkluotės įsigijimą, kariuomenių modernizavimą ir vadinamuosius dvejopos paskirties projektus, kurie naudingi ir civiliniams, ir kariniams poreikiams.

    Kas jau prisijungė prie iniciatyvos

    Bendrą ketinimą kurti banką viešai paskelbė Albanija, Belgija, Kanada, Graikija, Liuksemburgas, Latvija, Rumunija, Turkija ir Ukraina. Ši grupė tikisi, kad prie iniciatyvos vėliau prisijungs ir daugiau NATO valstybių, tarp jų minima ir Lenkija.

    Kol kas neatskleista, kokia būtų banko kapitalo struktūra, kokias teises valdysenoje turėtų atskiros šalys ir kokie konkretūs finansiniai instrumentai būtų siūlomi. Tai reiškia, kad projektas dar yra derybų stadijoje, o sprendimai dėl rizikos pasidalijimo ir garantijų mechanizmų bus esminiai vertinant realų banko pajėgumą.

    Kodėl Liuksemburgas nori būstinės

    Liuksemburgas argumentuoja turintis stiprų finansų sektorių ir tarptautinių institucijų ekosistemą, todėl esą logiška naują banką įkurdinti būtent čia. Šalis taip pat sieja būsimą projektą su galimomis sinergijomis su Europos investicijų banku ir NATO pirkimų bei paramos struktūromis.

    „Europos banko įkūrimas Liuksemburge atitinka komplementarumo logiką, remiantis veikiančia finansų ekosistema ir jau esančiomis Europos bei sąjungininkų institucijomis“, – sakė Liuksemburgo gynybos ministrė Yuriko Backes.

    Koks galimas privataus kapitalo vaidmuo

    Pagal aptariamus principus prie banko veiklos galėtų prisidėti ir privatūs finansų investuotojai. Jų vaidmuo būtų papildomas, daugiausia per garantijas, rizikos pasidalijimą ar kitus instrumentus, kurie leistų didinti finansavimo apimtis nepaverčiant banko vien tik biudžetiniu fondu.

    Vis dėlto strateginiai sprendimai, kaip numatoma, liktų banko valdymo organų ir viešųjų akcininkų rankose. Nuo to, kiek valstybių ryšis tapti steigėjomis ir kiek kapitalo bus realiai sutelkta, priklausys, ar naujas bankas taps reikšmingu įrankiu NATO gynybos pramonės finansavimui ir Ukrainos ilgalaikei paramai.

  • Europos turto žemėlapis nustebins: Šveicarija pirmauja, o JAV krenta vidurkių kovoje

    Europos turto žemėlapis nustebins: Šveicarija pirmauja, o JAV krenta vidurkių kovoje

    UBS Global Wealth Report 2026 duomenys rodo ryškius asmeninio turto skirtumus tarp regionų: JAV sukaupia apie 38,1 proc. viso asmeninio turto šalyse, kurios ataskaitoje sudaro daugiau nei 92 proc. pasaulio turto. Vakarų Europa lieka antra su 21,9 proc., o Rytų Europa sudaro tik 3,3 proc.

    Vertinant pagal turto sumą vienam suaugusiajam, Europa dažnai atrodo stipriai, nes net 18 iš 30 turtingiausių ekonomikų pagal vidutinį turtą vienam suaugusiajam yra europinės. Dar įspūdingesnis vaizdas pagal medianą: į trisdešimtuką patenka 19 Europos rinkų.

    Kur daugiausia turto vienam suaugusiajam

    2025 metų pabaigos skaičiavimu, pagal vidutinį turtą vienam suaugusiajam pirmauja Šveicarija, kur rodiklis siekia apie 777 506 eurus. Antroje vietoje yra JAV su maždaug 594 651 euru, o turtingiausia Europos Sąjungos šalis šiame pjūvyje yra Liuksemburgas su 559 170 eurų.

    Į dešimtuką taip pat patenka Honkongas, Australija ir Singapūras, kurių vidurkis viršija 450 000 eurų. Europoje aukštai rikiuojasi Danija, Norvegija ir Nyderlandai, o Belgijos ir Švedijos rodikliai taip pat peržengia 300 000 eurų ribą.

    Didžiosios Europos ekonomikos: skirtumas nedidelis

    Tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų vidutinio turto vienam suaugusiajam atotrūkis nėra milžiniškas, nors vietos reitinge skiriasi. Aukščiausiai iš jų yra Vokietija, kur vidurkis siekia apie 296 023 eurus, o žemiausiai yra Italija su 238 653 eurais.

    Prancūzija pagal šį rodiklį seka su 291 536 eurais, Ispanija turi apie 261 689 eurus, o Jungtinė Karalystė apie 250 071 eurą. Į Europos trisdešimtuką taip pat patenka Airija, Austrija, Suomija, Portugalija, Malta ir Graikija, tačiau jų vidurkiai gerokai mažesni.

    Kodėl mediana pakeičia vaizdą

    Mediana parodo, kiek turto turi vidurinis suaugęs žmogus, todėl mažiau iškreipiama itin turtingų žmonių. Pagal medianinį turtą pirmauja Liuksemburgas su maždaug 336 498 eurais, o Belgija pakyla į antrą vietą su 236 712 eurų.

    Tarp lyderių išlieka Australija, Naujoji Zelandija ir Honkongas, o iš Europos į dešimtuką patenka Danija, Šveicarija ir Norvegija. Šis pjūvis ypač svarbus aiškinantis, ar šalyje turtas labiau paskirstytas plačiajai visuomenei, ar koncentruotas viršūnėje.

    Įdomiausia, kad tarp penkių didžiausių Europos ekonomikų mediana apverčia reitingą: Italija turi didžiausią medianinį turtą vienam suaugusiajam, apie 111 881 eurą. Tuo metu Vokietija išsiskiria itin žemu medianiniu rodikliu, apie 45 679 eurus, ir atsiduria sąrašo apačioje.

    Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Ispanija pagal medianą yra gerokai arčiau Italijos. Tokie skirtumai paprastai rodo skirtingą turto pasiskirstymą, būsto nuosavybės struktūrą, pensijų bei finansinio turto kaupimo modelius.

    Didžiausias kontrastas matomas JAV: pagal vidutinį turtą ši šalis yra antra, tačiau pagal medianą nukrenta beveik į sąrašo apačią, iki maždaug 58 927 eurų. Tai aiškinama tuo, kad itin didelė turto dalis sutelkta aukščiausiame sluoksnyje, todėl vidurkis išauga, o mediana lieka gerokai mažesnė.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad mediana dažnai geriau apibūdina vidurinės klasės finansinę realybę, tačiau net ir ji neatskleidžia perkamosios galios. Kitaip tariant, toks pats turto dydis skirtingose šalyse gali reikšti nevienodą gyvenimo lygį dėl kainų ir paslaugų prieinamumo.

    Regioniniu pjūviu JAV vidutinis turtas vienam suaugusiajam yra aiškiai didžiausias, o Vakarų Europa atsilieka daugiau nei perpus. Vakarų Europoje vidurkis siekia apie 287 884 eurus, kai Rytų Europoje jis sumažėja iki maždaug 53 055 eurų, atskleisdamas ilgalaikę turto ir pajamų konvergencijos problemą žemyne.

  • Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Europos įmonių skolų reitingas šokiruoja: lyderė lenkia BVP 2,5 karto – kodėl taip yra?

    Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad įmonių skola Europos Sąjungoje labai skiriasi, o didžiausi skaičiai fiksuojami ne ten, kur dažniausiai tikimasi. Skaičiuojama ne valdžios, o ne finansų įmonių skola, lyginama su šalies bendruoju vidaus produktu.

    2025 metų pabaigoje ES įmonių skola siekė 70,1 proc. BVP, o euro zonoje buvo kiek didesnė – 71,6 proc. Abu rodikliai priartėjo prie žemiausių lygių per beveik du dešimtmečius, nes nominalus ekonomikos augimas daug kur aplenkė skolinimosi tempą.

    Ką tiksliai skaičiuoja Eurostatas

    Rodiklis apima ne finansų įmonių skolas bankams ir skolos vertybinius popierius, pavyzdžiui, įmonių obligacijas. Bankų, draudikų ir kitų finansų institucijų įsipareigojimai į šią statistiką neįtraukiami.

    Siekiant išvengti dvigubo skaičiavimo, išmetamos paskolos tarp tos pačios šalies įmonių. Tačiau tarpvalstybinis skolinimas tos pačios tarptautinės grupės viduje lieka statistikoje, ir tai ypač stipriai didina rodiklius finansų centruose.

    Kodėl svarbi 85 proc. riba

    Europos Komisija 85 proc. BVP ribą naudoja kaip orientyrą Makroekonominių disbalansų procedūroje. Šis „įspėjimo slenkstis“ atsirado po pasaulinės finansų krizės ir euro zonos skolų krizės, kai išryškėjo privataus sektoriaus per didelio įsiskolinimo rizikos.

    Ribos peržengimas automatiškai nereiškia artėjančios krizės ar sankcijų. Dažniau tai signalas Komisijai įvertinti, ar aukšti skaičiai kyla iš realių pažeidžiamumų, ar iš struktūrinių ir statistinių ypatumų.

    Kas ES viršija įspėjimo slenkstį

    Eurostato skaičiavimais, septyniose ES valstybėse įmonių skola viršija 85 proc. BVP. Tarp jų yra Belgija (90,6 proc.) ir Prancūzija (91,6 proc.), taip pat Nyderlandai (106,3 proc.), Kipras (107,3 proc.), Švedija (108,6 proc.) ir Danija (115,4 proc.).

    Aiški išimtis – Liuksemburgas, kur įmonių skola siekia 251,1 proc. BVP. Tai daugiau nei du su puse karto viršija šalies metinę ekonomikos apimtį ir yra didžiausias rodiklis visoje ES.

    Kodėl viršuje – maži finansų centrai

    Keturi iš penkių aukščiausių rodiklių tenka palyginti mažoms ekonomikoms, kurios veikia kaip tarptautiniai finansų ir holdingų centrai: Liuksemburgui, Nyderlandams, Kiprui ir Belgijai. Tokiose šalyse registruojamos tūkstančiai specialios paskirties ar grupės finansavimo įmonių, kurios realios veiklos vietos ekonomikoje turi mažai, bet jų skola statistikoje priskiriama ne finansų įmonėms.

    Dėl to skaičiai dažnai labiau atspindi, kur tarptautinės korporacijos susidėlioja vidinį finansavimą ir investicijų srautus, o ne tai, kiek realiai skolinasi vietos gamyba, prekyba ar paslaugos. Ne veltui kai kurių šalių centriniai bankai skelbia alternatyvius vertinimus, bandydami atskirti vidaus įmonių įsiskolinimą nuo tarptautinių finansavimo struktūrų.

    Kur skola laikoma tikra rizika

    Ne visur aukštas rodiklis yra statistinis efektas. Prancūzija šiame kontekste dažnai minima kaip didelė ekonomika, kur aukštesnė įmonių skola labiau siejama su realiais makrofinansiniais iššūkiais, o ne vien su tarptautinių grupių apskaita.

    Švedijoje didelė skolos dalis koncentruota komercinio nekilnojamojo turto sektoriuje, kuris ypač išaugo itin žemų palūkanų laikotarpiu. Po 2022 metų palūkanų šuolio būtent šis segmentas daugelyje Europos šalių tapo jautresnis refinansavimo rizikai ir finansavimo kainai.

    Įdomiausia – reitingo apačioje

    Priešingą vaizdą rodo Italija ir Graikija: nors jų viešoji skola ES yra viena didžiausių, įmonių įsiskolinimas išlieka palyginti mažas. 2025 metų pabaigoje Graikijos įmonių skola siekė 58,6 proc. BVP, o Italijos – 55,1 proc., abiem atvejais žemiau ES vidurkio.

    Tai pabrėžia pagrindinę šių duomenų žinutę: įmonių skolos reitingas ne visada sutampa su viešųjų finansų problemomis. Dažnai jis pasakoja apie skirtingus ekonomikos modelius, kapitalo rinkų gylį ir tai, kokį vaidmenį valstybė atlieka kaip tarptautinių įmonių finansavimo platforma.

    Žvelgiant į bendrą vaizdą, Europos įmonių skolos statistika yra ir perspėjimo indikatorius, ir veidrodis, rodantis finansų globalizaciją. Norint suprasti realias rizikas, vien „proc. nuo BVP“ neužtenka – būtina įvertinti, kas tiksliai skolinosi, kam ir kokiu tikslu.

  • Gynybos Pasaulio bankas? NATO šalių idėja žada 120 mlrd. eurų, bet trūksta sunkiasvorių

    Gynybos Pasaulio bankas? NATO šalių idėja žada 120 mlrd. eurų, bet trūksta sunkiasvorių

    Devynios NATO ir partnerės šalys susitarė kurti naują daugiašalę finansų instituciją, skirtą Vakarų gynybos stiprinimui, tačiau didžiųjų Europos ekonomikų atsargumas kelia klausimą, kiek realios galios ji turės. Iniciatyva pristatyta kaip bandymas užpildyti spragą tarp augančių gynybos planų ir praktinio jų finansavimo.

    Kanados ministras pirmininkas Markas Carney per NATO viršūnių susitikimą Ankaroje paskelbė, kad steigėjomis tampa Kanada, Albanija, Belgija, Graikija, Latvija, Liuksemburgas, Rumunija, Turkija ir Ukraina. Šios valstybės iki planuojamo starto 2027 metais turės parengti banko veiklos taisykles, kapitalo struktūrą ir skolinimo principus.

    Numatoma, kad institucija vadinsis Defence, Security and Resilience Bank ir bus įsikūrusi Kanadoje, o europinis centras planuojamas Liuksemburge. Idėja kilo 2024 metais, kai ją pasiūlė buvusių NATO patarėjų, aukšto rango kariškių ir bankininkų grupė, argumentuodama, jog gynybos pramonei reikia ilgalaikio ir pigesnio kapitalo.

    Pigesnis finansavimas brangiam persiginklavimui

    Projektas sutampa su NATO diskusijomis dėl ilgalaikio gynybos finansavimo didinimo, nes didesni biudžetai savaime neišsprendžia tiekimo grandinių problemų. Net ir plečiantis užsakymams, ypač mažesniems tiekėjams bei vidutinėms įmonėms sudėtinga gauti palankias paskolas, o dalis komercinių bankų gynybos sektorių vis dar vertina kaip jautresnį reputaciniu požiūriu.

    Kuriamas bankas siektų veikti pagal vystymo bankų logiką: sujungus narių kapitalą ir siekiant aukščiausio kredito reitingo, institucija galėtų pigiau skolintis tarptautinėse rinkose. Šias sąlygas planuojama perkelti į paskolas ir garantijas, taip mažinant gynybos projektų finansavimo kainą.

    Skelbiama, kad tikslas būtų mobilizuoti iki maždaug 120 mlrd. eurų gynybos projektams, įskaitant gamybos pajėgumų plėtrą ir atsargų didinimą. Prie iniciatyvos paramos jau prisideda ir dalis didžiųjų komercinių bankų, kurie mato galimybę dalintis rizika per garantijų mechanizmus.

    Didžiųjų Europos valstybių pauzė

    Didžiausias klausimas kol kas lieka steigėjų sudėtis: tarp pasirašiusiųjų nėra didžiųjų Europos karinių ir ekonominių sunkiasvorių, o iš G7 prisijungė tik Kanada. Analitikų vertinimu, tai gali riboti banko kapitalo bazę ir jo galimybes sparčiai užauginti skolinimo apimtis.

    „Tai pradžia, tačiau akivaizdu, kad iniciatoriai tikėjosi didesnių Europos žaidėjų paramos“, – sakė Royal United Services Institute analitikas Linus Terhorst.

    Vokietija diskusijose dalyvauja stebėtojos teisėmis, o Kanada nurodo, kad pokalbiai su potencialiais partneriais tęsiasi, tarp jų minima ir Pietų Korėja. Vis dėlto praktinis banko svoris priklausys nuo to, ar prie jo prisijungs daugiau kapitalo galinčių įnešti šalių, ir ar bus suderintos taisyklės su kitais gynybos finansavimo instrumentais.

    Konkurencija ar papildymas?

    Vienas iš veiksnių, kodėl dalis didžiųjų valstybių neskuba, yra lygiagrečios iniciatyvos. Jungtinė Karalystė kartu su Nyderlandais, Suomija ir Lenkija vysto atskirą Multilateral Defence Mechanism projektą, orientuotą labiau į bendrus pirkimus ir atsargų kaupimą, o ne į klasikinį bankinį skolinimą.

    „Daugiašalis gynybos mechanizmas leis mums bendrai pirkti ir kaupti įrangą už balanso ribų, užtikrinant geresnę vertę mokesčių mokėtojams“, – sakė Jungtinės Karalystės iždo kanclerė Rachel Reeves.

    Londonas viešai pabrėžia, kad abi schemos gali veikti greta, o Kanados siūlomas bankas galėtų tapti svarbiu kanalu mažesnėms tiekimo grandinės įmonėms. Tačiau kol kas neaišku, ar besidauginančios struktūros nesukels fragmentacijos ir ar valstybės pasirinks vieną kelią, ar bandys derinti kelis finansavimo modelius vienu metu.

    Jeigu bankui pavyktų įsitvirtinti, jis galėtų tapti papildomu ramsčiu šalia nacionalinių biudžetų, suteikdamas ilgesnio termino paskolas ir garantijas, kurios ypač svarbios plėtojant gamybą ir didinant pajėgumus. Tačiau galutinį rezultatą lems ne tik politinė valia, bet ir tai, ar prie iniciatyvos prisijungs didžiausios Europos ekonomikos, galinčios suteikti jai realų mastą.

  • Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jaunų europiečių turtas šokiruoja: viena šalis triuškina kitas, Lietuva – aukštai sąraše

    Jauni europiečiai susiduria su vis brangstančiu būstu, aukštomis nuomos kainomis ir išaugusiomis kasdienėmis išlaidomis, todėl santaupų ir turto kaupimas iki 35 metų daugeliui tampa sunkiai pasiekiamas. Vis dėlto Europos duomenys rodo milžiniškus skirtumus tarp šalių: kai kur jaunų žmonių turtas jau siekia šešiaženkles sumas, kitur jis išlieka simbolinis.

    Europos Centrinio Banko namų ūkių finansų ir vartojimo tyrimas rodo, kad euro zonoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 24 600 eurų. Tai sudaro apie 18 proc. bendros populiacijos medianinio grynojo turto, kuris įvertintas 140 100 eurų.

    Grynasis turtas skaičiuojamas kaip turto vertė atėmus įsipareigojimus, todėl jį smarkiai veikia būsto nuosavybė ir paskolos. Jaunų žmonių atveju šis rodiklis dažnai labiau atspindi galimybes patekti į būsto rinką ir šeimos paramą, o ne vien atlyginimą ar taupymo įpročius.

    Kur jaunimas turtingiausias?

    Tarp 22 valstybių, apie kurias pateikiami palyginami duomenys, medianinis 16–34 metų grynasis turtas svyruoja nuo 5 700 eurų Suomijoje iki 257 500 eurų Maltoje. Išskyrus Maltą, daugiau nei 100 000 eurų ribą peržengia tik Liuksemburgas, kur jaunų žmonių medianinis turtas siekia 135 000 eurų.

    Belgija rikiuojasi iškart po lyderių ir priartėja prie šešiaženklės ribos su maždaug 97 200 eurų. Toliau seka Kroatija, kur jauno amžiaus grupės medianinis grynasis turtas siekia apie 82 000 eurų.

    „Jaunų suaugusiųjų turto skirtumai ypač iškalbingi, nes 16–34 metų žmonės paprastai dar neturėjo daug laiko sukaupti reikšmingo turto vien iš savo darbo pajamų“, – sakė Miuncheno Liudviko Maksimiliano universiteto profesorius Fabian Pfeffer.

    Lietuva išsiskiria regione

    ECB tyrimas rodo, kad Lietuvoje 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 59 600 eurų. Panašūs ar kiek didesni rodikliai fiksuojami Estijoje ir Čekijoje, o Slovakijoje jaunų žmonių medianinis turtas dar aukštesnis – 74 600 eurų.

    Šie skaičiai stebina todėl, kad dalyje Vidurio ir Rytų Europos šalių pajamos vis dar atsilieka nuo ES vidurkio, tačiau turto rodikliai jaunimo grupėje yra palyginti aukšti. Tai dažnai siejama su didesniu būsto nuosavybės paplitimu, ankstesniu įsitraukimu į būsto rinką, šeimos parama ar turto perdavimu tarp kartų.

    „Šiame amžiuje didelis privatus turtas dažnai nėra vien asmeninės sėkmės istorija. Tai taip pat šeimos ir institucijų istorija“, – sakė Fabian Pfeffer.

    Kodėl italai lenkia vokiečius?

    Tarp keturių didžiausių ES ekonomikų turtingiausi 16–34 metų gyventojai yra Italijoje, kur medianinis grynasis turtas siekia 53 500 eurų. Prancūzijoje jis įvertintas 27 700 eurų, Ispanijoje – 23 700 eurų, o Vokietijoje jaunimo medianinis grynasis turtas tėra 17 600 eurų.

    Tai reiškia, kad jaunų italų grynasis turtas yra maždaug tris kartus didesnis nei jų bendraamžių Vokietijoje. Ekspertai tokį atotrūkį dažnai aiškina skirtingu būsto nuosavybės modeliu, nuomos rinkos dydžiu, kredito prieinamumu ir šeimos paramos tradicijomis.

    Anot F. Pfeffer, lūžio taškas jaunų žmonių turto struktūroje dažnai yra pirmasis nuosavas būstas. Tačiau tam paprastai reikia ne tik disciplinos ir pastovaus taupymo, bet ir prieinamo kredito, stabilaus darbo, įkandamų kainų bei dažnai tėvų pagalbos pradiniam įnašui arba tiesioginio turto perdavimo.

    Apačioje – Suomija ir Graikija

    Žemiausi rodikliai fiksuojami Suomijoje, kur 16–34 metų gyventojų medianinis grynasis turtas siekia 5 700 eurų, ir Graikijoje – 9 900 eurų. Žemiau už Vokietiją taip pat rikiuojasi Austrija su 13 400 eurų ir Latvija su 16 900 eurų.

    Kitose šalyse vaizdas margas: Airijoje jaunimo medianinis grynasis turtas siekia 23 900 eurų, Portugalijoje – 36 200 eurų, Vengrijoje – 36 300 eurų, Nyderlanduose – 40 900 eurų. Skirtumai rodo, kad vien pajamų lygis ne visada paaiškina turto rodiklius, ypač kai svarbiausias jaunų žmonių turtas yra būstas.

    Ekspertai pabrėžia, kad turto nelygybė atsikartoja anksčiau nei įprastai manoma: ne tik paveldėjimo momentu vėlesniame amžiuje, bet ir tada, kai jaunuoliai pradeda savarankišką gyvenimą, studijuoja, kuria šeimas ar bando įsigyti būstą. Tai reiškia, kad sprendimai dėl būsto politikos, kreditavimo taisyklių ir socialinės paramos gali turėti ilgalaikį poveikį visos kartos finansinei padėčiai.

  • Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Kur Europoje brangiausia gyventi: „Eurostat“ duomenys atskleidė kainų rekordus ir dugną

    Vienodas prekių ir paslaugų krepšelis Europoje gali kainuoti kelis kartus skirtingai, rodo naujausi Eurostat kainų lygio indeksai. Šie rodikliai lygina, kiek kainuoja kasdienės prekės ir paslaugos kiekvienoje šalyje, palyginti su Europos Sąjungos vidurkiu.

    Jei ES vidutiniškai toks krepšelis kainuoja 100 eurų, kainų lygio indeksas parodo, kiek apytikriai jis kainuotų konkrečioje valstybėje. Skaičiavimai remiasi metinėmis nacionalinėmis vidutinėmis kainomis, apimančiomis daugiau nei 2 000 prekių ir paslaugų.

    Tarptautiniams palyginimams dažnai naudojamas faktinis individualus vartojimas, į kurį įtraukiamos ne tik namų ūkių išlaidos, bet ir valstybės finansuojamos paslaugos, pavyzdžiui, sveikatos apsauga ir švietimas. Dėl to toks matas laikomas geriau atspindinčiu realų vartojimą nei vien tik namų ūkių galutinio vartojimo išlaidos.

    Brangiausios ir pigiausios šalys

    Eurostat duomenys rodo ryškų kainų atotrūkį net ir ES viduje. Tarp Bendrijos valstybių aukščiausios kainos fiksuojamos Liuksemburge, o žemiausios – Rumunijoje, todėl kainų skirtumas siekia apie 2,5 karto.

    Į palyginimą įtraukus ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis bei ES kandidates, skirtumai dar labiau išryškėja. Brangiausia šioje platesnėje grupėje yra Islandija, o pigiausia – Šiaurės Makedonija, todėl atotrūkis išsiplečia iki maždaug 3,7 karto.

    Bendra tendencija išlieka stabili: Vakarų ir Šiaurės Europa paprastai yra brangesnė, o Vidurio ir Rytų Europa – pigesnė. Tačiau vien kainų lygis dar neatsako į klausimą, kur gyventi lengviausia, nes neįvertina pajamų.

    Kodėl kainos skiriasi?

    Ekonomistai pabrėžia, kad kainų lygį stipriai veikia darbo užmokestis ir produktyvumas. Kuo našesnė ekonomika, tuo didesni atlyginimai, o tai tiesiogiai atsispindi vietoje vartojamų paslaugų kainose, pavyzdžiui, kirpyklose, restoranuose, odontologijoje, nuomoje ar vaikų priežiūroje.

    Vietos sąnaudos svarbios ir prekėms, kurios atrodo lengvai importuojamos. Net ir prekybos centruose esančių produktų kainą didina vietiniai komponentai: patalpų nuoma, darbuotojų atlyginimai, logistika ir paskirstymas.

    Kainų skirtumus taip pat lemia atstumas, rinkos dydis, konkurencija, reguliavimas, prekių platinimo grandinės ir mokesčiai, įskaitant pridėtinės vertės mokestį. Dėl šių priežasčių identiški produktai skirtingose šalyse nebūtinai kainuoja vienodai, net jei jie priklauso tam pačiam prekės ženklui.

    Kainos be pajamų neparodo realybės

    Ekspertai pažymi, kad kainų lygį būtina vertinti kartu su atlyginimais ir disponuojamosiomis pajamomis, geriausia perkamosios galios terminais. Brangi šalis nebūtinai reiškia prastesnį pragyvenimą, jei atlyginimai kompensuoja kainų lygį.

    Dėl to, vertinant gyvenimo kokybę ir įperkamumą, svarbu ne vien tai, kiek kainuoja krepšelis, bet ir tai, ką už vietinį atlyginimą galima įsigyti vietos rinkoje. Praktikoje tai paaiškina, kodėl kai kurios labai brangios šalys gyventojams gali būti gana įperkamos, o pigesnėse valstybėse kainos vis tiek gali jaustis sunkiai pakeliamos.

    Lietuva, pagal kainų lygio indeksus, patenka tarp šalių, kurių kainos yra žemiau ES vidurkio. Vis dėlto galutinį įperkamumą lemia ne tik kainos, bet ir darbo užmokestis, mokesčių sistema bei tai, kaip sparčiai auga pajamos, palyginti su kasdienių prekių ir paslaugų brangimu.

  • Skaitmeninės ambasados kyla Europoje: kaip valstybės perkelia kritinius duomenis už savo sienų

    Skaitmeninės ambasados kyla Europoje: kaip valstybės perkelia kritinius duomenis už savo sienų

    Kas yra skaitmeninė ambasada?

    Skaitmeninė ambasada – tai užsienio valstybėje įrengta itin saugi duomenų saugykla, kurioje laikomi kritiniai valdžios registrai ir sistemos. Modelis paremtas idėja, kad dalis valstybės skaitmeninės infrastruktūros gali veikti už šalies ribų, bet išlikti jos kontroliuojama.

    Praktiškai tai panašu į valstybės „atsarginę kopiją“: gyventojų registrai, teisės aktų bazės, nuosavybės duomenys ir kitos kertinės sistemos laikomos taip, kad krizės atveju valstybė galėtų greitai atkurti veiklą.

    Tokios saugyklos kuriamos atsižvelgiant į kibernetinių atakų, sabotažo, ryšių kabelių pažeidimų ar karinių veiksmų riziką. Skaitmeninės ambasados koncepcija pastaraisiais metais tapo aktualesnė ir dėl augančio duomenų suverenumo klausimo.

    Estijos pavyzdys ir kodėl jis suveikė

    Vienas ryškiausių pavyzdžių Europoje – Estija, kuri kritinių valstybės duomenų saugojimą yra perkėlusi į Liuksemburge esantį itin saugų duomenų centrą. Šis sprendimas gimė ne iš teorinių diskusijų, o iš praktinės patirties, kai Estija ne kartą susidūrė su priešiškomis kibernetinėmis kampanijomis.

    Skaitmeninės ambasados logika tokia: jei vietinė infrastruktūra būtų sutrikdyta ar fiziškai pažeista, valstybė turėtų galimybę atkurti svarbiausias paslaugas iš saugios aplinkos. Tai apima tiek archyvines, tiek dalį veikiančių paslaugų, kurios gali būti naudojamos veiklos tęstinumui užtikrinti.

    „Po 2022 metais prasidėjusio plataus masto karo Ukrainoje visi suprato, kad duomenis reikia saugoti taip, lyg krizė būtų realus scenarijus“, – sakė Estijos skaitmeninės ambasados iniciatyvai vadovaujantis pareigūnas Allanas Allmere.

    Kodėl šalys renkasi Liuksemburgą ir ką keičia karas

    Liuksemburgas tapo viena patraukliausių vietų tokioms saugykloms dėl politinio stabilumo, aukšto ryšio infrastruktūros lygio ir valstybės vaidmens užtikrinant duomenų centrų saugumą. Tai leidžia šalims ieškoti patikimo partnerio, kai norima sumažinti rizikas, susijusias su fizine teritorija.

    Rusijos karas prieš Ukrainą papildomai išryškino, kad duomenų centrai gali tapti strateginiais taikiniais, o ryšio sutrikimai gali turėti tiesioginę įtaką valstybės valdymui. Dėl to vis dažniau persvarstomos taisyklės, kurios anksčiau griežtai reikalavo valdžios duomenis laikyti tik šalies viduje.

    Ukraina, reaguodama į karo realijas, koregavo požiūrį į valdžios informacijos laikymą ir leido dalį neslaptų sistemų perkelti į saugesnes vietas už šalies ribų. Tokia kryptis vertinama kaip vienas greitesnių būdų sumažinti katastrofinių sutrikimų tikimybę.

    Debesija, suverenumas ir DI bumas

    Skaitmeninių ambasadų tema glaudžiai susijusi ir su priklausomybe nuo privačių debesijos tiekėjų, ypač kai kalbama apie jautrias valstybines sistemas. Kai kurios šalys svarsto, ar dvišaliai susitarimai dėl skaitmeninių ambasadų gali suteikti daugiau kontrolės nei standartinės komercinės debesijos paslaugos.

    Kartu auga ir skaičiavimo pajėgumų bei duomenų saugojimo poreikis, kurį skatina DI plėtra. Valstybėms, neturinčioms pakankamai žemės, energijos ar kapitalo didelio masto infrastruktūrai, atsiranda pagunda dalį šių poreikių spręsti per partnerystes už savo teritorijos ribų.

    Pastaruoju metu tarptautiniu lygiu vis daugiau dėmesio skiriama taisyklėms, kurios apibrėžtų prieigos teises, jurisdikciją, privatumo apsaugą, duomenų atskleidimą ir ginčų sprendimą. Tai signalizuoja, kad skaitmeninės ambasados iš nišinės idėjos virsta realiu valstybės atsparumo planavimo instrumentu.

  • Paaiškėjo geriausios šalys persikelti 2026-aisiais: lyderė Europoje, bet ne visiems tiks

    Paaiškėjo geriausios šalys persikelti 2026-aisiais: lyderė Europoje, bet ne visiems tiks

    Tarptautinių perlaidų bendrovė „Remitly“ paskelbė 2026 metų Immigration Index, kuriame įvertino 82 šalis pagal 34 rodiklius – nuo pragyvenimo kainų ir būsto iki saugumo, sveikatos apsaugos, atlyginimų, švietimo ir gyvenimo kokybės. Reitingas skirtas padėti planuojantiems emigraciją, tačiau ekspertai primena, kad vieno universalaus pasirinkimo nėra.

    2026 metų bendroje įskaitoje pirmą vietą užėmė Šveicarija, kuri 2025 metais buvo antroje pozicijoje. Vertinime aukštai įvertintos jos pajamos, sveikatos priežiūros prieinamumas, saugumas, taip pat infrastruktūros kokybė ir tarptautinei bendruomenei palankesnė aplinka.

    „Šveicarija išsiskiria išskirtiniu uždarbio potencialu, tvirta sveikatos apsauga ir aukštais saugumo standartais“, – teigiama „Remitly“ reitingo aprašyme.

    Antroje vietoje liko Islandija, kuri pernai buvo pirmoji. Sudarytojai pabrėžė aukštus saugumo rodiklius, aplinkos kokybę ir gerą pajamų bei gyvenimo sąnaudų santykį, tačiau reitinge jai pakenkė ribota tarptautinių mokyklų pasiūla.

    Trečią vietą užėmė Liuksemburgas, ketvirtą – Australija, o penketuką užbaigė Vokietija. Vokietija įvertinta kaip patikimas pasirinkimas ieškantiems karjeros galimybių didžiausioje Europos ekonomikoje, kur darbo teisė ir socialinės garantijos dažnai laikomos vienomis stipresnių regione.

    Kurios šalys pateko į dešimtuką

    Į 2026 metų geriausių šalių persikelti dešimtuką, be pirmojo penketuko, pateko Airija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Danija, Norvegija ir Ispanija. Reitingas apima ir ne tik ekonominius kriterijus, bet ir platesnį gyvenimo kokybės foną, todėl aukštos vietos nebūtinai reiškia mažesnes kasdienes išlaidas.

    Planuojantiems persikraustymą praktikoje svarbu įvertinti ir migracijos taisykles, leidimų dirbti išdavimo terminus, kalbos barjerą bei mokesčių aplinką. Skirtingai nei turistinė kelionė, ilgalaikis persikėlimas dažnai atsiremia į būsto prieinamumą, darželio ar mokyklos vietas ir sveikatos draudimo sąlygas.

    Šeimoms palankiausios kryptys

    Atskirame šeimoms palankiausių šalių vertinime pirmą vietą užėmė Ispanija. Čia vertinta švietimo sistema, motinystės ir tėvystės atostogų sąlygos, vaikų priežiūros kaštai ir tarptautinių mokyklų pasiūla, todėl rezultatai labiau atspindi kasdienius šeimos logistikos sprendimus.

    „Stipri socialinė infrastruktūra ir gyvenimo kokybė daro Ispaniją vis patrauklesniu pasirinkimu šeimoms, ieškančioms stabilumo užsienyje“, – sakė „Remitly“ Europos vadovė Eva Borislavova.

    Į šeimoms palankiausių šalių dešimtuką Europoje taip pat pateko Jungtinė Karalystė, Islandija ir Kroatija, o likusios vietos atiteko Azijos ir Artimųjų Rytų valstybėms. Tai parodo, kad šeimos sprendimus lemia ne vien regionas, bet ir konkretūs socialinės politikos instrumentai.

    Geriausias pragyvenimo kainų balansas

    Reitingo sudarytojai atskirai vertino ir pragyvenimo kainų balansą, skaičiuodami perkamąją galią, būsto paskolų naštą kaip pajamų dalį, nuomos ir atlyginimo santykį bei maitinimosi mieste kainas. Pirmą vietą šioje kategorijoje užėmė Saudo Arabija, o Europoje aukščiausiai įvertinta Norvegija, kuri bendroje įskaitoje išliko tarp lyderių.

    Į šios kategorijos dešimtuką taip pat pateko Danija, Liuksemburgas ir Airija, tačiau sudarytojai pabrėžia, kad pragyvenimo kainų balansas nereiškia vien pigumo. Kai kuriose šalyse geresnį rezultatą lemia santykinai didesni atlyginimai, o ne mažesnės kainos, todėl galutinė nauda priklauso nuo žmogaus profesijos ir šeimos situacijos.

    Specialistai planuojantiems persikėlimą pataria prieš priimant sprendimą pasidomėti ne tik reitingais, bet ir konkrečiais darbo rinkos poreikiais, sveikatos draudimo apimtimi, būsto pasiūla bei integracijos priemonėmis. Reitingai padeda susidaryti krypties vaizdą, tačiau sėkmingą persikėlimą dažniausiai lemia detalus pasirengimas.