CP v2

Tag: Lombardija

  • Lombardijoje atgaivintas Leonardo keltas: 500 metų be variklio, o dabar gelbsti nuo spūsčių

    Lombardijoje atgaivintas Leonardo keltas: 500 metų be variklio, o dabar gelbsti nuo spūsčių

    500 metų veikiantis keltas

    Lombardijoje, Addos upėje, jau daugiau nei 500 metų abu krantus jungia vadinamasis Leonardo keltas – Renesanso laikų laivas be variklio, siejamas su Leonardo da Vinci vardu. Jis plaukia naudodamas vien upės srovę ir iki šiol laikomas paskutiniu veikiančiu tokio tipo pavyzdžiu regione.

    Šiandien keltas kursuoja tarp Imbersago (Lecco provincija) ir Villa d’Adda (Bergamo pusė). Ilgą laiką jis buvo labiau turistinė įdomybė, tačiau pastarosiomis savaitėmis tapo ir realia kasdienio susisiekimo alternatyva.

    Kodėl jis vadinamas Leonardo?

    Nors pavadinimas sufleruoja išradimą, istorikai pabrėžia, kad pats Leonardo da Vinci tokio kelto neišrado: panašūs grandininiai keltai Šiaurės Italijoje buvo paplitę dar XV amžiuje. Vis dėlto Leonardo šis sprendimas taip sudomino, kad jis jį įamžino savo piešiniuose ir tyrinėjo veikimo principą.

    Vietos istorikai teigia, kad Leonardo galėjo prisidėti prie Imbersago prieplaukos ar kelto infrastruktūros sprendinių, kai analizavo, kaip toks laivas manevruoja srovėje. Per šimtmečius keltą valdė įvairios kilmingos giminės, o vėliau jo priežiūra perėjo Imbersago savivaldybei.

    Iki XIX amžiaus pabaigos Addoje veikė keli tokie keltai, tačiau tiltams palaipsniui perimant susisiekimo funkciją, dauguma jų išnyko. Imbersago keltas išliko kaip vienintelė veikianti grandininio kelto tradicija šioje atkarpoje.

    Tilto remontas sugrąžino į kasdienybę

    Keltas naują aktualumą įgijo, kai vienas pagrindinių tiltų apylinkėse buvo uždarytas rekonstrukcijai, kuri, kaip skelbiama, turėtų tęstis iki 2027 metų. Dėl to srautas nukrypo į kitus pervažiavimus, o prie artimiausio tilto pradėjo formuotis ilgos spūstys.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad piko metu eilės gali nusidriekti kelis kilometrus, o per parą pro alternatyvius maršrutus pravažiuoja tūkstančiai transporto priemonių. Keltas, anksčiau dažniau plukdęs savaitgalio lankytojus, pradėjo dirbti ir darbo dienomis, tapdamas būdu sutaupyti laiko.

    „Dabar tai greičiausias pasirinkimas, bet svarbiausia – maloniausias, nes suteikia kelias minutes ramybės“, – sakė vietos gyventojas Gianpaolo Graffagnino.

    Kaip keltas juda be kuro?

    Kelto konstrukcija iš pirmo žvilgsnio paprasta, tačiau veikimo principas tikslus: medinė platforma pritvirtinta prie per upę įtempto plieninio lyno. Operatorius valdo kelto padėtį srovės atžvilgiu, pasukdamas jį kampu taip, kad vandens jėga stumtų laivą į pasirinktą krantą.

    Tokiu būdu keltas juda be degalų ir be variklio, o visas „variklis“ yra pati upė. Dėl šios priežasties jis dažnai minimas kaip tvaraus transporto pavyzdys, nors jo reali talpa ir pralaidumas yra riboti, o paslauga priklauso nuo oro sąlygų.

    Praktikoje perplaukimas trunka apie 5 minutes, o keltas gali gabenti pėsčiuosius, dviratininkus, motociklus ir automobilius. Esant stipresniam vėjui ar nepalankioms sąlygoms, reisai gali būti stabdomi saugumo sumetimais.

    Paslaugą užtikrina vietos savanoriai, tarp kurių yra studentų, pensininkų ir Imbersago meras. Jie pabrėžia, kad keltas grįžo prie savo pirminės paskirties – ne tik kaip istorinis objektas, bet ir kaip kasdienis ryšys tarp dviejų bendruomenių skirtinguose upės krantuose.

  • Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Val di Mello Italijoje: kodėl šį slėnį Lombardijoje vadina „lombardiškais Maldyvais“

    Kur yra Val di Mello

    Val di Mello slėnis yra šiaurinėje Italijoje, Lombardijoje, Val Masino apylinkėse netoli Sondrio. Tai Rėtinės Alpės, garsėjančios šviesiomis granito uolomis ir itin skaidriu kalnų vandeniu.

    Kelionių giduose šis slėnis dažnai minimas kaip „lombardiški Maldyvai“, nes saulėtą dieną vanduo čia įgauna ryškų turkio atspalvį. Spalvą sustiprina šviesus akmenuotas dugnas ir ledynų maitinamų upelių švara.

    Kas sukuria „Maldyvų“ efektą

    Didžiausia Val di Mello traukos dalis yra vandens sistema: per slėnį teka skaidrus upelis, formuojantis natūralius baseinus ir mažus ežerėlius. Viena žinomiausių vietų yra Laghetto di Mello, kur vandens paviršiuje atsispindi kalnai ir granito sienos.

    Slėnio reljefą suformavo ledynai, todėl čia aiškiai matomas gana lygus slėnio dugnas, masyvios uolų sienos ir iš šoninių tarpeklių krintantys kriokliai. Būtent šis derinys sukuria įspūdį, kad Alpėse atsirado tropikams būdingos spalvos.

    Kaip suplanuoti apsilankymą

    Val di Mello laikomas lengvai pasiekiamu: pagrindinis maršrutas slėniu daug kur yra beveik lygus ir tinkamas ramiam pasivaikščiojimui. Dažniausiai žygis pradedamas San Martino vietovėje, o kelionė pirmyn iki vaizdingiausių ruožų gali trukti apie 2 valandas.

    Takai veda ir platesniu keliu, ir miškingomis atkarpomis, todėl slėnis tinka tiek šeimoms, tiek keliautojams be rimtos kalnų patirties. Norintiems daugiau iššūkių regione yra ir sudėtingesnių maršrutų, tačiau jiems jau prireikia geresnio pasirengimo ir tinkamos avalynės.

    Nuo 2009 metais Val di Mello turi gamtos rezervato statusą ir yra laikomas didžiausia saugoma teritorija Lombardijoje. Apsaugos tikslas yra išsaugoti kraštovaizdį, ekosistemas ir laukinę gyvūniją, todėl lankytojams svarbu laikytis pažymėtų takų ir vietos taisyklių.

    Slėnyje galima sutikti kalnų ožkų, elnių, švilpikų, erelių ir kitų plėšriųjų paukščių. Nors vieta sparčiai populiarėja socialiniuose tinkluose, ji dažnai pristatoma kaip alternatyva masinio turizmo maršrutams, ieškantiems daugiau tylos.

    Geriausias metas keliauti dažniausiai siejamas su vėlyvu pavasariu ir vasara, kai vandens lygis būna aukštesnis, o kriokliai įspūdingesni. Tuo metu turkio spalva paprastai atrodo ryškiausiai, tačiau pravartu įvertinti ir tai, kad populiariausiais savaitgaliais gali būti daugiau lankytojų.