Kiekvieną rudenį milijardai paukščių migruoja į pietus, orientuodamiesi pagal upes, pakrantes ir vandens telkinių atspindžius. Šis signalas gamtoje ilgai reiškė poilsio vietą ir maisto šaltinį, tačiau kraštovaizdyje atsirado naujas „veidrodis“.
Dideli saulės parkai iš oro gali priminti ežerą, nes tamsus, lygus paviršius atspindi dangų panašiu kampu kaip vanduo. Dėl to dalis migruojančių paukščių leidžiasi ten, kur tikisi rasti vandenį, bet randa stiklą, metalą ir aptvertą teritoriją.
Šis reiškinys siejamas su poliarizuotos šviesos tarša, kai atspindžiai klaidina gyvūnų orientaciją. Tyrėjai tokį paukščių elgsenos pokytį įvardija kaip vadinamąjį ežero efektą, kai dirbtinės dangos imituoja vandens telkinius ir nukreipia paukščius nuo įprastų maršrutų.
Klaidinantis nusileidimas migruojančiam paukščiui nėra smulkmena, ypač ilguose maršrutuose ir prastomis oro sąlygomis. Papildomas manevras ir pakilimas kainuoja energijos atsargas, o praradus tinkamą poilsio vietą didėja išsekimo ir žūties rizika.
Saulės energetikos plėtra pastaraisiais metais vyko itin sparčiai, ypač dėl gamybos masto ir pigusių modulių. Vis dėlto sparčiai augant infrastruktūrai, vis dažniau keliami klausimai ne vien apie elektros kainą ar tinklų pajėgumus, bet ir apie poveikį ekosistemoms bei migracijos koridoriams.
Pramonė šiuo metu susiduria ir su ekonominiais iššūkiais: modulių kainos pasaulinėje rinkoje krito, o konkurencija padidino spaudimą gamintojams mažinti sąnaudas. Viena ryškiausių sektoriaus bendrovių, Kinijos „Longi Green Energy Technology“, buvo priversta mažinti darbuotojų skaičių, reaguodama į perteklių ir kainų kritimą.
Specialistai pabrėžia, kad dalį neigiamo poveikio galima sumažinti dar projektavimo etape. Tarp siūlomų sprendimų minimos dangos ir nano dangos, mažinančios poliarizuotą atspindį, taip pat saulės parkų įrengimas ir priežiūra, paliekant natūralios augmenijos juostas bei gyvūnų judėjimo koridorius.
Kai kur jau taikomi ir praktiniai sprendimai: išsaugomi vietiniai augalai, paliekami natūralūs lietaus vandens nuvedimo keliai, o tvorose suprojektuojamos angos smulkesnei faunai. Tokia praktika rodo, kad saulės parkai gali būti derinami su biologinės įvairovės apsauga, jei poveikis vertinamas ne formaliai, o realiai.
Ekspertai akcentuoja, kad energijos transformacija neišvengiamai keičia kraštovaizdį, todėl svarbiausia tampa kokybė: kur ir kaip statoma. Kuo daugiau saulės parkų atsiras migracijos keliuose, tuo aktualesnis bus reikalavimas mažinti atspindžių efektą ir projektuoti infrastruktūrą taip, kad ji netaptų spąstais laukinei gamtai.