CP v2

Tag: Lvivo sritis

  • Po 5 mėnesių paieškų netoli Lvivo sugautas savanos katės hibridas: įspėjo elgtis atsargiai

    Netoli Lvivo, Čiškių kaime, po beveik penkis mėnesius trukusių paieškų pavyko surasti ir sugauti neįprastą augintinį – savanos veislės katės hibridą vardu Savažas.

    Kaip rašo ZAXID.NET, gyvūnas dar birželio 6 dieną pabėgo Jamnicos kaime Ivano Frankivsko srityje, kai ištrūko nuo pavadėlio. Apie sėkmingą paieškos pabaigą feisbuke pranešė katės savininkė, prisistatanti „Stefa Kosmetyka“.

    Savažas – savanos F1, t. y. pirmos kartos hibridas, išveistas sukryžminus laukinį afrikinį servalą ir naminę katę. Dėl tokios kilmės gyvūnas gali elgtis labiau kaip laukinis: šnypšti, rodyti dantis, neprisileisti žmonių.

    Dėl šios priežasties paieškų metu žmonių buvo prašoma nebandyti katės gaudyti patiems, o pastebėjus – informuoti šeimininkę ir stebėti, kuria kryptimi ji juda.

    Kur katė buvo pastebėta paieškų metu

    Savininkė dar dingimo dieną paskelbė apie paiešką ir pažadėjo 100 JAV dolerių atlygį tam, kas padės sugrąžinti augintinį.

    Istorija greitai išplito socialiniuose tinkluose. Rugpjūčio 10 dieną žmonės pranešė katę matę Halyče, tačiau tuomet jos sugauti nepavyko.

    Vėliau, rugsėjį, gyvūnas jau buvo pastebėtas Lvivo srityje – pranešta, kad jis judėjo tarp Zvenyhorodo, Šolomyjos ir Vydnykų kaimų. Socialiniuose tinkluose taip pat pasirodė žinučių apie katės pasirodymą Berežanuose, Hajų ir Vynnykų apylinkėse.

    Nors šeimininkai ne kartą vyko į vietas, kur augintinis buvo matytas, beveik penkis mėnesius jo sugrąžinti nepavyko. Galiausiai katė pastebėta prie Čiškių kaimo – ir šį kartą paieškos baigėsi sėkmingai.

    Kas padėjo sugauti Savažą

    Savininkė viešai dėkojo vietos gyventojams Aleksandrui ir jo mamai Irynai, kurie prisidėjo prie paieškų ir padėjo katę pagauti.

    Pasak moters, Aleksandras buvo pirmasis, pastebėjęs Savažą Lvivo srityje, o vėliau nuolat įsitraukė į paiešką: vyko į pranešimų vietas, perstatinėjo gaudykles, palikdavo maisto ir padėdavo pervežti reikalingą įrangą.

    Taip pat, anot įrašo, prie gyvūno gelbėjimo prisidėjo Lvivo srities gelbėtojai.

    Ką svarbu žinoti apie savanos F1 veislę

    Savanos F1 – pirmos kartos hibridas, kurio protėviai yra laukinis afrikinis servalas ir naminė katė. Ši veislė buvo išvesta ir registruota Jungtinėse Amerikos Valstijose.

    Tokioms katėms būdingi laukinių kačių bruožai – didesnis kūnas, ilgesnės galūnės, dėmėtas kailis. Kartu jos gali būti prisirišusios prie šeimininkų, o kartais elgesiu priminti šunis.

    Tekste pabrėžiama, kad savanos yra labai aktyvios ir pasižymi gebėjimu šokti aukštai bei toli. Vis dėlto, net ir auginamos namuose, pirmos kartos savanos gali išlaikyti nemažai laukinių protėvių elgesio ypatybių.

  • Mįslingas juodasis gandras su GPS siųstuvu netoli Lenkijos sienos: mokslininkai tikrina, ar tai Oniks

    Lvivo srityje, Konivo kaime, užfiksuotas juodasis gandras su kojos žiedu ir ant nugaros pritvirtintu sekimo įrenginiu. Paukštį maždaug 9–10 kilometrų nuo Ukrainos ir Lenkijos sienos rugsėjo 19 dieną nufotografavo ir nufilmavo vietos gyventoja.

    Įrašuose matyti, kad paukštis stovi atviroje vietoje netoli sodybų, o vėliau juda kaimo keliuku. Ant nugaros esantis įrenginys primena ornitologinį GPS siųstuvą su saulės baterija, o toks „kuprinės“ tipo tvirtinimas dažnai naudojamas migruojančių paukščių stebėsenai.

    Vietos stebėtojai bandė įskaityti žiedo numerį, tačiau dėl vaizdo kokybės simboliai kol kas nėra aiškūs. Vis dėlto preliminariai minimas variantas 16A2 arba 18A2, o būtent 16A2 paskatino ieškoti galimo sutapimo su Lenkijoje vykdomu tyrimu.

    Pagal viešai skelbiamą stebėsenos kroniką, toks žiedas siejamas su jaunu juoduoju gandru, vardu Oniks, kilusiu iš lizdo, kurį stebi Lenkijos mokslininkai. Šiame projekte daliai jauniklių pritvirtinami siųstuvai, kad būtų galima tiksliau sekti pirmąją migraciją ir suprasti, kur paukščiai ilsisi bei kokiose vietose jiems kyla didžiausios rizikos.

    Versiją sustiprina ir migracijos duomenys, kuriuos projekto dalyviai sieja su Onikso judėjimu Ukrainoje. Teigiama, kad rugpjūčio pabaigoje jis jau buvo Ukrainos teritorijoje, o rugsėjo pradžioje fiksuotas maitinęsis žuvininkystės tvenkiniuose Lvivo srities regione.

    Vis dėlto galutinai tvirtinti, kad Konive nufilmuotas būtent Oniks, kol kas negalima. Norint patvirtinimo, būtina suderinti tikslią stebėjimo vietą ir laiką su siųstuvo perduodamais duomenimis, taip pat tiksliai identifikuoti žiedo numerį.

    Juodasis gandras yra viena atsargesnių Europos paukščių rūšių, dažniau besilaikanti atokiau nuo žmonių, todėl jo pasirodymas šalia gyvenviečių neretai sukelia susidomėjimą. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie stebėjimai, jei jie patvirtinami, tampa vertingu migracijos maršrutų ir buveinių naudojimo papildymu.

    Lenkijoje vykdomą projektą, su kuriuo siejamas Oniks, įgyvendina Valstybinių miškų regioninė direkcija Lodzėje kartu su Lodzės universitetu. Projekto organizatoriai yra skelbę, kad 2026 metais keli jauni juodieji gandrai buvo sužieduoti ir aprūpinti GPS įrenginiais, siekiant palyginti skirtingų tipų siųstuvus ir išsamiau ištirti paukščių kelią į žiemojimo vietas.

  • Mėlynieji karstiniai šuliniai Ukrainoje neužšąla net žiemą: kur jie yra ir kaip juos pamatyti

    Lvivo srityje, Nacionalinio gamtos parko teritorijoje, tarp bukų miškų slepiasi neįprasti karstiniai vandens telkiniai, vietinių vadinami Mėlynaisiais langais. Jie išsiskiria skaidriu, melsvai turkio atspalvio vandeniu, kurio spalva gali kisti priklausomai nuo saulės, metų laiko ir apšvietimo.

    Šie telkiniai nėra vienas ežeras: tai kelių mažesnių „langų“ grupė. Du telkiniai yra visai greta, o trečiasis – kiek atokiau, todėl vietovė dažnai apžiūrima kaip vienas gamtos objektas.

    Mėlynieji langai yra karstinės kilmės. Tokie telkiniai formuojasi, kai vanduo per ilgą laiką tirpdo karbonatines uolienas, sukuria požemines ertmes ir įgriuvas, o vėliau jos prisipildo vandens.

    Dėl šios sandaros telkiniai neretai apibūdinami kaip savotiški gamtos „šuliniai“. Įvairiuose aprašymuose jie dar minimi kaip turkio ežerėliai ar mėlynoji akis, tačiau esmė ta pati – tai retos, skaidraus vandens karstinės įgriuvos.

    Vanduo į Mėlynuosius langus patenka iš požeminių šaltinių. Būtent nuolatinė šaltinių tėkmė ir palyginti stabili požeminio vandens temperatūra gali lemti, kad net žiemą telkinių paviršius ne visuomet pasidengia ledu.

    Ryškią vandens spalvą aiškina keli veiksniai: uolienų sudėtis, vandens skaidrumas ir tai, kaip šviesa prasiskverbia į gylį. Saulėtą dieną atspalvis paprastai atrodo sodresnis, o apsiniaukus gali prislopti.

    Karstiniai telkiniai yra maždaug už 2 kilometrų nuo Jasenivo kaimo Zoločivo rajone, Lvivo srityje. Vietovė priklauso Voroniakų kalvagūbriui, esančiam Podolės aukštumos šiauriniame pakraštyje.

    Patogiausia telkinius pasiekti pėsčiomis arba dviračiu – nuo kaimo veda miško keliai, o netoliese driekiasi turistiniai maršrutai per Voroniakų kalvagūbrį. Keliaujant verta įvertinti sezoniškumą: po lietaus takai gali būti pažliugę, o pakrančių šlaitai – slidesni.

    Didžiausias ir labiausiai lankomas telkinys, kaip nurodoma vietos aprašymuose, siekia apie 43 metrus ilgio ir 24 metrus pločio, o gylis gali būti iki 14 metrų. Dėl stačių krantų ir nevienodo dugno reljefo prie vandens reikėtų elgtis atsargiai.

    Kadangi tai jautrus gamtos objektas, planuojant išvyką pravartu laikytis „nepalik pėdsako“ principo: neišmindyti pakrančių, nešiukšlinti ir neardyti šaltinių maitinamų įgriuvų. Taip vietovė išliks įspūdinga ir tiems, kurie čia atvyks po jūsų.

  • Panevėžio rajonas vėl siunčia paramą Ukrainai: Radechivą pasiekė 45 generatoriai ir įkrovimo stotelės

    Panevėžio rajono savivaldybė į Ukrainą išsiuntė dar vieną paramos siuntą savo partneriams Lvivo srityje, Radechivo bendruomenei. Šį kartą pagrindinis dėmesys skiriamas civilinei infrastruktūrai ir gyventojų kasdieniams poreikiams, kai dėl karo nuolat sutrinka elektros tiekimas.

    Savivaldybės teigimu, Radechivą jau pasiekė 45 iš Lietuvos atgabenti elektros generatoriai. Šiam pagalbos paketui, kurio vertė siekia beveik 25 000 eurų, vienbalsiai pritarė Panevėžio rajono savivaldybės taryba.

    Paramą lydi ir tiesioginis ryšys su partneriais vietoje. Panevėžio rajono savivaldybės meras Antanas Pocius šiuo metu lankosi Ukrainoje ir Radechivo bendruomenei perduos papildomą siuntos dalį – mobiliąsias įkrovimo stoteles.

    „Kai dėl karo žmonės kasdien lieka be elektros ir šilumos, privalome reaguoti akimirksniu. Šie generatoriai ir įkrovimo stotelės – tai ir parama, ir viso mūsų rajono žmonių palaikymo, bendrystės bei tvirto tikėjimo Ukrainos pergale simbolis. Būsime kartu tiek, kiek reikės“, – sakė Antanas Pocius.

    Panevėžio rajono ir Radechivo savivaldybių bendradarbiavimo sutartis pasirašyta 2023 metais liepos 7 dieną. Nuo tada partneriams Ukrainoje, savivaldybės duomenimis, suteikta pagalbos už beveik 125 000 eurų.

    Per šį laikotarpį Radechivui ne kartą buvo perkami ir siunčiami miegmaišiai, turniketai, generatoriai, kompiuteriai, saulės baterijos bei įkrovimo stotelės. Praėjusiais metais bendruomenei taip pat perduotas mikroautobusas Ford Transit ir autobusas „Temsa Opalin 8“, skirti humanitarinėms reikmėms.

    Pastaraisiais mėnesiais generatoriai ir mobilios įkrovimo priemonės Ukrainoje tampa viena svarbiausių civilinės pagalbos krypčių, nes energetikos infrastruktūra išlieka pažeidžiama, o elektros tiekimo pertrūkiai tiesiogiai veikia šildymą, ryšį, vandens tiekimą ir medicinos paslaugų prieinamumą. Savivaldybė pabrėžia, kad parama bus tęsiama atsižvelgiant į partnerių poreikius ir situaciją vietoje.

  • Stryjaus centre rastas požeminis tunelis iš Austro-Vengrijos laikų: per jį iki šiol teka vanduo

    Ukrainos Lvivo srityje esančiame Stryjaus mieste, remontuojant Nepriklausomybės gatvę istoriniame centre, komunalininkai aptiko įėjimą į požeminį tunelį. Vietos valdžios teigimu, radinys siejamas su Austro-Vengrijos laikotarpiu, o tunelio dugnu kai kur teka švarus vanduo.

    Apie netikėtą atradimą pranešė Stryjaus miesto taryba, pabrėžusi, kad po gatve aptikta ertmė iki šiol išlaikė inžinerinius elementus. Pasak vietos kraštotyrininkų, šioje vietoje prieš daugiau nei šimtą metų tekėjo Mlynovkos upė, per kurią buvo įrengti ir nedideli tiltai.

    „Remonto metu darbininkai atsitiktinai aptiko įėjimą į seną tunelį, kuriuo šiandien vis dar teka vanduo“, – sakė Stryjaus miesto tarybos atstovai.

    Radinys sudomino miesto vicemerą Mychailą Žuravčaką, kuris į Stryjų pakvietė du požemių tyrinėtojus Andrejų Ryštuną ir Vladą Vergaz. Jie yra žinomi dėl detalių Lvivo požemių tyrimų ir požeminės infrastruktūros dokumentavimo.

    Tyrinėtojų teigimu, 1861 metų žemėlapiuose Mlynovkos vaga buvo pažymėta būtent dabartinės Nepriklausomybės gatvės vietoje, o šalia veikė malūnas. Vėliau, plečiantis miestui, vandens kelias buvo nukreiptas ir uždengtas, suformuojant požeminį kanalą, kuris galėjo būti tęsiamas iki tuometinių miesto pakraščių.

    Požemiuose tyrinėtojams pavyko nueiti apie 300 metrų. Tunelis, jų vertinimu, mūrytas iš raudonų plytų, vietomis sustiprintas betonu, o kai kur matyti ir stambūs akmens luitai.

    Skelbiama, kad tunelio aukštis skirtingose vietose nevienodas: dalyje atkarpų galima eiti išsitiesus, kitur tenka judėti pasilenkus ar net klūpant. Konstrukcijos matmenys apibūdinami kaip maždaug 2 metrų aukščio ir apie 1 metro pločio, o gylis nuo kelio dangos siekia maždaug metrą.

    Per dešimtmečius vanduo tunelyje sunešė daug smėlio, todėl pralaidumas galėjo sumažėti. Tyrinėtojai taip pat atkreipė dėmesį į taršos problemą: vienoje atkarpoje, netoli Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios, aptikta daug purvo ir šiukšlių, nes į tunelį, kaip teigiama, patenka dalis aplinkinių namų buitinių nuotekų.

    Pasak tyrinėtojų, tęsti darbus planuojama po to, kai tunelio atkarpos bus išvalytos ir įvertintos saugumo sąlygos. Miesto atstovai kol kas neįvardija, ar požeminis kanalas ateityje galėtų tapti kultūros paveldo objektu ar turistine traukos vieta, tačiau pabrėžia, kad pirmiausia būtina atlikti inžinerinius ir aplinkosauginius vertinimus.