Paderborne rastas unikalus radinys
Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.
Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.
„Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.
Kaip atrodė viduramžių užrašai
Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.
Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.
Kodėl latrina išsaugojo radinį
Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.
Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.
„Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.
Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.
Ką dar rado ir kas bus toliau
Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.
Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.
Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.