Žvelgiant į regimą Saulės paviršių, ramybės ten mažai: karštos plazmos srautai nuolat kyla iš gelmių, vėsta ir grimzta, formuodami konvekcijos ląsteles, prilyginamas milžiniškiems regionams Žemėje. Dabar mokslininkai praneša, kad ši dinamika slepia dar vieną, iki šiol tiesiogiai neužfiksuotą sluoksnį.
Aukščiausios skiriamosios gebos Saulės vaizdus pateikė Havajuose veikiantis Daniel K. Inouye saulės teleskopas, šiuo metu laikomas galingiausiu tokio tipo įrenginiu pasaulyje. Jis leido pamatyti smulkius sūkurius ties magnetinių struktūrų ribomis, kurie ankstesniems instrumentams buvo per maži ir per trumpalaikiai.
Pirmą kartą užfiksuotas reiškinys
Mokslininkų teigimu, užfiksuoti sūkuriai atitinka vadinamąsias Kelvin-Helmholtz nestabilumo struktūras. Tai spiralės ir bangų pavidalo dariniai, susiformuojantys ten, kur greitesnė terpė slysta pro lėtesnę, pavyzdžiui, vandenynų bangose ar tam tikruose debesų sluoksniuose.
Saulėje tokios sąlygos susidaro, kai skirtingu greičiu tekanti plazma susitinka ties magnetinių elementų ribomis. Teorija šį mechanizmą numatė dešimtmečius, tačiau tiesioginių įrodymų Saulės paviršiuje iki šiol trūko.
Netikėta: tai ne reti atvejai
Didžiausias netikėtumas buvo ne pats aptikimas, o mastas. Analizuojant laiko sekas iš magnetiškai aktyvaus regiono paaiškėjo, kad tokie nestabilumai kyla ne pavienėse vietose, o kartojasi labai dažnai, beveik visur, kur tik pavyksta aiškiai matyti magnetinių struktūrų ribas.
„Mus pribloškė, kiek daug smulkių detalių ir dinamiškos veiklos matyti didelės raiškos vaizduose“, – sakė saulės fizikas Davidas Kuridze.
Tyrėjai pabrėžia, kad vien atpažinti panašų į sūkurį vaizdą nepakanka. Siekiant patvirtinti, jog matomas reiškinys yra būtent Kelvin-Helmholtz nestabilumas, buvo pasitelktos detalios skaitmeninės simuliacijos, kurios atkartojo tokias pačias deformacijas ir judėjimo scenarijus plazmoje.
Kodėl tai svarbu Žemei
Šie sūkuriai gali būti reikšmingi ne tik kaip įspūdingas vaizdas: jie gali padėti paaiškinti, kaip energija ir magnetiniai laukai maišosi bei persiskirsto Saulės atmosferoje. Tokie mažo masto procesai laikomi vienu iš raktų geriau suprasti didesnius reiškinius, įskaitant Saulės atmosferos įkaitimo mechanizmus ir įvykius, kurie lemia kosminius orus.
Kosminiai orai daro įtaką technologijoms, nuo palydovinio ryšio ir navigacijos iki elektros tinklų stabilumo. Kuo tiksliau mokslininkai supras smulkius plazmos procesus prie magnetinių ribų, tuo tvirtesnį pagrindą turės prognozavimo modeliai, ypač augant priklausomybei nuo orbitinių sistemų.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature, o pats atradimas laikomas svarbia detale didelėje Saulės fizikos dėlionėje. Kuo aiškesnis vaizdas gaunamas, tuo labiau matyti, kiek daug paslapčių dar slepia mūsų artimiausia žvaigždė.
