CP v2

Tag: Magnetinio rezonanso tyrimai

  • Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Mokslininkai perspėja: ultraperdirbtas maistas kenkia ne tik pilvui – kas vyksta raumenyse?

    Ultraperdirbtas maistas jau seniai siejamas su didesne nutukimo, 2 tipo diabeto ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika. Naujesni duomenys rodo, kad žala gali būti platesnė: prastėja ir raumenų kokybė, net jei suvartojamų kalorijų kiekis panašus.

    Kalifornijos universiteto San Franciske tyrėjai nustatė, kad žmonės, dažniau valgantys ultraperdirbtus produktus, turėjo daugiau riebalų sankaupų šlaunų raumenyse. Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Radiology“ ir išliko reikšmingi įvertinus amžių, lytį, fizinį aktyvumą bei kūno masės indeksą.

    Riebalai kaupiasi ne tik po oda

    Dažniausiai kūno riebalus siejame su pilvo ar klubų sritimi, tačiau jie gali kauptis ir raumenyse. Šis reiškinys vadinamas riebalų įsiskverbimu į raumeninį audinį, kai riebalinės ląstelės ima užimti vietą, kur įprastai dominuoja raumenų skaidulos.

    Tokie pokyčiai nėra vien kosmetiniai. Didėjant riebalų kiekiui raumenyse, raumuo gali tapti mažiau efektyvus, silpnėti, o bendra judėjimo funkcija prastėti, ypač vyresniame amžiuje.

    Ką parodė daugiau nei 600 žmonių duomenys

    Tyrėjai analizavo daugiau nei 600 vidutinio amžiaus žmonių duomenis iš JAV projekto Osteoarthritis Initiative. Į tyrimą įtraukti dalyviai buvo didesnės kelio sąnario osteoartrito rizikos grupėje, tačiau tyrimo pradžioje liga jiems dar nebuvo diagnozuota.

    Dalyviai pildė išsamius mitybos klausimynus, o vėliau jiems atliktas šlaunų raumenų magnetinio rezonanso tyrimas. Tokiu būdu buvo galima tiksliai įvertinti, kiek riebalų yra susikaupę raumenų viduje.

    Analizė parodė aiškią sąsają: kuo daugiau ultraperdirbtų produktų racione, tuo didesnis riebalų kiekis raumenyse. Svarbu tai, kad ryšys išliko ir tuomet, kai bendra paros energinė vertė, riebalų kiekis dietoje bei socialiniai ir ekonominiai veiksniai buvo panašūs.

    Kodėl tai gali būti svarbu keliams ir judėjimui

    Riebalų perteklius raumenyse siejamas su prastesne raumenų funkcija ir mažesniu fiziniu pajėgumu. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad tai gali būti reikšminga ir sąnariams, nes raumenys yra viena pagrindinių struktūrų, stabilizuojančių kelius.

    „Per kelis dešimtmečius matome lygiagrečiai augantį nutukimo ir kelio sąnario osteoartrito paplitimą, o racione mažėjo natūralių, mažai apdorotų produktų ir daugėjo pramoniniu būdu pagaminto ultraperdirbto maisto“, – sakė dr. Zehra Akkaya iš Kalifornijos universiteto San Franciske.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad dar negalima teigti, jog ultraperdirbtas maistas tiesiogiai sukelia riebalų kaupimąsi raumenyse, nes tyrimas buvo stebimasis. Vis dėlto ryšys pakankamai nuoseklus, kad būtų pagrindas tolesniems, intervenciniams tyrimams.

    Galimi paaiškinimai siejami su ultraperdirbtuose produktuose dažnesniais pridėtiniais cukrais, rafinuotais angliavandeniais, didesniu druskos kiekiu ir technologiniais priedais, taip pat mažesniu skaidulų, mikroelementų ir antioksidantų kiekiu. Tokia mityba gali skatinti lėtinį uždegimą ir medžiagų apykaitos sutrikimus, kurie ilgainiui veikia ir raumeninį audinį.

    Praktinė išvada paprasta: reikšmę gali turėti ne tik suvalgytų kalorijų skaičius, bet ir maisto kokybė. Jei racione dažnai dominuoja ultraperdirbti produktai, organizmo sudėtis ir raumenų būklė gali prastėti net ir neviršijant įprasto kalorijų kiekio.

  • Tyrimas atskleidė: nėštumas perbraižo moters smegenis – keičiasi beveik visos sritys

    Tyrimas atskleidė: nėštumas perbraižo moters smegenis – keičiasi beveik visos sritys

    Iki maždaug 1970-ųjų buvo manoma, kad suaugusio žmogaus smegenys yra tarsi „kietai sujungtos“ ir jų tinklai beveik nebekinta. Vis daugiau neurovaizdinimo duomenų rodo priešingai: smegenys visą gyvenimą persitvarko, o nėštumas yra vienas ryškiausių šių pokyčių laikotarpių.

    JAV neuromokslininkai 2024 metais pristatė vienos nėštumo istorijos detalią smegenų pokyčių „žemėlapio“ analizę, paremtą kartotiniais magnetinio rezonanso tyrimais prieš nėštumą, jo metu ir po gimdymo. Artėjant gimdymo terminui dalies smegenų struktūrų tūris mažėjo, o šis reiškinys paskatino platesnę programą, vadinamą Maternal Brain Project.

    Projekto vadovė Kalifornijos universitete Santa Barbaroje Emily Jacobs pabrėžia, kad moterų sveikatai smegenų skenavimo tyrimuose ilgą laiką buvo skiriama neproporcingai mažai dėmesio. Pasak jos, nuo 1990 metų tik apie 0,5 proc. smegenų skenavimo studijų kryptingai nagrinėjo moterų sveikatą ir su nėštumu susijusius pokyčius.

    Ką rodo skenavimai nėštumo metu?

    Naujesni projekto duomenys, surinkti jau iš kelių motinų, rodo panašią tendenciją: nėštumo metu bendras smegenų tūris, pilkosios medžiagos tūris ir žievės storis reikšmingai mažėja, o po gimdymo dalis rodiklių bent iš dalies atsistato. Tuo pat metu smegenų skysčio rodikliai kinta priešinga kryptimi, kas leidžia įtarti platesnį persitvarkymą, o ne vien izoliuotą vienos srities efektą.

    Tyrėjai taip pat fiksuoja pokyčius smegenų kraujagyslių sistemoje ir smegenų skysčio tekėjimo ypatumuose. Tai dera su gerai žinomomis nėštumo fiziologinėmis adaptacijomis, kai smarkiai persitvarko visa širdies ir kraujagyslių sistema, kad aprūpintų augantį vaisių.

    „Beveik kiekviena smegenų sritis nėštumo metu reikšmingai keičiasi“, – sakė Emily Jacobs.

    Ar tūrio mažėjimas reiškia prastėjimą?

    Iš pirmo žvilgsnio smegenų tūrio mažėjimas gali skambėti grėsmingai, tačiau mokslininkai ragina jo nesieti su blogėjančia funkcija. Vienas pagrindinių aiškinimų yra efektyvumo hipotezė: smegenys, veikiamos didelių hormoninių ir fiziologinių pokyčių, persitvarko taip, kad geriau prisitaikytų prie naujų užduočių, susijusių su motinyste.

    Ši perspektyva prisideda prie požiūrio į vadinamąjį „mamos smegenų“ fenomeną peržiūros. Vietoj prielaidos, kad tai yra sutrikimas ar neadekvatumas, vis dažniau kalbama apie matrescenciją, tai yra apie biologiškai ir psichologiškai intensyvų virsmą, kai organizmas, įskaitant smegenis, prisitaiko prie naujo gyvenimo etapo.

    Kas toliau ir kodėl tai svarbu medicinai?

    Dabartinė projekto imtis dar nėra didelė, tačiau ji plečiama: įtraukiamos pirmą kartą gimdančios ir pakartotinai gimdančios moterys, taip pat palyginamosios grupės, pavyzdžiui, tėčiai ir nėštumo metu nedalyvaujančios moterys. Dalyviai stebimi apie 18 mėnesių, derinant magnetinio rezonanso tyrimus, kraujo tyrimus ir klausimynus apie miegą, nuotaiką bei sveikatą.

    Vienas ambicingiausių tikslų yra sukurti atvirą ir kuo išsamesnę motinystės smegenų duomenų bazę, kuri leistų ieškoti ankstyvų biologinių žymenų. Praktinė nauda gali būti didelė: geriau suprasti pogimdyminės depresijos riziką, nėštumo komplikacijų, tokių kaip preeklampsija ar gestacinis diabetas, sąsajas su smegenų sveikata, ir galiausiai patikslinti, kokios profilaktikos ar pagalbos priemonės veikia geriausiai.

    „Šie duomenys padeda atsisakyti pasenusių įsitikinimų, kad „mamos smegenys“ yra disfunkcija, ir rodo gebėjimą nuolat prisitaikyti bei išlaikyti neuroplastiškumą“, – sakė Emily Jacobs.

  • Pavojingi pilvo riebalai sendina smegenis: mokslininkai įvardijo, kas gali tai sustabdyti

    Pavojingi pilvo riebalai sendina smegenis: mokslininkai įvardijo, kas gali tai sustabdyti

    Naujas ilgalaikis tyrimas rodo, kad riebalai, besikaupiantys aplink vidaus organus, gali būti susiję su spartesniu smegenų senėjimu. Mokslininkai pabrėžia, kad svarbiausias veiksnys gali būti ne bendras svoris, o būtent visceralinių riebalų kiekis.

    Tyrimą atliko Izraelio Ben-Gurion universiteto Negevo regione komanda, o rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Nature Communications“. Analizuoti 533 suaugusiųjų duomenys, o dalyviai stebėti nuo 5 iki 16 metų, naudojant magnetinio rezonanso tyrimus, kraujo rodiklius ir kognityvinius testus.

    Kas labiausiai susiję su smegenų nykimu?

    MRT duomenys parodė, kad mažesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su didesniu bendru smegenų tūriu ir geresniais pažintinių funkcijų testų rezultatais. Taip pat fiksuotas palankesnis hipokampo srities rodiklis, dažnai naudojamas vertinant smegenų atrofijos riziką.

    Tuo metu poodiniai riebalai, kurie labiausiai lemia matomą kūno apimtį ir svarstyklių rodmenis, tokio ryšio su smegenų sveikata neparodė. Tai stiprina idėją, kad metaboliniu požiūriu skirtingi riebalų tipai organizme gali turėti nevienodą poveikį.

    Įtariamas mechanizmas – cukraus ir insulino kontrolė

    Kraujo tyrimai leido įžvelgti galimą paaiškinimą: didesnis gliukozės kiekis kraujyje per laiką buvo susijęs su ryškesniais smegenų nykimo požymiais. Visceraliniai riebalai siejami su atsparumu insulinui, todėl prastėjanti gliukozės kontrolė gali tapti grandimi tarp pilvo riebalų ir smegenų struktūros pokyčių.

    Be to, daugiau visceralinių riebalų turėję dalyviai dažniau demonstravo greitesnį smegenų skilvelių didėjimą. Šis pokytis laikomas vienu iš vaizdinių smegenų senėjimo žymenų, nes gali atspindėti aplinkinių audinių tūrio mažėjimą.

    Gera žinia – pokyčiai gali būti pasiekiami

    Analizė parodė, kad tie dalyviai, kuriems per gyvenimo būdo intervencijas pavyko labiausiai sumažinti visceralinius riebalus, vėliau turėjo geriau išsilaikiusius smegenų tūrio rodiklius. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau signalas yra nuoseklus ir kliniškai svarbus.

    „Rezultatai rodo, kad gliukozės kontrolė ir visceralinių pilvo riebalų mažinimas yra išmatuojami, keičiami ir pasiekiami tikslai vidutiniame amžiuje, galintys sulėtinti smegenų degeneraciją“, – sakė epidemiologė Iris Shai.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį ir į tyrimo ribotumus: dauguma dalyvių buvo vyrai, be to, nemaža jų dalis turėjo antsvorio. Dėl to reikės daugiau tyrimų su įvairesnėmis grupėmis, kad būtų aiškiau, kiek plačiai šios išvados taikomos visai populiacijai.

    Vis dėlto žinutė praktinė: vien kūno masės mažėjimas ne visada tiksliai atspindi metabolinius pokyčius. Visceralinių riebalų mažinimas, kartu gerinant gliukozės ir insulino rodiklius, gali būti svarbi kryptis ne tik širdžiai ar kepenims, bet ir ilgalaikei smegenų sveikatai.

  • Brain development may extend into your early 30s, reshaping the age 25 myth

    Brain development may extend into your early 30s, reshaping the age 25 myth

    The popular claim that the brain finishes maturing at 25 has become a shorthand explanation on social media for impulsive decisions and uneven judgment in young adulthood. Neuroscientists say the idea is rooted in older imaging work, but it oversimplifies a longer and more gradual process.

    Earlier longitudinal MRI studies tracked changes in grey matter across childhood and adolescence, including synaptic pruning that strengthens frequently used circuits and trims others. Because many of those datasets ended in the early 20s, age 25 emerged as a convenient estimate rather than a hard biological cutoff.

    New scans map longer maturation

    More recent research has shifted from single brain regions to how whole networks communicate via white matter, the fiber pathways that connect distant areas. In a large analysis spanning infancy to old age, researchers identified a prolonged phase of network reorganization that can stretch into the early 30s.

    One focus is how the brain balances segregation and integration as it matures. Segregation builds specialized clusters for different functions, while integration strengthens long-range connections that help coordinate complex tasks like planning and self-control.

    What changes after the early 30s

    Data suggest a turning point around the early 30s, when some developmental trends level off and the brain shifts toward maintaining well-used pathways. Rather than continuous expansion, the emphasis becomes efficiency and stability in the connections a person relies on most.

    Experts caution that labeling adults as unfinished can be misleading, because brain development is not a single finish line and varies across individuals. Maturation also depends on experience, education, sleep, stress, and health, all of which can shape brain organization over time.

    Why the finding matters

    The updated picture supports a more nuanced view of neuroplasticity, the brain’s ability to adapt across the lifespan. While younger brains often show faster structural change, learning and training remain possible well beyond the 20s, and there is no sudden switch that flips at 25.

    Researchers say the takeaway is not that people in their late 20s are incapable of adult judgment, but that key neural systems may still be refining how efficiently they communicate. That may help explain why many people report steadier decision-making and emotional regulation as they move through their 30s.