CP v2

Tag: Magnetinis rezonansas

  • Christina Applegate sukrėtusi žinia: gydytojai sako, kad ji neturi išsėtinės sklerozės

    Holivudo aktorė Christina Applegate pranešė gavusi netikėtą žinią: gydytojai esą teigia, kad jai nėra išsėtinės sklerozės diagnozės, kuri buvo minėta anksčiau. Apie tai ji kalbėjo tinklalaidėje „MeSsy“, kurią veda kartu su aktore Jamie-Lynn Sigler.

    Applegate viešai pasakojo, kad pirmuosius simptomus pajuto dar 2019 metais filmavimo aikštelėje, kai ėmė prastėti pusiausvyra. Vėliau atsirado didelis nuovargis, tirpimo pojūtis ir tai, kad fizinio krūvio metu ji greičiau išsekdavo.

    Pasak aktorės, po daugybės tyrimų jai buvo pasakyta, kad tai atitinka išsėtinės sklerozės vaizdą. Ji taip pat yra minėjusi skausmą, judėjimo sunkumus, šlapimo nelaikymo problemą ir tai, kad laikui bėgant prireikė lazdos, o vėliau ir neįgaliojo vežimėlio.

    Visgi naujausia žinia, kaip pati aktorė pabrėžė, neatnešė palengvėjimo, o veikiau sugrąžino į pradžią. Ji sakė, kad dabar vėl tenka ieškoti tikslaus atsakymo, kas sukelia simptomus, ir kartoti diagnostiką.

    Kodėl išsėtinę sklerozę sunku patvirtinti?

    Išsėtinė sklerozė yra lėtinė centrinės nervų sistemos liga, kai imuninė sistema pažeidžia nervinių skaidulų mielino dangalą. Dėl to sutrinka nervinių impulsų perdavimas, o simptomai gali būti labai įvairūs ir kisti laikui bėgant.

    Neurologijoje pabrėžiama, kad nėra vieno vienintelio testo, kuris savarankiškai patvirtintų arba paneigtų išsėtinę sklerozę. Diagnozė paprastai remiasi simptomų istorija, neurologiniu ištyrimu, galvos ir nugaros smegenų magnetinio rezonanso vaizdais, o kai kuriais atvejais ir smegenų skysčio tyrimais.

    Vertinant magnetinio rezonanso tyrimus svarbu ne tik tai, ar matomi pakitimai, bet ir jų pobūdis, vieta bei tai, ar požymiai rodo ligos plitimą skirtingu laiku. Kartu gydytojai turi įsitikinti, kad simptomų geriau nepaaiškina kita būklė.

    Ligos, kurios gali priminti šią diagnozę

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pusiausvyros sutrikimai, galūnių tirpimas, silpnumas, nuovargis ar skausmas nėra būdingi tik išsėtinei sklerozei. Panašiai gali pasireikšti ir kitos neurologinės ar sisteminės būklės, todėl kartais prireikia ilgesnio ir detalesnio ištyrimo.

    Viena iš dažniau minimų klaidinančių būklių yra fibromialgija, siejama su lėtiniu išplitusiu skausmu, miego sutrikimais, nuovargiu ir koncentracijos sunkumais. Nors tai nėra demielinizuojanti liga, dalis pojūčių pacientams gali atrodyti kaip neurologiniai.

    Simptomus, panašius į nervų sistemos pažeidimą, gali sukelti ir vitamino B12 stoka. Ji gali pasireikšti galūnių dilgčiojimu, jutimų sutrikimais, nestabilia eisena, silpnumu, o užsitęsus trūkumui kai kuriais atvejais kyla ir ilgalaikių neurologinių pasekmių rizika.

    Į diferencinę diagnostiką taip pat patenka autoimuninės ir uždegiminės ligos, pavyzdžiui, sisteminė raudonoji vilkligė ar sarkoidozė, taip pat neuromielito optikos spektro sutrikimas. Pastaroji būklė gali sukelti regėjimo sutrikimus, galūnių silpnumą ir jutimų pakitimus.

    Klaidinti gali ir kraujagysliniai galvos smegenų pakitimai, ypač jei žmogus turi hipertenziją, cukrinį diabetą ar kitų širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių. Tokiais atvejais magnetinio rezonanso vaizduose kartais matomi pakitimai, kurie iš pirmo žvilgsnio gali būti neteisingai interpretuoti.

    Dar viena galimybė yra nervų sistemą pažeidžianti boreliozės forma, kai infekcija susijusi su erkėmis. Tačiau klinikinėje praktikoje pabrėžiama, kad vien teigiamų antikūnų nepakanka, o diagnozė vertinama pagal simptomus ir papildomus tyrimus, įskaitant kai kuriuos smegenų skysčio rodiklius.

    Retesniais atvejais, ypač vertinant kelionių istoriją, į diferencinę diagnostiką gali patekti parazitinės infekcijos, tokios kaip neurocisticerkozė. Ji dažniau nustatoma regionuose už Europos ribų, tačiau gali būti svarbi, jei žmogus gyveno ar keliavo į didesnės rizikos teritorijas.

    Ką rodo ankstesni tyrimai?

    Neurologų bendruomenėje ne kartą buvo aptarta, kad daliai pacientų išsėtinė sklerozė gali būti nustatyta klaidingai, ypač kai simptomai yra nespecifiniai, o vaizdiniai tyrimai interpretuojami pernelyg plačiai. Viename plačiai cituojamame 2016 metais publikuotame darbe analizuotos situacijos, kai ankstesnė diagnozė vėliau buvo pripažinta klaidinga arba tikėtina klaidinga.

    Ten tarp dažnesnių alternatyvų minėtos migrenos, fibromialgija, įvairūs nespecifiniai neurologiniai nusiskundimai ir neuromielito optikos spektro sutrikimas. Daliai žmonių klaidinga diagnozė buvo išlikusi ilgą laiką, o tai pabrėžia, kodėl svarbu periodiškai peržiūrėti diagnozę, jei klinikinis vaizdas nesutampa.

    Pati Christina Applegate kol kas nėra įvardijusi, kokia alternatyvi diagnozė galėtų paaiškinti jos simptomus. Ji akcentuoja, kad laukia pakartotinių vertinimų, o aiškus atsakymas paaiškės tik atlikus naujus tyrimus.

    Gydytojai primena, kad bet kokie progresuojantys neurologiniai simptomai, tokie kaip silpnumas, pusiausvyros prastėjimas, tirpimas ar regėjimo pakitimai, yra priežastis nedelsti ir kreiptis į specialistus. Ankstyvas, nuoseklus ištyrimas gali padėti greičiau atskirti panašias būkles ir parinkti tinkamą gydymą.

  • Krūties vėžys vis dažniau smogia jaunoms: gydytojai įvardijo vieną tyrimą, kuris gelbsti gyvybę

    Krūties vėžys dažniausiai siejamas su vyresniu amžiumi, tačiau medikai vis dažniau kalba apie augantį atvejų skaičių tarp jaunų moterų. Ši tendencija matoma daugelyje šalių, o daliai pacienčių liga nustatoma iki 35 metų, rečiau ir iki 30 metų.

    Specialistai pabrėžia, kad jauname amžiuje krūties audinys dažnai būna tankesnis, todėl įprasti patikros algoritmai ne visada tinka. Dėl to didėja rizika, kad pakitimai bus pastebėti vėliau, ypač jei moteris ilgai ignoruoja simptomus arba mano, kad jauname amžiuje ši liga neaktuali.

    Kas keičiasi jaunų moterų rizikoje?

    Gydytojai krūties vėžio augimą tarp jaunų sieja su keliais veiksniais, kurie pastaraisiais dešimtmečiais tapo dažnesni. Tarp jų minimi vėlesnis pirmasis gimdymas ar negimdymas, mažesnis žindymo paplitimas, antsvoris, alkoholio vartojimas, mažas fizinis aktyvumas ir mitybos pokyčiai.

    Reikšmę turi ir genetika: daliai jaunų pacienčių nustatomi paveldimi pakitimai, pavyzdžiui, BRCA1 ar BRCA2 genuose. Tokiais atvejais krūties vėžio rizika per gyvenimą gali būti labai didelė, todėl taikoma ankstesnė ir intensyvesnė stebėsena.

    Koks vienas tyrimas dažniausiai rekomenduojamas?

    Jaunesnėms moterims, ypač iki įprastų atrankinės patikros programų amžiaus, dažniausiai rekomenduojamas krūtų ultragarsinis tyrimas. Jis padeda įvertinti mazgelius, cistas ar kitus pakitimus ir dažnai tampa pirmuoju žingsniu, kai moteris apčiuopia darinį ar pastebi pokyčius.

    Aukštos rizikos grupėms, pavyzdžiui, turinčioms patvirtintą paveldimą genetinį polinkį arba itin tankų krūties audinį, gydytojai neretai siūlo krūtų magnetinio rezonanso tomografiją. Šis tyrimas jautresnis ankstyviems pakitimams, o prireikus diagnozė patikslinama biopsija.

    Kodėl jaunoms liga kartais būna klastingesnė?

    Pasak onkologų, dalis agresyvesnių krūties vėžio potipių dažniau pasitaiko jaunesniame amžiuje ir gali atrodyti panašiai kaip gerybiniai pakitimai. Dėl to ypač svarbi patyrusių radiologų interpretacija ir aiški taktika, ką daryti, jei tyrimas kelia bent menkiausių abejonių.

    Medikai pabrėžia, kad anksti aptikta liga daugeliu atvejų yra sėkmingai gydoma, o šiuolaikinė onkologija vis dažniau leidžia parinkti individualų, tikslesnį gydymą. Kartu vis daugiau dėmesio skiriama ilgalaikiams padariniams, vaisingumo išsaugojimui ir gyvenimo kokybei po gydymo.

    „Svarbiausia žinutė jaunoms moterims yra paprasta: neignoruokite krūtų pokyčių ir nedelskite atlikti tyrimo, jei kyla įtarimų“, – sako krūties chirurgė.

    Gydytojai ragina nepamiršti ir kasdienės savistabos: žinoti savo krūtų įprastą būklę, atkreipti dėmesį į naujai atsiradusius gumbelius, odos įtraukimus, spenelio išskyras ar formos pokyčius. Pastebėjus simptomus, rekomenduojama kuo greičiau kreiptis į šeimos gydytoją ar krūtų ligų specialistą, kad būtų parinkta tinkamiausia diagnostika.

  • Fizioterapeutė įspėja: didžiausia klaida pajutus nugaros skausmą – poilsis ir gulėjimas

    Fizioterapeutė įspėja: didžiausia klaida pajutus nugaros skausmą – poilsis ir gulėjimas

    Kodėl gulėjimas dažnai kenkia?

    Pajutus nugaros skausmą daugelis instinktyviai stengiasi kuo mažiau judėti ir laukia, kol praeis. Fizioterapeutai pabrėžia, kad tai viena dažniausių klaidų, nes stuburui paprastai palankesnis yra saikingas judėjimas, o ne ilgas nejudrumas.

    Tarptautinėse gairėse ūmaus apatinės nugaros dalies skausmo atvejais dažnai kartojama ta pati žinutė: jei nėra pavojingų simptomų, žmogų verta raminti dėl geros prognozės ir skatinti išlikti kiek įmanoma aktyvų pagal skausmo ribas. Daugeliu atvejų būklė per kelias savaites akivaizdžiai pagerėja.

    Fizioterapeutai akcentuoja, kad pirmas tikslas yra rasti padėtį ir judesį, kurie mažina simptomus. Dažnai saugiausia pradžia būna trumpi pasivaikščiojimai, švelnūs judesiai ir laipsniškas grįžimas prie įprasto ritmo, o ne bandymas iškart „atsigriebti“ sporto salėje.

    Kaip suprasti, ar judėjimas padeda?

    Pats paprasčiausias kriterijus – savijauta po judesio. Jei po švelnaus aktyvumo skausmas mažėja, judėti darosi lengviau, o kasdieniai veiksmai ne blogėja, tai dažnai ženklas, kad pasirinkta kryptis tinkama.

    Jeigu skausmas aiškiai stiprėja, atsiranda vis didesni judėjimo apribojimai, sutrinka miegas dėl skausmo arba kiekviena diena akivaizdžiai blogesnė, savarankiškų eksperimentų tęsti nereikėtų. Tokiais atvejais geriau kreiptis į šeimos gydytoją ar kineziterapeutą, kad būtų parinkta saugi taktika.

    Specialistai pabrėžia ir tai, kad nereikia tikėtis, jog vien judėjimas „stebuklingai išgydys“ stuburą per kelias dienas. Efektą dažniausiai duoda nuoseklus procesas: dozuotas krūvis, kryptingas raumenų stiprinimas, mobilumo gerinimas ir poilsio režimas.

    Kada būtina skubi pagalba?

    Yra simptomų, kurių ignoruoti negalima, net jei skausmas prasidėjo „įprastai“. Ypač pavojingi požymiai yra staigus kojų silpnumas, pėdos „nusileidimas“, ryškūs jutimo sutrikimai tarpvietės srityje, taip pat šlapinimosi ar tuštinimosi kontrolės sutrikimai.

    Tokiais atvejais delsti nereikėtų, nes tai gali būti rimto nervinių struktūrų pažeidimo požymiai, kuriems reikalingas skubus ištyrimas ligoninėje. Taip pat verta kuo greičiau pasitikrinti, jei skausmas atsirado po traumos arba jei nepavyksta rasti nė vienos padėties, kurioje skausmas bent trumpam atlėgtų.

    Dėl vaizdinių tyrimų specialistų pozicija dažnai sutampa: jei nėra vadinamųjų raudonųjų vėliavų, rutininis magnetinio rezonanso tyrimas iškart paprastai nerekomenduojamas. Tyrimas dažniau svarstomas tuomet, kai simptomai užsitęsia ir rezultatas realiai galėtų pakeisti gydymo planą.

    Kasdienėje prevencijoje daugiausia lemia ne viena „stebuklinga“ mankšta, o įpročiai: dažnas padėties keitimas, pertraukos sėdint, daugiau vaikščiojimo ir reguliarus raumenų stiprinimas. Pasaulio sveikatos organizacija suaugusiesiems rekomenduoja per savaitę surinkti bent 150–300 minučių vidutinio intensyvumo fizinio aktyvumo ir mažinti laiką, praleidžiamą sėdint.

    Po skausmo sumažėjimo dažna klaida yra staigus grįžimas prie ankstesnių krūvių. Specialistai pataria krūvį didinti palaipsniui ir vertinti ne tik treniruotę, bet ir atsigavimą, miego kokybę bei bendrą nuovargį, nes nugaros skausmą dažnai sustiprina stresas, miego trūkumas ir per didelis skubėjimas.

  • Mokslininkai rado uždegimo pėdsaką širdyje: šis rodiklis siejasi su 43 proc. didesne rizika

    Mokslininkai rado uždegimo pėdsaką širdyje: šis rodiklis siejasi su 43 proc. didesne rizika

    Lėtinis uždegimas ir širdies pokyčiai

    Naujas didelės apimties tyrimas rodo, kad padidėję lėtinio uždegimo žymenys siejasi ne tik su didesne infarkto ar insulto rizika, bet ir su apčiuopiamais širdies sandaros bei veiklos pokyčiais. Tyrėjai analizavo, kaip uždegimas susijęs su širdies kamerų dydžiais, sienelės storiu ir gebėjimu efektyviai prisipildyti krauju.

    Darbas atliktas pasitelkus UK Biobank duomenis, apimančius beveik 490 000 žmonių. Lėtinio uždegimo lygis vertintas pagal GlycA biomarkerį, atspindintį bendrą organizmo uždegiminį foną, o daliai dalyvių rezultatai susieti su širdies magnetinio rezonanso tyrimų duomenimis.

    Ką parodė širdies vaizdiniai tyrimai

    Analizė parodė aiškią tendenciją: kuo aukštesnis GlycA, tuo mažesni atskirų širdies kamerų tūriai, įskaitant kairįjį skilvelį. Kartu fiksuota storesnė kairiojo skilvelio sienelė ir prastesni rodikliai, susiję su diastoline funkcija, kai širdis turi atsipalaiduoti ir prisipildyti krauju.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad aukštesnis GlycA siejosi su mažesniu kraujo kiekiu, išstumiamu per vieną susitraukimą, ir dažnesniu širdies ritmu. Autoriai šį vaizdą apibūdino kaip širdies persitvarkymą į labiau restrikcinį darbo modelį, kai širdžiai sunkiau efektyviai prisipildyti.

    Rizika ir kas su ja susiję

    Vertinant realius širdies ir kraujagyslių įvykius, aukščiausioje GlycA grupėje esantys žmonės turėjo 43 proc. didesnę sunkių įvykių riziką nei žemiausioje grupėje. Į šiuos įvykius pateko infarktas, insultas, širdies nepakankamumas, staigus kraujotakos sustojimas ir mirtis dėl širdies bei kraujagyslių priežasčių.

    Tyrėjai papildomai išnagrinėjo, su kokiais gyvenimo būdo ir aplinkos veiksniais siejasi aukštesnis GlycA. Buvo įvertinta 177 skirtingi veiksniai, o statistiškai reikšmingos sąsajos nustatytos net 166 atvejais.

    Stipriausiai su GlycA koreliavo riebalinio audinio kiekis ir pasiskirstymas, ypač riebalų masė liemens srityje, visceraliniai riebalai ir riebalų infiltracija raumenyse. Tarp ryškiausių sąsajų išsiskyrė ir rūkymas, didesnis stresas bei prastesnė socioekonominė padėtis.

    Svarbiu veiksniu tapo ir miegas: tyrimas fiksavo ryšius su nepalankia miego trukme, nuovargiu bei dienos mieguistumu, įskaitant snaudimą dieną. Taip pat dažniau minėti sėdimas gyvenimo būdas, finansiniai sunkumai, prastesnės gyvenimo sąlygos ir psichologinė įtampa, nors tai nereiškia, kad kiekvienas veiksnys atskirai sukelia uždegimą.

    Kai 25 stipriausiai su GlycA susiję veiksniai buvo sujungti į vieną modelį, jie paaiškino 18,6 proc. šio žymens kitimo. Didžiausią dalį sudarė su antsvoriu ir kūno „otėnėjimu“ susiję rodikliai, o toliau rikiavosi miego ir socioekonominiai veiksniai.

    Tuo pačiu tyrėjai pastebėjo, kad didesnis fizinis aktyvumas ir sveikesnė mityba statistiškai siejosi su žemesniu GlycA. Tai dera su platesnėmis prevencinės kardiologijos gairėmis, kuriose pabrėžiama svorio kontrolė, rūkymo atsisakymas, judėjimas ir miego higiena kaip pagrindinės širdies rizikos mažinimo kryptys.

    Įdomi tyrimo dalis buvo genų ir aplinkos sąveikų analizė. Nustatyta daugiau nei 100 atvejų, kai genetiniai skirtumai keitė organizmo reakciją į aplinkos veiksnius, vadinasi, panašiomis sąlygomis skirtingi žmonės gali turėti nevienodą uždegiminį atsaką.

    Tyrėjai taip pat išskyrė uždegimo baltymus, susijusius su interleukino-1 ir TNF sistemomis, kurios jau seniai siejamos su ateroskleroze ir širdies ligų progresavimu. Vienas iš galimų paaiškinimų, kodėl GlycA siejasi su kairiojo skilvelio funkcija, gali būti interleukino-1 receptoriaus antagonisto IL-1Ra vaidmuo uždegiminiame kelyje.

    Autoriai pabrėžė, kad nustatytos sąsajos pačios savaime neįrodo priežastinio ryšio kiekvienam atskiram veiksniui, nes daug kas tarpusavyje persidengia. Vis dėlto didelė imtis ir širdies vaizdiniai tyrimai rodo, kad lėtinis uždegimas gali būti glaudžiai susijęs su širdies persitvarkymu ir didesne sunkių įvykių rizika.

    Praktikoje tai reiškia, kad prevencijai ypač svarbūs modifikuojami rizikos veiksniai, pirmiausia kūno riebalų perteklius, rūkymas, miego sutrikimai, mažas fizinis aktyvumas ir ilgalaikis stresas. Jei žmogus turi kelių rizikos veiksnių derinį ar jaučia širdies simptomus, medikai rekomenduoja individualų įvertinimą, o ne savarankiškas išvadas iš vieno biomarkerio.

  • Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Ne visi riebalai vienodi

    Kūno masės indeksas (KMI) padeda apytiksliai įvertinti svorio ir ūgio santykį, tačiau nepasako, kiek žmogaus kūne yra riebalų, kiek raumenų ir kur tiksliai kaupiasi riebalinis audinys. Dėl to du panašaus KMI žmonės gali turėti visiškai skirtingą sveikatos riziką.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvi energijos atsarga. Jis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios gali veikti medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus ir kraujagyslių būklę, o kartu ir smegenų veiklą.

    UK Biobank duomenys ir tikslūs matavimai

    Žurnale Nature Mental Health publikuotame tyrime mokslininkai analizavo apie 18 000 UK Biobank dalyvių duomenis, vidutinis jų amžius siekė 62,5 metų. Tyrėjai vertino, ar riebalų kiekis skirtingose kūno vietose susijęs su smegenų struktūros ir funkcijos skirtumais.

    Kūno sudėtis buvo vertinama DXA metodu, kuris leidžia tiksliau nei vien svėrimas nustatyti riebalų ir kitų audinių pasiskirstymą. Smegenų pokyčiai buvo vertinami magnetinio rezonanso tyrimais, o analizėse atsižvelgta į amžių, lytį, išsilavinimą, fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir metabolinės sveikatos rodiklius.

    Didžiausias dėmesys – visceraliniams riebalams

    Ryškiausi nepalankūs ryšiai nustatyti su visceraliniais riebalais, tai yra riebaliniu audiniu, kuris kaupiasi giliai pilvo srityje ir supa vidaus organus. Didesnis jų kiekis siejosi su pastebimais smegenų struktūros skirtumais, ypač baltosios medžiagos srityse.

    Baltoji medžiaga smegenyse veikia kaip ryšių tinklas, leidžiantis skirtingoms sritims efektyviai keistis informacija. Tyrime didesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su mažiau palankiomis baltosios medžiagos mikrostruktūros ypatybėmis, kurios literatūroje dažnai siejamos su lėtesniu informacijos apdorojimu ir prastesniais kognityviniais rodikliais.

    „Riebalai skirtingose kūno vietose žymi nevienodas smegenų pokyčių trajektorijas, kurių neįmanoma įvertinti vien pagal kūno masę ar KMI. Svarbu tai, kad regioninis nutukimas yra keičiamas rizikos veiksnys“, – sakė prof. Anqi Qiu.

    Kas yra smegenų amžiaus skirtumas

    Tyrėjai taikė ir vadinamąjį smegenų amžiaus skirtumo vertinimą, kai pagal vaizdinius duomenis apskaičiuojamas biologinis smegenų sistemų amžius. Jei prognozuojamas smegenų amžius yra didesnis nei realus žmogaus amžius, tai gali rodyti greitesnį senėjimą tam tikruose smegenų tinkluose.

    Analizė parodė, kad būtent visceralinių riebalų kiekis labiausiai siejosi su mažiau palankiu kai kurių smegenų sistemų senėjimo profiliu. Kartu nustatytos sąsajos su prastesniais kognityvinių testų rezultatais, įskaitant atmintį, informacijos apdorojimo greitį, problemų sprendimą ir vykdomąsias funkcijas.

    Kojų riebalai: ne toks paprastas vaizdas

    Ankstesni tyrimai yra siūlę, kad riebalai, labiau kaupiami apatinėje kūno dalyje, kai kuriais atvejais gali būti susiję su palankesniu metaboliniu profiliu nei riebalai pilvo srityje. Tai aiškinta didesniu jautrumu insulinui ir mažesniu sisteminiu uždegimu.

    Vis dėlto šiame darbe ryšiai tarp riebalų kojose ir smegenų rodiklių pasirodė sudėtingesni. Tyrėjai pažymi, kad riebalų kaupimasis galūnėse, ypač kartu mažėjant raumenų masei, teoriškai gali būti susijęs su energijos apykaitos, mitochondrijų funkcijos ir oksidacinio streso mechanizmais, kurie svarbūs ir smegenų sveikatai.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Tyrimas nereiškia, kad KMI tampa bevertis, jis išlieka paprastas ir plačiai naudojamas rodiklis populiacinei rizikai vertinti. Tačiau rezultatai stiprina argumentą, kad vien KMI nepakanka, kai norima tiksliau įvertinti individualią riziką.

    Praktikoje vis dažniau akcentuojamas liemens apimtis, liemens apimties ir ūgio santykis, taip pat kūno sudėties vertinimas tikslesniais metodais. Tyrėjai pabrėžia, kad nustatytos sąsajos dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau padeda tiksliau identifikuoti grupes, kurioms verta skirti daugiau dėmesio prevencijai.

    Pagrindinė žinutė paprasta: svarbu ne tik kiek sveriame, bet ir kur kaupiasi riebalai. Ypač visceralinių riebalų mažinimas, pasitelkiant mitybą, fizinį aktyvumą, miegą ir kitus gyvenimo būdo sprendimus, gali turėti reikšmės ne tik širdžiai ar cukraus apykaitai, bet ir smegenų sveikatai.

  • Study hints ADHD could raise dementia risk, with brain iron and blood markers offering early clues

    Adults diagnosed with attention deficit hyperactivity disorder may face a higher risk of developing dementia later in life, according to new research from Geneva University Hospitals and the University of Geneva. The study links ADHD to biological changes often seen in age-related neurodegenerative disease.

    Researchers reported that adults with ADHD showed altered iron levels in specific brain regions and higher concentrations of a blood marker tied to nerve cell damage. Both signals have been associated in previous research with conditions such as Alzheimer’s disease.

    Brain iron and nerve damage marker

    The team examined 32 adults aged 25 to 45 with ADHD and 29 similarly aged healthy participants. Using an MRI technique called quantitative susceptibility mapping, they estimated iron content across brain areas and compared it with blood measurements.

    Participants with ADHD had different iron distribution in several regions, and iron in the precentral cortex was associated with higher neurofilament light chain levels in blood. Neurofilament light chain is widely used in neurology research as an indicator of ongoing neuronal injury.

    Why iron may matter

    Iron is essential for healthy brain function, but excess accumulation has been linked to oxidative stress and damage to neurons. In Alzheimer’s disease and other dementias, abnormal iron patterns have repeatedly been observed alongside other signs of degeneration.

    The authors argue that the combination of increased regional brain iron and elevated neurofilament light chain could point to an early neurobiological pathway that helps explain epidemiological links between ADHD and dementia. They emphasize, however, that the findings do not mean dementia is inevitable for people with ADHD.

    What this could change next

    With dementia affecting an estimated 55 million people worldwide and nearly 10 million new cases each year, identifying modifiable risks remains a major public health goal. Alzheimer’s disease accounts for roughly 60 to 70% of diagnoses, according to the World Health Organization.

    The researchers say larger, long-term studies are needed to confirm whether these markers predict later cognitive decline and whether interventions can alter risk. They also note the broader importance of recognizing and managing adult ADHD, both for day-to-day functioning and potential long-term brain health.

  • Mokslininkai perspėja: net mažos alkoholio dozės gali tyliai žaloti smegenis

    Mokslininkai perspėja: net mažos alkoholio dozės gali tyliai žaloti smegenis

    Naujas JAV mokslininkų tyrimas rodo, kad net ir palyginti nedidelis alkoholio vartojimas gali būti susijęs su smegenų pokyčiais. Tyrėjai nustatė ryšį tarp didesnio išgertų gėrimų skaičiaus ir prastesnės smegenų perfuzijos, tai yra kraujotakos.

    Tyrime taip pat fiksuotas plonesnis smegenų žievės sluoksnis, kuris svarbus mąstymui, planavimui ir savikontrolei. Tokie požymiai pastebėti ir žmonėms, kurie neviršijo vadinamojo mažos rizikos vartojimo ribų.

    Ką konkrečiai matavo tyrėjai

    Tyrime dalyvavo 45 sveiki 22–70 metų suaugusieji, neturėję alkoholio vartojimo sutrikimo požymių. Dalyviai pateikė informaciją apie savo vartojimo įpročius per pastaruosius metus, trejus metus ir per visą gyvenimą.

    Šie duomenys buvo lyginami su magnetinio rezonanso tyrimų rezultatais, vertinant žievės storį ir tūrį. Daliai dalyvių papildomai buvo įvertinta smegenų perfuzija, tai yra kraujo pritekėjimas į audinius.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryšys su perfuzija buvo ryškesnis nei su žievės storiu. Tai leidžia kelti prielaidą, kad alkoholis pirmiausia gali veikti smegenų kraujotaką, o ilgainiui tai gali atsiliepti audinių būklei.

    Ką reiškia mažos dozės

    Tyrime kaip atskaitos taškas naudota 14 gramų gryno etanolio dozė, kuri apytikriai atitinka standartinį gėrimą. Analizuoti ir tie atvejai, kai vyrai per mėnesį išgerdavo iki 60 tokių gėrimų, o moterys iki 30.

    Vidutiniškai dalyviai per gyvenimą suvartodavo apie 21 standartinį gėrimą per mėnesį, tačiau skirtumai buvo dideli. Kai kurių dalyvių vartojimas siekė vos 1 gėrimą per mėnesį, kitų buvo artimas 54.

    „Mažos rizikos alkoholio vartojimas gali turėti pasekmių žievės audinių vientisumui, ypač didėjant amžiui“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl tai svarbu ir kokios ribos

    Smegenims gera kraujotaka būtina, kad ląstelės gautų deguonies ir maistinių medžiagų, o medžiagų apykaitos atliekos būtų pašalinamos. Jei perfuzija mažėja, teoriškai didėja rizika, kad audiniai taps jautresni pažeidimams, ypač vyresniame amžiuje.

    Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia tyrimo ribotumus: jis fiksavo vieną laiko momentą, todėl neįrodo priežasties ir pasekmės. Be to, vartojimo įpročiai buvo pateikti pačių dalyvių, o tokie veiksniai kaip mityba, fizinis aktyvumas ar miego kokybė nebuvo išsamiai įvertinti.

    Tyrimas įsilieja į platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai vis dažniau keliama abejonė, ar apskritai egzistuoja visiškai saugus alkoholio kiekis sveikatai. Dalis naujausių visuomenės sveikatos rekomendacijų vis labiau akcentuoja paprastą principą: kuo mažiau alkoholio, tuo geriau.

    „Šie rezultatai gali būti svarbūs vertinant žalos mažinimo strategijas ir visuomenės sveikatos gaires“, – rašė tyrimo autoriai.