CP v2

Tag: Magnetinis rezonansas

  • Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Mokslininkai atskleidė: pavojingiausi riebalai ne ant klubų – jie siejami su smegenų senėjimu

    Ne visi riebalai vienodi

    Kūno masės indeksas (KMI) padeda apytiksliai įvertinti svorio ir ūgio santykį, tačiau nepasako, kiek žmogaus kūne yra riebalų, kiek raumenų ir kur tiksliai kaupiasi riebalinis audinys. Dėl to du panašaus KMI žmonės gali turėti visiškai skirtingą sveikatos riziką.

    Riebalinis audinys nėra vien pasyvi energijos atsarga. Jis išskiria biologiškai aktyvias medžiagas, kurios gali veikti medžiagų apykaitą, uždegiminius procesus ir kraujagyslių būklę, o kartu ir smegenų veiklą.

    UK Biobank duomenys ir tikslūs matavimai

    Žurnale Nature Mental Health publikuotame tyrime mokslininkai analizavo apie 18 000 UK Biobank dalyvių duomenis, vidutinis jų amžius siekė 62,5 metų. Tyrėjai vertino, ar riebalų kiekis skirtingose kūno vietose susijęs su smegenų struktūros ir funkcijos skirtumais.

    Kūno sudėtis buvo vertinama DXA metodu, kuris leidžia tiksliau nei vien svėrimas nustatyti riebalų ir kitų audinių pasiskirstymą. Smegenų pokyčiai buvo vertinami magnetinio rezonanso tyrimais, o analizėse atsižvelgta į amžių, lytį, išsilavinimą, fizinį aktyvumą, rūkymą, alkoholio vartojimą ir metabolinės sveikatos rodiklius.

    Didžiausias dėmesys – visceraliniams riebalams

    Ryškiausi nepalankūs ryšiai nustatyti su visceraliniais riebalais, tai yra riebaliniu audiniu, kuris kaupiasi giliai pilvo srityje ir supa vidaus organus. Didesnis jų kiekis siejosi su pastebimais smegenų struktūros skirtumais, ypač baltosios medžiagos srityse.

    Baltoji medžiaga smegenyse veikia kaip ryšių tinklas, leidžiantis skirtingoms sritims efektyviai keistis informacija. Tyrime didesnis visceralinių riebalų kiekis buvo siejamas su mažiau palankiomis baltosios medžiagos mikrostruktūros ypatybėmis, kurios literatūroje dažnai siejamos su lėtesniu informacijos apdorojimu ir prastesniais kognityviniais rodikliais.

    „Riebalai skirtingose kūno vietose žymi nevienodas smegenų pokyčių trajektorijas, kurių neįmanoma įvertinti vien pagal kūno masę ar KMI. Svarbu tai, kad regioninis nutukimas yra keičiamas rizikos veiksnys“, – sakė prof. Anqi Qiu.

    Kas yra smegenų amžiaus skirtumas

    Tyrėjai taikė ir vadinamąjį smegenų amžiaus skirtumo vertinimą, kai pagal vaizdinius duomenis apskaičiuojamas biologinis smegenų sistemų amžius. Jei prognozuojamas smegenų amžius yra didesnis nei realus žmogaus amžius, tai gali rodyti greitesnį senėjimą tam tikruose smegenų tinkluose.

    Analizė parodė, kad būtent visceralinių riebalų kiekis labiausiai siejosi su mažiau palankiu kai kurių smegenų sistemų senėjimo profiliu. Kartu nustatytos sąsajos su prastesniais kognityvinių testų rezultatais, įskaitant atmintį, informacijos apdorojimo greitį, problemų sprendimą ir vykdomąsias funkcijas.

    Kojų riebalai: ne toks paprastas vaizdas

    Ankstesni tyrimai yra siūlę, kad riebalai, labiau kaupiami apatinėje kūno dalyje, kai kuriais atvejais gali būti susiję su palankesniu metaboliniu profiliu nei riebalai pilvo srityje. Tai aiškinta didesniu jautrumu insulinui ir mažesniu sisteminiu uždegimu.

    Vis dėlto šiame darbe ryšiai tarp riebalų kojose ir smegenų rodiklių pasirodė sudėtingesni. Tyrėjai pažymi, kad riebalų kaupimasis galūnėse, ypač kartu mažėjant raumenų masei, teoriškai gali būti susijęs su energijos apykaitos, mitochondrijų funkcijos ir oksidacinio streso mechanizmais, kurie svarbūs ir smegenų sveikatai.

    Ką tai reiškia praktikoje

    Tyrimas nereiškia, kad KMI tampa bevertis, jis išlieka paprastas ir plačiai naudojamas rodiklis populiacinei rizikai vertinti. Tačiau rezultatai stiprina argumentą, kad vien KMI nepakanka, kai norima tiksliau įvertinti individualią riziką.

    Praktikoje vis dažniau akcentuojamas liemens apimtis, liemens apimties ir ūgio santykis, taip pat kūno sudėties vertinimas tikslesniais metodais. Tyrėjai pabrėžia, kad nustatytos sąsajos dar neįrodo tiesioginio priežastinio ryšio, tačiau padeda tiksliau identifikuoti grupes, kurioms verta skirti daugiau dėmesio prevencijai.

    Pagrindinė žinutė paprasta: svarbu ne tik kiek sveriame, bet ir kur kaupiasi riebalai. Ypač visceralinių riebalų mažinimas, pasitelkiant mitybą, fizinį aktyvumą, miegą ir kitus gyvenimo būdo sprendimus, gali turėti reikšmės ne tik širdžiai ar cukraus apykaitai, bet ir smegenų sveikatai.

  • Study hints ADHD could raise dementia risk, with brain iron and blood markers offering early clues

    Adults diagnosed with attention deficit hyperactivity disorder may face a higher risk of developing dementia later in life, according to new research from Geneva University Hospitals and the University of Geneva. The study links ADHD to biological changes often seen in age-related neurodegenerative disease.

    Researchers reported that adults with ADHD showed altered iron levels in specific brain regions and higher concentrations of a blood marker tied to nerve cell damage. Both signals have been associated in previous research with conditions such as Alzheimer’s disease.

    Brain iron and nerve damage marker

    The team examined 32 adults aged 25 to 45 with ADHD and 29 similarly aged healthy participants. Using an MRI technique called quantitative susceptibility mapping, they estimated iron content across brain areas and compared it with blood measurements.

    Participants with ADHD had different iron distribution in several regions, and iron in the precentral cortex was associated with higher neurofilament light chain levels in blood. Neurofilament light chain is widely used in neurology research as an indicator of ongoing neuronal injury.

    Why iron may matter

    Iron is essential for healthy brain function, but excess accumulation has been linked to oxidative stress and damage to neurons. In Alzheimer’s disease and other dementias, abnormal iron patterns have repeatedly been observed alongside other signs of degeneration.

    The authors argue that the combination of increased regional brain iron and elevated neurofilament light chain could point to an early neurobiological pathway that helps explain epidemiological links between ADHD and dementia. They emphasize, however, that the findings do not mean dementia is inevitable for people with ADHD.

    What this could change next

    With dementia affecting an estimated 55 million people worldwide and nearly 10 million new cases each year, identifying modifiable risks remains a major public health goal. Alzheimer’s disease accounts for roughly 60 to 70% of diagnoses, according to the World Health Organization.

    The researchers say larger, long-term studies are needed to confirm whether these markers predict later cognitive decline and whether interventions can alter risk. They also note the broader importance of recognizing and managing adult ADHD, both for day-to-day functioning and potential long-term brain health.

  • Mokslininkai perspėja: net mažos alkoholio dozės gali tyliai žaloti smegenis

    Mokslininkai perspėja: net mažos alkoholio dozės gali tyliai žaloti smegenis

    Naujas JAV mokslininkų tyrimas rodo, kad net ir palyginti nedidelis alkoholio vartojimas gali būti susijęs su smegenų pokyčiais. Tyrėjai nustatė ryšį tarp didesnio išgertų gėrimų skaičiaus ir prastesnės smegenų perfuzijos, tai yra kraujotakos.

    Tyrime taip pat fiksuotas plonesnis smegenų žievės sluoksnis, kuris svarbus mąstymui, planavimui ir savikontrolei. Tokie požymiai pastebėti ir žmonėms, kurie neviršijo vadinamojo mažos rizikos vartojimo ribų.

    Ką konkrečiai matavo tyrėjai

    Tyrime dalyvavo 45 sveiki 22–70 metų suaugusieji, neturėję alkoholio vartojimo sutrikimo požymių. Dalyviai pateikė informaciją apie savo vartojimo įpročius per pastaruosius metus, trejus metus ir per visą gyvenimą.

    Šie duomenys buvo lyginami su magnetinio rezonanso tyrimų rezultatais, vertinant žievės storį ir tūrį. Daliai dalyvių papildomai buvo įvertinta smegenų perfuzija, tai yra kraujo pritekėjimas į audinius.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ryšys su perfuzija buvo ryškesnis nei su žievės storiu. Tai leidžia kelti prielaidą, kad alkoholis pirmiausia gali veikti smegenų kraujotaką, o ilgainiui tai gali atsiliepti audinių būklei.

    Ką reiškia mažos dozės

    Tyrime kaip atskaitos taškas naudota 14 gramų gryno etanolio dozė, kuri apytikriai atitinka standartinį gėrimą. Analizuoti ir tie atvejai, kai vyrai per mėnesį išgerdavo iki 60 tokių gėrimų, o moterys iki 30.

    Vidutiniškai dalyviai per gyvenimą suvartodavo apie 21 standartinį gėrimą per mėnesį, tačiau skirtumai buvo dideli. Kai kurių dalyvių vartojimas siekė vos 1 gėrimą per mėnesį, kitų buvo artimas 54.

    „Mažos rizikos alkoholio vartojimas gali turėti pasekmių žievės audinių vientisumui, ypač didėjant amžiui“, – teigė tyrimo autoriai.

    Kodėl tai svarbu ir kokios ribos

    Smegenims gera kraujotaka būtina, kad ląstelės gautų deguonies ir maistinių medžiagų, o medžiagų apykaitos atliekos būtų pašalinamos. Jei perfuzija mažėja, teoriškai didėja rizika, kad audiniai taps jautresni pažeidimams, ypač vyresniame amžiuje.

    Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia tyrimo ribotumus: jis fiksavo vieną laiko momentą, todėl neįrodo priežasties ir pasekmės. Be to, vartojimo įpročiai buvo pateikti pačių dalyvių, o tokie veiksniai kaip mityba, fizinis aktyvumas ar miego kokybė nebuvo išsamiai įvertinti.

    Tyrimas įsilieja į platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai vis dažniau keliama abejonė, ar apskritai egzistuoja visiškai saugus alkoholio kiekis sveikatai. Dalis naujausių visuomenės sveikatos rekomendacijų vis labiau akcentuoja paprastą principą: kuo mažiau alkoholio, tuo geriau.

    „Šie rezultatai gali būti svarbūs vertinant žalos mažinimo strategijas ir visuomenės sveikatos gaires“, – rašė tyrimo autoriai.