CP v2

Tag: Maino upė

  • Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Prie Maino upės aptiko milžinišką keltų statinį: 2 300 metų paslaptis stebina technologijomis

    Vokietijoje, prie Maino upės, statant vandens sulaikymo baseiną netoli Willigis tilto darbininkai netikėtai aptiko didžiules medines konstrukcijos dalis. Iš pradžių radinys neatrodė itin senas, tačiau vėlesni tyrimai atskleidė, kad tai – geležies amžiaus laikų statinys.

    Bavarijos valstybinės paminklų apsaugos tarnybos specialistai ąžuolines sijas datavo dendrochronologijos metodu. Medžių rievės parodė, kad medžiai buvo nukirsti tarp 372 ir 352 metų prieš mūsų erą, laikotarpiu, siejamu su La Tène kultūra, dažnai tapatinama su keltų bendruomenėmis Vidurio Europoje.

    Didžiausią įspūdį mokslininkams daro statinio mastas ir konstrukciniai sprendimai. Kompleksą sudarė masyvios ąžuolinės sijos, sujungtos su sausuoju mūru – be skiedinio sukrautais akmenimis, o kai kurios medinės dalys siekia 3–4 metrų ilgį ir gali sverti iki maždaug 250 kilogramų.

    Radinio iškėlimas tapo atskiru iššūkiu, nes daugiau kaip du tūkstantmečius drėgnoje aplinkoje išsilaikiusi mediena, patekus į orą, ima sparčiai irti. Dėl to sijas archeologai pirmiausia atkasa rankomis, vėliau kelia kranu, o nuvalytas detales perkelia į vandens talpyklas, kad jos neišdžiūtų ir neprarastų struktūros.

    Kartu taikomos ir naujausios dokumentavimo technologijos: elementai skenuojami 3D lazeriniu būdu, kad būtų tiksliai užfiksuota jų forma ir sujungimai. Ant paviršių išlikę įrankių pėdsakai leidžia tikėtis rekonstruoti, kaip keltų amatininkai apdirbo ąžuolą, kokius kirvius ar tašymo įrankius naudojo ir kaip išgaudavo tvirtas jungtis.

    Kokia galėjo būti paskirtis?

    Kol kas didžiausia mįslė – kam šis statinys buvo skirtas. Konstrukcija stovėjo tiesiai prie upės, o prieš pagrindinę dalį buvo įrengta į vandenį orientuota medinė platforma, todėl viena realiausių hipotezių sieja radinį su laivyba.

    Tokio tipo platforma galėjo būti pritaikyta kroviniams iškrauti arba laivams švartuoti, o didesnė ant kranto esanti konstrukcija – kontroliuoti kelią iš upės į netoliese buvusią gyvenvietę. Tyrėjai taip pat neatmeta, kad objektas galėjo atlikti apsaugos, prekybos organizavimo ar net rinkliavų surinkimo funkciją svarbiame vandens kelyje.

    Ką tai pasako apie keltų visuomenę?

    Pats statinys leidžia spręsti apie aukštą organizacinį lygį ir išteklius. Tyrėjai nurodo, kad ąžuolinė mediena greičiausiai buvo atgabenta iš Spessart regiono, o akmenys – transportuojami palei Mainą, tad reikėjo koordinuotos logistikos ir daug darbo jėgos.

    Monumentali konstrukcija šlapioje pakrantės zonoje reiškia, kad bendruomenė turėjo ne tik meistrų, bet ir gebėjo planuoti darbus, paskirstyti resursus ir įgyvendinti sudėtingus inžinerinius sprendimus. Tolimesni tyrimai turėtų patikslinti, kokį vaidmenį geležies amžiuje galėjo vaidinti dabartinio Ašafenburgo apylinkės ir ar ši vieta buvo svarbus regiono prekybos taškas.

  • Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino aptiko tai, ko ten neturėjo būti: po žeme – 2 400 metų paslaptis

    Prie Maino upės, vykstant statybos darbams, archeologai aptiko giliai po žeme slypinčią neįprastą konstrukciją, kurios amžius siekia apie 2 400 metų. Pirminės prielaidos, kad tai galėtų būti naujesnių laikų prieplauka ar krantinės sutvirtinimai, greitai žlugo paaiškėjus tikrajai radinio kilmei.

    Tyrėjai datavimą patikslino išanalizavę ąžuolo rąstų rieves, leidžiančias labai tiksliai nustatyti medienos kirtimo laiką. Rezultatai parodė, kad statinys siekia laikotarpį apie IV amžių prieš Kristų, tai yra geležies amžių, kai dauguma medinių konstrukcijų dėl irimo paprastai neišlieka.

    Didžiausią nuostabą kelia išskirtinė radinio būklė: medinės dalys per daugiau nei du tūkstantmečius išliko beveik nepažeistos. Manoma, kad tai lėmė nuolat drėgna, mažai deguonies turinti aplinka, kuri sulėtina organinių medžiagų irimą ir sudaro sąlygas medienai išsilaikyti gerokai ilgiau nei įprastai.

    Konstrukcija sudaryta iš masyvių medinių elementų ir akmeninio mūro, o toks skirtingų medžiagų derinys šio regiono geležies amžiaus kontekste laikomas itin retu. Specialistai pabrėžia, kad tai rodo aukštesnį inžinerinį pasirengimą ir gerai organizuotą bendruomenę, galėjusią sutelkti darbo jėgą bei išteklius.

    Kol kas svarstomos kelios versijos, kam šis objektas galėjo būti skirtas. Vieni mokslininkai neatmeta, kad tai galėjo būti upinis uostas ar prekybos centras, kiti labiau linksta į administracinę ar gynybinę funkciją, nes tokie statiniai dažnai siejami su strateginių transporto kelių kontrole.

    Regiono archeologinis kontekstas taip pat kursto spėliones: anksčiau apylinkėse rasta geležies amžiaus vertybių, todėl neatmetama, kad šioje vietoje galėjo veikti svarbi gyvenvietė. Jei hipotezė pasitvirtintų, radinys galėtų papildyti žinias apie tuometinę prekybą, valdžios struktūras ir upių vaidmenį formuojant ekonominius ryšius.

    Siekiant tiksliau nustatyti objekto formą ir paskirtį, vietovėje atliekami detalesni tyrimai, o pats statinys skaitmeninamas kuriant 3D modelius. Tokia metodika leidžia dokumentuoti pažeidžiamas konstrukcijas ir analizuoti jas neardant, o vėlesnės kasinėjimų fazės turėtų atskleisti, kokio masto tai buvo kompleksas.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis atradimas yra reta proga iš arčiau pažvelgti į geležies amžiaus statybos technologijas, kurios dažnai lieka tik fragmentiškai žinomos. Ne mažiau svarbu ir tai, kad radinys aptiktas atsitiktinai, todėl neatmetama, jog panašių objektų upių slėniuose gali būti ir daugiau, tačiau jie vis dar slypi po žeme.