CP v2

Tag: Maistinė vertė

  • Balti ar žali? Šparagų mūšis: kuriuose daugiau vitaminų ir kaip paruošti per 5 minutes

    Prasidėjus šparagų sezonui, parduotuvėse dažniausiai tenka rinktis tarp dviejų rūšių: baltųjų ir žaliųjų. Nors iš pirmo žvilgsnio jos skiriasi tik spalva, iš tiesų skiriasi ir skonis, ir paruošimo paprastumas, ir kai kurios maistinės savybės.

    Balti šparagai auginami be šviesos, todėl išlieka šviesūs ir švelnaus, kiek salstelėjusio skonio. Žali šparagai auga saulėje, sukaupia daugiau augalinių pigmentų, jų skonis ryškesnis, dažnai apibūdinamas kaip turintis lengvą riešutinę natą.

    Maistinės vertės prasme abu variantai yra lengvi ir maistingi, tačiau žali šparagai paprastai turi daugiau antioksidantų, susijusių su žalia spalva, taip pat dažnai minimi kaip turintys daugiau vitamino C. Balti šparagai neretai laikomi švelnesniu pasirinkimu jautresniam skrandžiui, tačiau bendras skirtumas labiau priklauso nuo šviežumo ir paruošimo, o ne nuo spalvos vien.

    Didžiausias praktinis skirtumas virtuvėje yra paruošimas. Baltuosius šparagus dažniausiai reikia nulupti, nes jų odelė kietesnė ir gali sugadinti tekstūrą. Žaliems dažniausiai pakanka nulaužti sumedėjusią kotelio dalį, todėl jie dažnai pasirenkami greitam pietų ar vakarienės patiekalui.

    Šviežumą galima atpažinti keliais paprastais požymiais: šparagai turi būti tvirti, elastingi, o jų galvutės uždaros ir neišsausėjusios. Vienas populiariausių būdų parduotuvėje įvertinti šviežumą yra lengvai patrinti du kotelius tarpusavyje: jei jie švieži, dažnai pasigirsta lengvas girgždesys, rodantis, kad augalas dar turi daug drėgmės.

    Jei šparagus planuojate ruošti ne tą pačią dieną, svarbu juos teisingai laikyti. Praktika rodo, kad jie greitai netenka drėgmės, todėl geriau laikyti stačius inde su trupučiu vandens, tarsi gėles, kad kotelių galai būtų lengvai panardinti. Taip šparagai ilgiau išlieka traškūs ir mažiau išdžiūsta šaldytuve.

    Greitam paruošimui per 5 minutes dažniausiai pakanka trumpai apvirti ar apkepti įkaitintoje keptuvėje, kad šparagai išliktų tvirti. Žali šparagai dažnai paruošiami greičiau, o baltiems gali prireikti kelių papildomų minučių, ypač jei koteliai storesni, tačiau skubant verta rinktis plonesnius.

    Galiausiai vieno teisingo pasirinkimo nėra: balti šparagai labiau tinka švelniems patiekalams, kur jų skonis neužgožiamas, o žali patogesni, kai norisi ryškesnio skonio ir mažiau darbo. Svarbiausia rinktis kuo šviežesnius, nes būtent tai labiausiai lemia ir tekstūrą, ir galutinį skonį.

  • Brangiausias pasaulyje augalas kaimynystėje: tikrasis vasabis Lenkijoje kainuoja iki 4 000 eurų už kilogramą

    Lenkijoje, netoli Radomo, auginamas vienas brangiausių valgomųjų augalų pasaulyje – tikrasis vasabis (japoniškasis krienas). Šio augalo kaina rinkoje gali siekti iki maždaug 4 000 eurų už kilogramą, o pagrindinė priežastis paprasta: vasabį užauginti itin sudėtinga ir brangu.

    Vasabis kilęs iš Japonijos, o jo šakniastiebis naudojamas gaminti žaliai pastai, dažniausiai patiekiamai su sušiais. Skirtingai nei aitriosios paprikos, vasabis labiau „kerta“ per nosį ir ančius, o ne degina liežuvį – šis pojūtis laikomas vienu iš atpažįstamiausių tikro produkto bruožų.

    Vasabiui reikia išskirtinių sąlygų: labai švaraus vandens, stabilios temperatūros ir nuolat pakankamos drėgmės. Augalas jautrus svyravimams, todėl bet koks nukrypimas nuo optimalių sąlygų gali reikšti prastesnę kokybę arba viso derliaus praradimą.

    Dėl šių reikalavimų vasabis dažniau auginamas specializuotuose ūkiuose, kur būtina kontroliuoti mikroklimatą ir vandens tiekimą. Būtent todėl Europoje tokios plantacijos yra retos, o kiekiai – riboti, kas tiesiogiai kelia kainą.

    Skelbiama, kad Lenkijoje kultivuojama vasabio atmaina daruma. Ji vertinama dėl skonio intensyvumo, o valgomas ne tik šakniastiebis: aštrumo turi ir lapai bei stiebai, todėl augalas panaudojamas plačiau nei vien tik pastai.

    Ūkininkai ir rinkos dalyviai pabrėžia, kad tikras vasabis dažniausiai vartojamas šviežiai tarkuotas, nes tada geriausiai atsiskleidžia aromatas ir skonis. Be to, šviežios pastos spalva gali skirtis – ji nebūtinai ryškiai žalia, gali būti tamsesnė, šviesesnė ar net turėti gelsvą atspalvį.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad daugelis produktų, parduodamų kaip vasabis, su originaliu augalu turi mažai bendro. Dažnai tai būna krienų, garstyčių, krakmolo ir dažiklių mišiniai, sukurti imituoti aštrumą ir spalvą, bet ne tikrąjį aromatinį profilį.

    „Apskritai parduotuvėse esančios pastos ir milteliai turi mažai ką bendro su tikru vasabiu: skiriasi skonis, konsistencija ir spalva. Tik šviežias vasabis turi tai, dėl ko jis vertinamas“, – sakė Agnieszka Firlej iš šeimos ūkio Wasabi Farm Poland.

    Vasabis laikomas mažai kaloringu augalu, turinčiu nedaug riebalų ir vidutinį angliavandenių kiekį. Taip pat minimos skaidulos ir vitaminas C, o tarp mineralų dažniausiai išskiriami kalis, kalcis ir magnis.

    Pirkėjams, norintiems paragauti tikro vasabio, svarbiausia užuomina paprasta: jei produktas yra labai pigus, tikėtina, kad tai imitacija. Tikras vasabis dėl auginimo sudėtingumo ir ribotos pasiūlos išlieka nišinis, o jo kaina beveik visada bus gerokai didesnė nei įprastų padažų.