CP v2

Tag: Maisto apžvalgos

  • „Książulo“ restorane paliko 260 eurų: gavęs picą ėmė skleisti keistus garsus – kas nutiko?

    Apsilankymas restorane PIU nebuvo atsitiktinis. Ši vieta jau kurį laiką buvo minima interneto diskusijose dėl aštrių savininko atsakymų į klientų atsiliepimus, todėl „Książulo“ nutarė patikrinti, ar už griežtos komunikacijos slypi aukšta virtuvės kokybė.

    Kūrėjas su komanda pasirinko maistą išsinešti. Jo teigimu, taip sumažinama tikimybė, kad atpažinus svečią patiekalai bus paruošti kitaip nei įprastai, o sąskaita buvo išskaidyta į du užsakymus.

    Galutinė suma vis tiek atrodė įspūdingai ir siekė apie 260 eurų. Ant stalo atsidūrė kelios picos, fokačija su pecorino, dviejų tipų carbonara, lazanija, spagečiai bolognese, jautienos išpjovos kepsnys ir tiramisu.

    Kainos, pasak apžvalgos, buvo aukštesnės nei vidutinės. Vien už fokačiją teko mokėti maždaug 11 eurų, o už jautienos išpjovos kepsnį apie 33 eurus, tad lūkesčiai skoniui ir kokybei natūraliai kilo.

    Ragaujant picą „Książulo“ nuo pirmų kąsnių neslėpė nustebimo ir reakcijas palydėjo jam būdingais garsais. Jis kritiškai įvertino pomidorų padažą, pabrėždamas, kad šis pasirodė per saldus, o pastabų turėjo ir tešlai bei sūriui.

    Panašiai įvertinta ir fokačija su pecorino. Anot recenzento, ji buvo sausa, o pateikimas ir skonis, jo akimis, neatsvėrė kainos, ypač turint omenyje restorano įvaizdį ir komunikacijoje deklaruojamą užtikrintumą.

    Daugiausia priekaištų sulaukė makaronai. „Książulo“ teigė, kad tiek klasikinė carbonara, tiek jos versija su grietinėle buvo blankaus skonio ir per mažai pagardintos.

    Vertinant lazaniją ir spagečius bolognese vėl sugrįžo saldumo tema. Kūrėjui susidarė įspūdis, kad keliuose patiekaluose galėjo būti naudojama labai panaši pomidorų padažo bazė, todėl skoniai tarpusavyje pernelyg supanašėjo.

    Šiek tiek geriau, pasak apžvalgos, pasirodė jautienos išpjovos kepsnys. Vis dėlto kritikos sulaukė garnyras, ypač keptos daržovės, kurios, recenzento teigimu, buvo per kietos.

    Stabiliausiu pasirinkimu įvardytas tiramisu, nors ir čia pasikartojo pastaba dėl perdėto saldumo. Po degustacijos „Książulo“ sakė tikėjęsis kitokio scenarijaus ir tikėjosi, kad restoranas geriausiai apsigins maistu, o daugiausia diskusijų kils tik dėl bendravimo stiliaus.

    Galiausiai jis neišskyrė patiekalo, dėl kurio norėtų sugrįžti. Kūrėjas pareiškė, kad pakartotinio vizito neplanuoja, o jo verdiktą labiausiai nulėmė neatitikimas tarp kainos, lūkesčių ir, jo vertinimu, realaus skonio.

  • Į Grójecą atvyko „Książulo“: kebabą išgyrė iki dangaus, bet lipduko nedavė – štai kodėl

    Lenkijoje populiarus maisto apžvalgininkas „Książulo“ naujausiame įraše tęsė keliones po mažesnius miestus ir šį kartą tikrino, ką verta paragauti Grójeco greitojo maisto vietose. Vaizdo įraše jis lygino skirtingų kebabinių stilius – nuo šiuolaikiškų, daržovėmis paremtų variantų iki klasikinio, riebaus ir sotaus pasirinkimo.

    Pasak kūrėjo, tokiuose miestuose dažnai matyti dideli kokybės skirtumai: vienur dominuoja pigiai paruošta mėsa ir saldoki, primityvūs padažai, kitur bandoma atkartoti didmiesčių tendencijas. Pastaraisiais metais Lenkijoje, kaip ir daugelyje Europos šalių, kebabų rinka keičiasi: pirkėjai vis dažniau vertina mėsos kilmę, šviežias daržoves, aiškesnį padažų skonį ir traškų kepimą vietoje.

    Silpniausiai, anot jo, pasirodė viena anksčiau populiari vieta miesto centre, kur patiekalas nuvylė guminės tekstūros mėsa ir keistais padažais, priminusiais pigų kečupo bei kario mišinį. Kitoje vietoje jis palankiau įvertino daržovių gausą ir grilyje keptus priedus, o bendras įspūdis, jo teigimu, priartėjo prie 8 balų iš 10.

    Didžiausio dėmesio sulaukė vietinių rekomenduota „Kebab Factory“, kur kūrėjas paragavo vadinamosios apverstos pitos. Patiekalo esmė – išorėje papildomai apskrudinta duona ir viduje gausesnis įdaras, o ryškiausiu akcentu tapo firminis majonezinis padažas, pristatytas kaip šefo receptas.

    „Norėčiau sužinoti, kaip jie daro tą padažą, bet lipduko šiandien neduosiu“, – sakė „Książulo“.

    Jis paaiškino, kad sąmoningai susilaikė nuo garsiojo kokybės lipduko, nes nenori kitą kartą susidurti su didžiulėmis eilėmis, kurios neretai susiformuoja po jo rekomendacijų. Kūrėjas juokavo, kad taip pasilieka galimybę ramiai sugrįžti ir dar kartą pavalgyti be fanų antplūdžio.

    Įraše nuskambėjo ir dar viena detalė: filmavimo metu komanda pastebėjo, kad iš jų autobusiuko greičiausiai dingo visas lipdukų paketas. Tai reikštų, kad net ir norint vietą pažymėti tradiciniu būdu, tą dieną to padaryti nebūtų pavykę.

  • Sekė Magdos Gessler pėdsakais 14 metų: paliko korporaciją ir atidarė „Garaž smaku“

    Lenkijoje jau 14 metų „Kuchenne rewolucje“ gerbėjams pažįstamas Maciejus Gałanas važinėja po šalį ir tikrina, kas nutiko restoranams po Magdos Gessler „revoliucijų“. Per šį laiką jis aplankė daugiau nei 400 vietų, o dalį jų lanko pakartotinai po kelių metų, kad pamatytų, ar pokyčiai išliko.

    Jo istorija prasidėjo 2012 metais, kai atostogaudamas Ustkoje iš smalsumo užsuko į restoraną „Syrenka“ ir pamatė interjerą su laidos pėdsakais. Netrukus vienas vizitas virto nuolatiniu maršrutu: laisvadieniai imti skirti kelionėms į laidoje rodytas vietas, o įspūdžiai pradėti fiksuoti socialiniuose tinkluose.

    Iš pradžių Gałanas rašė „Facebook“ formatu, tačiau ilgainiui persikėlė į vaizdo turinį: pasak jo, auditorija nebenorėjo ilgų aprašymų ir labiau vertino realų vaizdą, patiekalus, aplinką bei pokalbius su šeimininkais. Taip gimė „Youtube“ kanalas, kuriame jis rodo ne tik patirtis, bet ir užkulisius: kaip keičiasi meniu, kainodara, komandos, klientų srautai.

    „Jei stovi virš bedugnės, turi rizikuoti ir pasitikėti tuo, kas siūlo paskutinę išeitį“, – sakė Maciejus Gałanas, aiškindamas, kodėl daliai restoranų dalyvavimas laidoje tampa ne šou, o bandymu išlikti.

    Gałanas pastebi, kad laikui bėgant keitėsi ir pačios laidos dinamika: ankstesnį masinį restoranų norą patekti į projektą keičia situacijos, kai iniciatyvą dažniau rodo kūrėjai, ieškantys istorijų filmavimams. Tai, jo teigimu, susiję ir su bendra gastronomijos aplinka, kurioje savininkai vis dažniau skaičiuoja rizikas, o sprendimus lemia ne tik reklama, bet ir finansinė realybė.

    Jo vertinimu, laidos sėkmę dažnai lemia ne vien atnaujintas interjeras ar naujas pavadinimas, o šeimininkų gebėjimas priimti pokyčius ir nuosekliai dirbti po filmavimo. Jis kaip pavyzdį mini restoranus, kurie po „revoliucijos“ stipriai investavo į komunikaciją ir kasdienius procesus, todėl sulaukė nuolatinio klientų srauto, o ne vien trumpalaikio susidomėjimo.

    Vis dėlto dalis vietų neišsilaiko, ir tai, pasak jo, dažnai tampa patogia proga kritikams suvesti viską į televizijos formatą. Gałanas pabrėžia, kad gastronomija priklauso nuo daugybės kintamųjų: sezoniškumo, tiekimo grandinių, personalo kaitos, vartotojų įpročių ir kainų augimo, todėl vien filmavimo savaitė negarantuoja ilgalaikio stabilumo.

    Per daugelį metų jis užmezgė ryšius su dalimi restauratorių ir kalba apie savotišką bendruomenę, kuri vieni kitiems pataria praktiniais klausimais. Tokie neformalūs ryšiai, jo teigimu, padeda greičiau spręsti kasdienes problemas, nes restoranų versle klaidos kainuoja brangiai, o laiko mokytis iš jų dažnai nebėra.

    Kelionės pakeitė ir jo paties karjerą: jis paliko darbą korporacijoje ir Vroclave atidarė amatininkų bei regioninių produktų parduotuvę „Garaż smaku“. Gałanas sako, kad ši idėja nebūtų gimusi, jei ne noras sekti laidos akcentuojamu lokalumu ir sujungti vartotojus su mažais gamintojais bei restoranų tiekėjais.

    Paklaustas apie kulinarinių apžvalgininkų atsakomybę, jis teigia sąmoningai vengiantis destruktyvaus turinio, galinčio per vieną vaizdo įrašą pakenkti verslui. Jo požiūriu, vertinant restoraną būtina prisiminti, kad už kiekvienos lėkštės yra žmonės ir darbo vietos, o dienos kokybę gali paveikti ir paprasti, lankytojui nematomi veiksniai.