CP v2

Tag: Maisto etiketės

  • Diabetikų saldumynai lieknėjimui? Specialistė paaiškino, kada tai tik marketingas

    Diabetikams skirti saldumynai dažnai reklamuojami kaip lengvesnis pasirinkimas norintiems sulieknėti, tačiau mitybos specialistai primena: vien cukraus nebuvimas dar nereiškia mažesnio kaloringumo. Tokiuose produktuose cukrus dažnai pakeičiamas saldikliais, bet energinė vertė gali išlikti panaši.

    Ekspertai pabrėžia, kad svorio augimą lemia ne vien cukrus. Didžiausią kalorijų kiekį suteikia riebalai, todėl renkantis šokoladą ar desertą verta pirmiausia žiūrėti ne į užrašą ant pakuotės, o į maistinę vertę ir riebalų kiekį.

    „Jei mėgstate šokoladą ar desertą, atsiverskite etiketę ir pažiūrėkite, kiek ten riebalų. Zefyras ar marmeladas dažnai laikomi lengvesniu pasirinkimu, nes juose beveik nėra riebalų“, – sakė mitybos specialistė.

    Ji atkreipė dėmesį, kad diabetikams skirti saldumynai neretai išlieka kaloringi būtent dėl didesnio riebalų kiekio. Kitaip tariant, cukraus gali būti mažiau arba jo visai nebūti, tačiau bendras kalorijų skaičius nemažėja tiek, kiek tikisi pirkėjai.

    Dar viena dažna klaida, pasak specialistų, yra neįvertinti paslėptų cukrų kasdieniuose produktuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – duona: kai kuriuose gaminiuose cukrų kiekis gali viršyti 5 gramus 100 gramų produkto, nors geru rodikliu dažnai laikoma apie 2 gramus ar mažiau.

    Paslėpto cukraus galima rasti ir perdirbtuose mėsos gaminiuose, pavyzdžiui, dešrose, padažuose ar dešrelėse, kur cukrus naudojamas skoniui subalansuoti. Todėl norint mažinti suvartojamo cukraus kiekį neužtenka atsisakyti vien saldumynų – svarbu peržiūrėti ir kasdienius pirkinių įpročius.

    Kalbėdami apie pieno produktus, specialistai primena, kad laktozės, dar vadinamos pieno cukrumi, paprastai daugiau skystuose produktuose, tokiuose kaip pienas, kefyras ar jogurtas. Tuo metu kietesniuose pieno gaminiuose jos lieka mažiau, todėl dalis „be laktozės“ žymėjimų kietiems sūriams gali būti labiau rinkodaros sprendimas nei realus skirtumas sudėtyje.

    Specialistai pataria lieknėjantiems vertinti ne vien produkto pavadinimą ar reklaminį teiginį, o bendrą racioną: porcijų dydį, bendrą kalorijų kiekį, riebalų ir angliavandenių balansą. Jei siekiama mažinti svorį, svarbiausia išlieka nuoseklus energijos deficitas, o ne vieno „sveikesnio“ deserto pasirinkimas.

  • Blogiausias ledų pasirinkimas parduotuvėse: kaip atpažinti palmių aliejų ir transriebalus etiketėje

    Perkant ledus svarbiausia ne skonis, o sudėtis: daugiausia abejonių kelia produktai, kuriuose pieno riebalai pakeičiami pigesniais augaliniais riebalais. Tokiuose desertuose neretai naudojamas palmių ar kokosų aliejus, o kai kuriais atvejais ir iš dalies hidrinti riebalai. Specialistai pabrėžia, kad būtent pastarieji gali būti susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Didžiausia problema kyla tada, kai produktuose aptinkama transriebalų. Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad pramoniniai transriebalai didina blogojo cholesterolio kiekį, mažina gerojo cholesterolio lygį ir siejami su didesne koronarinės širdies ligos rizika. Dėl to daugelyje šalių jų kiekis maiste yra griežtai ribojamas.

    Kaip greitai įvertinti sudėtį

    Norint išvengti prastesnės sudėties ledų, pirmiausia verta perskaityti ingredientų sąrašą. Jei matote, kad vietoje pieno riebalų nurodyti augaliniai riebalai ar aliejai, tai signalas, jog produktas gali būti ne klasikiniai pieno ledai, o mišrios sudėties desertas.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į formuluotes, kurios gali reikšti didesnį perdirbtų riebalų kiekį, pavyzdžiui, iš dalies hidrinti riebalai. Europos Sąjungoje pramoninių transriebalų kiekis nuo 2021 metų yra apribotas iki 2 gramų 100 gramų riebalų, tačiau tai nereiškia, kad tokių riebalų maiste visai nebelieka.

    Vaisinis ledas ne visada lengvas pasirinkimas

    Dalis pirkėjų mano, kad vaisiniai ledai ar šerbetai automatiškai yra sveikesni, bet realybė dažnai kitokia. Masinės gamybos vaisiniuose leduose neretai dominuoja vanduo, cukrus ar gliukozės sirupai, o skonį ir spalvą sustiprina kvapiosios ir dažančios medžiagos.

    Norint išsirinkti geresnį variantą, verta žiūrėti, kas įrašyta sąrašo pradžioje. Jei pirmose pozicijose nurodyta vaisių ar uogų tyrė, sultys ar jų koncentratas, tikimybė, kad desertas bus artimesnis šerbetui, yra didesnė, o jei pirmauja cukrus ir sirupai, toks pasirinkimas labiau primins saldintą šaldytą gėrimą.

    Dar viena rizika: laikymo sąlygos

    Net ir gera sudėtis neapsaugo, jei produktas laikytas netinkamai. Pažeista pakuotė, apšerkšnijęs paviršius, netaisyklinga forma ar dideli ledo kristalai gali rodyti, kad ledai buvo atitirpę ir vėl užšaldyti, o tai blogina tekstūrą ir gali didinti mikrobiologinę riziką.

    Perkant verta įvertinti ir šaldiklio būklę: ar durys sandariai užsidaro, ar viduje nėra vandens ir tirpstančio šerkšno požymių. Jei produktas deformuotas ar sulipęs į gabalą, saugiausia rinktis kitą pakuotę.

  • 15 produktų, kuriuose slepiasi cukrus: net jogurtas ir duona gali viršyti lūkesčius

    Pridėtinis cukrus dažnai siejamas su saldumynais, tačiau nemaža jo dalis „pasislepia“ kasdieniuose produktuose, kuriuos laikome patogiais ar net sveikais. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vien saldus skonis, o etiketėje nurodyti angliavandeniai ir pridėtinis cukrus.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai akcentuoja, kad dar didesnė nauda būtų mažinant iki 5 proc. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems antsvorio, prediabetą ar 2 tipo diabetą, kai dideli cukraus kiekiai gali lemti staigesnius gliukozės šuolius.

    Kur cukrus pasirodo netikėtai

    Baltyminiai batonėliai neretai perkami kaip greitas užkandis, tačiau dalis jų savo sudėtimi priartėja prie saldainių. Renkantis verta atkreipti dėmesį, ar batonėlyje nėra daug pridėtinio cukraus ir ar baltymų kiekis išties pateisina produkto paskirtį.

    Fermentuota arbata kombučia gaminama naudojant cukrų, nes jis reikalingas fermentacijai, tačiau galutinis kiekis labai priklauso nuo gamintojo. Kai kurie gėrimai pasaldinami jau po fermentacijos, todėl skirtingų prekės ženklų cukraus rodikliai gali ženkliai skirtis.

    Jogurtas laikomas patogiu baltymų ir kalcio šaltiniu, bet vaisiniai ar desertiniai variantai dažnai turi nemažai pridėtinio cukraus. Paprastas natūralus jogurtas paprastai yra saugesnis pasirinkimas, o saldumui galima įsidėti šviežių uogų ar vaisių.

    Kuo rizikuoja kasdieniai pasirinkimai

    Duonoje, ypač pramoninėje, cukrus gali būti naudojamas skoniui, spalvai ir tešlos kilimui pagerinti. Be to, balta duona dažnai turi mažiau skaidulų, todėl jos glikeminis poveikis paprastai būna didesnis nei rupių grūdų alternatyvų.

    Augaliniai gėrimai, pavyzdžiui, avižų ar migdolų, gali būti praturtinti vitaminais, tačiau aromatizuotuose variantuose neretai atsiranda papildomų saldiklių. Mažesnės rizikos pasirinkimas dažniausiai yra nesaldinti produktai, ypač jei gėrimas vartojamas kasdien.

    Kavos grietinėlės pakaitalai ir saldinti priedai gali nepastebimai didinti dienos cukraus suvartojimą, ypač jei geriama kelios kavos per dieną. Dalį jų sudaro sirupai ar saldikliai, todėl verta pasitikrinti etiketes ir porcijos dydį.

    Kiti dažni cukraus šaltiniai

    Pusryčių dribsniuose, granoloje ir greitai paruošiamose avižose cukrus dažnai naudojamas skoniui sustiprinti, o „traškūs“ gabalėliai neretai būna padengti saldžiais rišikliais. Geresnis pasirinkimas paprastai yra produktai su daugiau skaidulų ir kuo mažiau pridėtinio cukraus.

    Konservuoti vaisiai gali būti geras sprendimas ne sezono metu, tačiau svarbu, ar jie laikomi savo sultyse, ar sirupe. Sirupe konservuoti variantai dažniausiai turi gerokai daugiau pridėtinio cukraus, net jei pats vaisius išlieka tas pats.

    Džemuose ir uogienėse cukrus yra technologinė sudedamoji dalis, todėl jų saldumas nestebina, bet skirtumai tarp gamintojų būna dideli. Renkantis verta pažiūrėti, kiek cukraus tenka 100 gramų, ir ar sudėtyje nėra papildomų saldiklių.

    Riešutų sviestai dažnai laikomi maistingu pasirinkimu, tačiau kai kuriuose įdedama cukraus, kad skonis būtų „švelnesnis“ ir produktas ilgiau išsilaikytų. Paprasčiausia taisyklė yra ieškoti sudėties, kurioje būtų tik riešutai ir, jei reikia, nedidelis druskos kiekis.

    Glotnučiai parduotuvėse ar gėrimų baruose gali turėti daug cukraus dėl sulčių, sirupų ar saldintų tyrelių. Namuose ruošiant lengviau suvaldyti sudėtį, o sotumui padeda baltymai ir skaidulos, pavyzdžiui, jogurtas ar sėklos.

    Skoninis vanduo dažnai suvokiamas kaip geresnė alternatyva limonadui, tačiau dalis tokių gėrimų turi pridėtinio cukraus arba intensyvių saldiklių. Jei tikslas yra mažinti saldumą, paprastas vanduo su citrina ar laimu dažniausiai yra patikimiausias sprendimas.

    Vyne cukrus gali likti kaip natūralus likutinis cukrus, o saldesniuose variantuose jo būna daugiau. Kuo vynas saldesnis, tuo didesnė tikimybė, kad vienoje porcijoje bus daugiau cukraus, todėl sausesni variantai paprastai yra mažiau saldūs ir etiketėje.

    Konservuotose sriubose, ypač pomidorų pagrindu, cukrus kartais naudojamas rūgštingumui subalansuoti. Skonis ne visada atrodo saldus, todėl vienintelis patikimas būdas yra peržiūrėti maistingumo lentelę ir sudėtį.

    Tamsus šokoladas dažnai laikomas „saugesniu“, tačiau cukraus kiekis labai priklauso nuo kakavos procento. Paprastai kuo didesnis kakavos kiekis, tuo mažiau cukraus, tačiau net ir tokiu atveju svarbus suvalgomas kiekis.

    Mitybos specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai atsisakyti cukraus, o mažinti jo perteklių ir atpažinti pagrindinius šaltinius. Etikečių skaitymas, nesaldintų alternatyvų paieška ir porcijų kontrolė dažniausiai duoda greičiausią rezultatą.

  • Ketchupas atrodo nekaltas, bet etiketė išduoda: Katarzyna Bosacka įspėja, ko vengti

    Ketchupas atrodo nekaltas, bet etiketė išduoda: Katarzyna Bosacka įspėja, ko vengti

    Ketchupas daugeliui tapęs kasdieniu produktu, ypač per grilinimo sezoną, kai jo suvartojama gerokai daugiau. Tačiau dalis parduotuvėse esančių ketchupų turi sudėtį, kuri labiau primena technologinį mišinį nei paprastą pomidorų padažą.

    Vartotojų edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka atkreipė dėmesį, kad renkantis ketchupą verta pradėti ne nuo kainos ar prekės ženklo, o nuo etiketės. Pasak jos, svarbiausias signalas yra trumpa ir aiški sudėtis, kurioje dominuoja pomidorai, o ne priedai.

    „Geras ketchupas prasideda nuo pomidorų, o ne nuo cukraus ir tirštiklių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Pagrindinė taisyklė – vertinti pomidorų kiekį. Kuo daugiau pomidorų panaudota 100 gramų produkto, tuo labiau tikėtina, kad skonis išgaunamas natūraliai, o ne stiprinamas saldikliais, kvapiosiomis medžiagomis ar tirštikliais.

    Ne mažiau svarbu sekti, kiek įdėta cukraus ir druskos. Ketchupas dažnai laikomas pomidoriniu padažu, bet kai kuriuose produktuose cukraus kiekis priartėja prie desertams būdingų rodiklių, o tai keičia bendrą mitybos balansą, ypač jei ketchupą dažnai valgo vaikai.

    Trečias aspektas – priedai, skirti konsistencijai ir galiojimo laikui. Etiketėje pasitaikantys tirštikliai, modifikuotas krakmolas ar konservantai nebūtinai reiškia, kad produktas prastas, tačiau jų gausa dažnai rodo, kad gamintojas kompensuoja mažesnį pomidorų kiekį arba siekia išgauti norimą tekstūrą pigesniais sprendimais.

    Praktinis patarimas paprastas: lyginant kelis variantus, rinktis tą, kurio sudėtyje pirmoje vietoje yra pomidorų produktai, o toliau seka minimalus kiekis acto, prieskonių ir druskos. Jei sudėties sąrašas ilgas ir pilnas sunkiai suprantamų ingredientų, toks ketchupas dažniau bus labiau perdirbtas.

    Pastaraisiais metais prekyboje daugėja ketchupų be pridėtinio cukraus ar su mažesniu druskos kiekiu, nes pirkėjai vis labiau vertina aiškią sudėtį. Vis dėlto specialistai ragina nepamiršti, kad net ir „lengvesni“ variantai gali skirtis pomidorų kiekiu, todėl vien užrašai ant pakuotės ne visada atspindi produkto kokybę.

  • Perki šį aliejų? Vienas užrašas išduoda kokybę – ką reiškia Extra Virgin ir kodėl svarbu

    Parduotuvėse alyvuogių aliejaus lentynos pilnos, tačiau kokybės skirtumai gali būti didžiuliai. Lengviausias orientyras dažnai yra užrašas Extra Virgin, nes jis nurodo ne rinkodarą, o aiškią produkto kategoriją ir gamybos būdą.

    Extra Virgin alyvuogių aliejus spaudžiamas tik mechaniniu būdu, be cheminių tirpiklių, o gamyboje kontroliuojama temperatūra. Europos Sąjungoje šiai kategorijai taikomi griežti reikalavimai, įskaitant rūgštingumą, kuris turi neviršyti 0,8 proc., ir sensorinį įvertinimą, kad nebūtų defektų.

    Kas iš tikrųjų yra Extra Virgin

    Extra Virgin reiškia aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų, kuris išlaiko daugiau natūralių junginių. Būtent dėl jų jis gali turėti kartumo ir aštresnį pojūtį gerklėje, kurį dažnai sukelia polifenoliai.

    Didžiąją dalį šio aliejaus riebalų sudaro oleino rūgštis, vienas iš mononesočiųjų riebalų tipų. Šie riebalai paprastai laikomi atsparesniais oksidacijai nei polinesotieji, todėl tinkamai laikomas aliejus lėčiau genda.

    Kodėl skonis gali „kandžioti“

    Lengvas kartumas ir perštėjimas nėra trūkumas, o dažnai kokybės požymis, ypač jei aliejus šviežias. Tokie pojūčiai siejami su natūraliais fenoliniais junginiais, kurių kiekis priklauso nuo alyvuogių veislės, derliaus laiko ir spaudimo technologijos.

    Svarbu atskirti, kad nemalonus, „pasenęs“ kvapas ar skonis gali rodyti oksidaciją arba netinkamą laikymą. Aliejus yra jautrus šviesai, karščiui ir deguoniui, todėl net ir geras produktas gali prarasti savybes, jei laikomas netinkamai.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje

    Vertingiausia informacija dažnai yra etiketėje: ieškokite aiškios kategorijos nuorodos Extra Virgin ir kilmės. Papildomai padeda derliaus ar spaudimo data, tačiau ji pateikiama ne visada, todėl verta bent įvertinti galiojimo terminą ir pasirinkti kuo šviežesnį.

    Didelę reikšmę turi pakuotė: tamsaus stiklo butelis arba metalinė skardinė geriau saugo nuo šviesos. Atidarius, aliejų rekomenduojama laikyti sandariai uždarytą, atokiau nuo kaitlentės ar saulės, nes šiluma ir šviesa spartina skonio bei aromato prastėjimą.

    Virtuvėje šis aliejus labiausiai atsiskleidžia patiekaluose be ilgo kaitinimo, pavyzdžiui, salotose ar ant jau paruošto maisto. Kaitinant aukštoje temperatūroje dalis aromatinių ir fenolinių junginių mažėja, todėl kasdieniam naudojimui verta derinti paskirtį: vieną aliejų rinktis šaltam naudojimui, kitą, jei reikia, kepimui.

    Nors Extra Virgin dažnai yra brangesnis, kaina pati savaime negarantuoja kokybės. Patikimiausi signalai yra kategorija, šviežumas, tinkama pakuotė ir aiškiai nurodyta kilmė, o galutinį pasirinkimą dažnai patvirtina skonis ir aromatas.

  • Dietetykė įspėja: šių 3 „Biedronka“ kumpių geriau nepirkite – per daug druskos ir priedų

    Dietologė Paulina Ihnatowicz įvertino tris pigesnius „Biedronka“ parduodamus „Kraina Wędlin“ mėsos gaminius ir įspėjo, kad jų sudėtis nėra tinkama kasdieniam pasirinkimui. Specialistė dėmesį sutelkė į mėsos kiekį, druskos normą bei technologinius priedus, kurie dažnai naudojami konsistencijai gerinti ir savikainai mažinti.

    Pasak dietologės, žema kaina nebūtinai reiškia prastą produktą, tačiau konkrečiais atvejais sudėtis kelia klausimų. Perdirbtoje mėsoje dažnai pasitaiko krakmolo ar kitų užpildų, o didelis druskos kiekis ilgainiui siejamas su aukštesne kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Trys gaminiai, kuriuos kritikavo

    Pirmuoju numeriu specialistė įvardijo tirolietiško tipo maltinį gaminį, kuriame, jos teigimu, yra tik 68 proc. mėsos. Be to, sudėtyje nurodomas krakmolas, o maistingumo lentelėje matyti didelė druskos ir riebalų koncentracija.

    „Numeris vienas yra tirolietiško tipo maltinis gaminys: tik 68 proc. mėsos, krakmolas kaip užpildas, daug druskos ir daug riebalų, todėl jo nerekomenduoju“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Antruoju pavyzdžiu dietologė pasirinko tos pačios linijos virtą kumpį, kuriame, pasak jos, mėsos dalis siekia 75 proc. Specialistė atkreipė dėmesį, kad tokio tipo gaminiuose užpildai ir labai sūrus skonis dažnai slepia menkesnę žaliavos kokybę.

    „Čia turime 75 proc. mėsos, vis dar per mažai, o druskos kiekis labai didelis, todėl tai nėra pasirinkimas kasdienai“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Trečiuoju numeriu ji įvardijo sumuštiniams skirtą dešros tipo gaminį iš kumpio, kuriame mėsos dalis nurodoma 80 proc. Nors šis rodiklis didesnis nei ankstesniuose dviejuose produktuose, dietologė pabrėžė, kad ir čia matomi užpildai, itin didelis druskos kiekis bei konservantas.

    „Net jei mėsos 80 proc., tai vis tiek mažai, o druskos kiekis labai didelis. Be to, yra krakmolo ir natrio nitrito, todėl tokių gaminių patarčiau nepirkti“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Kaip išsirinkti geresnį kumpį?

    Specialistai primena, kad perdirbtos mėsos gaminiai nėra tas produktas, kurį verta valgyti kasdien. Tarptautinės sveikatos rekomendacijos sieja dažną perdirbtos mėsos vartojimą su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl tokie gaminiai turėtų likti retesniu pasirinkimu, o kasdienybėje prioritetas teikiamas mažiau apdorotai mėsai, žuviai, ankštinėms kultūroms.

    Renkantis mėsos gaminius parduotuvėje verta lyginti etiketes ir ieškoti kuo trumpesnės sudėties. Praktinis orientyras yra aiškiai įvardyta mėsa, kuo mažiau užpildų ir priedų, o druskos kiekį naudinga vertinti maistingumo lentelėje, ypač jei tokie produktai valgomi dažnai.

    Dietologė pabrėžė, kad ir „Biedronka“ galima rasti paprastesnės sudėties kumpių, kuriuose nėra užpildų. Vis dėlto net ir tokius gaminius ji siūlo rinktis retkarčiais, nes tai išlieka perdirbta mėsa, dažniau turinti daugiau druskos ir sočiųjų riebalų nei šviežia mėsa.

  • Sergant diabetu šis užrašas klaidina: svarbiausia ne priekyje, o maistinėje lentelėje

    Sergant diabetu šis užrašas klaidina: svarbiausia ne priekyje, o maistinėje lentelėje

    Sergant diabetu apsipirkimas dažnai prasideda nuo ryškių užrašų ant pakuotės, tačiau jie ne visada padeda priimti geriausią sprendimą. Didesnę reikšmę turi maistinė vertė, sudėtis ir reali porcija, nes būtent tai lemia gliukozės svyravimus po valgio.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad tokie teiginiai kaip „be pridėtinio cukraus“, „fit“ ar „pilno grūdo“ gali sudaryti sveikesnio pasirinkimo įspūdį. Vis dėlto svarbiausia pirmiausia įvertinti, kokiai porcijai pateikti skaičiai, nes suvalgius daugiau nei nurodyta, angliavandenių kiekis padidėja proporcingai.

    Porcija ir angliavandeniai

    Pirmas žingsnis skaitant etiketę yra porcija: pakuotėje jų gali būti dvi ar trys, o suvalgius viską iškart, gaunama dviguba ar triguba angliavandenių, druskos ir kalorijų norma. Tai ypač svarbu diabetu sergantiems žmonėms, nes net ir iš pažiūros tinkamas produktas gali tapti netinkamas dėl per didelio kiekio.

    Gliukozės kiekiui kraujyje labiausiai įtaką daro bendras angliavandenių kiekis, o ne vien eilutė, kurioje nurodomi cukrūs. Į bendrą angliavandenių kiekį įeina krakmolas, natūralūs ir pridėtiniai cukrūs bei skaidulos, todėl lyginant produktus verta žiūrėti angliavandenius ir 100 gramų, ir realiai suvalgomai porcijai.

    Praktikoje žmones dažnai nustebina, kad jogurtas gali turėti mažai pridėtinių cukrų, bet vis tiek būti turtingas angliavandenių. Tas pats galioja dribsniams, duonai ar paruoštoms sriuboms, kur angliavandeniai „pasislepia“ ne tik saldume, bet ir krakmole.

    Pridėtiniai cukrūs ir sudėtis

    Vertinant produktą svarbu atskirai pasižiūrėti pridėtinių cukrų kiekį ir sudedamųjų dalių sąrašą. Jei sudėtyje tarp pirmųjų ingredientų matomi gliukozės ar fruktozės sirupai, sacharozė, melasa ar kitos saldinančios medžiagos, tikėtina, kad produktas smarkiau kels gliukozę.

    Diabetu sergantiems žmonėms dažnai rekomenduojama rinktis daugiau skaidulų turinčius produktus, nes jos lėtina angliavandenių pasisavinimą ir didina sotumą. Dėl to kasdienėje mityboje geriau tinka avižos be saldiklių, ankštinės daržovės, daržovės, riešutai, natūralūs pieno produktai be priedų.

    Dažna klaida yra pasikliauti užrašu „pilno grūdo“, nepatikrinus, ar sudėtyje iš tiesų vyrauja pilno grūdo miltai ir ar pakanka skaidulų. Panašiai klaidina ir „produktai diabetikams“, nes pats pavadinimas negarantuoja palankesnės sudėties ar mažesnio angliavandenių kiekio porcijoje.

    Druska ir sotieji riebalai

    Diabetas siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, todėl svarbu stebėti ne tik angliavandenius, bet ir sočiuosius riebalus bei druską. Daug druskos ir sočiųjų riebalų dažnai turi stipriai perdirbti gaminiai, paruošti patiekalai, užkandžiai, kai kurios mėsos ir sūrių rūšys.

    Blogiausiai paprastai vertinami produktai, kuriuose susideda kelios problemos: daug pridėtinių cukrų, mažai skaidulų, didelis angliavandenių kiekis porcijoje ir aukštas perdirbimo laipsnis. Tokie pasirinkimai gali išprovokuoti staigesnius gliukozės šuolius ir ilgainiui bloginti bendrą mitybos kokybę.

    Kasdienėje rutinoje labiausiai padeda paprasta taisyklė: mažiau reklamos ant pakuotės, daugiau dėmesio maistinės vertės lentelei ir sudėčiai. Nuosekliai skaitant etiketes lengviau atpažinti, kurie produktai tinka geriau, ir apsipirkimas tampa realia diabeto kontrolės priemone.

  • Kas slepiasi parduotuvinėje tortilijoje: ilgas priedų sąrašas ir ką jis reiškia sveikatai

    Tortilija daugeliui tapo patogiu pasirinkimu, kai reikia greito pusryčio ar pietų į darbą. Namuose ji dažniausiai gaminama iš miltų, vandens, riebalų ir druskos, tačiau parduotuvėje sudėtis neretai gerokai ilgesnė.

    Ilgas ingredientų sąrašas paprastai reiškia ne paslaptį, o technologinį tikslą: kad paplotėlis išliktų minkštas, nelūžtų vyniojant ir nesupelytų kelias savaites. Būtent todėl gamintojai pasitelkia emulsiklius, drėgmę sulaikančias medžiagas, rūgštingumą reguliuojančius junginius ir konservantus.

    Tradicinė kukurūzų tortilija istoriškai gaminama iš kukurūzų, vandens ir druskos, o svarbus etapas yra nikstamalizacija, kai kukurūzai apdorojami kalkiniu tirpalu. Šis procesas padeda pagerinti kai kurių maistinių medžiagų, įskaitant vitamino B3, prieinamumą.

    Kviečių tortilijos versijoje dažniausiai dominuoja kvietiniai miltai, vanduo, aliejus arba kiti riebalai ir druska, kartais dedama kildinimo medžiagų. Tokia sudėtis aiški ir trumpa, tačiau naminis paplotėlis paprastai greičiau išdžiūsta ir trumpiau išsilaiko.

    Kam reikalingi E priedai

    Vieni dažniausių priedų tortilijose yra emulsikliai, padedantys sujungti vandenį ir riebalus į vientisą masę. Dėl jų paplotėlis būna elastingesnis, lygesnės struktūros ir lengviau susukamas neįtrūkdamas.

    Taip pat naudojami rūgštingumą reguliuojantys junginiai, kurie koreguoja pH ir sudaro mažiau palankią terpę pelėsiui. Dažnai sutinkamos medžiagos, natūraliai aptinkamos ir maiste, pavyzdžiui, obuoliuose ar citrusiniuose vaisiuose.

    Ilgesniam minkštumui palaikyti gali būti dedamos drėgmę sulaikančios medžiagos. Jos padeda paplotėliui lėčiau kietėti, tačiau kartu signalizuoja, kad tai labiau pramoniniu būdu apdorotas produktas nei šviežiai iškeptas namuose.

    Konservantai ir ilgas galiojimas

    Parduotuvinių tortilijų ilgo galiojimo pagrindas dažnai yra konservantai, slopinantys pelėsių ir kai kurių mikroorganizmų augimą. Praktikoje tai leidžia produktui išlikti tinkamam vartoti savaites, o kartais ir ilgiau.

    Svarbu suprasti, kad leistinomis normomis naudojami priedai Europos Sąjungoje vertinami ir reguliuojami, tačiau tai nereiškia, kad verta prarasti budrumą. Kuo daugiau funkcinių priedų, tuo labiau produktas nutolsta nuo paprastos, trumpos sudėties.

    Ką rodo etiketė ir maistingumas

    Energinė vertė dažniausiai vertinama nurodant 100 gramų, tačiau realiai svarbesnis yra vieno paplotėlio svoris. Mažesnė tortilija gali turėti apie 115 kilokalorijų, o didesnė apie 185 kilokalorijas, priklausomai nuo dydžio ir receptūros.

    Dažniausiai vyrauja angliavandeniai, baltymų kiekis būna vidutinis, o cukraus paprastai nedaug. Daugeliui aktuali druska, nes jos kiekis gali svyruoti, todėl turintiems padidėjusį kraujospūdį verta palyginti skirtingų gamintojų etiketes.

    Renkantis naudinga atkreipti dėmesį į ingredientų eiliškumą, nes jis nurodo, ko produkte yra daugiausia. Taip pat verta pasižiūrėti, koks naudojamas aliejus, kiek yra druskos ir ar siūloma pilno grūdo versija, kuri dažniau turi daugiau skaidulų.

    Galiausiai svarbu prisiminti, kad bendrą patiekalo maistinę vertę dažniausiai lemia įdaras. Tortilija gali būti tik patogus pagrindas, o didžiausią skirtumą sveikatai padaro daržovių kiekis, baltymų šaltinis ir naudojami padažai.

  • Kas iš tikrųjų kefyre? Etiketė atskleidžia, kurie variantai sveiki, o kurie tik desertas

    Kas iš tikrųjų kefyre? Etiketė atskleidžia, kurie variantai sveiki, o kurie tik desertas

    Kefyras ilgą laiką turėjo paprasto ir sveiko gėrimo reputaciją, tačiau parduotuvių lentynose vis dažniau matyti saldinti, baltymais praturtinti ar „jogurtiniai“ variantai. Skirtumas dažnai paaiškėja tik perskaičius sudėtį, nes dalis produktų pagal cukraus ir priedų kiekį priartėja prie pieno deserto.

    Klasikinis kefyras atsirado kaip pieno konservavimo būdas, kai fermentacijai naudojami kefyro grūdeliai. Juose kartu gyvena pieno rūgšties bakterijos, mielės ir kiti mikroorganizmai, todėl gėrimas įgauna lengvai rūgštų, kartais švelniai putojantį skonį.

    Kas laikoma geriausia sudėtimi

    Kasdieniam pasirinkimui palankiausias yra natūralus kefyras, kurio sudėtis trumpa: pienas ir kefyro kultūros. Kuo mažiau pridėtinio cukraus, kvapiklių, krakmolo ar tirštiklių, tuo lengviau įvertinti, ar mokate už fermentuotą produktą, o ne už technologinį kremiškumą.

    Ant pakuotės verta ieškoti užuominų apie gyvas kultūras ir fermentaciją, tačiau vien deklaracijos ne visada garantuoja tą patį kiekį mikroorganizmų kiekviename butelyje. Skirtingi gamintojai naudoja skirtingas kultūras, todėl net ir panašiai atrodantys produktai gali skirtis sudėtimi bei skoniu.

    Kodėl sudėtyje atsiranda tirštiklių

    Pramoninėje gamyboje kefyrui siekiama užtikrinti vienodą tirštumą, stabilumą ir išvaizdą per visą galiojimo laiką. Dėl to sudėtyje gali atsirasti krakmolas, pektinai ar įvairios augalinės gumos, kurios mažina išrūgų atsiskyrimą ir suteikia tirštesnę tekstūrą.

    Tokie priedai paprastai yra leidžiami maisto pramonėje, tačiau jie nėra tai, ko kefyrui reikia mitybine prasme. Jų buvimas dažniau rodo ne didesnę naudą sveikatai, o gamintojo siekį suvienodinti konsistenciją.

    Saldūs kefyrai gali nustebinti cukrumi

    Didžiausia rizika slepiasi skoniuose, kurie primena vaisinį pieno gėrimą: į tokius produktus neretai dedama cukraus, sirupų ar sulčių koncentratų. Tuomet gėrimas, kurį žmonės renkasi dėl fermentacijos ir žarnynui palankių kultūrų, tampa artimesnis saldžiam desertui.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai naudai siūlo siekti mažiau nei 5 proc. Praktikoje tai reiškia, kad saldintas kefyro gėrimas gali greitai „suvalgyti“ didelę dienos ribos dalį.

    Ką reiškia kefyras be laktozės

    Be laktozės parduodamas kefyras dažnai būna saldesnio skonio, nes gamyboje pridedama laktazės, kuri laktozę suskaido į paprastesnius cukrus. Dėl to saldumas gali būti juntamas net ir nepridėjus cukraus.

    Žmonėms, kurie netoleruoja laktozės, kefyras neretai būna lengviau virškinamas nei pienas, nes dalis laktozės fermentacijos metu jau būna suskaidyta. Vis dėlto ir čia svarbu skaityti etiketę, nes be laktozės nereiškia be pridėtinio cukraus.

    Paprasta taisyklė renkantis

    Jei tikslas yra fermentuotas produktas ir kuo natūralesnė sudėtis, geriausia pradėti nuo natūralaus, nesaldinto kefyro. Saldumą galima susikurti patiems, pavyzdžiui, įdėjus uogų ar prieskonių, taip išlaikant aiškią sudėtį ir mažinant pridėtinio cukraus kiekį.

    Jei kefyras namuose ar pirkintas gėrimas išsisluoksniuoja į tirštą dalį ir išrūgas, tai dažnai reiškia, kad jis ilgiau fermentavosi arba buvo laikomas šilčiau. Įspėjamieji ženklai yra pelėsis, neįprastos spalvos dėmės, dvokiantis kvapas, ryškus kartumas ar lipni, įtartinai gleivėta tekstūra.

  • Malta mėsa ir MOM: ką slepia etiketės ir kodėl paruošti faršai bei dešrelės ne visada verti kainos

    Skubant parduotuvėje lengva į krepšelį įsidėti paruoštą maltą mėsą ar pigius mėsos gaminius, tačiau jų sudėtis ne visada tokia, kokios tikimės. Ant pakuočių pasitaikantys užrašai apie mėsos kiekį ar MOM gali reikšti, kad produkte yra gerokai daugiau priedų ir mažiau visavertės mėsos.

    Ypač dažnai tokie produktai pasirenkami patiekalams, kuriems reikia faršo, pavyzdžiui, kotletams ar padažams. Vis dėlto verta skirti kelias sekundes etiketei, nes skirtumas tarp 100 proc. mėsos ir mišinio su priedais gali turėti įtakos ir maistinei vertei, ir suvartojamos druskos bei riebalų kiekiui.

    Kas yra „mėsa garmažerinė“?

    Paruošta malta mėsa, supakuota į padėkliukus, dažnai būna patogi dėl porcijos dydžio, tačiau sudėtyje ne visada yra vien tik mėsa. Etiketėse neretai nurodoma, kad mėsos dalis siekia apie 70–90 proc., o likusią sudaro vanduo, augalinės kilmės skaidulos ar kiti rišikliai.

    Tokie priedai naudojami tam, kad produktas išlaikytų drėgmę, būtų vientisesnės tekstūros ir ilgiau išsilaikytų. Praktikoje tai reiškia, kad už tą patį svorį galime sumokėti ir už vandenį, o ne už papildomą mėsos kiekį.

    „Skaidulos pačios savaime yra naudingos, bet mėsos gaminiuose jos dažnai naudojamos vandeniui surišti, kad gaminys būtų sunkesnis. Sojų baltymas gali rodyti, kad mėsos per mažai, kad susiformuotų tinkama struktūra“, – sakė dietologė Roksana Środa.

    Jeigu renkatės perdirbtus mėsos produktus, dažnai rekomenduojama ieškoti tokių, kuriuose mėsos dalis viršija 90 proc., o dar geriau rinktis kuo mažiau apdorotą mėsą. Kuo trumpesnis ingredientų sąrašas, tuo paprasčiau įvertinti, ką iš tiesų valgote.

    Ką reiškia MOM ir kodėl tai svarbu?

    MOM yra mėsa, mechaniškai atskirta nuo kaulų, o šis terminas ant etiketės paprastai rodo pigesnę žaliavą. Tokia masė gaunama spaudžiant kaulų likučius, todėl į ją gali patekti ne tik mėsos dalys, bet ir smulkūs kremzlių, odos, sausgyslių ar kaulo fragmentai.

    Pagal Europos Sąjungos apibrėžimą MOM nėra laikoma įprasta mėsa, nes gamybos būdas iš esmės pakeičia žaliavos struktūrą. Dėl to tokia žaliava dažniau sutinkama produktuose su vientisa, glotnia tekstūra, pavyzdžiui, paštetuose, dešrelėse ar kai kuriuose pusgaminiuose.

    Mitybos požiūriu MOM dažnai siejama su mažesne baltymų kokybe ir didesniu riebalų kiekiu, palyginti su gryna raumenine mėsa. Be to, intensyvus mechaninis apdorojimas gali paspartinti riebalų oksidaciją, todėl tokiai žaliavai ypač svarbūs stabilumą užtikrinantys priedai.

    Kodėl tokie gaminiai skanūs?

    Kad produktas iš MOM ar stipriai „praskiestas“ faršas būtų priimtino skonio ir išvaizdos, gamintojai neretai naudoja įvairius technologinius priedus. Dažniausiai tai medžiagos, kurios suriša vandenį, paryškina skonį ir sulėtina gedimą.

    Vartotojui tai svarbu todėl, kad kartu gali didėti suvartojamos druskos kiekis ir bendras kaloringumas, o maistinė vertė ne visada atitinka lūkesčius. Jei norisi paprastesnės sudėties, verta rinktis mėsą ar gaminius, kuriuose aiškiai nurodyta aukšta mėsos dalis ir nėra MOM, o namuose faršą susimalti patiems.

    Norint apsipirkti praktiškai, dažnai pakanka kelių taisyklių: patikrinti, ar sudėtyje nėra MOM, įvertinti mėsos procentą, atkreipti dėmesį į druską ir priedų gausą. Tai leidžia išlaikyti patogumą, bet kartu sumažinti nemalonių staigmenų tikimybę.