CP v2

Tag: Maisto etiketės

  • Granola atrodo sveika, bet etiketė išduoda kita: štai ką būtina patikrinti parduotuvėje

    Granola dažnai pristatoma kaip beveik idealūs pusryčiai: avižos, riešutai, sėklos, džiovinti vaisiai ir šlakelis medaus. Ant pakuočių neretai puikuojasi teiginiai apie pilno grūdo sudėtį, skaidulas ar tai, kad produktas esą natūralus.

    Tačiau mitybos specialistai primena, kad granola nėra vienoda, o jos sveikumo įvaizdis kartais pralenkia realią sudėtį. Kai kuriuose mišiniuose daug pridėtinio cukraus, sirupų ir riebalų, todėl jie mitybos prasme gali būti artimesni desertui nei subalansuotiems pusryčiams.

    Pirmas žingsnis renkantis granolą yra ne pakuotės priekis, o sudedamųjų dalių sąrašas. Jei tarp pirmųjų ingredientų matote cukrų, gliukozės sirupą, agavų sirupą, medų ar kitus saldiklius, tikėtina, kad cukraus produkte bus nemažai.

    Svarbu suprasti, kad medus ar klevų sirupas taip pat laikomi pridėtiniu cukrumi. Užrašas natūralus saldiklis nereiškia, kad cukraus nereikia vertinti ar kad jis organizmui turi mažesnę įtaką.

    Užrašas be rafinuoto cukraus klaidina

    Viena dažniausių rinkodaros formuluočių yra teiginys, kad produktas be rafinuoto cukraus. Praktikoje tai gali reikšti tik tai, kad baltasis cukrus pakeistas kitais saldikliais, tačiau bendras pridėtinio cukraus kiekis išlieka panašus.

    Dėl to verta žiūrėti ne į šūkius, o į maistingumo lentelę ir cukraus eilutę. Jei gamintojas pateikia atskirai pridėtinio cukraus rodiklį, jis yra dar naudingesnis realiam palyginimui.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus ir siekti, kad jų dalis neviršytų 10 proc. paros energijos, o dar geriau būtų mažiau nei 5 proc. Tai ypač aktualu pusryčiams, nes cukringas startas dienai dažnai didina norą užkandžiauti vėliau.

    Porcijos dydis dažnai per mažas

    Kitas dažnas spąstas yra porcijos dydis, nurodytas ant pakuotės. Granolos porcija etiketėje gali būti, pavyzdžiui, 40 gramų, tačiau realiai į dubenėlį lengvai įsipilama 70–80 gramų.

    Tada atitinkamai išauga ir cukraus, ir kalorijų, ir riebalų kiekis, net jei pats produktas nėra pats saldžiausias. Vertinant granolą naudinga bent kelis kartus pasisverti įprastą porciją namuose ir palyginti su etikete.

    Kalorijų daug ir be cukraus

    Granola dažnai turi riešutų, sėklų, aliejų, kartais ir šokolado gabalėlių ar traškių priedų. Šios sudedamosios dalys gali būti vertingos, tačiau jos taip pat yra energiškai tankios, todėl didelė porcija greitai „surenka“ daug kalorijų.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ir granola su mažiau cukraus gali tapti per soti ir per kaloringa, jei ją valgote dideliais kiekiais ir dar papildote bananu, riebiu jogurtu bei riešutų sviestu. Problema dažniausiai yra ne vienas ingredientas, o bendras derinys ir kiekis.

    Renkantis geresnį variantą verta ieškoti granolos, kurios pagrindas yra pilno grūdo avižos, o sudedamųjų dalių sąrašas nėra ilgas ir persunktas įvairiais saldikliais. Patikimas orientyras yra daugiau skaidulų ir mažiau cukraus, taip pat aiškiai suprantama porcija.

    Jei norite maksimalios kontrolės, paprastas sprendimas yra granolą pasigaminti namuose, patiems nusprendžiant, kiek dėti saldiklių, aliejaus, riešutų ir džiovintų vaisių. O valgant parduotuvinę granolą dažnai geriausiai pasiteisina mažesnė porcija su natūraliu jogurtu ar kitu baltymų šaltiniu ir šviežiais vaisiais ar uogomis.

  • Valgote saujomis džiovintus vaisius? Ši užkanda gali turėti stebėtinai daug cukraus

    Valgote saujomis džiovintus vaisius? Ši užkanda gali turėti stebėtinai daug cukraus

    Džiovinti vaisiai dažnai laikomi sveikesne alternatyva saldumynams, tačiau jų cukraus kiekis gali nustebinti. Džiovinant vaisiai netenka didžiosios dalies vandens, todėl tampa mažesni, lengvesni ir gerokai labiau koncentruoti.

    Dėl šios priežasties nedidelėje saujoje telpa gerokai daugiau vaisių, nei suvalgytume šviežių. Taip nesunku nepastebimai suvalgyti kelių porcijų ekvivalentą, o kartu gauti ir daug daugiau cukrų, nei planuota.

    Svarbu suprasti, kad džiovinant cukrus vaisiuose neatsiranda staiga, jis ten buvo ir anksčiau. Problema ta, kad pašalinus vandenį, cukrų koncentracija 100 gramų produkto būna gerokai didesnė, todėl tai ypač aktualu žmonėms, turintiems glikemijos svyravimų.

    Vis dėlto džiovinti vaisiai išlieka vertingas maisto produktas. Razinos, džiovintos slyvos, figos ar abrikosai gali suteikti skaidulų, mineralinių medžiagų ir biologiškai aktyvių junginių, o skaidulos padeda ilgiau jausti sotumą ir palaikyti žarnyno veiklą.

    Kokia porcija iš tiesų yra saugi?

    Pagrindinis spąstas yra dydis: sauja dažnai būna gerokai didesnė, nei rekomenduojama porcija. Praktikoje dažnai orientuojamasi į maždaug 30 gramų kiekį, kuris gali atitikti, pavyzdžiui, vieną kaupiną šaukštą razinų ar kelias džiovintas slyvas.

    Toks kiekis apytiksliai prilygsta maždaug 80 gramų šviežių vaisių porcijai. Todėl džiovintus vaisius verta ne kramsnoti tiesiai iš pakuotės, o prieš valgant atsimatuoti.

    Atkreipkite dėmesį į sudėtį

    Geriausia, kai produkto sudėtyje yra tik vaisiai. Tačiau dalis džiovintų vaisių papildomai saldinami, ypač džiovintos spanguolės, kurių rūgštumą gamintojai neretai švelnina cukrumi ar sirupais.

    Etiketėje taip pat gali būti augalinio aliejaus, naudojamo tam, kad gabalėliai nesuliptų, nors tai nėra būtina. Dar vienas dažnas priedas yra sieros dioksidas ir sulfitai, žymimi kaip E220, kurie padeda išlaikyti spalvą ir pailgina galiojimą.

    Sulfito junginiams jautresni žmonės, ypač dalis sergančiųjų astma, gali patirti nepageidaujamų reakcijų. Todėl renkantis verta palyginti kelias pakuotes ir rinktis produktus be pridėtinio cukraus bei nereikalingų priedų, net jei jų spalva atrodo tamsesnė.

    Kaip valgyti, kad nepakenktų dantims?

    Džiovinti vaisiai yra lipnūs, todėl jų likučiai gali ilgiau užsilaikyti ant dantų paviršiaus. Dėl to juos palankiau valgyti kaip valgymo dalį, o ne nuolat užkandžiauti tarp pagrindinių valgymų.

    Praktiškas sprendimas yra dėti nedidelį kiekį į košę, jogurtą ar salotas, derinti su riešutais. Taip džiovinti vaisiai lieka mitybos dalimi, tačiau sumažėja rizika suvalgyti per daug ir nepastebimai padidinti cukrų kiekį racione.

  • Šie parduotuvės jogurtai gali būti cukraus spąstai: kaip atpažinti nevertingą produktą

    Dalis parduotuvėse parduodamų jogurtų tik iš pirmo žvilgsnio atrodo sveikas pasirinkimas. Dažniausia problema slypi sudėtyje: saldinti vaisių sluoksniai, sirupai ir kiti priedai „dietinį“ produktą paverčia desertu.

    Specialistai primena, kad Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti pridėtinį cukrų iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildoma nauda siejama su mažiau nei 5 proc. riba. Todėl net vienas saldus pieno desertas gali reikšmingai prisidėti prie dienos cukraus kiekio, ypač jei jis valgomas kasdien.

    Kas išduoda prastą sudėtį

    Vertinant jogurtą svarbiausia ne pakuotės pažadai, o etiketė. Kuo ilgesnis ingredientų sąrašas, tuo didesnė tikimybė, kad produktas bus labiau panašus į apdorotą desertą, o ne į paprastą rauginto pieno gaminį.

    Dažnai prastesnę maistinę vertę rodo tirštikliai, pavyzdžiui, krakmolas, taip pat želatina, kvapiosios medžiagos, dažikliai ar konservantai. Tokie priedai nebūtinai yra „pavojingi“ savaime, tačiau jie dažnai signalizuoja, kad skonis ir tekstūra sukurti technologijomis, o ne natūralia sudėtimi.

    Ilgas galiojimas ir „nulio riebalų“ triukai

    Dar vienas signalas gali būti ypač ilgas galiojimo laikas. Produktai, kurie lentynoje išsilaiko neįprastai ilgai, neretai būna stipriau termiškai apdoroti, o tai gali sumažinti gyvų bakterijų kiekį, dėl kurių jogurtas dažnai ir pasirenkamas.

    Ne mažiau klaidinanti gali būti ir ryški „0 proc. riebumo“ žyma. Praktikoje skonis neretai kompensuojamas didesniu cukraus kiekiu ar saldikliais, todėl toks pasirinkimas nebūtinai tampa palankesnis svoriui ar bendrai mitybos kokybei.

    Ką rinktis vietoje saldintų variantų

    Geriausiu kasdieniu pasirinkimu dažniausiai laikomas natūralus baltas jogurtas be priedų, kurio sudėtis trumpa ir aiški: pienas ir raugas. Jei norisi saldumo, jį paprasčiau susikurti namuose, įdedant uogų, vaisių, riešutų ar sėklų.

    Tokiu būdu lengviau kontroliuoti pridėtinio cukraus kiekį ir pasirinkti tik tai, kas išties suteikia maistinės vertės. Ilgainiui tai padeda ne tik sumažinti saldumynų poreikį, bet ir išlaikyti stabilesnę kasdienę mitybą.

  • Dietologai įspėja: šį sūrį perkame kasdien, bet etiketė slepia tai, ko nesitikėjote

    Lietuvos ir Europos prekybos tinkluose plačiai parduodamas lydytas sūris dažnai suvokiamas kaip patogus užkandis ar greitas ingredientas sumuštiniams. Tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra tas pats, kas natūralus sūris, o jo sudėtis gali būti gerokai labiau apdorota, nei tikisi pirkėjas.

    Lydyto sūrio gamyboje įprastai naudojamas sūris ar varškė, tačiau galutinei tekstūrai ir stabilumui pasiekti dažnai pridedama lydančiųjų druskų, emulsiklių bei kitų priedų. Dėl to produktas ilgiau išlaiko vienodą konsistenciją, bet kartu gali reikšmingai išaugti druskos ir tam tikrų priedų kiekis racione.

    Kas dažniausiai kelia klausimų?

    Viena dažniausių kritikų krypčių siejama su didesniu fosfatų kiekiu, nes lydančiosios druskos neretai būna fosfatų pagrindu. Sveikatos specialistai primena, kad didesnis fosforo junginių suvartojimas, ypač kai mityboje trūksta kalcio, gali būti nepalankus kaulų ir dantų būklei, o jautresniems žmonėms svarbi ir inkstų apkrova.

    Ne mažiau svarbus aspektas yra druska: lydytuose sūriuose jos kiekis neretai būna aukštas, todėl kasdienis vartojimas gali didinti bendrą natrio perteklių mityboje. Tai aktualu žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį ar širdies ir kraujagyslių rizikos veiksnių.

    Riebalai, priedai ir skonis

    Skonis ir malonus tepumas dažnai pasiekiami ne tik pieno riebalais, bet ir įvairiais riebalų mišiniais, o kai kuriuose produktuose gali būti ir sočiųjų riebalų perteklius. Dietologai pabrėžia, kad būtent bendras racionas lemia poveikį cholesterolio rodikliams, tačiau dažnai vartojami itin apdoroti produktai gali apsunkinti subalansuotos mitybos planavimą.

    Kitas praktinis niuansas yra kvapiosios medžiagos ir skonio stiprikliai, kurie sustiprina sūrumo bei riebumo pojūtį. Dėl to tokį produktą lengva suvalgyti didesniais kiekiais, ypač jei jis nuolat naudojamas sumuštiniuose, užkandžiuose ar greituose padažuose.

    Kaip pasirinkti saugiau?

    Specialistai siūlo paprastą taisyklę: kuo trumpesnė ir aiškesnė sudėtis, tuo lengviau kontroliuoti, ką iš tiesų valgote. Vertėtų lyginti etiketes ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį, riebalų sudėtį bei tai, ar produkte yra fosfatų, emulsiklių ir kitų priedų.

    Jei norisi sūrio kasdien, dažniau rekomenduojama rinktis mažiau apdorotus variantus, pavyzdžiui, natūralius fermentinius sūrius ar varškę, o lydytą sūrį palikti kaip retesnį pasirinkimą. Žmonėms, turintiems inkstų ligų, širdies ir kraujagyslių problemų ar ribojantiems druską, dėl konkretaus raciono geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu.

  • Diabetikų saldumynai lieknėjimui? Specialistė paaiškino, kada tai tik marketingas

    Diabetikams skirti saldumynai dažnai reklamuojami kaip lengvesnis pasirinkimas norintiems sulieknėti, tačiau mitybos specialistai primena: vien cukraus nebuvimas dar nereiškia mažesnio kaloringumo. Tokiuose produktuose cukrus dažnai pakeičiamas saldikliais, bet energinė vertė gali išlikti panaši.

    Ekspertai pabrėžia, kad svorio augimą lemia ne vien cukrus. Didžiausią kalorijų kiekį suteikia riebalai, todėl renkantis šokoladą ar desertą verta pirmiausia žiūrėti ne į užrašą ant pakuotės, o į maistinę vertę ir riebalų kiekį.

    „Jei mėgstate šokoladą ar desertą, atsiverskite etiketę ir pažiūrėkite, kiek ten riebalų. Zefyras ar marmeladas dažnai laikomi lengvesniu pasirinkimu, nes juose beveik nėra riebalų“, – sakė mitybos specialistė.

    Ji atkreipė dėmesį, kad diabetikams skirti saldumynai neretai išlieka kaloringi būtent dėl didesnio riebalų kiekio. Kitaip tariant, cukraus gali būti mažiau arba jo visai nebūti, tačiau bendras kalorijų skaičius nemažėja tiek, kiek tikisi pirkėjai.

    Dar viena dažna klaida, pasak specialistų, yra neįvertinti paslėptų cukrų kasdieniuose produktuose. Vienas ryškiausių pavyzdžių – duona: kai kuriuose gaminiuose cukrų kiekis gali viršyti 5 gramus 100 gramų produkto, nors geru rodikliu dažnai laikoma apie 2 gramus ar mažiau.

    Paslėpto cukraus galima rasti ir perdirbtuose mėsos gaminiuose, pavyzdžiui, dešrose, padažuose ar dešrelėse, kur cukrus naudojamas skoniui subalansuoti. Todėl norint mažinti suvartojamo cukraus kiekį neužtenka atsisakyti vien saldumynų – svarbu peržiūrėti ir kasdienius pirkinių įpročius.

    Kalbėdami apie pieno produktus, specialistai primena, kad laktozės, dar vadinamos pieno cukrumi, paprastai daugiau skystuose produktuose, tokiuose kaip pienas, kefyras ar jogurtas. Tuo metu kietesniuose pieno gaminiuose jos lieka mažiau, todėl dalis „be laktozės“ žymėjimų kietiems sūriams gali būti labiau rinkodaros sprendimas nei realus skirtumas sudėtyje.

    Specialistai pataria lieknėjantiems vertinti ne vien produkto pavadinimą ar reklaminį teiginį, o bendrą racioną: porcijų dydį, bendrą kalorijų kiekį, riebalų ir angliavandenių balansą. Jei siekiama mažinti svorį, svarbiausia išlieka nuoseklus energijos deficitas, o ne vieno „sveikesnio“ deserto pasirinkimas.

  • Blogiausias ledų pasirinkimas parduotuvėse: kaip atpažinti palmių aliejų ir transriebalus etiketėje

    Perkant ledus svarbiausia ne skonis, o sudėtis: daugiausia abejonių kelia produktai, kuriuose pieno riebalai pakeičiami pigesniais augaliniais riebalais. Tokiuose desertuose neretai naudojamas palmių ar kokosų aliejus, o kai kuriais atvejais ir iš dalies hidrinti riebalai. Specialistai pabrėžia, kad būtent pastarieji gali būti susiję su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Didžiausia problema kyla tada, kai produktuose aptinkama transriebalų. Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad pramoniniai transriebalai didina blogojo cholesterolio kiekį, mažina gerojo cholesterolio lygį ir siejami su didesne koronarinės širdies ligos rizika. Dėl to daugelyje šalių jų kiekis maiste yra griežtai ribojamas.

    Kaip greitai įvertinti sudėtį

    Norint išvengti prastesnės sudėties ledų, pirmiausia verta perskaityti ingredientų sąrašą. Jei matote, kad vietoje pieno riebalų nurodyti augaliniai riebalai ar aliejai, tai signalas, jog produktas gali būti ne klasikiniai pieno ledai, o mišrios sudėties desertas.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į formuluotes, kurios gali reikšti didesnį perdirbtų riebalų kiekį, pavyzdžiui, iš dalies hidrinti riebalai. Europos Sąjungoje pramoninių transriebalų kiekis nuo 2021 metų yra apribotas iki 2 gramų 100 gramų riebalų, tačiau tai nereiškia, kad tokių riebalų maiste visai nebelieka.

    Vaisinis ledas ne visada lengvas pasirinkimas

    Dalis pirkėjų mano, kad vaisiniai ledai ar šerbetai automatiškai yra sveikesni, bet realybė dažnai kitokia. Masinės gamybos vaisiniuose leduose neretai dominuoja vanduo, cukrus ar gliukozės sirupai, o skonį ir spalvą sustiprina kvapiosios ir dažančios medžiagos.

    Norint išsirinkti geresnį variantą, verta žiūrėti, kas įrašyta sąrašo pradžioje. Jei pirmose pozicijose nurodyta vaisių ar uogų tyrė, sultys ar jų koncentratas, tikimybė, kad desertas bus artimesnis šerbetui, yra didesnė, o jei pirmauja cukrus ir sirupai, toks pasirinkimas labiau primins saldintą šaldytą gėrimą.

    Dar viena rizika: laikymo sąlygos

    Net ir gera sudėtis neapsaugo, jei produktas laikytas netinkamai. Pažeista pakuotė, apšerkšnijęs paviršius, netaisyklinga forma ar dideli ledo kristalai gali rodyti, kad ledai buvo atitirpę ir vėl užšaldyti, o tai blogina tekstūrą ir gali didinti mikrobiologinę riziką.

    Perkant verta įvertinti ir šaldiklio būklę: ar durys sandariai užsidaro, ar viduje nėra vandens ir tirpstančio šerkšno požymių. Jei produktas deformuotas ar sulipęs į gabalą, saugiausia rinktis kitą pakuotę.

  • 15 produktų, kuriuose slepiasi cukrus: net jogurtas ir duona gali viršyti lūkesčius

    Pridėtinis cukrus dažnai siejamas su saldumynais, tačiau nemaža jo dalis „pasislepia“ kasdieniuose produktuose, kuriuos laikome patogiais ar net sveikais. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne vien saldus skonis, o etiketėje nurodyti angliavandeniai ir pridėtinis cukrus.

    Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja riboti laisvuosius cukrus iki mažiau nei 10 proc. paros energijos, o papildomai akcentuoja, kad dar didesnė nauda būtų mažinant iki 5 proc. Tai ypač aktualu žmonėms, turintiems antsvorio, prediabetą ar 2 tipo diabetą, kai dideli cukraus kiekiai gali lemti staigesnius gliukozės šuolius.

    Kur cukrus pasirodo netikėtai

    Baltyminiai batonėliai neretai perkami kaip greitas užkandis, tačiau dalis jų savo sudėtimi priartėja prie saldainių. Renkantis verta atkreipti dėmesį, ar batonėlyje nėra daug pridėtinio cukraus ir ar baltymų kiekis išties pateisina produkto paskirtį.

    Fermentuota arbata kombučia gaminama naudojant cukrų, nes jis reikalingas fermentacijai, tačiau galutinis kiekis labai priklauso nuo gamintojo. Kai kurie gėrimai pasaldinami jau po fermentacijos, todėl skirtingų prekės ženklų cukraus rodikliai gali ženkliai skirtis.

    Jogurtas laikomas patogiu baltymų ir kalcio šaltiniu, bet vaisiniai ar desertiniai variantai dažnai turi nemažai pridėtinio cukraus. Paprastas natūralus jogurtas paprastai yra saugesnis pasirinkimas, o saldumui galima įsidėti šviežių uogų ar vaisių.

    Kuo rizikuoja kasdieniai pasirinkimai

    Duonoje, ypač pramoninėje, cukrus gali būti naudojamas skoniui, spalvai ir tešlos kilimui pagerinti. Be to, balta duona dažnai turi mažiau skaidulų, todėl jos glikeminis poveikis paprastai būna didesnis nei rupių grūdų alternatyvų.

    Augaliniai gėrimai, pavyzdžiui, avižų ar migdolų, gali būti praturtinti vitaminais, tačiau aromatizuotuose variantuose neretai atsiranda papildomų saldiklių. Mažesnės rizikos pasirinkimas dažniausiai yra nesaldinti produktai, ypač jei gėrimas vartojamas kasdien.

    Kavos grietinėlės pakaitalai ir saldinti priedai gali nepastebimai didinti dienos cukraus suvartojimą, ypač jei geriama kelios kavos per dieną. Dalį jų sudaro sirupai ar saldikliai, todėl verta pasitikrinti etiketes ir porcijos dydį.

    Kiti dažni cukraus šaltiniai

    Pusryčių dribsniuose, granoloje ir greitai paruošiamose avižose cukrus dažnai naudojamas skoniui sustiprinti, o „traškūs“ gabalėliai neretai būna padengti saldžiais rišikliais. Geresnis pasirinkimas paprastai yra produktai su daugiau skaidulų ir kuo mažiau pridėtinio cukraus.

    Konservuoti vaisiai gali būti geras sprendimas ne sezono metu, tačiau svarbu, ar jie laikomi savo sultyse, ar sirupe. Sirupe konservuoti variantai dažniausiai turi gerokai daugiau pridėtinio cukraus, net jei pats vaisius išlieka tas pats.

    Džemuose ir uogienėse cukrus yra technologinė sudedamoji dalis, todėl jų saldumas nestebina, bet skirtumai tarp gamintojų būna dideli. Renkantis verta pažiūrėti, kiek cukraus tenka 100 gramų, ir ar sudėtyje nėra papildomų saldiklių.

    Riešutų sviestai dažnai laikomi maistingu pasirinkimu, tačiau kai kuriuose įdedama cukraus, kad skonis būtų „švelnesnis“ ir produktas ilgiau išsilaikytų. Paprasčiausia taisyklė yra ieškoti sudėties, kurioje būtų tik riešutai ir, jei reikia, nedidelis druskos kiekis.

    Glotnučiai parduotuvėse ar gėrimų baruose gali turėti daug cukraus dėl sulčių, sirupų ar saldintų tyrelių. Namuose ruošiant lengviau suvaldyti sudėtį, o sotumui padeda baltymai ir skaidulos, pavyzdžiui, jogurtas ar sėklos.

    Skoninis vanduo dažnai suvokiamas kaip geresnė alternatyva limonadui, tačiau dalis tokių gėrimų turi pridėtinio cukraus arba intensyvių saldiklių. Jei tikslas yra mažinti saldumą, paprastas vanduo su citrina ar laimu dažniausiai yra patikimiausias sprendimas.

    Vyne cukrus gali likti kaip natūralus likutinis cukrus, o saldesniuose variantuose jo būna daugiau. Kuo vynas saldesnis, tuo didesnė tikimybė, kad vienoje porcijoje bus daugiau cukraus, todėl sausesni variantai paprastai yra mažiau saldūs ir etiketėje.

    Konservuotose sriubose, ypač pomidorų pagrindu, cukrus kartais naudojamas rūgštingumui subalansuoti. Skonis ne visada atrodo saldus, todėl vienintelis patikimas būdas yra peržiūrėti maistingumo lentelę ir sudėtį.

    Tamsus šokoladas dažnai laikomas „saugesniu“, tačiau cukraus kiekis labai priklauso nuo kakavos procento. Paprastai kuo didesnis kakavos kiekis, tuo mažiau cukraus, tačiau net ir tokiu atveju svarbus suvalgomas kiekis.

    Mitybos specialistai primena, kad tikslas nėra visiškai atsisakyti cukraus, o mažinti jo perteklių ir atpažinti pagrindinius šaltinius. Etikečių skaitymas, nesaldintų alternatyvų paieška ir porcijų kontrolė dažniausiai duoda greičiausią rezultatą.

  • Ketchupas atrodo nekaltas, bet etiketė išduoda: Katarzyna Bosacka įspėja, ko vengti

    Ketchupas atrodo nekaltas, bet etiketė išduoda: Katarzyna Bosacka įspėja, ko vengti

    Ketchupas daugeliui tapęs kasdieniu produktu, ypač per grilinimo sezoną, kai jo suvartojama gerokai daugiau. Tačiau dalis parduotuvėse esančių ketchupų turi sudėtį, kuri labiau primena technologinį mišinį nei paprastą pomidorų padažą.

    Vartotojų edukatorė ir žurnalistė Katarzyna Bosacka atkreipė dėmesį, kad renkantis ketchupą verta pradėti ne nuo kainos ar prekės ženklo, o nuo etiketės. Pasak jos, svarbiausias signalas yra trumpa ir aiški sudėtis, kurioje dominuoja pomidorai, o ne priedai.

    „Geras ketchupas prasideda nuo pomidorų, o ne nuo cukraus ir tirštiklių“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Pagrindinė taisyklė – vertinti pomidorų kiekį. Kuo daugiau pomidorų panaudota 100 gramų produkto, tuo labiau tikėtina, kad skonis išgaunamas natūraliai, o ne stiprinamas saldikliais, kvapiosiomis medžiagomis ar tirštikliais.

    Ne mažiau svarbu sekti, kiek įdėta cukraus ir druskos. Ketchupas dažnai laikomas pomidoriniu padažu, bet kai kuriuose produktuose cukraus kiekis priartėja prie desertams būdingų rodiklių, o tai keičia bendrą mitybos balansą, ypač jei ketchupą dažnai valgo vaikai.

    Trečias aspektas – priedai, skirti konsistencijai ir galiojimo laikui. Etiketėje pasitaikantys tirštikliai, modifikuotas krakmolas ar konservantai nebūtinai reiškia, kad produktas prastas, tačiau jų gausa dažnai rodo, kad gamintojas kompensuoja mažesnį pomidorų kiekį arba siekia išgauti norimą tekstūrą pigesniais sprendimais.

    Praktinis patarimas paprastas: lyginant kelis variantus, rinktis tą, kurio sudėtyje pirmoje vietoje yra pomidorų produktai, o toliau seka minimalus kiekis acto, prieskonių ir druskos. Jei sudėties sąrašas ilgas ir pilnas sunkiai suprantamų ingredientų, toks ketchupas dažniau bus labiau perdirbtas.

    Pastaraisiais metais prekyboje daugėja ketchupų be pridėtinio cukraus ar su mažesniu druskos kiekiu, nes pirkėjai vis labiau vertina aiškią sudėtį. Vis dėlto specialistai ragina nepamiršti, kad net ir „lengvesni“ variantai gali skirtis pomidorų kiekiu, todėl vien užrašai ant pakuotės ne visada atspindi produkto kokybę.

  • Perki šį aliejų? Vienas užrašas išduoda kokybę – ką reiškia Extra Virgin ir kodėl svarbu

    Parduotuvėse alyvuogių aliejaus lentynos pilnos, tačiau kokybės skirtumai gali būti didžiuliai. Lengviausias orientyras dažnai yra užrašas Extra Virgin, nes jis nurodo ne rinkodarą, o aiškią produkto kategoriją ir gamybos būdą.

    Extra Virgin alyvuogių aliejus spaudžiamas tik mechaniniu būdu, be cheminių tirpiklių, o gamyboje kontroliuojama temperatūra. Europos Sąjungoje šiai kategorijai taikomi griežti reikalavimai, įskaitant rūgštingumą, kuris turi neviršyti 0,8 proc., ir sensorinį įvertinimą, kad nebūtų defektų.

    Kas iš tikrųjų yra Extra Virgin

    Extra Virgin reiškia aukščiausios kokybės pirmojo spaudimo alyvuogių aliejų, kuris išlaiko daugiau natūralių junginių. Būtent dėl jų jis gali turėti kartumo ir aštresnį pojūtį gerklėje, kurį dažnai sukelia polifenoliai.

    Didžiąją dalį šio aliejaus riebalų sudaro oleino rūgštis, vienas iš mononesočiųjų riebalų tipų. Šie riebalai paprastai laikomi atsparesniais oksidacijai nei polinesotieji, todėl tinkamai laikomas aliejus lėčiau genda.

    Kodėl skonis gali „kandžioti“

    Lengvas kartumas ir perštėjimas nėra trūkumas, o dažnai kokybės požymis, ypač jei aliejus šviežias. Tokie pojūčiai siejami su natūraliais fenoliniais junginiais, kurių kiekis priklauso nuo alyvuogių veislės, derliaus laiko ir spaudimo technologijos.

    Svarbu atskirti, kad nemalonus, „pasenęs“ kvapas ar skonis gali rodyti oksidaciją arba netinkamą laikymą. Aliejus yra jautrus šviesai, karščiui ir deguoniui, todėl net ir geras produktas gali prarasti savybes, jei laikomas netinkamai.

    Kaip išsirinkti parduotuvėje

    Vertingiausia informacija dažnai yra etiketėje: ieškokite aiškios kategorijos nuorodos Extra Virgin ir kilmės. Papildomai padeda derliaus ar spaudimo data, tačiau ji pateikiama ne visada, todėl verta bent įvertinti galiojimo terminą ir pasirinkti kuo šviežesnį.

    Didelę reikšmę turi pakuotė: tamsaus stiklo butelis arba metalinė skardinė geriau saugo nuo šviesos. Atidarius, aliejų rekomenduojama laikyti sandariai uždarytą, atokiau nuo kaitlentės ar saulės, nes šiluma ir šviesa spartina skonio bei aromato prastėjimą.

    Virtuvėje šis aliejus labiausiai atsiskleidžia patiekaluose be ilgo kaitinimo, pavyzdžiui, salotose ar ant jau paruošto maisto. Kaitinant aukštoje temperatūroje dalis aromatinių ir fenolinių junginių mažėja, todėl kasdieniam naudojimui verta derinti paskirtį: vieną aliejų rinktis šaltam naudojimui, kitą, jei reikia, kepimui.

    Nors Extra Virgin dažnai yra brangesnis, kaina pati savaime negarantuoja kokybės. Patikimiausi signalai yra kategorija, šviežumas, tinkama pakuotė ir aiškiai nurodyta kilmė, o galutinį pasirinkimą dažnai patvirtina skonis ir aromatas.

  • Dietetykė įspėja: šių 3 „Biedronka“ kumpių geriau nepirkite – per daug druskos ir priedų

    Dietologė Paulina Ihnatowicz įvertino tris pigesnius „Biedronka“ parduodamus „Kraina Wędlin“ mėsos gaminius ir įspėjo, kad jų sudėtis nėra tinkama kasdieniam pasirinkimui. Specialistė dėmesį sutelkė į mėsos kiekį, druskos normą bei technologinius priedus, kurie dažnai naudojami konsistencijai gerinti ir savikainai mažinti.

    Pasak dietologės, žema kaina nebūtinai reiškia prastą produktą, tačiau konkrečiais atvejais sudėtis kelia klausimų. Perdirbtoje mėsoje dažnai pasitaiko krakmolo ar kitų užpildų, o didelis druskos kiekis ilgainiui siejamas su aukštesne kraujospūdžio ir širdies bei kraujagyslių ligų rizika.

    Trys gaminiai, kuriuos kritikavo

    Pirmuoju numeriu specialistė įvardijo tirolietiško tipo maltinį gaminį, kuriame, jos teigimu, yra tik 68 proc. mėsos. Be to, sudėtyje nurodomas krakmolas, o maistingumo lentelėje matyti didelė druskos ir riebalų koncentracija.

    „Numeris vienas yra tirolietiško tipo maltinis gaminys: tik 68 proc. mėsos, krakmolas kaip užpildas, daug druskos ir daug riebalų, todėl jo nerekomenduoju“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Antruoju pavyzdžiu dietologė pasirinko tos pačios linijos virtą kumpį, kuriame, pasak jos, mėsos dalis siekia 75 proc. Specialistė atkreipė dėmesį, kad tokio tipo gaminiuose užpildai ir labai sūrus skonis dažnai slepia menkesnę žaliavos kokybę.

    „Čia turime 75 proc. mėsos, vis dar per mažai, o druskos kiekis labai didelis, todėl tai nėra pasirinkimas kasdienai“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Trečiuoju numeriu ji įvardijo sumuštiniams skirtą dešros tipo gaminį iš kumpio, kuriame mėsos dalis nurodoma 80 proc. Nors šis rodiklis didesnis nei ankstesniuose dviejuose produktuose, dietologė pabrėžė, kad ir čia matomi užpildai, itin didelis druskos kiekis bei konservantas.

    „Net jei mėsos 80 proc., tai vis tiek mažai, o druskos kiekis labai didelis. Be to, yra krakmolo ir natrio nitrito, todėl tokių gaminių patarčiau nepirkti“, – sakė dr. Paulina Ihnatowicz.

    Kaip išsirinkti geresnį kumpį?

    Specialistai primena, kad perdirbtos mėsos gaminiai nėra tas produktas, kurį verta valgyti kasdien. Tarptautinės sveikatos rekomendacijos sieja dažną perdirbtos mėsos vartojimą su didesne tam tikrų ligų rizika, todėl tokie gaminiai turėtų likti retesniu pasirinkimu, o kasdienybėje prioritetas teikiamas mažiau apdorotai mėsai, žuviai, ankštinėms kultūroms.

    Renkantis mėsos gaminius parduotuvėje verta lyginti etiketes ir ieškoti kuo trumpesnės sudėties. Praktinis orientyras yra aiškiai įvardyta mėsa, kuo mažiau užpildų ir priedų, o druskos kiekį naudinga vertinti maistingumo lentelėje, ypač jei tokie produktai valgomi dažnai.

    Dietologė pabrėžė, kad ir „Biedronka“ galima rasti paprastesnės sudėties kumpių, kuriuose nėra užpildų. Vis dėlto net ir tokius gaminius ji siūlo rinktis retkarčiais, nes tai išlieka perdirbta mėsa, dažniau turinti daugiau druskos ir sočiųjų riebalų nei šviežia mėsa.