CP v2

Tag: Maisto gaminimo patarimai

  • Kodėl orkaitėje morkos susiraukšlėja? Paprastas triukas išgelbės skonį ir tekstūrą

    Keptos morkos dažnai atrodo kaip idealus garnyras, tačiau neretai rezultatas nuvilia: vietoj sultingų gabalėlių skardoje lieka susiraukšlėjusios, kietokos daržovės. Taip nutinka todėl, kad orkaitėje vyrauja sausas karštis, kuris greitai ištraukia drėgmę dar nespėjus morkoms iki galo suminkštėti.

    Sausas kepimas yra reikalingas apskrudimui ir intensyvesniam skoniui, kuris atsiranda dėl rudavimo reakcijų. Tačiau morkos didžiąja dalimi sudarytos iš vandens, o jų ląstelių sienelės, kaitinamos ilgai ir sausai, praranda elastingumą, todėl paviršius raukšlėjasi, o tekstūra tampa odinė.

    Situaciją dar labiau apsunkina morkų forma: ploni galiukai perkaista ir išdžiūsta greičiau nei storesnė dalis. Dėl to, kol vidurys tampa minkštas, galai jau būna perkepti, praradę sultingumą ir malonų kąsnį.

    Kas padeda labiausiai?

    Patikimiausias sprendimas yra dviejų etapų gaminimas: pirmiausia drėgnas karštis, vėliau sausas. Praktikoje tai reiškia trumpą apvirimą pasūdytame vandenyje, o tik tada perkėlimą į orkaitę apskrudinti.

    Vanduo šilumą perduoda efektyviau nei oras, todėl morkos greičiau ir tolygiau suminkštėja neprarasdamos tiek daug drėgmės. Be to, sutrumpėja laikas orkaitėje, vadinasi, daržovės mažiau išsausėja, bet vis tiek spėja gražiai apskrusti.

    Kaip tai padaryti namuose

    Morkas gerai nuplaukite ir, jei norite, nulupkite, nors tai nėra būtina. Jei morkos didesnės, perpjaukite jas išilgai arba supjaustykite panašaus storio gabalais, kad iškeptų vienodai.

    Sudėkite į puodą su pasūdytu vandeniu ir pavirkite, kol taps vos minkštos: peilis turi smigti su nedideliu pasipriešinimu, bet morkos neturi irti. Nusunkite ir leiskite joms trumpai pasišalinti garams, kad paviršius nebūtų šlapias.

    Tada apvoliokite aliejuje arba lydytame svieste ir paskleiskite ant įkaitintos metalinės skardos, kad iškart prasidėtų rudavimas. Kepkite apie 190 laipsnių temperatūroje, kol morkos taps sodriai auksinės ir karamelizuotos, o žoleles geriausia dėti jau iškepus, kad jos nesudegtų.

    Koks bus rezultatas

    Taikant šį metodą morkos išlieka minkštos viduje, tačiau išorėje gražiai apskrunda ir įgauna ryškesnį, saldesnį skonį. Svarbiausia, jos nebesusitraukia į sausas, susiraukšlėjusias juosteles, todėl patiekalas atrodo ir skaniai, ir tvarkingai.

    Toks dviejų etapų principas ypač pasiteisina ruošiant daržoves, kurios linkusios greitai prarasti drėgmę, bet išlaiko gerą skonį apskrudus. Morkoms tai paprastas, bet labai efektyvus būdas išgauti restorano lygio tekstūrą namuose.

  • Restoranų mėsainiai visada skanesni: vienas riebalų santykis ir keptuvė namie pakeičia viską

    Why Restaurant Burgers Are Always So Much Better Than Yours

    By Scheenagh Harrington


    A gourmet burger on a spatula

    changju kang/Shutterstock

    We may receive a commission on purchases made from links.

    Everyone has their go-to burger joint, and maybe yours even came up in our showcase of the best in each state. Whether you love an indie outlet or can’t get enough of what a national chain serves up, chances are the burgers you make at home aren’t a patch on those from a restaurant. What gives? Mike Puma, founder of New York City’s Gotham Burger Social Club, has the inside track on some of the reasons why. It begins with that all-important ratio of lean meat to fat, which Puma tips slightly in favor of the fat rather than meat, opting for a 75/25 blend. Generally, he spoke of sourcing high-quality ingredients and being mindful of both time and heat while cooking for best results.  “We use great ingredients that work together to deliver that nostalgic burger flavor,” he said.

    What happens with that combination plays a key role in how each burger tastes, while mastering cooking temperatures is crucial. “Control the heat of your pan, otherwise the burger and onions will burn,” Puma warned. “Try and get yourself a carbon steel pan for this burger.” We know that in the battle of carbon steel pans versus stainless steel, the carbon versions come out on top for high-temperature recipes. That said, he notes that cooking burgers on a grill, however, offers a “completely different experience,” and he recommended investing in a flat-top pan for yours or even a Blackstone grill, like this portable model, to get the best results.

    How to replicate a restaurant burger in your own kitchen

    Two women enjoying burgers

    Peopleimages/Getty Images

    The key to every delicious burger is timing, whether you prefer them medium rare or well done, and part of that is knowing how long to cook each side. To achieve restaurant-style crispy edges without overcooking the burger’s interior, you need patience. “Cook [them] on one side for 90% of the cooking process,” Puma said, but keep an eye on the clock so they don’t end up dry and unappetizing. He also recommended butter, saying “a butter-basted burger is outstanding!” for super-juicy results, which numbers among our essential tips for grilling perfect burgers.

    Of course the patty is the main character in every restaurant burger, but it relies on a supporting cast of bun and toppings to help make it shine. Cheese is one of the most important. Puma’s go-to is American, which for him “melts great and that salty, creamy flavor works perfectly with beef.” He’s a fan of the classic toppings (unlike these chefs whose tastes are more unusual), maintaining that onion and cheese are a must. 

    He also had a handy tip for home cooks who want to melt their cheese just like in a restaurant. “Add a few drops of water to the pan and dome it,” he said. “An aluminum bowl works for this. Just use a towel so you don’t burn your hand.” Puma said home cooks can use the same technique for other more challenging cheeses that won’t melt quite so easily, such as feta or extra sharp cheddar, but noted that you would likely need to adjust the timing. Alternatively, he suggested popping your burgers under a broiler for that restaurant-quality melted cheese finish.

  • Šefai atskleidė sultingo burgerio paslaptį: viena mėsos proporcija ir vienas triukas ant grotelių

    Sultingas burgeris ant grilio prasideda ne nuo padažo ar bandelės, o nuo teisingai parinktos maltos mėsos ir temperatūros kontrolės. Praktika rodo, kad būtent šios dvi detalės dažniausiai lemia, ar paplotėlis bus minkštas ir aromatingas, ar sausas bei kietas.

    Vienas patikimiausių pasirinkimų yra malta jautiena, kurioje riebalų dalis siekia apie 20 proc., o liesos mėsos – apie 80 proc. Riebalai kepant tirpsta ir drėkina mėsą, todėl burgeris išlieka sultingas, bet netampa pernelyg riebus ar byrantis.

    Jei mėsa per liesa, net ir trumpai kepant paplotėlis greitai praranda sultis, tampa sausas ir „guminis“. Jei riebalų per daug, dalis jų išbėga į ugnį, paplotėlis gali pradėti irti, o skonis tampa sunkesnis.

    Vienas triukas, kad paplotėlis neišsipūstų

    Kepant ant grilio mėsa traukiasi, todėl paplotėlis neretai iškyla per vidurį ir praranda lygų paviršių. Tuomet bandelėje jis blogiau „sugula“, o priedai lengviau nuslysta į šonus, todėl burgerį valgant jis greičiau suyra.

    Padeda paprastas veiksmas: prieš kepimą pirštais ar šaukštu lengvai įspauskite negilų įdubimą paplotėlio centre. Kepant mėsa natūraliai išsilygina, paplotėlis išlaiko plokštesnę formą ir tolygiau iškepa.

    Kaip išlaikyti sultingumą kepant

    Dažna klaida – per ilgas kepimas, kai siekiama „visiško saugumo“, bet rezultatas būna išsausėjusi mėsa. Grilyje sultingumą labiausiai saugo pastovi kaitra ir kuo mažiau vartymo: paplotėlį verta apversti tik tada, kai paviršius jau tvirtai apskrudęs.

    Taip pat svarbu mėsos neperdirbti formuojant paplotėlius: kuo labiau ją maigysite, tuo tankesnė taps struktūra ir tuo prasčiau laikysis sultys. Pagardus ir druską geriau dėti saikingai, o druską patogu berti prieš pat kepimą, kad mėsa nespėtų ištraukti drėgmės.

    Bandelė ir priedai gali sugadinti rezultatą

    Bandelė neturėtų būti laikoma antraeile detale, nes ji lemia, ar burgeris „laikysis“ rankose ir ar nesuminkštės nuo riebalų bei sulčių. Sviestinės „brioche“ tipo bandelės greitai sugeria riebalus, todėl jas verta trumpai paskrudinti, kad paviršius sutvirtėtų.

    Geriausias būdas – bandeles šildyti trumpai, iki lengvo parudavimo, pasirinkus grilio vietą be tiesioginės kaitros ir be riebalų lašėjimo. Tuomet vidus išlieka minkštas, išorė tampa šiek tiek traški, o burgeris nesuyra vos įkandus.

    Priedai turėtų papildyti, o ne užgožti mėsą: salota, pomidoras, svogūnas ir rauginti ar švieži agurkai prideda gaivos ir traškumo. Padažus verta dozuoti taip, kad jie neskandintų bandelės, nes per didelis kiekis greitai paverčia net gerai iškeptą burgerį „šlapiu“.

  • Šefai atskleidė, ant ko kepti karbonadus: viena riebalų rūšis laimi prieš aliejų

    Auksinė, traški plutelė ir sultingas vidus – taip dažniausiai įsivaizduojamas gerai iškeptas karbonadas. Skonį lemia ne vien mėsa ir paniruotė, bet ir riebalai, kuriuose kepama, ypač kai keptuvėje laikoma aukšta temperatūra.

    Profesionaliose virtuvėse, kai kalbama apie klasikinį kiaulienos karbonadą, dažnai pasirenkami kiaulės taukai. Šefai aiškina, kad tai padeda greičiau suformuoti plutelę ir sumažinti sulčių praradimą, todėl mėsa išlieka sultingesnė.

    Kuo svarbi dūmų temperatūra?

    Riebalų pasirinkimą daugiausia lemia jų stabilumas kaitinant. Kepant 170–180 laipsnių temperatūroje svarbu, kad riebalai kuo vėliau pradėtų rūkti ir neskaidytųsi, nes tuomet blogėja skonis ir didėja nepageidaujamų junginių susidarymo rizika.

    Kiaulės taukai dėl sudėties paprastai yra atsparesni karščiui nei dalis daug polinesočiųjų riebalų turinčių aliejų. Dėl to jie tinkami trumpam, intensyviam kepimui, kai siekiama greitos, traškios paniruotės.

    Skonis ir tradicija vis dar veikia

    Dar vienas argumentas – skonis. Daugelis virtuvės profesionalų pabrėžia, kad kiaulienai artimesni riebalai sustiprina aromatą, o kepant vien augaliniame aliejuje karbonadas gali būti „tvarkingas“, bet ne toks ryškaus skonio.

    Tradicija taip pat prisideda prie pasirinkimo: Vidurio ir Rytų Europos virtuvėse taukai ilgą laiką buvo kasdienis riebalas kepimui, kol plačiau paplito rafinuoti augaliniai aliejai. Šiandien dalis restoranų prie jų grįžta dėl nuspėjamo rezultato ir skonio.

    Kaip kepti, kad plutelė liktų traški?

    Keptuvėje įkaitinkite 1–2 šaukštus taukų, kad plonu sluoksniu padengtų dugną. Riebalai turi būti gerai įkaitę, bet nerūkyti – tai ženklas, kad temperatūra per aukšta ir riebalai pradeda irti.

    Karbonadą kepkite iš abiejų pusių maždaug po 3–4 minutes, priklausomai nuo storio, kol paniruotė taps sodriai auksinė. Iškeptą mėsą trumpam padėkite ant grotelių arba popierinio rankšluosčio, kad nubėgtų riebalų perteklius.

    Jei garnyras dar neparuoštas, venkite karbonadus uždengti dangčiu. Susikaupę garai suminkština paniruotę, todėl net ir gerai iškepta, traški plutelė greitai praranda tekstūrą.

  • Purūs omletai be miltų: šefai atskleidė paprastą triuką, kuris pakeičia visą rezultatą

    Omletas atrodo vienas paprasčiausių pusryčių patiekalų, tačiau puri, švelni tekstūra pavyksta ne visiems. Profesionaliose virtuvėse naudojami tie patys ingredientai, bet rezultatą lemia technika, temperatūra ir keli smulkūs sprendimai, kurie namuose dažnai praleidžiami.

    Pagrindinis purumo principas yra oras, įplaktas į kiaušinių masę. Kuo daugiau smulkių burbuliukų susiformuoja plakant, tuo aukštesnis ir lengvesnis omletas gaunasi keptuvėje. Dėl to kiaušinius verta plakti mažiausiai minutę, kol masė pašviesėja ir suputoja.

    Ne mažiau svarbi keptuvės kaitra. Jei masė pilama ant neįkaitusio dugno, omletas kepa per lėtai ir praranda tūrį, o šefų taikomas triukas yra trumpai, bet gerai įkaitinti keptuvę, kad dugnas greitai sutrauktų baltymus ir padėtų omletui kilti.

    Riebalai taip pat keičia tekstūrą: sviestas sukuria slydimo sluoksnį ir padeda omletui tolygiai kepti, tačiau ugnis neturi būti per didelė. Kepant ant vidutinės kaitros ir neskubant, masė spėja sustingti neperdžiūdama, o viduje išlieka drėgna ir elastinga.

    Dar vienas praktinis niuansas yra keptuvės dydis ir dugno storis. Mažesnė, storesnio dugno keptuvė leidžia masei nesubėgti į ploną sluoksnį, todėl omletas natūraliai išeina aukštesnis. Skirtumas dažnai matomas net pakeitus skersmenį keliais centimetrais.

    Norint dar purenesnio rezultato, virtuvėse dažnai taikomas atskirų baltymų plakimas. Baltymai išplakami iki standžių putų, o tada labai trumpai ir švelniai įmaišomi tryniai, kad oras neišeitų. Toks omletas labiau primena suflė ir yra pastebimai aukštesnis.

    Ingredientų temperatūra čia svarbi ne mažiau nei plakimas. Kiaušiniai, ką tik ištraukti iš šaldytuvo, prasčiau susiplaka ir sukuria mažiau stabilias putas, todėl geriau juos palaikyti kambario temperatūroje. Taip baltymai lengviau sulaiko orą, o omletas būna puresnis.

    Dažnai minimas ir garų efektas: nedidelis kiekis vandens ar pieno gali padėti omletui kilti, nes kepant susidariusi drėgmė sukuria papildomą pakėlimą. Svarbu nepadauginti, kad masė netaptų per skysta ir neprarastų struktūros.

    Galiausiai reikšmę turi ir druskos laikas. Jei druska įmaišoma per anksti, ji gali silpninti baltymų putą, todėl patikimesnis variantas yra pagardinti masę prieš pat pilant į keptuvę. Tokios detalės ir sudaro skirtumą tarp plokščio omleto ir purios, minkštos tekstūros.

  • Nustokite kepti vištienos parmezaną orkaitėje: gruzdintuvėje su DI tai padarysite per 15 minučių

    Greitesnė alternatyva orkaitei

    Vištienos parmezanas daugeliui yra klasikinis jaukus patiekalas, tačiau darbo dienomis jo gamyba dažnai atbaido: aliejaus kaitinimas, kepimas porcijomis ir riebalų taškai ant viryklės atima laiką. Todėl vis daugiau žmonių šį patiekalą renkasi gaminti karšto oro gruzdintuvėje, kuri leidžia išgauti traškią plutelę su gerokai mažiau netvarkos.

    Karšto oro gruzdintuvė veikia cirkuliuodama karštą orą, todėl apvoliotai vištienai lengviau tolygiai apskrusti. Praktikoje tai reiškia, kad vietoje ilgesnio proceso orkaitėje ar keptuvėje, vištiena dažnai iškepa per maždaug 10–15 minučių, priklausomai nuo gabalėlių storio ir įrenginio galios.

    Kaip išlaikyti traškumą ir sultingumą

    Svarbiausias žingsnis yra paruošti plonesnius gabalėlius: vištienos krūtinėlę verta perpjauti išilgai arba išmušti, kad storis būtų kuo vienodesnis. Plonesnė mėsa greičiau iškepa, o apvoliojimas spėja apskrusti dar iki tol, kol vištiena perdžiūsta.

    Apvoliojimui tinka įprastas būdas su kiaušiniu ir džiūvėsėliais, o daugiau skonio suteikia į džiūvėsėlius įmaišytas tarkuotas parmezanas. Jei svarbu sumažinti riebalų kiekį, dažnai pakanka labai lengvai apipurkšti apvoliotą vištieną aliejumi arba jo visai nenaudoti, ypač jei džiūvėsėliai pakankamai smulkūs.

    Kad patiekalas neliktų minkštas nuo padažo, pomidorų padažą geriau dėti tik pabaigoje ir saikingai. Patyrę gamintojai dažnai pirmiausia iškepa vištieną iki traškumo, tada ant viršaus uždeda šaukštą marinara padažo ir sūrį, o tuomet dar trumpai pašildo, kad sūris išsilydytų.

    Sūris, padažas ir DI funkcijos

    Klasikinis pasirinkimas yra mocarela ir parmezanas, tačiau tinka ir ryškesnio skonio sūriai, pavyzdžiui, asiago ar fontina, ypač jei norisi sodresnio aromato. Sūrį rekomenduojama lydyti jau iškepus vištienai, nes per ilgas kaitinimas karšto oro gruzdintuvėje gali jį perdžiovinti ar paruduoti.

    Greitam vakarui tinka ir pirktinis marinara padažas, kurį galima pagyvinti džiovintais raudonėliais, baziliku ar česnaku. O jei jūsų gruzdintuvė turi išmanias programas ar DI režimus, jie gali padėti parinkti laiką ir temperatūrą pagal produktą, tačiau vis tiek verta stebėti procesą, nes skirtingų modelių krepšelių talpa ir kaitinimas gali skirtis.

    Maisto saugai svarbiausia, kad vištiena būtų pilnai iškepusi: storiausioje vietoje ji turi būti karšta iki pat centro, o sultys skaidrios. Jei kyla abejonių, patikimiausia naudoti maisto termometrą ir įsitikinti, kad pasiekta saugi vidaus temperatūra.

  • Vištienos krūtinėlė vis sausa? Šefai turi paprastą triuką su obuolių actu – štai kaip tai veikia

    Vištienos krūtinėlė yra viena populiariausių kasdienės virtuvės mėsų, tačiau ji dažnai nuvilia: keliomis minutėmis per ilgai kepta krūtinėlė greitai tampa sausa ir plaušinga. Taip nutinka todėl, kad tai liesa mėsa, kurioje mažai riebalų, o drėgmė iš jos išgaruoja itin greitai.

    Šefai ir maisto technologai dažnai siūlo paprastą sprendimą: trumpai panaudoti obuolių actą. Švelni acto rūgštis sumažina mėsos paviršiaus pH ir gali šiek tiek pakeisti baltymų struktūrą, todėl krūtinėlė lengviau sugeria marinato skonį ir po terminio apdorojimo atrodo minkštesnė.

    Mokslinėje literatūroje aprašoma, kad rūgštiniai tirpalai gali mažinti vištienos krūtinėlės kietumą ir reikalingą pjovimo jėgą, o tai vartotojai dažniausiai jaučia kaip didesnį minkštumą. Vis dėlto pabrėžiama ir kita medalio pusė: per didelis rūgšties kiekis ar per ilgas marinavimas gali paveikti spalvą ir „perlaužti“ tekstūrą, todėl svarbus saikas.

    Praktikoje dažniausiai rekomenduojama rinktis 5–6 proc. rūgštingumo obuolių actą, nes jo skonis švelnesnis ir neužgožia mėsos. Paprastai pakanka 1–2 arbatinių šaukštelių dviem krūtinėlėms, o jei daroma trumpa marinato versija, actą galima įmaišyti į aliejų, druską, pipirus ir česnaką.

    Jei norite efekto be rizikos perrūgštinti, patikimas variantas yra trumpas kontaktas: palaikyti mėsą marinate 15–30 minučių. Ilgesnis laikas, ypač jei acto daugiau, gali pernelyg suminkštinti paviršių ir kepant jis taps tarsi miltingas.

    Ne mažiau svarbūs ir „techniniai“ žingsniai prieš kepimą: krūtinėlę verta išimti iš šaldytuvo 15–20 minučių, nusausinti ir sulyginti storį, kad ji iškeptų tolygiai. Kai viena pusė yra gerokai storesnė už kitą, plonesnė dalis perkeps dar nespėjus saugiai paruošti storesnės.

    Dar vienas profesionalus triukas taikomas jau po kepimo, kai mėsa perkelta į lėkštę pailsėti. Į tą pačią keptuvę įpilkite 1–2 arbatinius šaukštelius obuolių acto ir kelis šaukštus sultinio, nugramdykite apskrudusias daleles nuo dugno ir įmaišykite mažą gabalėlį sviesto – gausite trumpą blizgų padažą, kuris grąžina sultingumo įspūdį.

    Obuolių actą verta prisiminti ir kituose patiekaluose, kai norisi subalansuoti skonį: šaukštas į troškinį ar padažą gali „pakelti“ aromatą, ypač kai yra svogūnų, morkų ar šiek tiek saldumo. Kartu tai leidžia išlaikyti mėsą minkštesnę, jei rūgštis naudojama saikingai ir trumpai.