CP v2

Tag: Maisto gamyba

  • Italų ir ispanų virtuvėse būtinas šafranas: kodėl lietuviai jo vengia ir kaip naudoti teisingai

    Daugelyje Pietų Europos virtuvių šafranas yra kasdienis ingredientas, suteikiantis ryškų auksinį atspalvį ir subtilų, medaus bei žemiškų natų aromatą. Lietuvoje šis prieskonis dažniau laikomas prabanga ar kulinarine egzotika, nors realiai jo reikia vos kelių gijų, kad pasikeistų patiekalo skonis ir spalva.

    Šafranas gaunamas iš kultūrinio krokuso žiedų purkų, kurios renkomos rankomis. Kiekvienas žiedas turi tik tris plonas gijas, todėl norint išgauti nedidelį kiekį prieskonio reikia milžiniško derliaus ir daug darbo, o tai tiesiogiai lemia aukštesnę kainą.

    Kas daro šafraną išskirtinį

    Dėl sudėtingos gamybos šafranas neretai vadinamas vienu brangiausių prieskonių pasaulyje, tačiau virtuvėje jis naudojamas itin taupiai. Jo stiprybė ne aštrumas, o gebėjimas pagilinti patiekalo skonį: jis nedomina, bet sustiprina bendrą aromatų derinį.

    Šafranas labiausiai siejamas su Viduržemio jūros regionu: Ispanijoje jis yra paelijos pagrindas, Italijoje suteikia spalvą risotto alla milanese, o Artimuosiuose Rytuose dažnai gardinami ryžių, mėsos patiekalai ir gėrimai. Vis dažniau jis atranda vietą ir šiauresnėse virtuvėse, ypač ten, kur vertinami natūralūs dažikliai ir švelnūs aromatai.

    Kaip šafraną naudoti namuose

    Praktiškiausia taisyklė paprasta: šafraną geriausia „pažadinti“ dar prieš dedant į patiekalą. Kelias gijas verta pamirkyti šiltame vandenyje, piene arba sultinyje apie 10–20 minučių, o tuomet supilti visą užpilą į ryžius, sriubą ar padažą.

    Šis prieskonis tinka ne tik sūriems patiekalams. Jis gerai dera su pieno desertais, mieliniais kepiniais, gėrimais, taip pat su žuvimi, jūros gėrybėmis ir paukštiena, ypač kai norisi švelnaus, bet išraiškingo aromato.

    Renkantis svarbu atkreipti dėmesį į formą: gijos paprastai laikomos patikimesniu pasirinkimu, nes lengviau įvertinti jų kokybę ir intensyvumą. Maltas šafranas gali greičiau prarasti aromatą, o kartais kyla didesnė rizika įsigyti mažiau kokybišką mišinį.

  • Svogūnas be ašarų: vienas pjūvis ir paprasti triukai, kurie iškart pakeis pjaustymą

    Pjaustant svogūną ašaros daugeliui atrodo neišvengiamos, tačiau dažnai pakanka kelių paprastų įpročių, kad akių graužimas gerokai sumažėtų. Svarbiausia suprasti, kas tiksliai sukelia dirginimą, ir kaip tai suvaldyti virtuvėje be specialių priemonių.

    Kai svogūnas pjaunamas, pažeidžiamos jo ląstelės ir į orą išsiskiria sieros junginiai. Jie reaguoja tarpusavyje, susidaro laki dirginanti medžiaga, kuri patekus į akis sukelia perštėjimą, o organizmas natūraliai ima gaminti ašaras, kad dirgiklį „nuplautų“.

    „Ašaros pjaustant svogūną yra ne silpnumo ženklas, o normalus apsauginis refleksas“, – sako maisto technologijų specialistai, aiškindami, kad reakcija priklauso ir nuo svogūno rūšies bei šviežumo.

    Vienas veiksmingiausių būdų sumažinti ašarojimą yra susijęs su šaknimi. Daugiausia dirginančių junginių yra arčiau svogūno šaknies dalies, todėl patariama jos nenupjauti pačioje pradžioje ir palikti pabaigai, kai didžioji dalis svogūno jau supjaustyta.

    Ne mažiau svarbus ir peilis: kuo jis aštresnis, tuo mažiau svogūnas traiškomas ir tuo mažiau dirginančių dalelių patenka į orą. Bukas peilis dažniau „spaudo“ svogūną, todėl reakcija būna intensyvesnė, o perštėjimas prasideda greičiau.

    Praktiškas triukas yra svogūną prieš pjaustymą trumpam atvėsinti, pavyzdžiui, keliolikai minučių padėti į šaldytuvą. Žemesnė temperatūra gali sulėtinti lakių dirginančių medžiagų susidarymą ir jų sklaidą, todėl akys reaguoja silpniau.

    Dar viena paprasta priemonė – geresnė ventiliacija. Pjaustant prie veikiančio gartraukio ar praviro lango, dirginančios dalelės greičiau išsklaidomos ir rečiau patenka tiesiai į akis, ypač jei virtuvėje nėra užsistovėjusio oro.

    Jei svogūnai pjaustomi dažnai, verta atkreipti dėmesį ir į laikymą: netinkamai laikomas svogūnas gali būti minkštesnis, labiau „sultingas“, lengviau pažeidžiamas, todėl pjaunant išskiria daugiau dirgiklių. Stabilus rezultatas dažniausiai pasiekiamas suderinus kelis dalykus: šaknį palikti pabaigai, naudoti aštrų peilį, trumpai atvėsinti ir pasirūpinti oro srautu.