Rekordinės kaitros, sausros ir miškų gaisrų kaina Europoje dažnai išryškėja tik praėjus keliems mėnesiams, kai valstybės pradeda mokėti kompensacijas ir taisyti žalą. Kol vandens lygis upėse atsistato, finansų ministerijoms tenka dengti ūkininkų nuostolius, infrastruktūros remontą ir papildomas sveikatos sistemos išlaidas.
Tokie sukrėtimai smogia ne tik per tiesiogines išlaidas, bet ir per negautas pajamas: sulėtėjus ekonomikai surenkama mažiau mokesčių, o dalis planuotų investicijų atidedama. Ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs vasaros reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o nauja norma, kurią tenka įskaičiuoti į biudžetų planavimą.
Žala auga, draudimas nespėja
Europos aplinkos agentūros vertinimu, ekstremalūs orai Europos Sąjungai per 1980–2024 metų laikotarpį sukėlė apie 822 mlrd. eurų tiesioginių nuostolių, o reikšminga jų dalis susitelkė pastaraisiais metais. Agentūra akcentuoja, kad ilgalaikė tendencija rodo nuostolių didėjimą, o metiniai svyravimai tampa vis aštresni.
Problema ta, kad apdrausta tik palyginti nedidelė nuostolių dalis, o su karščio bangomis, sausromis ir gaisrais susijusi apsauga dažnai dar menkesnė. Dalis žalos yra netiesioginė: mažesnis derlius, prarastos darbo valandos, sveikatos sutrikimai, ekosistemų degradacija, todėl draudikams ją įkainoti sudėtingiau, o našta persikelia valstybėms.
Dėl to viešasis sektorius daugelyje šalių tampa faktiniu paskutinės instancijos draudiku. Ne visos valstybės turi atskirus nelaimių fondus, tad išlaidos dažnai dengiamos perskirstant biudžetą, o pagalba gyventojus ir verslą pasiekia lėčiau.
Kodėl tikroji sąskaita paaiškėja vėliau?
Net ir tada, kai gaisrai užgesinti, išlaidos tęsiasi: tenka atkurti sudegusius miškus, tvarkyti kelių ir geležinkelių pažeidimus, kompensuoti žemės ūkiui bei finansuoti civilinę saugą. Prie to prisideda sveikatos sektoriaus spaudimas per karščio bangas, kai išauga hospitalizacijų ir greitosios pagalbos iškvietimų skaičiai.
Šalys susiduria ir su duomenų problema: ne visur vienodai apskaitomos gaisrų gesinimo, evakuacijos, žalos infrastruktūrai ir ilgalaikio atkūrimo sąnaudos. Kai informacija išsklaidyta tarp skirtingų institucijų, tampa sunku greitai ir tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų kainavo konkretus įvykis.
Smūgis ekonomikai ir kainoms
Išlaidos yra tik viena pusė, kita – prarastas augimas. Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad po karščio bangų ir sausrų bendrasis vidaus produktas gali išlikti mažesnis ir praėjus keleriems metams, o tai reiškia mažesnes biudžeto įplaukas bei didesnį skolos aptarnavimo spaudimą.
Ypač lėtai, bet apčiuopiamai pasekmės ateina per maisto kainas: nuo žaliavų iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos kainodaros pokyčiai persiduoda per kelis mėnesius. Europos Komisijos prognozės signalizuoja, kad kai kurių kultūrų derliai gali mažėti, o tai didina riziką, kad kitais metais maisto infliacija euro zonoje bus didesnė.
Tuo pat metu vis garsiau kalbama apie vadinamąjį klimato rizikos užburtą ratą: stichinės nelaimės mažina augimą ir mokesčių surinkimą, didina deficitą ir skolinimosi kainą, o dėl to lieka mažiau lėšų prevencijai. Europos Centrinio Banko analizė pabrėžia, kad didelės sausros scenarijai gali kelti reikšmingą riziką ekonomikos apimčiai, ypač regionuose, priklausomuose nuo žemės ūkio ir vandens kelių.
Tarptautiniai vertinimai rodo, kad prisitaikymo priemonės – nuo vandens ūkio modernizavimo iki atsparios infrastruktūros ir gaisrų prevencijos – ilgainiui gali atsipirkti, nes mažina būsimus nuostolius. Vis dėlto praktikoje valstybės dažnai yra priverstos rinktis tarp skubaus reagavimo išlaidų ir ilgalaikių investicijų, o rekordinės vasaros šį pasirinkimą tik aštrina.
