CP v2

Tag: Maisto kainos

  • Brangstanti kviečių grandinė: karas ir karščio bangos žada brangesnę duoną bei makaronus

    Brangstanti kviečių grandinė: karas ir karščio bangos žada brangesnę duoną bei makaronus

    Pasaulinės maisto žaliavų kainos 2026 metais gali vėl šoktelėti, o didžiausias spaudimas prognozuojamas grūdams, pieno produktams, vaisiams ir daržovėms. „Oxford Economics“ vertinimu, pasaulinės maisto kainos šiemet gali augti dviženkliu tempu, o 2027 metais augimas turėtų lėtėti.

    Analitikai pabrėžia, kad šoką didina keli vienu metu veikiantys veiksniai: Rusijos karas Ukrainoje, kariniai konfliktai Artimuosiuose Rytuose, taip pat ekstremalūs karščiai ir sausra Europoje. Dėl to nukenčia derlius, o ūkiams brangsta svarbiausi įvesties ištekliai, tokie kaip kuras, gamtinės dujos ir trąšos.

    Derlių mažina sausra ir karštis

    Po šių metų karščio bangų Europos grūdų rinka sulaukė prastesnių derliaus prognozių. Briuselyje įsikūrusi grūdų ir aliejinių augalų asociacija „Coceral“ vasarą sumažino bendrą Europos Sąjungos ir Jungtinės Karalystės grūdų derliaus prognozę iki 286,6 mln. tonų, kai 2025 metais buvo nuimta apie 310 mln. tonų.

    Vokietijoje ūkininkų atstovai taip pat įspėja apie ryškesnį kritimą: šalies grūdų derlius, jų vertinimu, gali būti maždaug 7 proc. mažesnis ir siekti apie 41,9 mln. tonų. Tokie pokyčiai ypač jautrūs, nes Europos derlius daro įtaką ir vietinėms, ir pasaulinėms grūdų rinkoms.

    Brangsta kuras ir trąšos

    „Oxford Economics“ teigia, kad vienas svarbiausių kainas keliančių kanalų yra energijos ir trąšų brangimas. Pasaulinės dyzelino kainos liepą, analitikų vertinimu, buvo apie 36 proc. didesnės nei prieš metus, o trąšų kainoms šiemet prognozuojamas maždaug 22 proc. augimas.

    Kuras ir trąšos yra kritinės sąnaudos daugeliui ūkių, todėl jų brangimas greitai persiduoda į grūdų savikainą. Tai ypač aktualu kviečiams, kurie laikomi viena labiausiai nuo trąšų priklausomų kultūrų.

    Juodosios jūros rizika ir kainų vėlavimas

    Karas Ukrainoje išlieka vienu didžiausių neapibrėžtumo šaltinių pasaulinei grūdų prekybai. „Oxford Economics“ nurodo, kad Rusija ir Ukraina kartu sudaro beveik 30 proc. pasaulinio kviečių eksporto ir daugiau nei 10 proc. kukurūzų, o grūdai sudaro apie ketvirtadalį pasaulinio maisto kainų indekso.

    Analitikų vertinimu, išpuoliai prieš uostus, krovos terminalus ir laivus bei sutrikimai Juodojoje ir Azovo jūrose gali paveikti iki 86 mln. tonų metinių grūdų eksporto pajėgumų. Tokia rizika didina kainų svyravimus, o rinka tampa jautresnė bet kokiai naujai eskalacijai.

    Vienas svarbiausių klausimų vartotojams – kada brangimas pasimatys parduotuvėse. Ekonomistai pabrėžia, kad šviežio maisto kainos dažniausiai reaguoja greičiau ir pokyčiai gali išryškėti per 2–3 mėnesius, o perdirbtų produktų poveikis dažniau vėluoja dėl derliaus nuėmimo ir gamybos ciklų.

    „Didžiausias poveikis bus augalininkystės produkcijai – grūdams, vaisiams ir daržovėms – bei pieno produktams, o tai vėliau persiduos į duonos, makaronų, sūrio, aliejaus ar vyno kainas“, – sakė „Oxford Economics“ vyresnysis ekonomistas Tomas Dvorak.

    Pasak analitikų, kviečių kainos 2026 metų trečiąjį ketvirtį gali šoktelėti apie 36 proc. per metus, o tai didina riziką duonos ir makaronų segmentui. Vis dėlto pabrėžiama, kad žaliavų kainų indeksai ne visada tiesiogiai reiškia identišką pokytį galutinėse mažmeninėse kainose, nes įtaką daro ir prekybos bei perdirbimo grandinės, ir konkurencija.

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, maisto žaliavų kainos liepą buvo apie 1 proc. didesnės nei prieš metus, o grūdų kainos augo 6,9 proc., augalinių aliejų – apie 17,3 proc. Nors prognozuojamas 2026 metų šuolis būtų mažesnis nei 2022 metais fiksuotas 14,2 proc. augimas, rinkos dalyviai perspėja, kad klimato rizikos ir geopolitika gali staigiai pakoreguoti scenarijus.

  • 3 ingredientų bulvių sriuba iš Didžiosios depresijos laikų vėl ant bangos: kodėl ją verda ir šiandien

    Didžiosios depresijos laikų virtuvė dažnai vadinama išgyvenimo pamoka: kai trūko pinigų ir produktų, šeimos mokėsi iš kelių paprastų ingredientų pagaminti sotų, šiltą patiekalą. Vienas ryškiausių pavyzdžių – bulvių sriuba, kuriai tradiciškai užteko vos trijų pagrindinių dalių: bulvių, pieno ir gabalėlio sviesto.

    Toks receptas buvo patrauklus ne tik dėl mažos kainos, bet ir dėl aiškios logikos: bulvės suteikia sotumo, pienas – švelnumo, o sviestas prideda skonio ir riebalų, kurie padeda ilgiau jaustis sočiam. Skonį dažniausiai užbaigdavo druska ir pipirai, o prireikus patiekalas buvo pritaikomas pagal tai, ką pavykdavo gauti.

    Pastaraisiais metais susidomėjimas panašiais kukliais, namų virtuvės receptais vėl išaugo, ypač kylant maisto kainoms ir ieškant būdų sumažinti kasdienes išlaidas. Prie to prisideda ir socialiniai tinklai, kuriuose populiarėja paprasti, aiškūs receptai, orientuoti į sezoniškumą, mažesnį maisto švaistymą ir sandėliuko principą.

    Kaip bulvės tapo pagrindu

    Trečiajame dešimtmetyje bulvės daugeliui buvo vienas patikimiausių produktų: jos buvo palyginti pigios, sočios ir tinkamos įvairiems patiekalams. Tinkamai laikomos vėsioje, tamsioje vietoje, jos išsilaikydavo ilgai, todėl tapo kasdieniu pasirinkimu net ir tada, kai kiti produktai brango ar buvo sunkiau prieinami.

    Pienas anuomet buvo sudėtingesnis ingredientas, nes ne visi turėjo galimybę jį gauti šviežią, o šaldymo galimybės buvo ribotos. Dėl to neretai buvo naudojamas sutirštintas arba ilgiau išsilaikantis pienas, o receptai prisitaikydavo prie realybės: svarbiausia buvo šiluma, sotumas ir paprastas paruošimas.

    Kodėl receptas tinka ir dabar

    Šiandien tokia sriuba atgimsta kaip patogus būdas pamaitinti šeimą iš minimalaus produktų kiekio. Ji tinka ir tiems, kurie renkasi mažiau mėsos, nes pagrindą sudaro augalinis ingredientas, o sotumą sukuria krakmolingos bulvės ir švelni tekstūra.

    Nors klasikinė versija laikosi trijų pagrindinių produktų, namų virtuvėje ji dažnai papildoma tuo, kas po ranka: svogūnu, česnaku, morka ar prieskoninėmis žolelėmis. Kai kas įdeda ir mėsos, pavyzdžiui, kumpio ar šoninės, tačiau istorinis principas išlieka tas pats – paprastas, šildantis patiekalas, pritaikomas pagal biudžetą.

    Maisto specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad tokie receptai padeda mažinti maisto švaistymą: bulvės, pienas ir sviestas dažnai būna namuose, o sriuba leidžia panaudoti likučius. Dėl to bulvių sriuba tampa ne tik nostalgijos simboliu, bet ir praktišku sprendimu kasdienai.

  • Kur pavalgyti Gdanske pigiai ir sočiai: šiuose pieno baruose pietūs atsieina iki 7 eurų

    Kur pavalgyti Gdanske pigiai ir sočiai: šiuose pieno baruose pietūs atsieina iki 7 eurų

    Pieno barų bumas Gdanske

    Gdanskas jau seniai vilioja ne tik senamiesčio atmosfera, bet ir galimybe pavalgyti paprastai bei nebrangiai. Pastaruoju metu apie kai kuriuos miesto pieno barus kalbama dar garsiau, nes socialiniuose tinkluose išpopuliarėję maisto apžvalgininkai pritraukė papildomų lankytojų.

    Tokiose vietose dažniausiai tikimasi ilgo laukimo, tačiau praktika rodo, kad eilės ne visada tampa problema. Net ir piko metu maitinimo įstaigose mieste neretai tenka laukti apie valandą, o pieno barai, dėl greitesnio aptarnavimo, kartais maloniai nustebina.

    Ką galima gauti už kelis eurus

    Vienas dažniausių pasirinkimų tokiose vietose yra klasikinis komplektas: sriuba ir pagrindinis patiekalas. Pavyzdžiui, už maždaug 6–7 eurus galima rasti tradicinį kiaulienos kepsnį su bulvėmis ir salotomis, o sriubą pasirinkti pagal dienos pasiūlą.

    Desertui taip pat dažnai siūlomi paprasti, bet sotūs variantai, pavyzdžiui, varškės blyneliai ar lietiniai su varške, grietine ir uogų padažu. Porcijų dydžiai, anot lankytojų, neretai būna gerokai didesni, nei tikimasi už tokią kainą.

    Kur ieškoti ir ko tikėtis

    Jei nenorite stovėti populiariausiose eilėse, netoliese paprastai galima rasti alternatyvų su panašiu kainos ir kokybės santykiu. Dienos pietų komplektai už maždaug 6–7 eurus dažniausiai reiškia sriubą ir pagrindinį patiekalą, o meniu kasdien kinta.

    Norintys tradicinių skonių dažnai renkasi koldūnus ar virtinukus, taip pat troškinius ir mėsos patiekalus su padažu. Kainos išlieka žemos, tačiau verta įvertinti, kad už kai kuriuos priedus, pavyzdžiui, bulves ar salotas, kartais tenka primokėti atskirai.

    Įdomu tai, kad dalis pieno barų modernėja: atsiranda daugiau vietos salėje, šiuolaikiškesnis interjeras, o kai kur užsakymus galima pateikti savitarnos terminaluose. Tai leidžia greičiau aptarnauti srautus ir sumažina eiles net tada, kai mieste daug turistų.

    Tokios vietos paprastai išlieka patrauklios labai skirtingiems žmonėms: studentams, biurų darbuotojams, senjorams ir keliautojams. Nuolatiniai vietiniai lankytojai dažnai laikomi patikimiausiu ženklu, kad maistas gaminamas šviežiai ir laikomasi pastovios kokybės.

  • Paragavau Magdos Gessler šnicelio „U Fukiera“: porcija kaip keptuvė ir kaina verčia kilstelėti antakį

    Kai kurie patiekalai sukuria įspūdį dar prieš pirmą kąsnį. Taip nutiko ir užsisakius garsųjį Magdos Gessler šnicelį restorane „U Fukiera“ Varšuvos senamiestyje: ant stalo atsidūrė milžiniška lėkštė su kotletu, jaunomis bulvėmis ir troškintais kopūstais.

    Porcija atrodė tokia didelė, kad akimirką kilo klausimas, ar tai tikrai vienam žmogui. Vis dėlto šis patiekalas traukia ne vien dydžiu: akivaizdu, kad čia daug dėmesio skiriama klasikinei technikai ir produktų kokybei.

    Porcija dviem, kaina viena

    Komplekto kaina siekia apie 21 eurą, todėl pirmas įspūdis gali būti skeptiškas. Tačiau įvertinus porcijos dydį, ši suma labiau primena pasiūlymą dalintis dviem, o ne vieno žmogaus pietus.

    Tokį kainodarą pastaraisiais metais dažnai mato didmiesčių restoranų lankytojai: kainą lemia ne tik mėsa lėkštėje, bet ir vieta, aptarnavimas bei patirtis. „U Fukiera“ akivaizdžiai parduoda ne tik patiekalą, bet ir vakarą istoriniame interjere.

    Traškumas, kuris nenuvilia

    Svarbiausias klausimas – ar dydis dera su kokybe. Šiuo atveju dera: mėsa buvo plonai ir tolygiai išmušta, bet išliko sultinga, o paniruotė – aromatinga, auksinė ir tiksliai apskrudinta.

    Ypač įsiminė tai, kad džiūvėsėlių pluta laikėsi prie mėsos ir neatsiskyrė pjaunant. Traškumas išliko iki paskutinio kąsnio, o krašteliai buvo maloniai parudę ir trapūs.

    Klasikiniai garnyrai ir restorano atmosfera

    Prie šnicelio patiekiamos keptos jaunos bulvės ir kopūstai. Bulvės buvo išorėje apskrudusios, viduje minkštos, o garnyras nepritempė dėmesio, bet gerai palaikė pagrindinį patiekalą.

    Kopūstai buvo sodraus skonio, gerai pagardinti ir maloniai subalansavo riebesnį kotletą. Vienintelis trūkumas – jų norėjosi daugiau, nes būtent jie geriausiai „nuima“ paniruotės sunkumą.

    Pats „U Fukiera“ palieka teatrališką, bet neperkrautą įspūdį: tai elegantiškas, istoriją menantis restoranas Varšuvos senamiestyje, kuriame pietūs lengvai virsta mažu įvykiu. Čia žmonės ateina ne tik greitai pavalgyti, o pasimėgauti atmosfera ir klasikine lenkiška virtuve reprezentaciniame formate.

  • JT perspėja: karas ir energijos šokas dar ilgai brangins maistą – kas laukia pirkėjų?

    JT perspėja: karas ir energijos šokas dar ilgai brangins maistą – kas laukia pirkėjų?

    Jungtinės Tautos perspėja, kad karų ir sukrėtimų energijos rinkose poveikis dar ilgai gali kelti maisto kainas visame pasaulyje. Brangstant kurui ir trąšoms, didėja ir ūkininkų sąnaudos, o tai galiausiai atsispindi parduotuvių lentynose.

    Naujausioje JT maisto saugumo apžvalgoje teigiama, kad alkio rodikliai pastaraisiais metais kiek pagerėjo, tačiau pažanga išlieka trapi. Prognozuojama, kad iki 2030 metų lėtinį badą vis dar gali patirti daugiau kaip 500 milijonų žmonių, o didžiausia našta tektų Afrikai.

    Romos Tarptautinio žemės ūkio plėtros fondo vadovas Alvaro Lario pabrėžia, kad geopolitinė įtampa gali greitai sukelti naują infliacijos bangą. Pasak jo, jei sutrikimai energijos tiekime ir laivyboje užsitęstų, papildomai į badą galėtų būti pastumta nuo 9 iki 18 milijonų žmonių.

    „Gyvename laikotarpiu, kai konfliktų yra daugiausia ir jų skaičius vis dar auga. Kiekvienas konfliktas didina alkį, priverstinį iškeldinimą ir pabėgėlių skaičių“, – sakė A. Lario.

    Trąšos ir kuras kelia grandininį efektą

    JT ir IFAD vertinimu, konfliktai, įskaitant Rusijos karą prieš Ukrainą ir įtampas Artimuosiuose Rytuose, smarkiai veikia energetikos ir žemės ūkio žaliavų rinkas. Kuras reikalingas laistymo sistemoms, derliaus nuėmimui ir produkcijos gabenimui, todėl jo brangimas ūkiams tampa tiesioginiu smūgiu.

    Trąšų kainos taip pat itin jautrios dujų ir logistikos svyravimams, o be jų mažėja derlius arba kyla savikaina. Tai ypač pavojinga smulkiesiems ūkininkams, kurie dažnai neturi finansinių rezervų ir paskolų galimybių, tad mažina tręšimą ar atsisako dalies pasėlių.

    Ataskaitoje akcentuojama, kad brangsta ne tik maistas, bet ir sveikos mitybos kaina. Vidutinė pasaulinė sveikos mitybos kaina pakilo iki 4,28 perkamosios galios pariteto dolerio žmogui per dieną, palyginti su 3,44 2021 metais, o didžiausi kaštai fiksuojami Lotynų Amerikoje ir Karibuose.

    Kodėl kainas kelia ne tik ūkis?

    JT analizė rodo, kad reikšmingą galutinės kainos dalį sudaro veiklos po ūkio vartų: perdirbimas, sandėliavimas, logistika ir didmeninė prekyba. Šios grandys, vertinama, sudaro apie 40 proc. visų kaštų, todėl bet koks energijos ar tiekimo sutrikimas greitai persiduoda vartotojams.

    Dėl to raginama daugiau investuoti į infrastruktūrą, drėkinimą, mokslinius tyrimus ir šaltąją grandinę, kuri ypač svarbi greitai gendančiai produkcijai. Taip pat akcentuojama, kad reguliavimo ir subsidijų pertvarkos bei prekybos procedūrų supaprastinimas gali padėti mažinti sąnaudas ir stabilizuoti tiekimą.

    „Norint panaikinti badą ir padaryti sveiką mitybą įperkamą, reikia politinio ryžto, ilgalaikių investicijų ir palankių politikos sprendimų“, – sakė FAO vadovas Qu Dongyu.

    Klimato smūgiai tampa norma

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad prie kainų spaudimo prisideda ir klimato ekstremumai: potvyniai, užsitęsusios sausros ir karščio bangos. Tokie reiškiniai mažina derlių, didina draudimo ir drėkinimo kaštus, o kai kuriose šalyse skatina ir eksporto ribojimus, kurie dar labiau išbalansuoja rinkas.

    Pasak A. Lario, valdžios institucijos turėtų didinti atsparumą dar iki nelaimių, o ne apsiriboti vien reagavimu po jų. IFAD teigia didinantis investicijas į prisitaikymo prie klimato programas, nukreiptas į kaimo bendruomenes ir smulkiuosius ūkininkus.

    JT vertinimu, vienas didžiausių iššūkių šiandien yra ne maisto pagaminimas, o sveikos mitybos įperkamumas. Skaičiuojama, kad maždaug trečdalis pasaulio gyventojų vis dar negali sau leisti sveikos mitybos, o mažas pajamas gaunančiose šalyse ši dalis gerokai didesnė.

    Afrika išskiriama kaip didžiausios rizikos regionas, kuriame iki 2030 metų gali gyventi beveik 60 proc. lėtiniu badu kenčiančių žmonių. A. Lario teigia, kad žemynas kasmet importuoja maisto už maždaug 87,7 milijardo eurų, todėl ilgalaikė išeitis siejama su vietinės gamybos, saugojimo ir regioninės prekybos stiprinimu.

    JT perspėja: jei konfliktai, energijos rinkų sukrėtimai ir klimato ekstremumai sutaps, poveikis maisto kainoms ir įperkamumui gali būti dar ryškesnis. Todėl pagrindinis tikslas įvardijamas kaip atsparesnės, efektyvesnės ir mažiau pažeidžiamos maisto tiekimo grandinės.

  • Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Marokas šimteriopai didina alyvuogių aliejaus eksportą į Ispaniją: ką rodo skaičiai?

    Šuolis skaičiuose: kas pasikeitė

    Per metus Maroko alyvuogių aliejaus pardavimai Ispanijai išaugo beveik šimteriopai, rodo Ispanijos Ekonomikos, prekybos ir įmonių ministerijai pavaldaus duomenų portalo DataComex statistika. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija iš kaimyninės šalies įsigijo 103 tonas, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 10 384,7 tonos.

    Procentinis šuolis atrodo įspūdingai – 9 979 proc., tačiau jis kyla iš labai žemos bazės. Kai pradiniai kiekiai maži, net ir santykinai nedidelis absoliutus padidėjimas procentais virsta penkiaženkliu augimu.

    Kodėl 9 979 proc. nereiškia rinkos perėmimo

    Vertės išraiška augimas taip pat ryškus: nuo maždaug 340 000 eurų iki 32 760 000 eurų, arba 9 535 proc. Vis dėlto šie skaičiai dar nereiškia, kad Marokas perima Ispanijos alyvuogių aliejaus rinką.

    Pagal importo struktūrą Maroko dalis Ispanijos alyvuogių aliejaus įvežime padidėjo, tačiau išlieka palyginti nedidelė. Duomenys iki 2026 metų vasario rodo, kad Marokas sudarė apie 7,48 proc. Ispanijos alyvuogių aliejaus importo, kai prieš metus ši dalis siekė apie 2,01 proc.

    Kontekstui svarbu ir tai, kad Ispanija išlieka viena didžiausių alyvuogių aliejaus gamintojų pasaulyje. 2025–2026 metų sezonui nurodoma maždaug 1 295 000 tonų gamyba, todėl kelių pirmųjų metų mėnesių importas iš Maroko yra mažas, palyginti su vidaus pasiūla.

    Atsivertė ir prekybos kryptis

    Kartu keitėsi ir Ispanijos eksportas į Maroką. 2025 metų sausio–balandžio mėnesiais Ispanija pardavė Marokui 2 721 toną alyvuogių aliejaus, o 2026 metais tuo pačiu laikotarpiu – 673,72 tonos, arba 75,2 proc. mažiau.

    Vertės išraiška kritimas dar ryškesnis: nuo maždaug 11 110 000 eurų iki 2 440 000 eurų, tai yra beveik 78 proc. mažiau. Dėl to prekybos balansas apsivertė: jei 2025 metais Ispanija Marokui parduodavo daugiau nei pirkdavo, 2026 metais situacija tapo priešinga.

    Kas stumia Maroko augimą

    Maroko proveržį aiškina keli veiksniai. Vienas jų – itin sėkminga Maroko derliaus kampanija: Maroko tarpprofesinė alyvuogių federacija 2025–2026 metų sezonui yra minėjusi beveik 200 000 tonų gamybą, daugiau nei dukart didesnę nei ankstesniais metais, kai derlių slopino sausros.

    Kitas veiksnys – kainos ir prekybos sąlygos. Europos Sąjunga Marokui taiko palankesnes prekybos sąlygas nei daugeliui kitų trečiųjų šalių, o tai gali didinti konkurencingumą, ypač kai rinkoje trūksta vietinės produkcijos.

    Europos Komisijos ataskaitose matyti, kad visoje ES įvežimas iš Maroko 2025 metų spalio–2026 metų kovo laikotarpiu buvo smarkiai išaugęs. Tačiau pagrindinis ne ES tiekėjas ir toliau išlieka Tunisas, kuris sudaro didžiąją dalį trečiųjų šalių alyvuogių aliejaus importo į Bendriją.

    Kas dar tiekia aliejų Ispanijai

    Marokas nėra vienintelis reikšmingas tiekėjas. Pavyzdžiui, 2026 metų pirmus du mėnesius Ispanija iš viso importavo 39 624,61 tonos alyvuogių aliejaus, o pagal kiekius daugiausia tiekė Tunisas, Portugalija ir Italija.

    Marokas tuo laikotarpiu tarp tiekėjų rikiavosi ketvirtas, o Tuniso apimtys buvo kelis kartus didesnės. Tai rodo, kad Maroko įtaka didėja, bet kol kas ji labiau panaši į greitai augančią nišą nei į rinkos dominavimą.

    Ką tai reiškia vartotojams ir rinkai

    Ispanijos rinka pastaraisiais metais jautriai reagavo į klimatines rizikas, derliaus svyravimus ir kainų šuolius, todėl importo vaidmuo didėja, kai vietinė pasiūla silpnesnė. Ispanijos Žemės ūkio ministerija yra prognozavusi apie 9 proc. gamybos mažėjimą, o tai paprastai skatina ieškoti papildomų šaltinių užsienyje.

    Vis dėlto vien procentiniai šuoliai gali klaidinti: jie neatskleidžia nei bendro rinkos dydžio, nei importo dalies, nei alternatyvių tiekėjų. Tikėtina, kad Maroko aliejus Ispanijoje ir toliau stiprins pozicijas, tačiau kol kas anksti kalbėti apie Maroko aliejaus išstūmimą ar Ispanijos produkcijos pakeitimą.

  • 38 proc. europiečių nebevalgo trijų kartų per dieną: apklausa atskleidė, kas laukia toliau

    38 proc. europiečių nebevalgo trijų kartų per dieną: apklausa atskleidė, kas laukia toliau

    Kylant kainoms vis daugiau europiečių atsiduria finansiškai nestabilioje padėtyje, o daliai tai jau reiškia tiesioginius kasdienius apribojimus. Naujausio Europos barometro apie skurdą ir nesaugumą duomenimis, 38 proc. apklaustųjų teigia nebegalintys reguliariai valgyti trijų kartų per dieną.

    Tyrimą, kuriame dalyvavo 10 000 žmonių, atliko „Ipsos“ Prancūzijos organizacijos „Secours Populaire“ užsakymu. 29 proc. respondentų savo padėtį įvardijo kaip nesaugią, o netikėta išlaida, jų teigimu, galėtų akimirksniu išbalansuoti biudžetą.

    Apklausa rodo, kad per pastaruosius trejus metus daugumos europiečių perkamoji galia prastėjo. Dėl to žmonės vis dažniau renkasi vadinamuosius sudėtingus sprendimus: atideda pirkinius, mažina išlaidas maistui, energijai ar sveikatai.

    Brangimas pakeitė kasdienybę

    Tyrime pabrėžiama, kad kompromisai apima ne tik pigesnių produktų paiešką, bet ir pagrindinių poreikių ribojimą. Dalis žmonių pripažįsta praleidžiantys valgymus net būdami alkani, o kai kuriose šalyse šis reiškinys ypač ryškus.

    Prie spaudimo prisideda ir tai, kad atlyginimų augimas kai kuriais laikotarpiais nespėjo paskui kainas, todėl realios pajamos traukėsi. Eurostato duomenimis, Europos Sąjungoje skurdo rizikos lygis 2021 metais siekė 17 proc., o kainų šokai vėlesniais metais daugeliui šeimų tapo papildomu išbandymu.

    Kita dažnai minima taupymo kryptis yra šildymas ir kitos energijos sąnaudos, taip pat skolinimasis kasdienėms išlaidoms. Tyrimo autoriai pažymi, kad dalis gyventojų atideda ir sveikatos priežiūrą, nes paslaugos ar vaistai pabrango, o biudžete nelieka laisvų lėšų.

    Smūgis šeimoms su vaikais

    Ypač jautriai situaciją apibūdina tėvai: kai kurie jų teigia ribojantys savo maistą, kad galėtų pamaitinti vaikus. 21 proc. tėvų nurodė bent kartą patyrę atvejį, kai „nevalgė pakankamai“ tam, kad maisto užtektų atžaloms.

    Tai atspindi platesnę tendenciją, kurią fiksuoja ir nevyriausybinės organizacijos įvairiose valstybėse: augant maisto kainoms, dalis žmonių dažniau renkasi nukainotas prekes arba kreipiasi į labdaros maisto bankus.

    Tokie signalai rodo, kad pragyvenimo kaštų krizė palietė ne tik pažeidžiamiausias grupes, bet ir dalį anksčiau stabiliai gyvenusių namų ūkių. Apklausos duomenimis, nemaža dalis europiečių baiminasi, kad artimiausiais mėnesiais rizika patekti į nesaugią finansinę padėtį išliks didelė.

    Infliacija lėtėja, bet kainos nekinta taip greitai

    Nors bendri infliacijos rodikliai Europoje vėliau ėmė lėtėti, gyventojai dažnai nejaučia greito palengvėjimo, nes maisto ir energijos kainos paprastai mažėja lėčiau. 2022 metais infliacija daugelyje šalių pasiekė rekordinius lygius, o vien būsto, vandens, dujų ir kitų susijusių išlaidų kategorija Europos mastu šoktelėjo dviženkliu tempu.

    Tyrime nurodoma, kad 62 proc. respondentų labiausiai nerimauja dėl maisto kainų, o 59 proc. įvardija netikėtas išlaidas ir degalų kainas kaip pagrindinius finansinio nerimo šaltinius. Tai reiškia, kad net ir stabilizuojantis bendram kainų augimui, šeimų biudžetams labiausiai skauda ten, kur išlaidų sumažinti sudėtingiausia.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio tipo apklausos pirmiausia parodo gyventojų savijautą ir kasdienius pasirinkimus, o kartu leidžia matyti, kaip greitai kainų šokai perauga į socialines pasekmes. Jei realios pajamos neatsigauna, maisto nepriteklius ir energinis skurdas gali tapti ilgalaike problema net ir mažėjant oficialiems infliacijos rodikliams.

  • Tradiciniai pączki Lenkijoje: kodėl jų kainos kyla ir ką tai reiškia kepykloms bei pirkėjams

    Lenkijoje pączki išlieka vienu ryškiausių konditerijos simbolių, ypač artėjant vadinamajam Riebiąjam ketvirtadieniui, kai kepyklos fiksuoja didžiausią metų paklausą. Pastaraisiais metais vartotojai vis dažniau pastebi, kad net ir tradicinis skanėstas brangsta, o kainų skirtumai tarp kepyklų ir prekybos tinklų didėja.

    Kainų augimą pirmiausia lemia bazinių žaliavų ir darbo kaštai: brangstant energijai, miltams, cukrui, pieno produktams ir riebalams, savikaina kyla net ir tada, kai receptūra nesikeičia. Kepykloms papildomą spaudimą sukuria atlyginimų augimas bei sezoniškai išaugę užsakymų kiekiai, kai tenka samdyti daugiau darbuotojų ir ilginti darbo valandas.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra energijos sąnaudos, nes pączki gamyba reikalauja stabilios temperatūros, ilgesnio kepimo proceso ir nuolatinio įrangos darbo. Kai energijos kainos svyruoja, mažesnės kepyklos dažniau renkasi konservatyvią kainodarą ir kainas koreguoja greičiau nei didieji tinklai, turintys ilgalaikes tiekimo sutartis.

    Skirtumą kainose dažnai paaiškina ir produkto kokybės segmentas: rankų darbo pączki su natūralesniais įdarais, sviestu, kokybiškesniais riebalais ar ilgesniu tešlos brandinimu kainuoja daugiau. Tuo metu masinės gamybos variantai paprastai remiasi didesniu mastu, standartizuota technologija ir agresyvesnėmis akcijomis, todėl pirkėjui gali atrodyti patrauklesni, nors skonis ir sudėtis neretai skiriasi.

    Ši situacija tampa išbandymu kepykloms, kurios priverstos balansuoti tarp maržos ir lojalių klientų lūkesčių. Vartotojams tai reiškia paprastą pasirinkimą: mokėti daugiau už amatininkišką kokybę arba ieškoti pigesnių alternatyvų, tačiau ilgainiui kainų spaudimas gali sumažinti mažų kepyklų konkurencingumą ir įvairovę rinkoje.

  • Nustokite permokėti parduotuvėje: 7 paprasti būdai sutaupyti maistui be dietų ir streso

    Maisto kainoms išliekant jautrioms, daugelis šeimų ieško būdų sutaupyti neatsisakant įprastų produktų. Praktika rodo, kad didžiausi nuostoliai atsiranda ne dėl brangių pirkinių, o dėl impulsyvių pasirinkimų, prasto planavimo ir maisto išmetimo.

    Efektyviausia strategija dažniausiai prasideda dar prieš įžengiant į parduotuvę. Aiškus planas padeda išvengti spontaniškų pirkinių, o namuose turimų atsargų peržiūra sumažina riziką nusipirkti tai, kas jau guli spintelėje ar šaldytuve.

    Planuokite pirkinius iš anksto

    Vienas paprasčiausių būdų mažinti išlaidas yra trumpas meniu planas kelioms dienoms ir pagal jį sudarytas sąrašas. Sąrašas veikia kaip ribotuvas, ypač kai akys užkliūva už akcijų, užkandžių ar „pravers kada nors“ tipo prekių.

    Prieš sudarant sąrašą verta patikrinti, ką jau turite namuose, ir realiai įvertinti, ką spėsite suvartoti. Pirkinių sąrašo skirstymas į kategorijas, pavyzdžiui, daržovės, pieno produktai, kruopos, padeda greičiau apsipirkti ir mažina chaoso tikimybę.

    Dar viena taisyklė, kuri dažnai veikia geriau nei bet kokia programėlė, yra neiti į parduotuvę alkanam. Alkis didina impulsyvumą ir dažniau nuveda prie brangesnių, greitai suvalgomų produktų, kurie ne visada prisideda prie suplanuotų patiekalų.

    Kada apsimoka pirkti didesniais kiekiais

    Kai kurie produktai geriau „dirba“ biudžetui, jei perkami didesniais kiekiais, ypač jei juos lengva laikyti. Tai gali būti kruopos, makaronai, miltai, aliejus, bulvės, svogūnai, taip pat riešutai, sėklos ar džiovinti vaisiai, jei jie suvartojami nuolat.

    Vis dėlto pirkimas dideliais kiekiais duoda naudą tik tada, kai turite aiškų suvartojimo planą ir tinkamas laikymo sąlygas. Jei dalis prekių sugenda, sutaupymas virsta nuostoliu, todėl svarbu nepasiduoti vien pakuotės dydžiui ar patraukliai kainai.

    Mėsai dažnai taikomas tas pats principas: didesnis gabalas gali kainuoti mažiau nei paruoštos porcijos. Jei turite laiko ir įgūdžių susipjaustyti, supakuoti ir užšaldyti, galima sumažinti vienos porcijos kainą, o likučius panaudoti sultiniams ar troškiniams.

    Maisto likučiai ir sezoniškumas

    Kasdienėje rutinoje nemaža dalis pinigų prarandama per maisto išmetimą, todėl vertingiausias įprotis yra sąmoningai planuoti likučių panaudojimą. Virtų ryžių, daržovių, mėsos ar padažų likučiai dažnai gali tapti nauju patiekalu kitą dieną, jei jie tinkamai atvėsinami ir laikomi.

    Praktiškas sprendimas yra bent vieną savaitės dieną skirti patiekalams iš to, kas liko šaldytuve, kad nauji pirkiniai nebūtų dubliuojami. Tokiu būdu viena apsipirkimo savaitė gali virsti keliomis skirtingomis vakarienėmis be papildomų išlaidų.

    Dar viena patikima kryptis yra sezoniški produktai, kurie paprastai yra pigesni ir kokybiškesni, nes jų nereikia ilgai sandėliuoti ar gabenti. Šiltuoju sezonu dažniausiai labiausiai atpinga vietinės daržovės, žalumynai ir vaisiai, todėl verta pagal juos koreguoti savaitės meniu.

  • Šie 17 produktų parduotuvėje brangsta: užsiauginę patys sutaupysite ir valgysite šviežiau

    Kodėl vis daugiau žmonių renkasi daržą?

    Šviežių daržovių, uogų ir vaisių kainos pastaraisiais metais daugelyje šalių išliko padidėjusios, o pirkėjai vis dažniau ieško būdų sutaupyti. Vienas paprasčiausių sprendimų – dalį kasdien vartojamų produktų užsiauginti patiems, ypač jei turite bent nedidelį sklypą, šiltnamį ar balkoną.

    Ekonominė logika paprasta: didžiausios išlaidos dažniausiai būna pradžioje, kai perkamos sėklos, daigai ar keli įrankiai. Vėliau dalį kultūrų galima dauginti patiems, o daugiamečiai augalai dera ne vienerius metus, todėl vieno sezono kaštai išsilygina.

    Didžiausią naudą duoda daugiamečiai

    Prie brangiau kainuojančių ir namų ūkiuose ypač dažnai perkamų produktų priskiriamos vyšnios, šparagai, česnakai bei kai kurios uogos. Šių augalų privalumas tas, kad dalis jų yra daugiamečiai, todėl investicija atsiperka per kelis sezonus, o derlius gali džiuginti ilgai.

    Pavyzdžiui, saldžiųjų vyšnių medis nėra pigus pirkinys, tačiau vėliau jis gali daugelį metų duoti gausų derlių. Šparagai taip pat reikalauja kantrybės, nes pirmaisiais metais derlius dažnai būna menkas, bet vėliau tai viena stabiliausių pavasario daržo kultūrų.

    Kas brangiausia lentynose, bet paprasčiau lysvėse

    Kasdieniams patiekalams dažnai perkami svogūnai, porai, pomidorai, agurkai ir salotos. Nors atskirai jie gali neatrodyti labai brangūs, išlaidos susidaro dėl didelio vartojimo kiekio, ypač šiltuoju metų laiku, kai salotos ir daržovės ant stalo atsiduria beveik kasdien.

    Pomidorai išsiskiria dar ir tuo, kad dalis pirkėjų skundžiasi jų skoniu bei sunokimo kokybe parduotuvėse. Užsiauginus patiems, galima rinktis senąsias, aromatingesnes veisles, o sėklų pakelis paprastai leidžia užauginti gerokai daugiau augalų, nei prireiktų vienam sezonui.

    Daržovės, kurios užaugina daugiau nei tikitės

    Prie dosniausių augalų dažnai priskiriamos cukinijos, pupelės ir paprikos. Jos linkusios derėti gausiai, o tinkamai prižiūrimos gali aprūpinti šeimą ne tik šviežiu derliumi, bet ir atsargomis konservavimui, šaldymui ar marinavimui.

    Kukurūzai ir brokoliai daugeliui atrodo reiklesni, tačiau tinkamomis sąlygomis taip pat gali būti auginami sėkmingai. Brokoliai vertinami ir dėl to, kad valgoma ne tik galvutė, bet ir dalis lapų, kurie prekyboje pasitaiko rečiau.

    Uogos ir retesnės kultūros: brangu pirkti, bet verta auginti

    Avietės, gervuogės, šilauogės ar braškės parduotuvėse dažnai kainuoja brangiai, o jų šviežumas ir kokybė priklauso nuo logistikos bei sezono. Užsiauginus patiems, uogos gali būti skinamos prinokusios, o tai paprastai reiškia geresnį skonį ir mažiau maisto švaistymo.

    Tarp rečiau auginamų, bet parduotuvėse neretai brangiai kainuojančių produktų minimi artišokai ir okros ankštys. Šios kultūros ne visur įprastos, tačiau entuziastams jos tampa būdu paįvairinti mitybą ir mažiau priklausyti nuo importo bei sezoninių kainų šuolių.

    Apskritai daugiausia sutaupyti padeda taisyklė rinktis tai, kas jūsų virtuvėje sunaudojama nuolat ir kas yra jautru kainų svyravimams. Net nedidelis daržas ar kelios talpos balkone gali sumažinti kasdienes išlaidas ir kartu duoti daugiau šviežumo lėkštėje.