Tag: Maisto laikymas

  • Sudygusios saldžiosios bulvės – ar saugu valgyti ir kada jas geriau išmesti?

    Virtuvėje ilgiau užsibuvusios saldžiosios bulvės neretai pradeda leisti daigus, ir tada kyla klausimas: ar tokias dar galima valgyti, ar jau metas jų atsisakyti?

    Gera žinia ta, kad sudygusios saldžiosios bulvės paprastai yra saugios vartoti, jei nėra sugedusios. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis maisto saugos ir mitybos specialistų įžvalgomis.

    Vis dėlto dygimas dažniausiai reiškia ne pavojų sveikatai, o prastesnę kokybę: saldžiosios bulvės gali prarasti dalį saldumo ir drėgmės, tapti sausesnės ar labiau skaidulingos.

    Todėl prieš gaminant svarbiausia ne patys daigai, o tai, ar šakniavaisis nėra pradėjęs gesti. Tam užtenka kelių paprastų patikrinimų namuose.

    Kodėl saldžiosios bulvės sudygsta

    Daigai – natūrali augalo „strategija“ daugintis: saldžiosios bulvės tiesiog bando išauginti naują augalą. Šį procesą paspartina laikas ir netinkamos laikymo sąlygos.

    Specialistai pabrėžia, kad dygimui palankūs šiluma ir didesnė drėgmė. Net ir laikant gana gerai, ilgainiui biologiniai procesai gali „įjungti“ dygimą.

    Kada sudygusią bulvę geriau išmesti

    Daigai patys savaime nereiškia, kad saldžioji bulvė netinkama. Tačiau ją būtina apžiūrėti: ar nėra minkštų, susiraukšlėjusių, pažliugusių vietų ar įdubimų.

    Taip pat verta atkreipti dėmesį į patamsėjimus (ypač tamsiai rudus ar juodus plotus), pelėsį bei įtartiną kvapą. Jei jaučiamas pelėsinis, „rūgstantis“ ar apskritai nemalonus kvapas, tokį šakniavaisį saugiau išmesti.

    Jei namuose laikote kelias saldžiąsias bulves ir viena akivaizdžiai supuvo, ją geriau pašalinti kuo greičiau ir patikrinti likusias – taip sumažėja rizika, kad pelėsis ar gedimas „persimes“ į kitus.

    Kaip paruošti ir laikyti, kad nedygtų

    Ruošiant sudygusią saldžiąją bulvę paprastai pakanka nupjauti daigą ir dar kartą įvertinti šakniavaisį. Jei yra lokali bloga vieta, ją galima išpjauti, o likusią dalį naudoti gaminimui.

    Nulupus ar apipjausčius, rekomenduojama perpjauti bulvę ir pažiūrėti, ar vidus vienodas, be patamsėjusių ar pažliugusių vietų. Tuomet ją galima kepti ar virti kaip įprastai, tačiau dėl pakitusios tekstūros ji dažnai labiau tinka sriuboms, troškiniams ar trintoms košėms.

    Kad saldžiosios bulvės ilgiau išliktų kokybiškos, jas patariama laikyti vėsioje, sausoje ir tamsioje vietoje, atokiau nuo šilumos šaltinių. Taip pat geriau jų neplauti iš anksto – drėgmė gali paspartinti gedimą.

    Dar viena detalė: saldžiąsias bulves vertėtų laikyti atskirai nuo kai kurių vaisių ir daržovių (pavyzdžiui, obuolių, bananų, pomidorų), nes jų išskiriamos dujos gali trumpinti šakniavaisių „galiojimą“.

  • Pastebėjote lipnų ar riebų riešutų paviršių? Specialistai pataria jų nepirkti

    Riešutai gali atrodyti visiškai normalūs, tačiau vienas lengvai atpažįstamas požymis dažnai išduoda, kad produktas jau nebe toks šviežias, kaip turėtų būti. Specialistai ragina nepirkti riešutų, jei jų paviršius yra lipnus arba pernelyg riebus.

    Kaip rašo „EatingWell“, toks „slidus“ ar lipnus sluoksnis gali reikšti prastą kokybę ir gedimą, kuris kai kuriais atvejais siejamas ir su galimomis sveikatos rizikomis.

    Priežastis – riešutuose gausu nesočiųjų riebalų. Veikiami šilumos, šviesos ir oro, jie oksiduojasi: ilgainiui keičiasi riešuto struktūra, o natūralūs riebalai ima „keltis“ į paviršių.

    Dėl to riešutai ne tik praranda traškumą ir skonį, bet gali atsirasti ir daugiau nepageidaujamų požymių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį tiek parduotuvėje, tiek namuose.

    Ką gali reikšti riebus paviršius

    Vienas dažniausių paaiškinimų – riešutai gali būti pradėję gesti dėl oksidacijos, kitaip tariant, apkarsti. Šis procesas paprastai sukelia nemalonius kvapus ir skonį, o kartu gali atsirasti ir cheminių skilimo produktų, dėl kurių kyla klausimų dėl maisto kokybės.

    Specialistai taip pat atkreipia dėmesį, kad šviesa pagreitina riebalų irimą. Dėl to riešutai skaidriose pakuotėse yra labiau pažeidžiami – ypač jei ilgiau stovi apšviestose lentynose.

    Dar vienas aspektas – sudėtis. Riešutai, apdoroti papildomais augaliniais ar sėklų aliejais, gali prastėti greičiau, todėl jų galiojimo laikas ir kokybė gali suprastėti anksčiau nei tikėtasi.

    Kada rizika gali būti didesnė

    Netinkamos laikymo sąlygos, ypač drėgmė ir didelė oro drėgmė, sudaro palankias sąlygas pelėsiams. Kai kurios pelėsių rūšys gali gaminti aflatoksinus – stiprius toksinus, siejamus su kepenų pažeidimais ir didesne kepenų vėžio rizika.

    Svarbu tai, kad aflatoksinai gali būti aptinkami net tada, kai akivaizdaus pelėsio nesimato, o įprastas termiškas apdorojimas jų patikimai nepašalina.

    Taip pat pabrėžiama, jog data „geriausias iki“ ar galiojimo terminas savaime nepasako visko: produktas nebūtinai tampa nesaugus kitą dieną po termino, tačiau ir normaliai atrodantis, kvepiantis ar skanus riešutas negarantuoja, kad jis tikrai saugus.

    Kaip išsirinkti ir laikyti riešutus

    Renkantis riešutus patariama atkreipti dėmesį į sudėtį – geriausia, kai tai vieno ingrediento produktas, pavyzdžiui, žali arba sausai skrudinti riešutai be papildomų aliejų.

    Jei įmanoma, verta rinktis nepermatomas pakuotes. O kai parduotuvėje yra tik skaidrios, rekomenduojama imti pakuotes, kurios stovi giliau lentynoje ir mažiau veikiamos šviesos.

    Atidarius pakuotę riešutus patariama kuo greičiau perpilti į sandarų indą – taip sumažinamas kontaktas su oru. Ilgesniam laikymui tinkamesnė vieta yra šaldytuvas ar šaldiklis, nes žema temperatūra stipriai sulėtina oksidaciją.

    Jeigu riešutuose pastebite pelėsį, neįprastą patamsėjimą, susiraukšlėjimą, apkartimą ar drėgmės požymių, saugiausia juos iš karto išmesti.

  • Dažna klaida parsinešus grilyje keptą vištą: kodėl nereikėtų jos dėti į šaldytuvą karštos

    Grilyje kepta (rotisserie) višta dažnai gelbsti, kai reikia greitos vakarienės, tačiau parsinešus namo neretai daroma viena klaida – karšta višta iškart dedama į šaldytuvą.

    Kaip rašo „EatingWell“, maisto saugos specialistai įspėja: didelis, dar šiltas paukštis šaldytuve ilgai išlaiko šilumą ir gali pakelti temperatūrą aplinkui esantiems produktams.

    Tai svarbu, nes šaldytuve laikomas maistas turėtų išlikti pakankamai šaltas, kad lėtėtų bakterijų dauginimasis. Jei temperatūra pakyla, rizika didėja tiek pačiai vištai, tiek šalia laikomiems produktams.

    Be to, tanki vištos mėsa, ypač prie kaulo, atvėsta lėčiau, todėl ilgiau išlieka vadinamojoje „pavojingoje temperatūrų zonoje“, kai gedimas vyksta greičiau.

    Kas nutinka, kai karštą vištą įdedate į šaldytuvą

    Specialistų teigimu, visa višta dėl dydžio ir tankio „neatvėsta akimirksniu“ – ji ilgai skleidžia šilumą, kuri sušildo šaldytuvo orą ir netoliese esančius produktus.

    Dėl to šalia laikomi jautrūs produktai, pavyzdžiui, pienas ar kiaušiniai, trumpam gali atsidurti nepalankesnėse laikymo sąlygose.

    Pati višta taip pat nėra apsaugota: mėsa prie kaulo vėsta lėčiausiai, tad net jei išorė jau atrodo atvėsusi, vidus dar kurį laiką gali išlikti per šiltas.

    Dar viena detalė – višta dažniausiai jau būna patyrusi temperatūros svyravimų: nuo parduotuvės šildytuvo iki krepšio, kelionės namo ir tik tada šaldytuvo.

    Kaip laikyti vištą, kad greičiau atvėstų

    Rekomenduojama vištą išimti iš originalios pakuotės ir trumpai palikti, kol ją bus patogu liesti – maždaug 15–20 minučių.

    Tuomet patariama ją išardyti: nukaulinti mėsą salotoms ar takams, arba supjaustyti dalimis su kaulu, jei planuojate valgyti vėliau. Kai mėsa dar šilta, ją dažnai lengviau atskirti nuo kaulų.

    Išardytą vištą geriausia sudėti į negilius, sandarius indus – taip ji atvėsta greičiau ir šaldytuve laikosi tolygiau.

    Nurodoma, kad tokią vištą vertėtų suvartoti per 3–4 dienas. Susmulkinta vištiena taip pat gali būti užšaldoma keliems mėnesiams.

    Ne tik saugumas: svarbus ir skonis

    Originali vištos pakuotė dažniausiai skirta išlaikyti šilumą, o ne laikyti šaldytuve. Uždaryta dėžutėje ar maiše višta gali „garuoti“ pati savyje.

    Dėl to traški odelė greičiau suminkštėja, o mėsa gali tapti kietesnė ar „siūliška“. Laikant dalimis atskiruose induose, šios problemos dažnai pavyksta išvengti.

    Be to, straipsnyje atkreipiamas dėmesys ir į dar vieną aspektą: šiluma gali didinti plastiko irimo į maistą tikimybę, todėl parsinešus vištą patariama ją išimti iš plastikinės taros kuo greičiau.

  • Kaip iš apelsinų sulčių gauti daugiau vitamino C: svarbiausia – laikymas ir laikas

    Apelsinų sultys – vienas patogiausių būdų gauti vitamino C, tačiau jo kiekis stiklinėje priklauso ne tik nuo vaisių. Didelę įtaką daro tai, kaip sultys apdorojamos, supakuojamos ir kaip jas laikote namuose.

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistės pabrėžia: nėra vieno „stebuklingo“ būdo, kuris staiga pagerintų vitamino C įsisavinimą iš 100 proc. apelsinų sulčių. Tačiau tinkamas laikymas padeda išsaugoti patį vitaminą C – kad jo išties būtų tada, kai geriate.

    Vitaminas C (L-askorbo rūgštis) yra vandenyje tirpus vitaminas, svarbus imuninei funkcijai, žaizdų gijimui ir antioksidacinei apsaugai. Jo gausu ne tik apelsinuose, bet ir braškėse, kiviuose, taip pat daržovėse – pavyzdžiui, paprikose ar brokoliuose.

    Vis dėlto, net ir pasirinkus 100 proc. sultis, verta prisiminti paprastą taisyklę: vitaminas C laikui bėgant skyla, todėl svarbu, kiek laiko atidarytas pakelis ar butelis stovi šaldytuve.

    Kodėl vitaminas C apelsinų sultyse mažėja

    Pasak dietologų, vitamino C kiekį keičia ne vien tai, ar sultys šviežiai spaustos. Reikšmę turi ir apdorojimo procesai, pakuotė bei laikymo sąlygos nuo pat gamybos iki jūsų šaldytuvo.

    Vitamino C stabilumui kenkia aplinkos veiksniai – ypač deguonis, šviesa ir šiluma. Dėl to net tinkamos sultys, ilgai stovėdamos atidarytos, pamažu praranda dalį savo maistinės vertės.

    Specialistai akcentuoja, kad atidarius pakuotę „laikrodis pradeda tiksėti“ – kuo ilgiau sultys laikomos, tuo daugiau vitamino C gali būti prarandama. Dėl to rekomenduojama sultis suvartoti per protingą laiką.

    Kaip laikyti apelsinų sultis, kad išsaugotumėte vitaminą C

    Pagrindinė rekomendacija paprasta: apelsinų sultis laikykite šaldytuve ir sandariai uždarytas. Taip sumažinama oksidacija, o kartu – ir maistinių medžiagų irimas.

    Minima ir praktinė detalė: sultis geriausia laikyti originalioje pakuotėje, o jei perpilate – rinktis sandarų indą. Specialistų teigimu, nepermatoma arba stiklinė tara gali padėti geriau apsaugoti nuo šviesos poveikio.

    Dar viena svarbi smulkmena – planavimas perkant. Jei žinote, kad sultis vartojate lėtai, gali būti naudingiau rinktis mažesnę pakuotę, kad spėtumėte jas išgerti, kol jos „šviežiausios“.

    Pasteurizuotų sulčių vengti nerekomenduojama: pasterizacija yra svarbus maisto saugos žingsnis, padedantis sumažinti riziką dėl kenksmingų mikroorganizmų. Jei norite palyginti produktus tarpusavyje, siūloma atkreipti dėmesį į etiketėse nurodomą vitamino C kiekį.

    Kaip dar panaudoti apelsinų sultis

    Jei atidarytų sulčių lieka, jas galima panaudoti ne tik geriant. Vienas paprasčiausių būdų – naudoti kaip pagrindą glotnučiams (suteiks ir skonio, ir natūralaus saldumo).

    Kitas variantas – užšaldyti ledukų formelėse ir ledo kubelius dėti į gėrimus. Taip pat apelsinų sultys tinka užpilams: pavyzdžiui, sumaišius su trupučiu alyvuogių aliejaus ir prieskoniais galima pasigaminti paprastą salotų padažą.

    Aktyvesniems žmonėms apelsinų sultys gali būti ir angliavandenių šaltinis prieš ar po treniruotės. Tačiau svarbiausia išlieka praktinis principas: kad gautumėte kuo daugiau vitamino C, pasirūpinkite, jog sultys būtų laikomos tinkamai ir nebūtų užmirštos šaldytuve per ilgai.

  • Kokia temperatūra turi būti šaldytuve? Ne visos lentynos šaldo vienodai

    Kokia temperatūra turi būti šaldytuve? Ne visos lentynos šaldo vienodai

    Tinkama temperatūra šaldytuve – vienas svarbiausių dalykų, kad maistas ilgiau išliktų šviežias. Specialistai pabrėžia, kad skirtingose šaldytuvo vietose būna nevienodai šalta, todėl ne visus produktus verta laikyti kur papuola.

    Kaip rašoma „Interia“, temperatūra priklauso nuo šaldytuvo zonos: viršutinėje lentynoje ji gali skirtis nuo esančios daržovių ir vaisių stalčiuje. Dėl to kiekviena lentyna įprastai skirta skirtingo tipo produktams.

    Svarbiausia taisyklė – maistas šaldytuve turi būti vėsinamas, bet ne užšaldomas. Todėl temperatūra neturėtų nukristi žemiau 0 laipsnių Celsijaus.

    Kita vertus, ji neturėtų kilti ir per aukštai: daugiau nei 5 laipsniai didina pelėsio atsiradimo tikimybę ir sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms daugintis. Dažniausiai nurodoma, kad optimalus šaldytuvo temperatūros intervalas – 2–4 laipsniai Celsijaus.

    Kur slypi didžiausias skirtumas: zonos ir produktai

    Skirtingų zonų principas paprastas: jeigu šaldytuvo viduje temperatūra pasiskirsto nevienodai, tuomet ir produktų laikymo vieta ima turėti reikšmę. Dėl šios priežasties šaldytuvų lentynos ir stalčiai praktiškai „padalija“ šaltį pagal zonas.

    Tai reiškia, kad planuojant, kur dėti produktus, verta atsižvelgti ne tik į patogumą, bet ir į tai, kad vienoje vietoje maistas gali atšalti labiau, o kitoje – laikytis šilčiau.

    Kaip nustatyti temperatūrą: termostatas ir valdymas

    Norint palaikyti tinkamą temperatūrą, esminis dalykas – teisingai sureguliuotas termostatas. Šaldytuvuose, kurie turi ir šaldymo skyrių, ir šaldiklį, gali būti du atskiri termostatai (kiekvienai kamerai) arba vienas bendras.

    Dalyje šaldytuvų temperatūra reguliuojama viduje esančiu ratuku. Ant jo dažniausiai būna skalė nuo 1 iki 5, žyminti šaldymo galią, o tikslus rekomenduojamas nustatymas paprastai nurodomas konkretaus modelio instrukcijoje.

    Vis dažniau pasitaiko ir elektroniniai valdymo skydeliai, kuriais temperatūrą galima nustatyti tiksliau. Tačiau principas išlieka tas pats: svarbu siekti, kad šaldytuvo viduje laikytųsi rekomenduojamas 2–4 laipsnių Celsijaus intervalas ir neperžengti 0–5 laipsnių ribų.

    Kas gali „išderinti“ šaldytuvo darbą

    Straipsnyje atkreipiamas dėmesys, kad yra veiksnių, galinčių neigiamai paveikti temperatūrą šaldytuve ir sutrikdyti jo darbą. Tokiais atvejais net ir nustatytas tinkamas režimas nebūtinai užtikrins, kad visose zonose bus pakankamai vėsu.

    Būtent todėl, pastebėjus, kad maistas genda greičiau nei įprastai, verta įvertinti ne tik pasirinktą temperatūrą, bet ir tai, ar šaldytuvo veikimas nėra sutrikdomas kasdieniais įpročiais.

  • Burokėlių raugas barščiams nesupelys: paprasti žingsniai, kurie padeda išvengti klaidų

    Burokėlių raugas – tai pieno rūgšties fermentacijos produktas, todėl tinkamai paruoštas jis retai genda ir paprastai nepelija. Didžiausia sėkmės dalis slypi ne „slaptuose“ prieduose, o teisingose sąlygose, kurios leidžia gerosioms bakterijoms įsivyrauti.

    Kaip rašoma portale terazgotuje.pl, fermentuojant pieno rūgšties bakterijos konkuruoja su kitais mikroorganizmais, galinčiais sukelti pelėsį. Raugas rūgštėja, krenta jo pH, o tokia aplinka tampa nepalanki nepageidaujamiems mikrobams.

    Dažniausiai raugo nesėkmės priežastys būna gana buitinės: netinkama temperatūra, prasta higiena arba klaidos uždengiant indą. Todėl net ir geras receptas nepadės, jei fermentacijai sudarytos sąlygos bus netinkamos.

    Raugas geriausiai bręsta maždaug 18–20 laipsnių C temperatūroje: per šiltoje vietoje lengviau atsiranda pelėsis, o per vėsioje fermentacija gali vykti per lėtai. Svarbu ir tai, kad indas būtų švarus, o burokėliai – visą laiką apsemti sūrymu.

    Dažniausios priežastys, kodėl raugas ima gesti

    Viena dažniausių klaidų – netinkama temperatūra. Kai per šilta, nepageidaujami mikroorganizmai gali sparčiau daugintis, o kai per vėsu – pieno rūgšties bakterijos gali neįsibėgėti pakankamai greitai.

    Kita problema – higiena. Jei naudojami nepakankamai švarūs indai ar įrankiai, o stiklainis neišplikytas, skysčiui lengviau „užsikrėsti“ mikroorganizmais, kurie vėliau sukelia gedimą ar pelėsį.

    Svarbus niuansas – uždengimas. Stiklainio nereikėtų sandariai užsukti, nes fermentacijai reikia oro, tačiau kartu būtina apsaugoti turinį nuo aplinkos nešvarumų: tam tinka marlė arba švari virtuvinė šluostė.

    Kaip teisingai paruošti burokėlių raugą

    Ruošiant raugą burokėliai nuplaunami, nulupami ir supjaustomi griežinėliais arba kubeliais. Tuomet dedami į išplikytą stiklainį su prieskoniais – česnaku, lauro lapais, kvapiaisiais pipirais.

    Toliau paruošiamas sūrymas, o druskos kiekis čia itin svarbus, nes ji veikia kaip konservantas. Nurodoma proporcija: vienam litrui virinto vandens naudoti 2–3 šaukštus druskos, o tuomet sūrymu užpilti burokėlius.

    Reikia pasirūpinti, kad burokėliai būtų visiškai apsemti skysčiu – gabalėliai, išlindę virš sūrymo, turi didesnę riziką sugesti. Tam galima naudoti paprastą „svarelį“: ant viršaus padėti mažą švarų lėkštutės gabalėlį arba maišelį su vandeniu.

    Kitas būdas – visus ingredientus sudėti į vaistinėje randamą marlės maišelį, užrišti ir panardinti į sūrymą. Taip lengviau užtikrinti, kad niekas neiškils į paviršių.

    Kiek laiko fermentuoti ir kaip laikyti

    Uždengtas stiklainis paliekamas šiltesnėje vietoje, o fermentacija dažniausiai trunka iki septynių dienų. Procesui vykstant ant paviršiaus gali susidaryti putų – jas patariama vis užmesti akį ir, jei reikia, nuimti.

    Paruoštą raugą galima iškart naudoti arba sandariai užsukti ir laikyti šaldytuve. Nurodoma, kad šaltai laikomas raugas gali išsilaikyti net kelias savaites, tik laikui bėgant jo skonis gali darytis vis rūgštesnis.

    Praverčia ir tai, kad panaudoti galima ne tik skystį – tinka ir patys burokėlių gabalėliai. Juos galima dėti į sriubą arba panaudoti paprastoms burokėlių salotoms.

  • Kokia turėtų būti temperatūra šaldytuve: optimalu 2–4 °C, bet svarbios ir skirtingos zonos

    Kokia turėtų būti temperatūra šaldytuve: optimalu 2–4 °C, bet svarbios ir skirtingos zonos

    Tinkama temperatūra šaldytuve nėra tik skaičius termostate – nuo jos tiesiogiai priklauso, kaip ilgai išliks šviežias maistas ir ar nesudarysime palankių sąlygų bakterijoms.

    Kaip pabrėžia specialistai, šaldytuve temperatūra pasiskirsto netolygiai: ji skiriasi viršutinėje lentynoje, kitose lentynose ir stalčiuje, skirtame daržovėms bei vaisiams. Dėl to ir produktus verta laikyti jiems tinkamiausiose vietose.

    Maistas šaldytuve turi būti vėsinamas, o ne šaldomas – todėl temperatūra neturėtų nukristi žemiau 0 laipsnių Celsijaus. Esant žemesnei temperatūrai dalis produktų gali pradėti šalti, prarasti tekstūrą ir skonį.

    Kita vertus, per šilta aplinka taip pat pavojinga: kai temperatūra viršija 5 laipsnius, lengviau atsiranda pelėsis ir greičiau dauginasi bakterijos. Dėl to įprastai nurodoma, kad optimali temperatūra šaldytuve turėtų būti 2–4 laipsniai.

    Skirtingos zonos – skirtingiems produktams

    Temperatūros skirtumai šaldytuvo viduje nėra atsitiktiniai. Būtent todėl atskiros lentynos ir stalčiai pritaikyti skirtingiems produktams laikyti – vienur vėsiau, kitur šiek tiek šilčiau.

    Praktiškai tai reiškia, kad net ir nustačius tinkamą bendrą temperatūrą, dalis produktų vienose vietose išsilaikys geriau nei kitose. Jei šaldytuve dažnai genda maistas, verta peržiūrėti ne tik nustatymus, bet ir tai, kur ką laikote.

    Termostato nustatymas: ką svarbu žinoti

    Norint palaikyti tinkamą temperatūrą, svarbiausia teisingai sureguliuoti termostatą. Šaldytuvuose su šaldytuvo kamera ir šaldikliu termostatai gali būti du atskiri arba vienas bendras abiem skyriams.

    Daugelyje modelių temperatūra reguliuojama viduje esančiu ratuku su žymomis, pavyzdžiui, nuo 1 iki 5, kurios rodo vėsinimo intensyvumą. Ką tiksliai reiškia konkreti skalė ir koks nustatymas rekomenduojamas, paprastai nurodoma šaldytuvo naudojimo instrukcijoje.

    Vis dažniau temperatūra valdoma ir elektroniniu valdymo skydeliu. Tokiu atveju nustatymus paprastai galima matyti tiksliau, tačiau principas išlieka tas pats – svarbu išlaikyti 2–4 laipsnių ribas ir neperžengti 0–5 laipsnių intervalo.

    Kas gali „išderinti“ temperatūrą

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad net ir teisingai nustatytas termostatas ne visada garantuoja pastovią temperatūrą. Jai neigiamai gali turėti įtakos veiksniai, dėl kurių šaldytuvas dirba ne taip efektyviai.

    Jei pastebite, kad šaldytuve atsiranda neįprastai šiltų zonų arba, priešingai, kai kurie produktai ima apšalti, verta įvertinti, ar nepasikeitė laikymo įpročiai ir ar prietaisas veikia stabiliai.

  • Kiaušinius laikote šaldytuvo durelėse? Temperatūros svyravimai greičiau atima šviežumą

    Kiaušiniai daugelyje namų naudojami beveik kasdien – pusryčiams, kepiniams ar įvairiems patiekalams. Kad jie kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu ne tik galiojimo data, bet ir tai, kur bei kaip juos laikote šaldytuve.

    Daugelio šaldytuvų durelėse yra specialus laikiklis kiaušiniams, todėl dalis žmonių juos automatiškai ten ir sudeda vos parsinešę iš parduotuvės. Vis dėlto, kaip rašoma „Terazgotuje.pl“, būtent ši vieta gali prisidėti prie to, kad kiaušiniai greičiau prarastų šviežumą.

    Pagrindinė problema – nuolatiniai temperatūros svyravimai. Kaskart atidarius ir uždarius šaldytuvo dureles, temperatūra trumpam pasikeičia, o ant lukšto gali susidaryti drėgmės kondensatas.

    Drėgmė ant lukšto sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms prasiskverbti į vidų, o tai gali didinti apsinuodijimo maistu ir skrandžio negalavimų riziką. Todėl kiaušiniams labiausiai tinka kuo stabilesnė, vėsi temperatūra.

    Kur kiaušiniams vieta šaldytuve

    Rekomenduojama kiaušinius laikyti ne durelėse, o šaldytuvo giliau – pirmoje arba antroje lentynoje, kur temperatūra paprastai būna pastovesnė. Tai ypač aktualu, jei šaldytuvas dažnai varstomas.

    Taip pat patariama kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje – ji padeda apsaugoti nuo kvapų ir sudaro tinkamesnes sąlygas oro cirkuliacijai. Be to, verta neimti į lauką visos pakuotės, jei reikia tik kelių vienetų: net trumpas atšilimas prisideda prie temperatūros kaitos.

    Įdomu tai, kad svarbi ir kiaušinių padėtis: siūloma juos laikyti platesniu galu į viršų. Teigiama, kad toks laikymas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

    Ko geriau nedaryti prieš dedant į šaltį

    Dar viena dažna klaida – kiaušinius nuplauti prieš dedant į šaldytuvą. Plaunant pašalinamas natūralus apsauginis lukšto sluoksnis, todėl bakterijoms gali būti lengviau patekti į vidų.

    Laikantis kelių paprastų taisyklių – stabilios temperatūros, tinkamos vietos šaldytuve ir vengiant bereikalingo „šildymo“ – kiaušiniai ilgiau išlieka švieži, o jų vartojimas tampa saugesnis.

  • Ar galima šaldyti pieną kartoninėje pakuotėje? Taip, bet tik laikantis vienos sąlygos

    Ar galima šaldyti pieną kartoninėje pakuotėje? Taip, bet tik laikantis vienos sąlygos

    Pieną galima užšaldyti, tačiau vien tik įdėjus į šaldiklį kartoninį pakelį galima prisidaryti bėdos. Šąlant skystis plečiasi, todėl pakuotė gali pratrūkti ir netvarkingai išsilieti šaldiklyje.

    Dėl to svarbiausia taisyklė paprasta: pieno nereikėtų šaldyti originaliame kartone. Prieš šaldant jį geriau perpilti į kitą, šalčiui tinkamą tarą.

    Patogiausia rinktis sandarų plastikinį indą, paliekant šiek tiek laisvos vietos pienui išsiplėsti. Kitas variantas – šaldymui skirti užspaudžiami maišeliai, o mažesniems kiekiams tinka ir ledukų formelės.

    Dar vienas esminis momentas – šaldyti galima tik šviežią pieną. Jei produktas jau arti galiojimo pabaigos, užšaldymas problemos neišspręs.

    Kiek laiko laikyti ir kaip teisingai atšildyti

    Užšaldytą pieną šaldiklyje galima laikyti iki trijų mėnesių. Kad produktas patirtų kuo mažiau temperatūros šoko, atitirpinti rekomenduojama lėtai – pirmiausia perkeliant į šaldytuvą.

    Kambario temperatūroje pieno atšildyti nereikėtų. Staigūs temperatūros pokyčiai gali pabloginti produkto savybes.

    Kas pasikeičia po atitirpinimo

    Atitirpinus gali atsiskirti riebalų dalis – tai normalu. Tokiu atveju pieną pakanka gerai suplakti arba trumpai permaišyti (pavyzdžiui, su trintuvu), kad konsistencija vėl taptų tolygi.

    Atšildytą pieną rekomenduojama suvartoti kuo greičiau. Nors užšaldymas maistinės vertės iš esmės neatima, gali pakisti skonis ir tekstūra.

    Dėl šios priežasties toks pienas ne visada būna malonus gerti vienas, tačiau dažnai puikiai tinka receptams. Jį galima panaudoti gaminant įvairius patiekalus, kur konsistencijos pokyčiai nėra tokie svarbūs.

  • Šita klaida sugadina blynelius per naktį: kaip laikyti, kad liktų minkšti ir nekvaptų šaldytuvu

    Šita klaida sugadina blynelius per naktį: kaip laikyti, kad liktų minkšti ir nekvaptų šaldytuvu

    Keptų blynelių dažnai prisikepame daugiau, kad užtektų kitai dienai pusryčiams ar greitiems pietums. Tačiau net ir gerai pavykę blynai po nakties gali sulipti, sudrėkti, tapti guminiai arba išdžiūti pakraščiuose. Lemiamas momentas yra tai, ką darote iškart nukėlę juos nuo keptuvės.

    Dažna klaida – karštus blynelius iš karto sandariai uždaryti dėžutėje ar suvynioti taip, kad garai neturėtų kur pasišalinti. Šviežiai iškepti blynai intensyviai garuoja, o susikaupusi drėgmė kondensuojasi ant dangtelio ir pačių blynų paviršiaus. Dėl to jie greičiau suminkštėja per daug, tampa lipnūs ir praranda elastingumą.

    Prieš dedant į šaldytuvą blynelius verta atvėsinti: išdėlioti ant švarios lėkštės ar grotelių vienu sluoksniu, kad pasišalintų garai. Saugumo sumetimais jų nereikėtų laikyti kambario temperatūroje ilgiau nei 2 valandas, o esant karščiui šį laiką reikėtų dar labiau sutrumpinti.

    Kaip laikyti šaldytuve?

    Atvėsusius blynelius geriausia laikyti šaldytuve, kur temperatūra neviršija 4 laipsnių. Blynai be įdaro gali būti sudėti vienas ant kito ir laikomi sandariame inde, kad neperdžiūtų ir neprisigertų kitų produktų kvapų. Toks laikymas padeda išlaikyti minkštumą ir palengvina vėlesnį pašildymą.

    Jei blynai linkę sulipti, tarp jų verta įdėti kepimo popieriaus gabalėlių. Taip bus paprasčiau išsiimti tiek, kiek reikia, neplėšant plonos tešlos. Blynelius be įdaro rekomenduojama suvalgyti per 2–3 dienas, o su mėsa, varške ar kitais greitai gendančiais įdarais reikėtų elgtis atsargiau.

    Kaip geriausia pašildyti?

    Iš šaldytuvo ištrauktų blynų nereikėtų ilgai laikyti ant stalo, ypač jei jie su įdaru. Skoniui ir tekstūrai dažniausiai geriausiai tinka trumpas pašildymas keptuvėje ant nedidelės kaitros. Uždengus keptuvę dangčiu, tešla mažiau išsausėja, o blyneliai sušyla tolygiau.

    Tešlą taip pat galima laikyti

    Jei nenorite kepti visko iš karto, blynų tešlą galima supilti į sandarų indą ir laikyti šaldytuve. Geriausia ją sunaudoti per 24 valandas, ypač jei tešloje yra žalių kiaušinių ir pieno. Tai padeda sumažinti rizikas ir užtikrinti gerą skonį.

    Pastovėjus šaldytuve, miltai gali nusėsti, o viršuje susidaryti skystesnis sluoksnis. Prieš kepant pakanka masę gerai permaišyti šluotele, kad konsistencija vėl taptų vientisa. Tuomet tešla lengviau pasiskirstys keptuvėje, o blynai keps tolygiau.