Uzbekistanas į eksportą žiūri naujai: šalis siekia ne tik daugiau pagaminti, bet ir uždirbti daugiau iš to, ką jau dabar išaugina ar išgauna. Strategijos centre atsidūrė maisto perdirbimas, plieno gamyba, vario apdirbimas ir vadinamieji technologiniai metalai.
Planai ambicingi ir vertinami milijardais eurų. Iki 2030 metų šalis kelia tikslą stipriai išplėsti maisto perdirbimo pajėgumus, o kartu vysto technologinių metalų projektų portfelį ir siekia vietoje gaminti dalį anksčiau importuotos valcuotos skardos.
Vertės grandinės perorientavimas
Uzbekistanas neturi tiesioginės prieigos prie jūros, todėl transporto kaštai ir logistika tradiciškai mažina eksporto maržas. Dėl to vis svarbiau tampa ne vien siuntos apimtis, o jos vertė vienam tonui, kurią lemia perdirbimas, pakuotė ir atitikimas tarptautiniams standartams.
Šalies žemės ūkio sektoriuje akcentuojama, kad vien rekordiniai derliai nebesprendžia pagrindinės problemos, jei produkcija nepaverčiama stabiliomis pajamomis. Didesnę grąžą turėtų kurti konservavimas, sulčių ir kitų produktų gamyba, moderni taros ir šaldymo grandinė, taip pat sertifikavimas eksporto rinkoms.
„Pagaminti didelį kiekį yra tik dalis užduoties. Produkcija turi pasiekti rinkas ir generuoti pajamas“, – sakė Uzbekistano žemės ūkio ministras Ibrokhim Abdurakhmonov.
Augant konkurencijai tarptautinėse rinkose, gamintojams tampa kritiška laboratorinė kontrolė ir atitikties įrodymai. Praktikoje tai reiškia investicijas į likučių tyrimus, atsekamumą, kokybės vadybos sistemas ir pramoninius pajėgumus, kurie leidžia produkciją parduoti brangiau, o ne kaip žaliavą.
Investuotojams reikia aiškių taisyklių
Dideliems perdirbimo projektams būtinas kapitalas ir ilgalaikė infrastruktūra, todėl investuotojai vertina ne tik rinkos potencialą, bet ir teisinį stabilumą. Pastaruoju metu šalis sulaukė geresnių signalų iš tarptautinių kredito rinkų, o tai paprastai mažina skolinimosi kainą ir palengvina projektų finansavimą.
Azijos plėtros banko atstovai viešai pabrėžia, kad kelių, geležinkelių ir energetikos sistemos yra ilgalaikės investicijos, reikalaujančios nuolatinės priežiūros ir kompetencijų. Privatus kapitalas ateina tada, kai aiškus pelningumo kelias, užtikrinama politinė ir reguliacinė aplinka bei yra pakankamai kvalifikuotos darbo jėgos.
„Infrastruktūra yra ilgalaikė investicija, todėl svarbu planavimas, priežiūra ir tvirta teisinė bazė“, – sakė Azijos plėtros banko atstovė Kanokpan Lao-Araya.
Metalai: daugiau nei žaliavos
Metalo ir kasybos srityje šalis siekia pakilti vertės grandine aukštyn: neapsiriboti rūdos ar pirminių produktų eksportu, o plėtoti rafinavimą ir aukštesnės pridėtinės vertės gamybą. Tam kuriami projektai, apimantys technologinių metalų žvalgybą, apdirbimą ir gaminių gamybą.
Plieno sektoriuje akcentuojama vietinės gamybos plėtra, nes dalis skardos gaminių anksčiau buvo importuojami. Skaičiuojama, kad naujos gamyklos leistų reikšmingą dalį poreikio patenkinti šalies viduje, o dalį produkcijos nukreipti į eksportą.
Ekonominė logika paprasta: didėjant apdirbimo lygiui, auga ir pardavimo kaina. Skirtumą tarp bazinių ir legiruotų plieno gaminių lemia sudėtingesnės technologijos, griežtesni standartai ir paklausa pramonės šakose, kur svarbios specifinės savybės.
„Spaudimas spartinti leidimų išdavimą neturi silpninti skaidrumo“, – sakė Išgaunamųjų išteklių skaidrumo iniciatyvos vadovas Mark Robinson.
Ekspertai pažymi, kad būtent skaidrumas, aiškūs konkursai ir sutartys tampa lemiamu faktoriumi, kad kasybos pajamos virstų ilgalaike nauda visuomenei. Augant pasaulinei kritinių žaliavų paklausai, rizika kyla tada, kai greitis tampa svarbesnis už kontrolę, o tai gali didinti korupcijos ar neefektyvių sprendimų tikimybę.
Uzbekistano siekis pereiti nuo žaliavų eksporto prie aukštesnės pridėtinės vertės produktų atitinka platesnę regiono tendenciją: šalys nori ne tik tiekti išteklius, bet ir kurti pramonę bei darbo vietas vietoje. Ar milijardiniai planai virs realiu pelnu, priklausys nuo investicijų, logistikos, standartų ir pasitikėjimo taisyklėmis.