CP v2

Tag: Maisto saugumas

  • Maisto saugumas ES: kodėl priklausomybė nuo sojų pašarų didėja, o Kinija stato ant naujų baltymų

    Maisto saugumas ES: kodėl priklausomybė nuo sojų pašarų didėja, o Kinija stato ant naujų baltymų

    Maisto saugumas daugeliui europiečių atrodo savaime suprantamas, tačiau karai ir su klimato kaita siejami ekstremalūs orai vis dažniau trikdo derlių bei tiekimo grandines. Dėl to brangsta žaliavos, o kartu ir maistas, ypač gyvūninės kilmės produktai, kurių gamyba priklauso nuo pašarų rinkų.

    Šiame kontekste ryškėja skirtingos Europos Sąjungos ir Kinijos kryptys. Kinija naujus baltymus, įskaitant kultivuotą mėsą ir fermentacijos technologijomis gaminamus baltymus, vis labiau traktuoja kaip strateginį atsparumo klausimą, o ES sprendimai dažnai koncentruojasi į rinkodaros ir ženklinimo ribojimus.

    Naujieji baltymai kaip strategija

    Kinijos politiniuose planavimo dokumentuose nauji baltymų šaltiniai vis dažniau įvardijami kaip priemonė mažinti priklausomybę nuo importuojamų pašarų ir stabilizuoti vidaus pasiūlą. Pagrindinė idėja paprasta: jei dalį baltymų galima pagaminti vietoje iš augalų, mikroorganizmų ar ląstelių kultūrų, mažėja spaudimas žemės ūkiui ir importo poreikiui.

    ES diskusijose tuo pat metu daug dėmesio sulaukia terminų, susijusių su mėsa, vartojimas alternatyvių produktų pavadinimuose. Kritikai įspėja, kad tokie ribojimai gali apsunkinti naujų produktų pristatymą vartotojams ir mažinti investuotojų norą finansuoti sektorių, kuris galėtų prisidėti prie maisto sistemos atsparumo.

    ES gyvulininkystės silpnoji vieta

    Nors ES yra reikšminga mėsos ir pieno produktų eksportuotoja, intensyvi gyvulininkystė remiasi pašarais, kurių dalis atkeliauja iš už Europos ribų. Didžiausias jautrumas kyla dėl aukšto baltymingumo pašarų, pirmiausia sojų produktų, ir dalies kukurūzų importo.

    Tokiose sistemose kainų šuoliai pasaulinėse rinkose greitai persiduoda į visą grandinę: nuo pašarų gamintojų iki ūkių ir galutinių vartotojų. Kai tiekimą sutrikdo geopolitinės krizės ar derliaus sumažėjimas pagrindiniuose regionuose, mėsos kainos gali kilti sparčiau, nei vartotojai tikisi.

    Kaip sutrikimai virsta kainų kilimu

    Pastaraisiais metais Europoje aiškiai matyti, kad maisto kainas veikia ne vien vietinė gamyba, bet ir energijos kainos, logistika, draudimo kaštai, prekybos ribojimai bei valiutų svyravimai. Gyvulininkystėje tai ypač juntama, nes didelę savikainos dalį sudaro pašarai, o jų kainos priklauso nuo pasaulinės pasiūlos.

    Strateginis atsakas dažnai siejamas su baltymų diversifikacija, kai šalia tradicinės gyvulininkystės kuriami alternatyvūs vietiniai baltymų šaltiniai. Tokia kryptis teoriškai galėtų sumažinti importo spaudimą ir amortizuoti kainų bangavimą krizėse.

    Ar ES turi antrą šansą?

    Europos institucijose lygiagrečiai vyksta diskusijos apie biotechnologijų ir biogamybos skatinimą, siekiant išlaikyti kompetencijas bei gamybą žemyne. Šalininkai pabrėžia, kad biogamyba gali apimti ne tik vaistus ar pramonines medžiagas, bet ir maisto bei pašarų ingredientus, pavyzdžiui, fermentacijos būdu gaminamus baltymus ar fermentus.

    Jei tokia politika apimtų ir maisto bei pašarų grandinę, ES galėtų mažinti priklausomybę nuo importo, kurti aukštos pridėtinės vertės pramonę ir didinti maisto sistemos atsparumą. Priešingu atveju kyla rizika, kad naujų baltymų technologijų lyderystė persikels į kitus regionus, o Europa taps labiau priklausoma ne tik nuo žaliavų, bet ir nuo technologijų.

  • Bulvės ir dirvožemis: kaip regeneracinė žemdirbystė gali stiprinti Europos maisto sektorių

    Bulvės ir dirvožemis: kaip regeneracinė žemdirbystė gali stiprinti Europos maisto sektorių

    Bulvės, kurios atskleidžia didesnę problemą

    Bulvės Europoje išlieka vienu populiariausių kasdienio maisto produktų, tačiau jų kelias iki lėkštės vis dažniau priklauso nuo klimato ir dirvožemio būklės. Ūkininkai daugelyje regionų susiduria su nepastoviais krituliais, karščio bangomis ir didėjančia ligų bei kenkėjų rizika.

    Maisto grandinė, kuri ilgą laiką rėmėsi stabiliais derliais ir prognozuojamu sezonu, šiandien tampa labiau pažeidžiama. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik derliaus kiekiui, bet ir tam, kaip jis pasiekiamas, kokia yra ūkių savikaina bei ilgalaikis konkurencingumas.

    Kodėl dirvožemis tampa strateginiu klausimu

    Dirvožemio degradacija laikoma vienu svarbiausių rizikos veiksnių žemės ūkiui, nes silpnėjant dirvožemio struktūrai mažėja vandens sulaikymas ir didėja erozija. Kai dirvožemis prasčiau kaupia drėgmę, augalai greičiau patiria stresą sausros metu, o staigios liūtys lengviau nuplauna derlingą sluoksnį.

    Pastaraisiais metais daugėja iniciatyvų, kurios dirvožemio sveikatą sieja ne tik su aplinkosauga, bet ir su ekonomika. Stabiliau derantis laukas reiškia mažesnius nuostolius, geresnį planavimą, mažesnę priklausomybę nuo brangstančių įvesties priemonių ir didesnį atsparumą rinkos svyravimams.

    Regeneracinė žemdirbystė: kas veikia praktikoje

    Regeneracinė žemdirbystė paprastai apima tarpinį pasėlių auginimą, augalų įvairovės didinimą, mažesnį dirbimą ir kitas praktikas, kuriomis siekiama atkurti dirvožemio biologinį aktyvumą. Pagrindinė idėja paprasta: stipresnis dirvožemis padeda išlaikyti našumą net tada, kai sąlygos tampa sudėtingesnės.

    Dalies ūkių bandymai rodo, kad konkrečios priemonės gali duoti apčiuopiamą efektą derliui. Ūkininkams svarbiausia, kad pokytis būtų ne vien deklaruojamas, o pagrįstas duomenimis ir aiškiai matomu rezultatu, nes perėjimas reikalauja laiko, žinių ir investicijų.

    „Klausimas jau nebe ar reikia keistis, o kaip tai padaryti taip, kad ūkininkui tai apsimokėtų“, – teigė bendrovės „McCain“ atstovai, pristatydami regeneracinės žemdirbystės kryptį Europoje.

    Kas turi keistis, kad modelis plėstųsi

    Vien ūkių pastangų nepakanka, jei trūksta finansinių paskatų, aiškių matavimo kriterijų ir ilgalaikių supirkimo susitarimų. Dėl to vis dažniau kalbama apie bendradarbiavimą visoje vertės grandinėje, kai prie pokyčių prisideda perdirbėjai, prekyba, bankai ir viešasis sektorius.

    Europos mastu šios diskusijos siejamos ir su Bendros žemės ūkio politikos kryptimis, nes būtent per ją gali būti skatinamos rezultatais grįstos priemonės. Tikslas – kad tvarumo reikalavimai būtų ne vien papildoma našta, o investicija, kuri ilgainiui kelia ūkių produktyvumą ir mažina rizikas.

    Regeneracinė žemdirbystė vis dažniau vertinama kaip konkurencingumo priemonė, o ne tik aplinkosauginė iniciatyva. Jei Europa siekia išlikti stipri maisto gamintoja ir eksportuotoja, jai reikia ūkių, kurie atlaiko klimato svyravimus ir gali stabiliai tiekti žaliavą perdirbėjams.

    Bulvės šioje istorijoje tampa patogiu pavyzdžiu: už kasdienio produkto slypi sprendimai, kurie lemia, ar po kelerių metų derlius bus prognozuojamas, o maisto kainos mažiau jautrios sukrėtimams. Todėl dirvožemio atkūrimas vis dažniau vadinamas investicija į ateities maisto saugumą.

  • Generolas perspėja dėl karo krizės: vien slėptuvių neužtenka, būtinas aiškus gyventojų planas

    Diskusijose apie civilinę saugą dažnai akcentuojamos slėptuvės ir infrastruktūra, tačiau ekspertai primena, kad pasirengimas karinei krizei prasideda nuo aiškių gyventojų veiksmų. Europos ekonomikos kongrese Katovicuose aptarti prioritetai apėmė ne tik gynybos finansavimą, bet ir maisto, žaliavų bei kritinių paslaugų užtikrinimą.

    Lenkijos vyriausybės atstovas Jakubas Stefaniakas pabrėžė, kad valstybės atsparumas priklauso nuo kelių grandžių, tarp jų ir nuo maisto saugumo. Jo teigimu, modernizuojant kariuomenę būtina planuoti tiekimą ir logistiką, kad krizės metu būtų išlaikyta kasdienė valstybės veikla.

    „Galime turėti modernią kariuomenę ir ginklus, bet turime turėti ir kuo pamaitinti karius“, – sakė Jakubas Stefaniakas.

    Buvęs NATO vadavietės vado pavaduotojas generolas Mieczysławas Bieniek atkreipė dėmesį į praktinę problemą: net turint teisės aktus ir pradedant statyti slėptuves, žmonės dažnai nežino, kur jos yra ir kaip elgtis pavojaus akivaizdoje. Jo vertinimu, didelė atsakomybės dalis tenka savivaldai, kuri turi užtikrinti aiškią informaciją ir realiai veikiančius evakuacijos bei priedangos planus.

    „Kokia nauda iš slėptuvių, jeigu žmonės nežino, kaip iki jų nueiti ir ką pasiimti?“, – sakė Mieczysławas Bieniek.

    Kitoje diskusijos dalyje akcentuotas ir kibernetinis saugumas, nes karo ar hibridinės krizės metu taikiniais tampa bankų sistemos, duomenų bazės ir kritinė infrastruktūra. Ekspertai pabrėžė, kad gyventojų sauga šiandien neatsiejama nuo valstybės gebėjimo apsaugoti skaitmenines paslaugas, nuo kurių priklauso atsiskaitymai, registrai ir informacijos sklaida.

    EY partneris Zbigniewas Liptakas išskyrė atsparumą tiekimo grandinėms ir perspėjo, kad krizės atveju reikia ruoštis ilgesniam laikotarpiui, kai žaliavos ar komponentai gali būti neprieinami mėnesiais. Jis priminė ankstesnius pasaulinių tiekimų sutrikimus, kai vienas sprendimas eksportą ribojančioje šalyje sukeldavo grandininį poveikį Europos pramonei ir kainoms.

    Diskusijoje taip pat aptarta vadinamoji vietinės gamybos ir tiekimo stiprinimo kryptis, kai valstybė siekia kuo daugiau svarbių užsakymų atlikti šalies viduje. Verslo atstovai teigė, kad pirkimuose gynybai ir infrastruktūrai būtina numatyti aiškias taisykles, kurios leistų vietos pramonei dalyvauti, o perkant technologijas iš užsienio užtikrintų realų technologijų perdavimą.

    Modulinių statinių bendrovės Unihouse vadovas Marcin Gołębiewski pabrėžė, kad krizėje lemia ne vien biudžetai, o reagavimo greitis ir pasirengimas procedūroms. Jo teigimu, centralizuoti ir standartizuoti sprendimai, ypač kariuomenės infrastruktūrai, leidžia greičiau priimti sprendimus ir operatyviai įgyvendinti užsakymus, kai situacija blogėja.

    Lenkijos strateginių rezervų agentūros atstovas Andrzejus Hawrylukas aiškino, kad valstybė privalo būti pasirengusi užtikrinti būtiniausias priemones gyventojams, įskaitant maistą ir vandenį, bent kelioms paroms. Pasak jo, rezervai valdant krizes turi būti nuolat atnaujinami, kad būtų išlaikytas tinkamumo terminas, o veikimas derinamas su regionų administracija.

    „Bendradarbiaujame su prekybos ir maisto įmonėmis, kad per savivaldą gyventojus pasiektų maistas ir vanduo“, – sakė Andrzejus Hawrylukas.

    Parlamentarė Halina Bieda akcentavo, kad nacionalinio saugumo srityje svarbus ir teisėkūros procesas bei institucijų tarpusavio koordinacija. Jos vertinimu, kai ministerijos dirba atskirai, sprendimai stringa, todėl atsparumo stiprinimui būtina nuosekli komunikacija ir bendras veiksmų planas, apimantis civilinę saugą, tiekimo grandines ir informavimą.