CP v2

Tag: Maisto technologijos

  • Suomių „Nordic Foodtech VC“ fondas II artėja prie 80 mln. eurų: kas finansuos 30 agroir maisto startuolių

    Suomijoje įsikūręs ankstyvos stadijos investuotojas „Nordic Foodtech VC“ pranešė užsitikrinęs iki 30 mln. eurų įsipareigojimą savo antrajam fondui, kurio tikslinis dydis siekia 80 mln. eurų. Šios lėšos turėtų paspartinti agrotechnologijų ir maisto technologijų įmonių plėtrą bei mokslinių sprendimų komercializavimą.

    Kapitalą skiria Europos investicijų fondas (EIF), veikiantis Europos investicijų banko (EIB) grupėje. Investicija siejama su „InvestEU“ nuosavo kapitalo priemonėmis, orientuotomis į klimato ir aplinkosaugos sprendimus, taip pat su finansavimu, skirtu mėlynajai ekonomikai ir rizikos kapitalo investicijoms.

    „Su EIF parama plečiame veiklą visoje Šiaurės Europoje“, – sakė „Nordic Foodtech VC“ bendraįkūrėjas ir vadovaujantis partneris Mika Kukkurainenas.

    Fondo planas yra investuoti maždaug į 30 įmonių, daugiausia Šiaurės Europoje, o dėmesys bus sutelktas į ikiseed ir seed etapo komandas. Praktikoje tai reiškia dar ankstyvus produktus ar prototipus turinčius startuolius, kuriems svarbiausia ne tik kapitalas, bet ir kompetencija diegiant technologijas rinkoje.

    EIF įsipareigojimas laikomas svarbiu signalu privačiam kapitalui: tokie instituciniai investuotojai dažnai sumažina rizikos suvokimą ir palengvina papildomų įnašų pritraukimą iki tikslinės fondo apimties. Pats fondas buvo pradėjęs formavimą anksčiau ir buvo pasiekęs 40 mln. eurų pirmąjį uždarymą.

    „Nors Europa turi stiprius maisto ir žemės ūkio mokslinius tyrimus, perspektyvioms technologijoms reikia kapitalo ir patirties, kad jos pereitų iš laboratorijos į rinką“, – sakė EIB grupės viceprezidentas Karlas Nehammeris.

    Sandoris vyksta aktyvesnio finansavimo fone: 2026 metais Europoje pastebimas nuoseklus dėmesys sprendimams, susijusiems su tvaresne žemdirbyste, akvakultūra, biologinėmis augalų apsaugos priemonėmis ir maisto tiekimo grandinių efektyvumu. Šios kryptys investuotojams aktualios dėl klimato rizikų, maisto saugumo ir reguliacinių tikslų, susijusių su taršos mažinimu.

    „Nordic Foodtech VC“ įkurta 2019 metais ir pozicionuojama kaip pirmasis Šiaurės šalių rizikos kapitalo fondas, nuosekliai orientuotas į praktinius sprendimus žemės ūkio ir maisto sektoriui. Valdytojas yra sukaupęs patirtį investuodamas nuo naujų baltymų šaltinių ir sveikesnės mitybos iki su žemės ūkiu susijusių gilesnių technologijų, įskaitant mokslinių institucijų atžalas.

    Fondo komanda dirba Helsinkyje ir Kopenhagoje, o geografiškai akcentuoja Šiaurės ir Baltijos šalis. Skelbiama, kad pirmasis fondo portfelis buvo suformuotas investuojant į 18 įmonių, o naujasis fondas ketina tęsti ankstyvos stadijos strategiją ir rezervuoti lėšų vėlesniems portfelio įmonių etapams.

  • Mokslininkai kepa sausainius iš plastiko: sistema µBites PET atliekas paverčia maistu

    Mokslininkai kepa sausainius iš plastiko: sistema µBites PET atliekas paverčia maistu

    Mokslininkų komanda, vadovaujama mikrobiologo dr. Lahiru Jayakody, pristatė sistemą µBites, kuri, pasitelkdama specialiai sukurtas mieles, plastiką ir kitas atliekas paverčia maisto ingredientais. Tyrimo rezultatai pristatyti American Chemical Society susitikime Čikagoje.

    Pagrindinė žaliava šiame procese yra politereftalatas (PET) – plastikas, plačiai naudojamas, pavyzdžiui, vienkartiniams vandens buteliams. Tačiau technologija gali apdoroti ir kitas anglies turinčias atliekas, įskaitant žemės ūkio likučius, tokius kaip kukurūzų stiebai ir lapai.

    Kaip plastikas tampa ingredientais

    Procesas prasideda nuo vadinamojo oksidacinio hidroterminio tirpinimo: naudojant vandenį ir deguonį, aukštoje temperatūroje ir slėgyje PET suskaidomas į mažesnes, anglies turtingas molekules. Tokiu būdu gaunamas „maistas“ mikroorganizmams, kurie vėliau atlieka pagrindinį darbą.

    Paruošta žaliava patenka į auginamas, skirtingoms užduotims pritaikytas mieles. Tyrėjai modifikavo įvairias mielių atmainas taip, kad jos iš atliekų kilusių junginių galėtų sintetinti maistui reikalingas medžiagas.

    Komandos teigimu, taip galima gauti baltymus, riebalus, vitaminus, aromatines ir skonį formuojančias medžiagas, taip pat dažiklius. Viena mielių atmaina sukurta vanilinui gaminti, kita – beta karotenui, pigmentui, kurį žmogaus organizmas gali paversti vitaminu A.

    3D spausdintuvas ir paskutinis žingsnis

    Pagaminti ingredientai vėliau maišomi su krakmolu ir formuojami į neapkeptą tešlą, kuri keliauja į 3D maisto spausdintuvą. Spausdintuvas masę deda sluoksnis po sluoksnio, suformuodamas sausainio formą, o pabaigoje produktas kaitinamas mikrobangų krosnelėje.

    Mokslininkai teigia jau atlikę laboratorines analizes ir pateikę mėginius vertinti akredituotoms išorinėms laboratorijoms. Tikrinta, ar nėra toksinių cheminių medžiagų, sunkiųjų metalų, alergenų ir maistinių patogenų, taip pat vykdomi imituojami virškinimo proceso bandymai.

    Sensoriškai produktai, anot komandos, pasižymi malonia tekstūra ir gerai vertinamu aromatu. Vis dėlto patys tyrėjai kol kas negali pasakyti, koks yra jų skonis, nes dar laukiama leidimo pradėti bandymus su žmonėmis.

    Kodėl tai svarbu ir kas toliau

    Sistema µBites kuriama ne tik dėl netikėto „sausainių iš plastiko“ efekto, o pirmiausia dėl galimybės užtikrinti maisto gamybą ekstremaliomis sąlygomis, kai naujų resursų prieiga ribota. Tokia kryptis siejasi su platesne tendencija kurti uždarus, atliekas maksimaliai panaudojančius sprendimus, mažinančius tiekimo grandinių pažeidžiamumą.

    Komandos teigimu, dabartinė versija gali paversti daugiau nei 50 proc. atliekose esančios anglies į maisto produktus, o visas ciklas trunka 1–2 dienas ir apima 33 etapus. Kitas tikslas – didinti našumą ir pakartotinai panaudoti neperdirbtą anglį, artėjant prie beveik visiško žaliavos panaudojimo.

    Nors sprendimas gimė galvojant apie kosmoso misijas, jo taikymas Žemėje taip pat realus: nešiojami, savarankiški įrenginiai galėtų gaminti maisto ingredientus vietovėse, kur trūksta išteklių. µBites koncepcija nėra apribota vien sausainiais – tie patys komponentai teoriškai tiktų ir kitiems produktams, įskaitant pieno ar mėsos pakaitalus bei pašarus.

  • Išbandėme 8 česnako lupimo triukus: šis būdas greičiausias, bet turi vieną kabliuką

    Česnako lupimas daugeliui yra ta nematoma virtuvės rutina, kuri suvalgo laiką dar prieš pradedant gaminti. Kulinarai ir namų virėjai dažnai renkasi įprastą peilio metodą, tačiau internete siūlomų triukų yra tiek daug, kad verta pasitikrinti, kas iš tiesų veikia.

    Kulinarijos portale „Serious Eats“ autorė praktiškai išbandė 8 populiarius česnako lupimo būdus ir juos palygino skirtingais kiekiais. Buvo testuojamos trys porcijos: 6 skiltelės, viena galvutė (apie 10 skiltelių) ir keturios galvutės (apie 40 skiltelių), vertinant laiką, švarą, atliekas ir poveikį tekstūrai.

    Greičiausias būdas nustebino

    Didžiausia staigmena tapo mikrobangų krosnelės metodas, kai skiltelės trumpai pašildomos, o po to išspaudžiamos iš odelės suimant už šaknies galo. Mažai porcijai pakako maždaug 10 sekundžių, o didesnei – iki 30 sekundžių, ir dauguma skiltelių nusilupo švariai.

    Vis dėlto šis greitis turi kainą: net trumpas kaitinimas dalį česnako tarsi apgarina, todėl skiltelės suminkštėja, o aštresnis žalias skonis gali prislopti. Tai puikiai tinka patiekalams, kur česnakas vis tiek bus kepamas ar troškinamas, bet ne visada tinka padažams ar patiekalams, kur norisi ryškaus žalio česnako charakterio.

    Kai reikia daug žalių skiltelių

    Jei reikia didesnio kiekio žalių, vientisų skiltelių, geriausiai pasiteisino dviejų metalinių dubenų kratymo metodas. Bandymuose šis būdas nulupo apie 85 proc. skiltelių, o didėjant kiekiui vidutinis laikas vienai skilteliai mažėjo iki maždaug kelių sekundžių.

    Praktiškai tai reiškia mažiau lipnių pirštų ir mažiau kantrybės reikalaujantį procesą, nors teks skirti laiko atskirti skilteles nuo atsilupusių luobelių. Minusas paprastas: metodas triukšmingas, o laikant dubenis tenka padirbėti rankomis, todėl jis ne visiems patogus vėlai vakare ar mažoje virtuvėje.

    Klasika ir triukai, kurių neverta kartoti

    Klasikinis būdas, kai skiltelė lengvai prispaudžiama peilio plokštuma, išliko patikimas mažoms porcijoms, ypač kai česnaką vis tiek planuojama smulkinti. Tačiau spaudimas dažnai suploja ar įskelia skiltelę, todėl jis prastesnis, jei reikia tvarkingų riekelių ar gražiai atrodančių vientisų skiltelių.

    Testai parodė, kad keli populiarūs triukai realios naudos beveik nesuteikia. Mirkyti česnaką per naktį ar trumpai apvirti ir atšaldyti ledo vonelėje reiškia daugiau veiksmų, daugiau indų ir menką laiko sutaupymą, nes odelės vis tiek dažnai nenusiima be peiliuko.

    Didžiausiais pralaimėtojais tapo bandymai spausti neluptas skilteles per česnakspaudę, net ir ją patepus aliejumi. Tam reikia gerokai daugiau jėgos, valymas sudėtingesnis, o dalis česnako lieka įstrigusi kartu su luobele, todėl padidėja atliekos ir prarandama dalis produkto.

    Praktinė išvada paprasta: vieno universalaus česnako lupimo būdo nėra. Jei ruošiate patiekalą, kuriame česnakas bus kaitinamas, mikrobangų metodas taupo daugiausia laiko, o žalioms skiltelėms didesniais kiekiais saugiausias kompromisas išlieka kratymas dubenyse.

  • Žemės ūkio studijoms – 200 eurų kas mėnesį: kam skiriamos tikslinės stipendijos ir kur?

    Žemės ūkio studijoms – 200 eurų kas mėnesį: kam skiriamos tikslinės stipendijos ir kur?

    Žemės ūkio ministerija skelbia tęsianti tikslinių skatinamųjų stipendijų programą studentams, pasirinkusiems žemės ūkio, maisto ūkio ir veterinarijos krypties studijas. Šį rudenį stipendijas gaus 43 įstoję studentai, o išmoka sieks 200 eurų per mėnesį visą studijų laikotarpį.

    Ministerijos teigimu, stipendijos skirtos padėti pritraukti daugiau jaunų specialistų į sektorius, kuriuose darbdaviai dažnai įvardija kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Parama mokama tiksliai pasirinkusiems konkrečias studijų programas, susijusias su žemės ūkiu, maisto pramone ir veterinarija.

    Kur ir kiek stipendijų skiriama?

    Vytauto Didžiojo universitete stipendijos numatytos agronomijos, maisto kokybės ir saugos, žemės ūkio mechanikos inžinerijos ir tvariosios inžinerijos programoms. Čia skiriamos 8 stipendijos.

    Lietuvos sveikatos mokslų universitete 8 stipendijos atiteks gyvūnų ir maisto mokslų bei veterinarinės medicinos programų studentams. Kauno technologijos universitete maisto mokslo ir technologijos studijų programai numatyta 1 stipendija.

    Kolegijose tikslinės stipendijos paskirstytos plačiau: Lietuvos inžinerijos kolegijoje žemėtvarkos ir hidrotechninės statybos studijoms skiriamos 5 stipendijos. Vilniaus kolegijoje agroverslo ir maisto technologijų bei veterinarijos specialybes pasirinkusiems numatytos 8 stipendijos.

    Kauno kolegijoje agroverslų technologijų, maisto technologijos bei gastronomijos ir antreprenerystės programas pasirinkusiems skiriamos 7 stipendijos. Utenos kolegijoje žemės ūkio ir maisto produktų technologijų programas pasirinkusiems numatytos 6 stipendijos.

    Kiek laiko mokama išmoka?

    Ministerija nurodo, kad tikslinės skatinamosios stipendijos teikiamos nuo 2020 metų, o jų gavėjai paramą gali gauti 3–6 metus, priklausomai nuo pasirinktos studijų programos trukmės. Pavyzdžiui, veterinarinės medicinos studijos trunka šešerius metus, todėl parama gali būti mokama visą šį laikotarpį.

    Stipendijos skiriamos studijuojantiems valstybės finansuojamose vietose, jei jų studijų programa patenka į nustatytas prioritetines sritis. Bendras šiuo metu finansuojamų stipendijų skaičius siekia 141.

    Žemės ūkio ministerija pabrėžia, kad tokia parama yra viena iš priemonių didinti studijų patrauklumą ir stiprinti kompetencijas visoje maisto grandinėje nuo pirminės gamybos iki saugos, kokybės ir gyvūnų sveikatos užtikrinimo.

  • Airiškas sviestas toks geltonas ne šiaip sau: štai kada verta permokėti už „Kerrygold“

    Airiškas sviestas dažnai išsiskiria ryškiai geltona spalva ir itin kremine tekstūra, todėl pirkėjams kyla klausimas, ar jis iš tiesų kokybiškesnis, ar tiesiog geriau išreklamuotas. Maisto technologai pabrėžia, kad pagrindinė priežastis yra ne dažikliai, o karvių mityba ir gamybos ypatumai.

    Spalvą daugiausia lemia beta karotenas, natūralus riebaluose tirpus pigmentas, kurio gausu šviežioje žolėje. Kai karvės didelę metų dalį ganosi, šis pigmentas pereina į pieno riebalus, o vėliau ir į sviestą, todėl jis tampa sodresnio atspalvio nei iš pašarais ar silosu šertų karvių pieno pagaminti produktai.

    Kodėl Airijoje tiek daug žolės?

    Airijos klimatas yra vėsus ir drėgnas, todėl žolė ten auga ilgą sezoną, dažnai didžiąją metų dalį. Dėl to ganymas tampa ne tik tradicija, bet ir ekonomiškai patraukliu modeliu: mažėja poreikis pirktiniams pašarams, o pieno gamyba labiau derinama prie natūralaus žolės augimo ciklo.

    Toks ūkininkavimo būdas svarbus ir vartotojams, nes jis turi įtakos ne tik sviesto spalvai. Ganyklų racionas gali keisti pieno riebalų sudėtį ir aromatinių junginių profilį, todėl sviestas dažnai apibūdinamas kaip turtingesnio, ryškesnio skonio.

    Skonis, tekstūra ir riebalų kiekis

    Europos Sąjungoje sviestui taikomas ne mažesnis kaip 82 proc. pieno riebalų reikalavimas, o kai kuriose kitose rinkose dažniau sutinkami produktai su mažesniu riebumu. Vis dėlto tekstūrą lemia ne vien bendras riebalų kiekis, bet ir konkrečių riebalų rūgščių santykis bei tai, kaip pieno riebalai kristalizuojami gamybos metu.

    Dėl riebalų rūgščių sudėties airiškas sviestas neretai būna minkštesnis, greičiau tepasi ir kitaip lydosi. Virtuvėje tai gali tapti privalumu, kai norisi, kad sviestas lengvai įsigertų į košę, ištirptų ant karštų bulvių ar suteiktų sodrų skonį paprastam sumuštiniui.

    Kada verta permokėti, o kada ne?

    Brangesnis airiškas sviestas, pavyzdžiui, „Kerrygold“, labiausiai atsiskleidžia patiekaluose, kuriuose sviestas yra vienas pagrindinių skonių. Kepiniuose tai gali būti paprasti sviestiniai sausainiai, trapios tešlos gaminiai ar biskvitai, kur švaresnis pieno skonis ir spalva pastebimi labiau.

    Tačiau kai kuriems kepiniams minkštesnis sviestas nėra idealus, ypač sluoksniuotos tešlos gaminiams, kuriems reikia tvirtesnio, stabilesnio sviesto sluoksniavimui. Kasdieniams patiekalams, kuriuose dominuoja prieskoniai ar intensyvūs ingredientai, skirtumas gali būti menkai juntamas, todėl permoka ne visada atsiperka.

    Galiausiai svarbiausia suprasti, kad geltona spalva pati savaime nėra kokybės garantas, bet dažnai signalizuoja apie ganyklomis paremtą pieno kilmę ir kitokią riebalų sudėtį. Renkantis verta įvertinti, kam sviestas bus naudojamas, ir ar norite, kad jo skonis būtų pagrindinis akcentas.

  • „Nestlé“ programa stebina: studentų idėjos, kaip sutaupyti vandens, jau virsta realiais sprendimais

    „Nestlé“ programa stebina: studentų idėjos, kaip sutaupyti vandens, jau virsta realiais sprendimais

    Vandens ištekliai Europoje tampa vis jautresne tema: sausros ir karščio bangos dažnėja, o spaudimas žemės ūkiui ir maisto gamybai auga. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik infrastruktūrai ar reguliavimui, bet ir praktinėms inovacijoms, kurios leistų mažinti vandens suvartojimą kasdienybėje.

    Su tuo siejamas ir programos „Nestlé“ iniciatyvų ciklas, kuriame studentai ir doktorantai kuria sprendimus namų ūkiams, žemės ūkiui bei maisto pramonei. Antrosios programos laidos pagrindinė tema buvo vandens ištekliai regeneratyvioje maisto sistemoje, akcentuojant, kad vandens stygius pirmiausia pasireiškia ne dramatiškais vaizdais, o lėtesniu derliumi ir didesnėmis sąnaudomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad vandens krizė dažnai prasideda nepastebimai: mažėja dirvožemio drėgmė, ilgėja laikotarpiai be kritulių, o ūkininkai priversti dažniau naudoti laistymą. Tai didina maisto savikainą ir riziką tiekimo grandinėms, todėl sprendimų reikia ne vien laboratorijose, bet ir realioje rinkoje.

    48 valandos idėjoms patikrinti

    Viena ryškiausių antrosios laidos veiklų buvo ideatonas, surengtas Lodzės universitete. Per dvi dienas kelių dešimčių studentų komandos ieškojo būdų, kaip vartotojai galėtų atsakingiau naudoti vandenį, o siūlomi sprendimai būtų pritaikomi praktiškai.

    Laureatų komanda pasiūlė idėją, susijusią su vadinamojo pilkojo vandens panaudojimu namuose, pavyzdžiui, po indų plovimo ar kitų buitinių procesų. Koncepcijos esmė – fotokatalizės principu veikiančios medžiagos, kurios šviesoje padėtų skaidyti teršalus iki saugesnių junginių ir taip palengvintų vandens pakartotinį panaudojimą.

    Programos mentoriai akcentuoja, kad tokie sprendimai vartotojams būtų patrauklūs tada, kai taupymas tampa įdiegtas į pačią infrastruktūrą. Kitaip tariant, kai mažesnis vandens suvartojimas pasiekiamas ne vien pastangomis ar disciplina, o technologiniu patogumu.

    Grantai tyrimams ir prototipams

    Programa apsiriboja ne vien idėjų pristatymais: daliai komandų skiriami grantai, kad sprendimai būtų išvystyti iki tyrimų ar prototipo stadijos. Šioje laidoje finansavimas skirtas dviem projektams, kurių kiekvienas gavo maždaug 9 000 eurų, konvertavus nuo viešai skelbtų sumų zlotais.

    Viena komanda plėtoja biostimuliatoriaus idėją, kuri padėtų augalams lengviau ištverti sausros stresą. Sprendimas siejamas ir su žiedinės ekonomikos logika, nes kaip sudedamoji dalis numatomas panaudoti žemės ūkio perdirbimo likutis, taip suteikiant žaliavai antrą gyvenimą.

    Kitas projektas orientuojasi į maisto technologijas ir ieško būdo, kaip mažinti vandens pėdsaką gaminant augalinius riebalus, išlaikant skonį bei tekstūrą. Tokia kryptis atliepia plačią tendenciją: maisto sektoriuje vis dažniau vertinamas ne tik anglies dioksido pėdsakas, bet ir vandens naudojimas per visą produkto gyvavimo ciklą.

    Kodėl tai aktualu dabar

    Europos aplinkosaugos institucijos pastaraisiais metais nuosekliai įspėja, kad vandens trūkumas vis dažniau tampa struktūriniu iššūkiu, o ne trumpalaike anomalija. Tai reiškia, kad sprendimai turės apimti ir vartojimo įpročius, ir pramonės efektyvumą, ir ūkininkavimo praktikas.

    Regeneratyvus žemės ūkis, dirvožemio organinės medžiagos didinimas, tikslesnis laistymas ir vandens pakartotinis panaudojimas pramonėje – kryptys, kurios sparčiai stiprėja visoje Europoje. Akademiniai projektai šioje grandinėje svarbūs tuo, kad jie siūlo konkrečius mechanizmus, kaip sumažinti vandens sąnaudas ten, kur jos dažnai lieka nepastebimos.

    Programos organizatoriai skelbia, kad planuojama ir trečioji iniciatyvos laida 2026–2027 akademiniais metais. Tai signalas, kad vandens ir maisto sistemos tema ne trumpalaikė, o ilgalaikė darbotvarkė, kuriai reikės mokslininkų, verslo ir visuomenės bendradarbiavimo.

    „Geriausios idėjos įgyja vertę tada, kai jos išeina iš auditorijų ir laboratorijų į realų pritaikymą“, – teigia programos mentoriai, pabrėždami, kad tikrinimas praktikoje yra būtina inovacijų kelio dalis.

    Tokie projektai rodo, kad vandens taupymas gali būti pasiektas ne vien raginimais, o technologijomis, naujomis medžiagomis ir efektyvesniais gamybos procesais. Kuo anksčiau sprendimai pradedami testuoti, tuo didesnė tikimybė, kad jie taps apčiuopiama pagalba namams, ūkiams ir maisto gamintojams.

  • „Meatly“ pritraukė apie 12 mln. eurų: Londone statys didžiausią Europoje auginamos mėsos bioreaktorių

    „Meatly“ pritraukė apie 12 mln. eurų: Londone statys didžiausią Europoje auginamos mėsos bioreaktorių

    Britų bendrovė „Meatly“, kuri save pristato kaip pirmąją Europoje auginamą mėsą pardavusią įmonę, pranešė pritraukusi 10,4 mln. svarų sterlingų A serijos investiciją. Pagal dabartinį valiutų kursų lygį tai sudaro apie 12 mln. eurų ir leis bendrovei sparčiau didinti gamybos apimtis.

    Įmonė skelbia, kad lėšos bus skirtos 20 000 litrų talpos bioreaktorių gamybos kompleksui Londone. „Meatly“ teigimu, tai būtų didžiausia tokio tipo auginamos mėsos bioreaktorių infrastruktūra Europoje, o įrengimo darbai pradedami nedelsiant.

    Naujoji gamykla turėtų tapti pagrindu komerciniams produktų pristatymams, kurių „Meatly“ tikisi 2027 metais. Bendrovė akcentuoja, kad pagrindinis tikslas yra pasiekti mastą, kuriame auginama mėsa taptų įperkama ir konkurencinga tradicinei gamybai.

    Kaip įmonė mažina savikainą

    „Meatly“ pabrėžia pastaraisiais metais sprendusi svarbiausius technologinius ir kainos iššūkius, kurie riboja visą auginamos mėsos sektorių. Vienas iš didžiausių kaštų elementų yra ląstelių auginimo terpė, todėl bet kokie jos pigimo šuoliai tiesiogiai veikia galutinę savikainą.

    Bendrovės teigimu, 2024 metais jai pavyko sumažinti chemiškai apibrėžtos, be baltymų pagamintos terpės kainą iki 0,22 svaro sterlingų už litrą, tai yra apie 0,26 euro. „Meatly“ šį rodiklį vadina vienu geriausių rinkoje, nors reali kaina pramoniniu mastu gali skirtis priklausomai nuo tiekimo, energijos ir kokybės reikalavimų.

    Dar viena brangi grandis yra įranga, ypač bioreaktoriai ir jų aptarnavimas. „Meatly“ nurodo, kad 2025 metais paskelbė bioreaktorių sąnaudų sumažinimą maždaug 10 kartų, taip siekdama pigesnio mastelio didinimo.

    Nuo leidimo iki pirmųjų pardavimų

    Auginamos mėsos sektoriuje komercializavimą dažnai stabdo reguliaciniai procesai, todėl leidimai yra kritinis žingsnis į rinką. „Meatly“ teigia, kad 2024 metais gavo reguliacinį autorizavimą, o 2025 metais pardavė pirmą pasaulyje auginamos mėsos augintiniams produktą.

    Ši kryptis laikoma pragmatišku startu, nes augintinių ėdalo segmentas kai kuriose rinkose gali turėti aiškesnį kelią iki produkto lentynoje nei žmonių maistui skirta auginama mėsa. Vis dėlto bendrovei plečiantis, jai reikės užtikrinti nuolatinę kokybės kontrolę, atsekamumą ir stabilias gamybos apimtis.

    Investuotojų sąraše „Meatly“ įvardija „Oyster Bay Venture Capital“, „Clean Growth Fund“ ir „JamJar Investments“. Bendrovė taip pat primena, kad anksčiau buvo pritraukusi 7 mln. svarų sterlingų pradinę investiciją, o bendra iki šiol gauta suma siekia 17,4 mln. svarų sterlingų, tai yra apie 20 mln. eurų.

    „Meatly“ generalinis direktorius Owenas Ensoras teigia, kad investicija yra pasitikėjimo ženklas tiek įmonei, tiek Jungtinės Karalystės maisto technologijų ir biotechnologijų sektoriams.

    „„Meatly“ turi vieną tikslą: paversti komerciškai perspektyvią auginamą mėsą realybe“, – sakė Owenas Ensoras.

    „Per pastaruosius ketverius metus mūsų komanda nuosekliai mažino pagrindinius kaštus ir kūrė tvirtą techninį pagrindą augimui. Dabar turime rinkoje lyderiaujančią technologiją ir esame pasiruošę didinti mastą“, – sakė Owenas Ensoras.

    „Clean Growth Fund“ investicijų vadybininkas Connoras Duffy pabrėžė, kad baltymų gamybos pertvarka yra svarbi klimato kaitos kontekste ir kad fondas investavo matydamas potencialą gaminti tikrą mėsą mažesniu poveikiu aplinkai.

    „Baltymų gamybos pergalvojimas yra būtina klimato krizės sprendimo dalis. Investavome į „Meatly“, nes jie rodo, kad įmanoma gaminti tikrą mėsą konkurencinga kaina ir su gerokai mažesniu poveikiu aplinkai“, – sakė Connoras Duffy.

    „Oyster Bay Venture Capital“ atstovė Elise Schumacher teigė, kad „Meatly“ kuria ne tik produktą, bet ir naujos baltymų kategorijos pagrindus.

    „„Meatly“ ne tik kuria naują produktą, bet ir tiesia pamatus visiškai naujai baltymų kategorijai“, – sakė Elise Schumacher.

    Rinkos požiūriu, didžiausi klausimai išlieka trys: ar pavyks išlaikyti mažą savikainą dideliu mastu, kaip greitai bus plečiamas produktų portfelis ir kokiu tempu judės reguliaciniai procesai skirtingose Europos šalyse. Būtent šiuos veiksnius artimiausiais metais labiausiai stebės investuotojai ir konkurentai.

  • Visi daro šią klaidą: kodėl bulvės ir agurkai šaldytuve greiččiau praranda skonį

    Visi daro šią klaidą: kodėl bulvės ir agurkai šaldytuve greiččiau praranda skonį

    Daugeliui atrodo, kad daržovėms geriausia vieta yra šaldytuvas, tačiau kai kurioms tai gali būti didžiausia klaida. Netinkama temperatūra ir drėgmė keičia skonį, tekstūrą ir sutrumpina laikymo laiką, todėl maistas sugenda greičiau.

    Viena dažniausių klaidų susijusi su bulvėmis. Maisto technologai pabrėžia, kad šaldytuvo temperatūroje bulvėse esantis krakmolas ima virsti cukrumi, todėl gumbai tampa saldesni, o termiškai apdorojant gali greičiau tamsėti.

    Be skonio pokyčių, šaldytuve laikomos bulvės dažnai kitaip elgiasi kepant. Dėl pasikeitusios sudėties jos gali labiau lipti prie keptuvės, o traški plutelė susidaro sunkiau, ypač jei bulvės prieš kepimą nebuvo tinkamai nusausintos.

    Specialistai rekomenduoja bulves laikyti vėsioje, tamsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Dažniausiai tam tinka sandėliukas ar spintelė, jei tik joje nėra šilumos šaltinių ir nekyla didelė drėgmė, skatinanti gedimą.

    Ne mažiau diskusijų kelia ir agurkai, kuriuos daugelis iš įpročio deda į apatinį šaldytuvo stalčių. Tačiau agurkai yra jautrūs šalčio pažeidimui: per žema temperatūra ardo jų audinius, todėl jie greičiau suminkštėja, tampa vandeningi ir gali pradėti gesti anksčiau nei laikomi kambario sąlygomis.

    Agurkams svarbiausia stabilumas ir apsauga nuo išsausėjimo, todėl jie geriau išsilaiko vėsesnėje, bet ne per šaltoje vietoje, atokiau nuo tiesioginės šviesos. Jei vis dėlto tenka laikyti šaldytuve, pravartu vengti šalčiausių zonų ir pasirūpinti, kad drėgmė nebūtų perteklinė.

    Bendra taisyklė paprasta: ne visos daržovės mėgsta šaltį, o šaldytuvas nėra universali išeitis. Kuo geriau suprantame, kaip temperatūra veikia krakmolą, cukrų ir augalų audinius, tuo rečiau tenka išmesti maistą ir tuo geresnis būna jo skonis.