Tag: Majai

  • Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Meksikoje aptikto majų miesto vardas iššifruotas iš įrašų: atsivėrė ir senas konfliktas

    Archeologai iššifravo tikėtiną neseniai Meksikoje identifikuoto majų miesto pavadinimą – senovėje jis, panašu, vadintas Sakil. Tokia išvada padaryta išlikus akmeniniuose paminkluose užfiksuotiems hieroglifiniams įrašams.

    Kaip nurodoma Meksikos Nacionalinio antropologijos ir istorijos instituto (INAH) pranešime, pats archeologinis objektas buvo atpažintas gegužę, o tyrimų komandai vadovavo archeologas Ivanas Šprajcas. Dėl itin sudėtingo priėjimo per tankų atogrąžų mišką vietovei suteiktas darbinis vardas Minanbé, jukatekų majų kalba reiškiantis „nėra kelio“.

    Visgi epigrafikas Octavio Esparza Olguínas iš Meksikos nacionalinio autonominio universiteto, išanalizavęs išlikusias inskripcijas ir palyginęs jas su radiniais iš kito majų centro Ocomtún, teigia, kad vietos gyventojai savo miestą greičiausiai vadino Sakil. Šis pavadinimas siejamas su baltumo arba šviesumo sąvoka.

    Įdomu tai, kad įrašai leidžia kalbėti ne tik apie miesto vardą – inskripcijose aptikta užuominų ir apie seną konfliktą regione. Tyrėjų vertinimu, tai galėjo vykti vėlyvuoju klasikiniu laikotarpiu, maždaug 600–900 metais.

    Stela su valdovo vardu

    Vienu svarbiausių radinių tapo vadinamoji Stela 7 – akmeninis monumentas su hieroglifais ir figūrų atvaizdais. Nors dabar jis išlikęs tik trimis dalimis, fragmentai suteikė daug informacijos apie vietos valdžią.

    Tyrėjai joje atpažino valdovo vardą Suutz’ (reiškiantį „šikšnosparnis“). Ši figūra pavaizduota su puošniu ceremoniniu apdaru – galvos apdangalu, krūtine dengiančiu papuošalu, sijonu ir sandalais, o greta esantys ženklai leido valdovą sieti su pavadinimu Sakil.

    Papildomu patvirtinimu laikomas ir rastas altorius, kuriame vėl minimas Suutz’ vardas. Šalia pateiktas titulas kalo’mte’, dažniausiai sietas su įtakingais valdovais, kurių galia peržengdavo vieno miesto ribas.

    Tai iš dalies stebina, nes pats Sakil, sprendžiant iš turimų duomenų, užėmė palyginti nedidelę teritoriją – apie 15 hektarų. Vis dėlto titulas leidžia manyti, kad jo valdovas galėjo siekti svarbesnio vaidmens regiono politinėje sistemoje.

    Įrašai užsimena apie karo belaisvį

    Dar netikėtesnių įžvalgų suteikė palyginimas su Ocomtúne rastomis inskripcijomis. Tyrėjai kelia prielaidą, kad šio centro senasis pavadinimas galėjo būti Maatz’.

    Viename iš ten aptiktų monumentų pavaizduotas belaisvis, gulintis veidu į žemę surištomis rankomis. Greta esantis įrašas leidžia spėti, jog šis žmogus buvo kilęs iš Sakil, o tai gali rodyti priešiškus abiejų centrų santykius.

    Vis dėlto, kas tiksliai nulėmė konfrontaciją ir kuo ji baigėsi, kol kas neaišku. Situaciją apsunkina tai, kad didelė dalis įrašų iki mūsų dienų neišliko.

    Skaičiuojama, kad iš maždaug 20 identifikuotų monumentų aiškesnių užrašų ar atvaizdų pėdsakų matyti bent penkiuose. Dalis objektų, kaip manoma, buvo tyčia apgadinti dar majų laikais, o likusį darbą atliko laikas.

    Kaip padėjo fotogrametrija

    Norėdami perskaityti vos įžiūrimus ženklus, archeologai pasitelkė fotogrametriją ir sukūrė detalius trimačius akmeninių paviršių modelius. Tai leido inskripcijas analizuoti keičiant virtualų apšvietimą ir pastebėti tai, kas plika akimi gali pasirodyti nematoma.

    Tyrėjų teigimu, iššifruotas pavadinimas Sakil, identifikuotas valdovas Suutz’ ir galimos sąsajos su konfliktu su Maatz’ padeda naujai įvertinti šio objekto reikšmę. Tolimesni kasinėjimai turėtų parodyti, kiek plačiai šis centras buvo įsitraukęs į regiono istoriją.

  • Majų raudonieji dažai galėjo nuodyti vandenį: šimtmečius fiksuota gyvsidabrio tarša

    Senovės majams raudona spalva simbolizavo gyvybę, todėl ja dengdavo sienas, šventus objektus ir net mirusiuosius. Tačiau nauji tyrimo duomenys rodo, kad ši ryški spalva galėjo turėti mirtiną kainą – aplinkoje kaupėsi gyvsidabris.

    Meksikos Jukatano pusiasalyje atlikta ežerų nuosėdų analizė atskleidė didelę gyvsidabrio taršą, trukusią šimtmečius per majų gyvenimo laikotarpį. Viename telkinyje koncentracijos pasiekė lygį, kuris kelis kartus viršijo ribą, siejamą su dideliu pavojumi vandens ekosistemoms.

    Labiausiai tikėtina taršos kilmė – cinoberis, ryškiai raudonas mineralas (gyvsidabrio sulfidas), naudotas kaip pigmentas. Šiauriniame Jukatane jis buvo retas, todėl, manoma, į regioną patekdavo per tolimojo atstumo prekybą, o kai kuriais atvejais buvo naudojamas ir skystas gyvsidabris.

    Kai gyvsidabrio kiekis didėjo, fiksuoti ir ekosistemos pokyčiai: mažėjo mikroorganizmų, prastėjo sąlygos smulkiems bestuburiams, o maisto grandinės ėmė irti. Tyrėjai pabrėžia, kad poveikis galėjo būti ilgalaikis ir apimti ne vieną majų gyvenvietę.

    Nuosėdų „laiko kapsulės“ iš dviejų telkinių

    Tyrėjų grupė, vadovaujama Matthew Nealo Waterso iš Auburno universiteto, 2023 metais paėmė nuosėdų gręžinius iš Lago Cobá – ežero šalia svarbaus majų miesto – ir iš Cenote Xcach, smegduobės tipo ežerėlio prie mažai tyrinėtos gyvenvietės.

    Nuosėdų sluoksniai, kaupti daugiau nei 2 000 metų, leido atsekti taršos dinamiką skirtingais laikotarpiais. Sluoksniai datuoti pagal medžio anglies ir medienos fragmentus, o vėliau juose tirtos gyvsidabrio koncentracijos.

    Lago Cobá telkinyje gyvsidabrio kiekis pradėjo ryškiau kilti apie mūsų eros 40 metus, o didžiausios reikšmės fiksuotos apie 250–300 metus. Vėliau tarša sumažėjo ir apie 520 metus priartėjo prie natūralaus fono.

    Cenote Xcach situacija buvo gerokai prastesnė: po ankstesnių taršos epizodų gyvsidabrio šuolis fiksuotas maždaug 535–820 metais, o apie 720 metus pasiektas pikas – 18 dalių milijonui. Tai devynis kartus viršijo 2 dalių milijonui ribą, nuo kurios tikėtini ryškūs neigiami poveikiai dugne gyvenantiems organizmams.

    Tyrėjai nustatė, kad maždaug 275 metus gyvsidabrio kiekis šiame telkinyje laikėsi virš tos „smarkių padarinių“ ribos. Tuo metu kiti komandos tirti ežerai panašių šuolių nerodė, todėl mažiau tikėtina, kad tai buvo vien regioninis atmosferinis reiškinys.

    Viena iš labiausiai tikėtinų versijų – gyvsidabris, naudotas sausumoje per įvairias majų veiklas, į telkinius pateko kartu su nuplautu, erozijos paveiktu dirvožemiu. Vis dėlto tiksliai nustatyti, ar didžiausią įtaką turėjo cinoberis, skystas gyvsidabris ar jų derinys, tyrėjams nepavyko.

    Kas nutiko smulkiausiems ežero gyventojams

    Chemijos rodikliai buvo įspūdingi, tačiau dar ryškesni pasirodė biologiniai pokyčiai. Lago Cobá užterštame nuosėdų sluoksnyje tyrėjai nerado išlikusių smulkių vėžiagyvių (ostrakodų) ar gėlavandenių sraigių kiautelių, nors kituose sluoksniuose jie buvo gausūs.

    Toks „dingimas“ buvo pastebėtas dar 1990-aisiais paimtame gręžinyje, tačiau tik dabar, turint gyvsidabrio matavimus, atsirado tikėtinas paaiškinimas, kad tarša galėjo sunaikinti šiuos organizmus tuo laikotarpiu, kai koncentracijos buvo didelės.

    Cenote Xcach nuosėdose taip pat matyti ryškūs pokyčiai: smarkiai sumažėjo kai kurių uodų trūklio lervų liekanų, o viena anksčiau dominavusi grupė beveik išnyko, ją pakeitė kita. Be to, kai gyvsidabris pasiekė toksišką lygį, staigiai krito ir dumblių bei kitų mikroorganizmų „žymenys“.

    Įdomu tai, kad net ir tuo metu į ežerus vis dar patekdavo fosforo – maistinės medžiagos, kuri paprastai skatina dumblių augimą. Iš pradžių dalis mikroorganizmų galėjo suvešėti, tačiau gyvsidabriui kaupiantis jų pėdsakai nuosėdose galiausiai smuko.

    Ar gyvsidabris galėjo paveikti ir pačius majus?

    Majai gėlą vandenį naudojo kasdien – gėrimui ir žvejybai, o gyvsidabris gali kauptis vandens maisto grandinėse. Tokia tarša teoriškai galėjo didinti žmonių ekspoziciją, jei buvo vartojama užteršta žuvis ar kiti vandens organizmai.

    Ilgalaikis gyvsidabrio poveikis siejamas su nervų sistemos, smegenų, inkstų ir kitų organų pažeidimais. Vis dėlto tyrėjai atsargiai vertina klausimą, ar tarša galėjo būti vienas iš veiksnių, prisidėjusių prie vadinamojo Klasikinio laikotarpio majų civilizacijos nuosmukio.

    Istorikai majų miestų nykimą pietinėse žemumose maždaug 750–900 metais aiškina įvairiais veiksniais: užsitęsusiomis sausromis, karais, aplinkos degradacija ir politiniu nestabilumu. Nauji duomenys apie gyvsidabrį šį paveikslą papildo kaip galimą papildomą aplinkos stresorių, bet ne kaip vienintelį paaiškinimą.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“.

  • Auksas buvo, bet pinigais netapo: inkai, majai ir actekai ekonomiką grindė pupelėmis ir druska

    Nors Amerikoje netrūko aukso ir sidabro, daugeliui ikikolumbinių civilizacijų jie nebuvo pinigai. Inkai, majai ir actekai mainams, mokesčiams bei atlygiui dažnai rinkosi visai kitus dalykus – nuo kakavos pupelių iki druskos.

    Apie tai rašo istorijos portalas „The Collector“, apžvelgdamas, kaip iki europiečių atvykimo veikė skirtingi ekonominiai modeliai dabartinės Meksikos bei Centrinės ir Pietų Amerikos teritorijose. Vietoj monetų ar banknotų čia įsitvirtino vadinamieji „prekiniai pinigai“ – daiktai, kurių vertė kilo iš jų praktinės naudos.

    Tokie „pinigai“ skyrėsi nuo paprastų mainų tuo, kad buvo plačiau priimami: žmogus galėjo už juos gauti prekių ar paslaugų net ir tada, kai tiesioginis barteris nepavykdavo. Tam tiko tai, kas buvo paklausu, išmatuojama, lengvai laikoma ir negreitai gendantis.

    Auksas Amerikoje vis tiek turėjo didelę reikšmę, tik ne kaip atsiskaitymo priemonė. Jis dažniau virsdavo ritualiniais daiktais, šventyklų puošyba ar valdžios simboliais – o ekonominį „kraujo apytakos“ vaidmenį atliko kitos, kasdieniškesnės gėrybės.

    Auksas – ne valiuta, o šventenybė ir prabanga

    Tekste pabrėžiama, kad auksas vietos visuomenėms buvo vertingas ne dėl retumo, o dėl savybių: blizgesio, patvarumo ir lengvo apdirbimo. Dėl to jis tiko kaukėms, figūrėlėms, papuošalams, šventyklų atributikai ir įkapėms.

    Inkų pasaulėvaizdyje auksas buvo siejamas su saulės dievu Inti, todėl dažnai pasitarnaudavo religiniuose ritualuose. Tuo metu actekai taip pat naudojo auksą ceremonijoms ir valdovų bei didikų puošybai, siekdami pabrėžti statusą ir ryšį su dievybėmis.

    Didelė dalis šių dirbinių neišliko – kolonizacijos laikotarpiu jie buvo grobiami ir perlydomi. Tekste minimas vertinimas, kad per pirmuosius 50 užkariavimų metų ispanai iš Amerikos išgabeno apie 100 tonų aukso, o tai, kaip teigiama, prisidėjo prie kainų šuolio Europoje.

    Inkų ūkis: mokesčiai darbu ir audiniai vietoj pinigų

    Inkų imperijoje ekonomika veikė kitaip nei rinkos visuomenėse: mokesčiai buvo mokami darbu ir dalimi derliaus, o valdžia mainais organizuodavo aprūpinimą būtiniausiais dalykais. Todėl įprastų atlyginimų ir plataus masto turgų, kuriuose reikėtų pinigų, praktiškai nereikėjo.

    Prekės po imperiją judėjo per valdžios valdomą paskirstymo sistemą. Tačiau kai kurios gėrybės tapdavo savotišku atlygiu ar duokle – ir iš jų ypač išsiskyrė tekstilė.

    Pasakojama, kad atvykėlius inkai pasitikdavo ne aukso luitais, o įmantriai išaustais audiniais. Audiniai buvo saugomi sandėliuose, jais apdovanodavo už tarnybą ir lojalumą, jais „suminkštindavo“ santykius su kaimynais, o religinėms apeigoms tekstilė taip pat buvo naudojama kaip auka.

    Įdomi detalė: dalį audinių inkai patys sudegindavo, kad jie neatitektų priešams. Tai parodo, kiek daug vertės ši gėrybė turėjo visuomenėje, kur pinigų vaidmenį dažnai atlikdavo ne metalas, o darbas ir sunkiai pagaminami daiktai.

    Majų ir actekų turgūs be monetų: druska ir kakavos pupelės

    Majų visuomenėje, ypač vėlesniu laikotarpiu, greičiausiai veikė labiau į rinką panaši sistema: archeologiniai duomenys siejami su prekybos tinklais ir judriais turgumis. Vis dėlto, kaip akcentuojama tekste, standartinės valiutos majai neturėjo – vyko barteris, o kai kurios prekės tapdavo plačiau priimama atsiskaitymo priemone.

    Tarp tokių priemonių minima kakava, audiniai, o naujesni tyrimai leidžia svarstyti ir druskos vaidmenį. Druska buvo vertinga ne tik kaip prieskonis – ji padėjo išsaugoti mėsą, žuvį ir žaliavas, todėl palengvino sandėliavimą ir prekybą. Taip pat pateikiami pavyzdžiai, kad druska buvo gaminama didesniais kiekiais nei reikėtų vien namų ūkiui.

    Actekų imperijoje turgūs buvo itin svarbūs, egzistavo net atskira pirklių klasė – profesionalūs prekeiviai. Tačiau ir čia ilgą laiką neatsirado įprastų monetų, o ypatingą vaidmenį įgijo kakavos pupelės.

    Tekste cituojamas 1545 metų kainų sąrašas, pagal kurį viena kakavos pupelė galėjo „nupirkti“ pomidorą, trys – avokadą, o trisdešimt – triušį. Paminima ir problema, pažįstama net šių laikų finansams: klastojimas, kai žmonės bandydavo imituoti pupeles ar jas užpildyti kitomis medžiagomis.

    Galiausiai primenama, kad archeologai kai kuriose Amerikos vietovėse rado ir metalinių dirbinių, kurie galėjo būti naudojami kaip atsiskaitymo priemonė. Vis dėlto pabrėžiama, kad aiškių įrodymų apie jų naudojimą kaip pinigų ankstesniais laikotarpiais trūksta, o patikimesni duomenys siejami tik su ankstyvuoju 16 amžiumi.

  • Majų miestas Akė žlugo, bet jame dar 450 metų gyveno žmonės – ką rado archeologai

    Majų miestas Akė žlugo, bet jame dar 450 metų gyveno žmonės – ką rado archeologai

    Majų miestas Akė (Ake) Jukatane smuko ir prarado reikšmę, tačiau jo istorija tuo nesibaigė – archeologiniai duomenys rodo, kad žmonės miesto teritorijoje gyveno dar kelis šimtmečius.

    Gyventojai įsikūrė buvusių mūrų ir akmeninių konstrukcijų apsuptyje, o senųjų pastatų likučius panaudojo naujiems, daug kuklesniems namams statyti.

    Akė kadaise buvo vienas svarbių majų civilizacijos centrų su monumentaliais statiniais ir akmeniniais kompleksais. Maždaug 1000–1100 metais miestas pradėjo patirti krizę – prie jos prisidėjo politiniai neramumai ir sausros.

    Užuot visiškai apleidę vietą, žmonės prisitaikė: ėmė statyti lengvesnes konstrukcijas iš medinių stulpų, dengtas šiaudais, o aplink mėtęsi akmeniniai blokai tapo naujų būstų pamatais.

    Ruinos virto gyvenamu kvartalu

    Tyrimai rodo, kad tai nebuvo trumpalaikiai apsilankymai ar pavienių žmonių stovyklos. Akės teritorijoje fiksuojami gyvenamieji sampilai (piliakalniai), liudijantys apie gausesnę ir nuolat čia gyvenusią bendruomenę.

    Archeologai rado įvairių kasdienybės pėdsakų: keramikos šukių, gyvūnų kaulų, akmeninių įrankių, skirtų maistui smulkinti, taip pat audimo svarmenų, naudotų tekstilei gaminti.

    Šie radiniai leidžia spręsti, kad žmonės ruošė maistą, apdirbo žaliavas ir gamino drabužius. Aptikta ir palaidojimų bei pėdsakų, susijusių su smilkalų deginimu – vadinasi, net pasikeitus gyvenimo sąlygoms, išliko ritualinių praktikų.

    Kada gyvenimas Akėje baigėsi?

    Bendra tyrėjų išvada – gyvenvietė Akėje galėjo išsilaikyti maždaug nuo 1100 iki 1550 metų, taigi apie 450 metų po miesto nuosmukio.

    Paskutiniai žinomi istoriniai paminėjimai apie Akę siejami su 1567 metais: išlikęs to laikotarpio laiškas tampa svarbiu orientyru bandant nustatyti, kada vietos bendruomenė galutinai pasitraukė.

    Mokslininkai spėja, kad gyvenvietės pabaiga galėjo būti susijusi su ispanų kolonizacija ir priverstiniu vietinių gyventojų perkėlimu. Apie Akę skelbiama mokslo žurnale „Latin American Antiquity“.

  • Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksike aptiko 2 500 metų kompleksą: paaiškėjo, kad tai senovinė saulės observatorija

    Meksikoje, Sierra Norte kalnų regione, archeologai patikslino 2 500 metų senumo komplekso paskirtį: jis greičiausiai veikė kaip saulės observatorija. Tyrėjai teigia, kad tai vienas seniausių žinomų tokio tipo objektų Mezoamerikoje.

    Apie išvadas pranešė Meksikos nacionalinis antropologijos ir istorijos institutas. Tyrimų vieta yra Teteles de Ávila Castillo apylinkėse, o kompleksas, siejamas su Tetelihtic vardu, datuojamas viduriniuoju ikiklasikiniu laikotarpiu, maždaug 1 000–600 metais prieš mūsų erą.

    Kaip atrodė kompleksas

    Reikšmingiausia dalis yra architektūrinis ansamblis į rytus nuo pagrindinės ceremoninės aikštės. Jį sudaro keturkampis kiemas ir dvi platformos priešingose pusėse, suformuojančios aiškią stebėjimų ašį.

    Didesnioji rytinė platforma siekia apie 90 metrų ilgį ir 40 metrų plotį. Vakarų pusėje esanti mažesnė platforma, apie 46 x 27 metrų, tyrėjų vertinimu galėjo būti naudojama kaip stebėjimo taškas.

    Pasak archeologų, pastatų orientacija ir jų santykis su aplinkiniais kalnų kontūrais rodo apgalvotą planavimą. Tokia architektūra leido fiksuoti Saulės tekėjimo padėtį skirtingais metų laikais, įskaitant lygiadienius ir saulėgrįžas.

    Ryšys su majų E grupės struktūromis

    Tyrėjai pabrėžia komplekso panašumą į vadinamąsias E grupės struktūras, geriausiai žinomas iš majų centrų. Vienas dažniausiai minimų pavyzdžių yra Uaxactún kompleksas dabartinėje Gvatemaloje, siejamas su kalendoriniais stebėjimais.

    INAH vertinimu, tai gali būti pirmasis patvirtintas tokio tipo observatorijos pavyzdys, identifikuotas už majų regiono ribų. Jei šią interpretaciją patvirtins tolesni tyrimai, tai praplės supratimą apie astronominių žinių sklaidą ankstyvojoje Mezoamerikoje.

    Kodėl tai svarbu kasdieniam gyvenimui

    Vienas svarbiausių aiškinimų siejamas su žemdirbystės kalendoriumi. Ilgoji platforma, kaip spėjama, padėjo nustatyti reikšmingus metų taškus, tarp jų laikotarpį, susijusį su sezono pradžia ir derliaus nuėmimu.

    Tokie stebėjimai, anot mokslininkų, turėjo praktinę vertę: leido tiksliau derinti sėją, derliaus darbus ir bendruomenines apeigas su sezoniniais pokyčiais. Tai dar kartą primena, kad dangaus kūnų stebėjimas senovėje buvo ne vien religijos sritis, bet ir socialinės organizacijos įrankis.

    Archeologai taip pat svarsto, ar šis kompleksas gali atskleisti daugiau apie kultūrinius ryšius tarp regiono bendruomenių ir majų pasaulio. Tarp hipotezių minimos ankstyvos įtakos kryptys bei galimi ryšiai su vėliau regione iškilusiomis tautomis, tačiau šiems teiginiams dar reikės papildomų duomenų.

  • Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Majų dantis su žadeito įdėklu: tyrimas rodo, kad sudėtinga procedūra atlikta žmogui gyvam

    Ką atskleidė netikėtas radinys?

    Mokslininkai ištyrė priešispaninio laikotarpio apatinį pirmąjį nuolatinį krūminį dantį su žadeito įdėklu ir padarė išvadą, kad dantis buvo modifikuotas žmogui dar esant gyvam. Tokia interpretacija paremta danties vidinių audinių pokyčiais, kurie paprastai susiformuoja tik gyvame organizme.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Journal of Archaeological Science: Reports ir nagrinėja unikalų atvejį majų odontologijos istorijoje. Pasak autorių, tai pirmasis dokumentuotas žadeito įdėklo atvejis krūminio danties kramtomajame paviršiuje.

    Kaip nustatyta, kad procedūra atlikta gyvam?

    Dantis priklauso Gvatemaloje esančio Universidad Francisco Marroquín Popol Vuh muziejaus priešispaninei osteologinei kolekcijai. Tyrėjai rado tiksliai suformuotą ertmę vietoje, kur susikerta keturi pagrindiniai krūminio danties kauburėliai, o žadeito gabalėlis buvo tvirtai pritvirtintas cementuojančia medžiaga.

    Gyvybingumo požymiams įvertinti pasitelkta kūginio pluošto kompiuterinė tomografija. Vaizduose nustatyta pulpos kameros distrofinė kalcifikacija, laikoma biologiniu atsaku į dirgiklius ir galinčia rodyti, kad dantis buvo gyvas, kai įdėklas buvo įtvirtintas.

    „Ertmė ideali“, – sakė dantų antropologė Elma Vega-Lizama, viena iš tyrimo bendraautorių.

    Kodėl tai svarbu majų istorijai?

    Iki šiol geriausiai žinomos majų dantų modifikacijos dažniausiai siejamos su priekiniais dantimis, pavyzdžiui, kandžiais ar iltiniais. Tokie pakeitimai dažnai aiškinami estetika, statusu ar tapatybe, nes buvo lengvai matomi.

    Šiuo atveju pasirinktas galinis dantis, todėl vien dekoratyvinė funkcija tyrėjams atrodo mažiau tikėtina. Krūminio danties kramtomasis paviršius paprastai nėra matomas, tad procedūra galėjo turėti kitą paskirtį.

    Tyrėjai kelia prielaidą, kad įdėklas galėjo būti susijęs su gydymu ar skausmo mažinimu, nors galutinai to patvirtinti nepavyksta. Straipsnyje pabrėžiama, kad neįmanoma užtikrintai įrodyti, ar įdėklas buvo panaudotas užpildyti karieso pažeidimui.

    Mokslininkai taip pat primena, kad Mesoamerikos populiacijose kariesas ir pūliniai buvo gana paplitę, tačiau aiškių bandymų gydyti šias būkles archeologiniuose radiniuose randama nedaug. Tyrime atkreipiamas dėmesys, jog majai turėjo patirties gręžiant dantis, o daugeliu atvejų gręžimas nepasiekdavo pulpos.

    Autorių teigimu, šis dantis yra išskirtinis pavyzdys, praplečiantis supratimą apie majų odontologines žinias ir jų taikymo įvairovę. Jie ragina ir toliau tyrinėti retesnes dantų intervencijas senovės Mesoamerikoje, nes tokie radiniai gali pakeisti nusistovėjusias interpretacijas.

  • Džiunglės slėpė Majų metropolį: LiDAR atskleidė milžinišką miestų tinklą pietų Meksikoje

    Džiunglės slėpė Majų metropolį: LiDAR atskleidė milžinišką miestų tinklą pietų Meksikoje

    LiDAR praplėšė džiunglių šydą

    Pietų Meksikos atogrąžų miškuose tyrėjai sudarė pirmą išsamią iki šiol menkai pažintos Majų metropolio teritorijos schemą. Lūžį nulėmė LiDAR technologija, kai lazerinis skenavimas iš oro leidžia „matyti“ žemės paviršių net po tankia augmenija.

    Gauti duomenys parodė, kad po miško laja slypi didžiulis monumentalios architektūros tinklas. Užfiksuotos piramidės, ceremoninės aikštės, administraciniai pastatai, pylimai ir keliai, taip pat žemdirbystei pritaikytos terasos.

    Ne vienas miestas, o sujungta metropolija

    Naujas žemėlapis sustiprino prielaidą, kad čia veikė ne pavienė gyvenvietė, o iš kelių centrų sudaryta metropolija. Įvairias jos dalis jungė platūs supilti keliai ir tvirtintos perėjos, kurios, sprendžiant iš reljefo, galėjo būti naudojamos ir lietinguoju sezonu.

    Tokie infrastruktūros sprendimai rodo aukštą inžinerinį ir organizacinį lygį. Majų miestai dažnai buvo planuojami taip, kad užtikrintų patogų judėjimą, išteklių paskirstymą ir politinę kontrolę, o kelių sistema tapdavo viso regiono „stuburu“.

    Užuominos apie regioninę galią

    Tyrėjai identifikavo dideles platformas, šventyklų kompleksus ir statinius, būdingus politiniams bei religiniams centrams. Jų išsidėstymas leidžia manyti, kad ši teritorija galėjo atlikti svarbų vaidmenį platesniame Majų žemumų tinklaveikos kontekste.

    Archeologai taip pat atkreipia dėmesį į galimas sąsajas su kitais įtakingais klasikinio laikotarpio centrais, įskaitant Calakmul regioną. Tokie ryšiai, jei bus patvirtinti, padėtų tiksliau paaiškinti, kaip pietų Meksikoje veikė valdžios, prekybos ir ritualų sistema.

    LiDAR duomenys dar kartą patvirtino tai, apie ką specialistai kalbėjo ne vienerius metus: Balam Kú apylinkėse archeologinių objektų gali būti gerokai daugiau, nei fiksuota oficialiuose sąrašuose. Tankios džiunglės šimtmečius saugojo statinius nuo atsitiktinių radimų ir kartu ribojo tradicinius žvalgymus.

    Technologinis pranašumas šiandien leidžia mažiau remtis miško kirtimu ar ilgais pėsčiais žygiais, o pirmiausia tiksliai atsirinkti perspektyviausias vietas. Dėl to sumažėja poveikis aplinkai ir padidėja tikimybė greičiau suprasti, kaip augo ir kito Majų urbanistinė sistema.

    Mokslininkai pabrėžia, kad naujieji žemėlapiai taps pagrindu tolesnėms kasinėjimų ir analizių programoms. Aptiktos struktūros gali suteikti informacijos apie gyventojų tankį, žemėnaudos strategijas, vandens ir maisto išteklių valdymą bei skirtingų centrų tarpusavio santykius.

    Kuo daugiau teritorijų nuskenuojama, tuo aiškiau matyti, kad Majų civilizacija buvo didesnė ir sudėtingesnė, nei ilgą laiką manyta pagal pavienius, sunkiai pasiekiamus radinius. LiDAR šiandien tampa vienu svarbiausių įrankių, padedančių perrašyti atogrąžų regionų urbanizacijos istoriją.

  • Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Gvatemaloje rastas netikėtas majų parašas: mokslininkai įrodė, kad turėjo savo Koperniką

    Proveržis majų mokslo istorijoje

    Gvatemaloje, viename svarbiausių klasikinio laikotarpio majų centrų Xultúne, mokslininkai perskaitė maždaug prieš 1 200 metų ant pastato sienos paliktą įrašą. Trumpas tekstas, sudarytas iš dalinai pažeistų glifų, leido identifikuoti vardą Sak Tahn Waax, kuris siejamas su konkrečiu matematiniu skaičiavimo metodu.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai gali būti pirmasis žinomas atvejis, kai majų civilizacijoje mokslinis darbas aiškiai priskiriamas konkrečiam asmeniui. Iki šiol dauguma tokio pobūdžio žinių buvo siejamos su anoniminiais raštininkais arba valdovų užsakytomis monumentaliomis inskripcijomis.

    Kas rasta Xultúne ir kodėl tai svarbu

    Inskripcija aptikta pastato dalyje, žymimoje kaip 10K-2, kurio vidinės sienos nusėtos dešimtimis ranka rašytų pastabų, skaičiavimų ir astronominių užrašų. Mokslininkai šią erdvę lygina su darbo sąsiuviniu, kuriame fiksuotos praktinės užduotys, o ne reprezentaciniai tekstai.

    Patalpoje užfiksuota daugiau kaip 50 tekstų, susijusių su kalendorių skaičiavimais ir dangaus kūnų ciklais, įskaitant Saulę, Mėnulį, Venerą ir Marsą. Majams tokie skaičiavimai buvo esminiai, nes nuo jų priklausė ceremonijų datos, valdovų įtvirtinimo ritualai ir kitų svarbių įvykių planavimas.

    Kaip pavyko perskaityti glifus

    Proveržis įvyko tuomet, kai tyrėjai ėmėsi itin trumpo, bet reikšmingo užrašo iš vienuolikos glifų, kurių dalis buvo sunaikinta. Pasitelkus didelės raiškos fotografijas, skaitmeninius skenavimus ir vaizdo sustiprinimo metodus, pavyko atkurti trūkstamas vietas ir suprasti teksto struktūrą.

    Vardo Sak Tahn Waax atsiradimas matematinio uždavinio pabaigoje interpretuojamas kaip autoriaus parašas. Tyrėjai mano, kad tai nėra vien raštininko žyma, o sąmoningas bandymas priskirti metodą jo kūrėjui.

    „Tai pirmasis žinomas atvejis, kai majų matematikas savo vardu aiškiai susieja save su konkrečiu skaičiavimo metodu“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Majų astronomija ir matematika: daugiau nei mitas

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad aptiktas parašas keičia požiūrį į majų mokslo tradiciją. Jei interpretacija teisinga, Sak Tahn Waax galėjo būti ne tik tekstų perrašinėtojas, bet ir savarankiškai metodus kūręs specialistas, paremtas ilgalaikiais dangaus stebėjimais.

    Tokia išvada svarbi ir platesniame kontekste: ji rodo, kad majų mokslo praktikoje galėjo egzistuoti asmeninės autorystės suvokimas, artimesnis vėlesnėms mokslinėms tradicijoms. Be to, randama užuominų, kad pastatas galėjo būti mokymų vieta raštininkams ir astronomams, nes netoliese aptikta su rašyba ir popieriaus gamyba siejamų veiklos pėdsakų.

    Istorikams tai suteikia retą galimybę konkretų matematinį pasiekimą susieti su žmogumi, gyvenusiu prieš daugiau nei tūkstantį metų. Tokie duomenys paprastai yra itin fragmentiški, todėl kiekvienas naujas identifikuojamas vardas padeda tiksliau rekonstruoti, kaip iš tiesų veikė majų žinių kūrimo ir perdavimo sistema.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Mokslininkai atskleidė netikėtą tiesą: zapotekai mėnulio kalendorių sukūrė šimtmečiais anksčiau

    Monte Albane perskaityti paslaptingi ženklai

    Archeologai ir epigrafai paskelbė iššifravę Monte Albane aptiktus zapotekų įrašus, kurie, kaip teigiama, žymi seniausią žinomą Mesoamerikos mėnulio dienų skaičiavimo sistemą. Šis aiškinimas reikštų, kad dokumentuotos Mėnulio fazių stebėsenos regione prasideda maždaug 850 metų anksčiau, nei iki šiol dažniausiai buvo siejama su majais.

    Monte Albano miestas, įkurtas ant kalno virš Oachakos slėnio, šimtmečius buvo vienas svarbiausių politinių ir religinių centrų. Būtent ten ant monumentų ir stelų aptikti glifai ilgą laiką kėlė ginčus, nes jų prasmė nebuvo aiški ir buvo aiškinama labai skirtingai.

    Ką reiškia kartojamas glifas?

    Tyrėjų komanda, vadovaujama Johno Justesono ir Justino P. Lowry, pateikė argumentus, kad vienas dažnai pasikartojantis ženklas nėra politinis ar religinis įvykis, kaip manyta anksčiau. Pasak jų, glifas greičiausiai nurodo dienų skaičių nuo pirmojo jauno Mėnulio pjautuvo pasirodymo po jaunaties.

    Toks žymėjimo principas būtų praktiškas astronominiams stebėjimams, nes leistų sekti Mėnulio ciklą ir kaupti nuoseklius duomenis ilgą laiką. Tyrėjai pabrėžia, kad reguliarūs ciklai reikalauja ne vien atsitiktinių stebėjimų, o sistemingo fiksavimo ir suderinimo su kalendorinėmis tradicijomis.

    Kaip tai patikrinta ir kuo svarbu

    Siekdami pagrįsti interpretaciją, autoriai derino archeologinius, epigrafinius, lingvistinius ir astronominius metodus. Jie naudojo šiuolaikinius skaičiavimo modelius, atkūrė stebėjimo sąlygas Oachakos slėnyje ir lygino galimas pirmojo Mėnulio pjautuvo matomumo datas su įrašuose fiksuotais skaičiais.

    Publikuotame tyrime teigiama, kad seniausi su šia sistema siejami įrašai gali būti datuojami maždaug 496–221 metais prieš mūsų erą, vadinasi, tai daugiau nei 2 200 metų senumo tradicija. Jei aiškinimas pasitvirtins, dalis pažangios astronominės praktikos, dažnai priskiriamos majams, įgytų gerokai senesnį kontekstą ir rodytų platesnį žinių perdavimą Mesoamerikoje.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad mėnulio ciklo skaičiavimo pagrindai Monte Albane galėjo būti sukurti gerokai anksčiau, nei iki šiol buvo laikoma įprasta“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami savo išvadas.