Tag: Makakos

  • Mokslininkai: smegenys apie 15 kartų per sekundę persijungia tarp to, ką matome ir slopiname

    Mūsų smegenys realybės „vaizdą“ gali rinkti ne ištisiniu srautu, o labai trumpomis atkarpomis – ir sparčiai persijungti tarp to, ką sąmoningai matome, ir to, kas lieka nuslopinta. Naujas tyrimas rodo, kad toks persijungimas gali vykti maždaug 15 kartų per sekundę.

    Tokias išvadas pateikė Kalifornijos universiteto Berklyje ir Prinstono universiteto neuro mokslininkai, tyrę primatų regos apdorojimą. Darbui vadovavo Janis K. Hesse ir Doris Y. Tsao, o rezultatai paskelbti kaip išankstinė publikacija (preprintas) bioRxiv platformoje – vadinasi, tyrimas dar laukia recenzavimo.

    Pasak tyrėjų, dalis smegenų veiklos bet kuriuo momentu pasiekia sąmoningą patyrimą, o kita dalis yra apdorojama „užkulisiuose“ taip ir netapdama tiesiogine patirtimi. Viena didžiųjų neurologijos mįslių – kaip smegenys „nusprendžia“, kuri informacija tampa sąmoninga.

    Šiame darbe siūloma, kad svarbi gali būti ne tik tai, kur smegenyse apdorojama informacija, bet ir kada neuronai suaktyvėja. Kitaip tariant, sąmoningas patyrimas gali priklausyti nuo itin greitos, laike išdėstytos atrankos.

    Kaip išprovokavo sąmonės „persijungimą“

    Kad įvertintų, kaip smegenys elgiasi esant nekintančiam dirgikliui, bet kintančiam sąmoningam suvokimui, mokslininkai pasirinko vadinamąją binokulinės „blykstės“ slopinimo (binocular flash suppression) iliuziją. Jos esmė – kiekvienai akiai pateikti skirtingą vaizdą taip, kad sąmoningai „į pirmą planą“ iškiltų tik vienas.

    Eksperimente su dviem rezus makakomis buvo naudojami raudonai žydri 3D akiniai, leidžiantys kiekvienai akiai parodyti skirtingą veidą. Pirma vienai akiai pateikiamas vienas veidas, o netrukus kitai akiai „blyksteli“ antrasis – tuomet sąmonėje ima dominuoti pastarasis, nors abu vaizdai fiziškai išlieka pateikiami.

    Kad būtų aišku, jog iliuzija veikia taip, kaip numatyta, tyrėjai tą pačią užduotį pirmiausia davė 14 žmonių savanorių. Jie, spausdami mygtukus, patvirtino, kad „blykstelėtas“ veidas sąmoningame matyme dominavo 82 proc. atvejų.

    Kas vyko smegenyse: 60 milisekundžių „mikroepizodai“

    Tyrėjai į makakų smegenis įvedė didelio tankio „Neuropixels“ zondus, leidžiančius vienu metu fiksuoti šimtų neuronų aktyvumą. Buvo stebimos sritys, susijusios su veidų atpažinimu apatinėje smilkininėje žievėje (inferotemporal cortex), taip pat prefrontalinė žievė, siejama su aukštesnėmis pažinimo funkcijomis.

    Ankstesniuose darbuose neuronų aktyvumas dažnai būdavo vidurkinamas per kelias sekundes – taip, pasak autorių, signalas „susilieja“ į kompromisinį vaizdą. Šįkart aktyvumas buvo analizuojamas milisekundžių tikslumu, atskiruose bandymuose.

    Mokslininkai teigia užfiksavę greitą kaitą tarp sąmoningo ir nuslopinto turinio: apie 15 kartų per sekundę, o atskiros būsenos trukdavo maždaug po 60 milisekundžių. Tai leido pamatyti, kad abi – ir „matoma“, ir „nematoma“ – informacijos dalys smegenyse gali būti reprezentuojamos ne miglotai, o ryškiai, tik skirtingais laiko intervalais.

    Algoritmas „atkurė“ ir sąmoningai nematomą veidą

    Vienas įspūdingiausių darbo elementų – bandymas iš smegenų aktyvumo atkurti, kokį veidą tuo momentu „koduoja“ neuronai. Tam pasitelktas metodas, paremtas ankstesniu Doris Y. Tsao grupės darbu: veidai, anot šios krypties tyrimų, smegenyse aprašomi tarsi daugiamatėje „erdvėje“, kur skirtingi neuronai reaguoja į skirtingas veido savybes.

    Šiame eksperimente tyrėjai pirmiausia parodė makakoms 1 500 veidų be regos varžymosi ir mokė kompiuterinį algoritmą susieti 3 501 neurono signalus su 50 veido formos ir išvaizdos matmenų. Vėliau algoritmui buvo pateiktas aktyvumas, gautas per 3D akinių iliuzijos bandymus.

    Autoriai rašo, kad kai signalai buvo vidurkinami per visą sekundę, gaudavosi „susiliejęs“ abiejų veidų vaizdas. Tačiau suskaidžius aktyvumą į besikeičiančias 60 milisekundžių būsenas, algoritmas galėjo atkurti aiškų sąmoningai matomą veidą vienoje būsenoje ir taip pat aiškų, bet sąmoningai nematomą veidą – kitoje.

    Dar viena svarbi detalė: tyrėjai teigia, kad tam nebuvo naudojamos dvi atskiros neuronų „komandos“. Tie patys neuronai, pasak jų, persijungdavo, vienu trumpu intervalu koduodami vieną veidą, o kitu – kitą.

    Kodėl nejaučiame „mirgėjimo“ ir kas dar neaišku

    Tyrime keliama hipotezė, kodėl toks persijungimas nepasireiškia kaip akivaizdus vaizdo „mirgėjimas“ mūsų patirtyje. Tyrėjų duomenimis, sąmoningų „langų“ metu neuronai į veido bruožus reagavo maždaug 21 proc. jautriau nei nuslopintų intervalų metu – tai galėtų veikti kaip signalas, leidžiantis vieną turinį „iškelti“ į sąmonę.

    Vis dėlto autoriai pabrėžia ribojimus: analizuotos konkrečios sritys ir tik dviejų makakų duomenys, o pats darbas dar nėra recenzuotas. Atviras lieka ir esminis klausimas – kas smegenyse „diriguoja“ šį maždaug 15 hercų ritmą ir kodėl tik dalis laiko atkarpų tampa sąmoningai patiriamos.

    Jei išvados pasitvirtins, jos gali padėti tiksliau suprasti, kaip smegenys vienu metu tvarko kelis informacijos srautus – tiek tai, ką matome, tiek tai, ko tiesiogiai nejaučiame. Tačiau kol kas tai – žingsnis link geresnio mechanizmo aprašymo, o ne galutinis atsakymas, kur ir kaip „gimsta“ sąmonė.

  • Study suggests a part of the human auditory cortex is uniquely tuned to chimpanzee calls

    Study suggests a part of the human auditory cortex is uniquely tuned to chimpanzee calls

    The human brain is not limited to recognizing our own voices. Research from the University of Geneva (UNIGE) has revealed that specific parts of the auditory cortex react strongly to chimpanzee vocalizations. Chimpanzees are our closest relatives both genetically and in the types of sounds they produce. The study, which appears in the journal eLife, indicates that certain subregions of the brain may be especially tuned to the calls of particular primate species. This insight offers a new way to explore how voice recognition emerged and how it may relate to the development of language.

    Human voices play a central role in social communication, and a significant portion of the auditory cortex is devoted to interpreting them. Researchers wanted to know whether these abilities have deeper evolutionary origins. To investigate this question, scientists from UNIGE’s Faculty of Psychology and Educational Sciences used a comparative approach grounded in species evolution. By examining how the human brain processes the vocalizations of closely related species, such as chimpanzees, bonobos and macaques, they aimed to identify traits shared with other primates. This approach helps shed light on how the neural foundations of vocal communication began to emerge long before language existed.

    Studying How the Brain Responds to Primate Calls

    In the experiment, 23 human volunteers listened to vocal sounds from four species. Human voices served as the control group. Chimpanzee calls were included because these primates are closely related to us both genetically and acoustically. Bonobo vocalizations were also tested, even though they often sound more like birdsong. Macaque calls were added because these primates are more distantly related to humans both evolutionarily and acoustically. Researchers used functional magnetic resonance imaging (fMRI) to examine activity across the auditory cortex. “Our intention was to verify whether a subregion sensitive specifically to primate vocalizations existed,” explains Leonardo Ceravolo, research associate at UNIGE’s Faculty of Psychology and Educational Sciences and first author of the study.

    A Distinct Neural Response to Chimpanzee Vocalizations

    The results confirmed their expectations. A part of the auditory cortex known as the superior temporal gyrus, which plays a key role in processing sounds related to language, music and emotional cues, showed increased activation when participants heard certain primate calls. “When participants heard chimpanzee vocalizations, this response was clearly distinct from that triggered by bonobos or macaques.”

    This pattern is particularly striking because bonobos are just as genetically close to humans as chimpanzees, yet their vocalizations differ greatly in acoustic structure. The findings suggest that both evolutionary closeness and similarity in sound features influence how the human brain reacts.

    What the Findings Suggest About Language Evolution

    This discovery offers new directions for understanding how the neural basis of communication evolved. It indicates that some parts of the human brain may have preserved a sensitivity to the calls of our closest primate relatives. “We already knew that certain areas of the animal brain reacted specifically to the voices of their fellow creatures. But here, we show that a region of the adult human brain, the anterior superior temporal gyrus, is also sensitive to non-human vocalizations,” notes Leonardo Ceravolo.

    These results support the idea that humans and great apes share vocal processing abilities that existed before spoken language emerged. They may also help explain how voice recognition develops in early life. For instance, this line of research could clarify how babies begin recognizing familiar voices while still in utero.